Prailgo tas liūdnas gyvenimas.
Ir beržas nubalėlis svyra kažin ko.
Girdis per vėją kažkoks aimanavimas.
Girdis toli ir aplinkui.

Skųsčiaus gal pančiam, kuriuos glamonėju,
skųsčiaus gal mūrui šaltam.
Pro speigą, pro audrą praūžauja vėjas,
ilgu be laisvės vienam.

Nei brolio. Nei draugo. Su mūrais gyvenk tu,
atskirtas nuo tėviškės mūsų žalios.
O kas gi tą gėlą išplėšti įstengtų!
Išplėšt iš širdies kas valios?

Ilgu be vėjų. Be kriokiančių vėtrų,
tokių, kurios dangų ir žemę supiausto.
Slenkant tai vėtrai šimtais kilometrų
dūšia gal jaukiau pasijaustų.

O, kad taip būti ne beržu svyruokliu,
o būti galingam didžiam.
Vėtroj gyventi. Vėtroje ūžti.
Ir žūti su vėtra pačiam!

_________________
Kalba autentiška
Trečias frontas Nr. 2. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. balandis