AMEN TIES „PIŪVIU“

       Lietuvos universitete profesoriauja Tamošaitis. Sunkiai guldo nežemišką išmintį. Tos išminties prisiklausė p. Juodelis, Tumėnas ir kiti. Kadangi jie buvo jauni, užsispyrė išleisti „Piūvį“. Todėl išminties miglotumą paėmė iš savo mokytojo, pasiryžimą iš savo jaunystės ir turinį iį mūsų buržuazinės kultūros stabilizavimosi faktų faktelių.

       Bet jie apsiriko. Jie nepaėmė kartu su Tamošaičiu pirmapradės priežasties, kuri būtų jiem gal būt teikusi stiprybės visokiom formom, o užsimanė pulti mūsų tautiškos kultūros defektus. Tik mūsų tautiška kultūra nesijaučia turinti defektų ir nepakenčia savo vaikų su gera doza herezijų. O mes manome, kad pati buržuazinė tautiška kultūra – jau defektas.

       Bet šių dalykų „Piūvis“ nežinojo, nes Tamošaitis to nemoko.

       Pažangioji inteligentija, „Piūvyje“ įstebėjusi nors ir „hereziškas“ misticizmo miglas, greit nuo nusisuko ir užmiršo.

       „Buržuazinėj kultūroj nešvaru“ – konstatavo „Piūvis“. O Tamošaitis ir jo viernieji mokiniai pamanė: „Ne, jūsų galvoj greičiau nešvaru“. „Buržuazinėj kultūroj po biskį smirdi!“ – sakė „Piūvis“, o mokytojas ir viernieji tarė: „Yra viena smarvė – tai jūsų herezija“.

       Ir iš tikro liūdnas galas. Svetimieji neklausė, savieji nepalaikė ir, per du tomu miglom supę visokius buržuazinės kultūros defektus, susiprato ir ramybėje užmerkė akis.

       Toks jau buržuazija nusivylusios buržuazinės inteligentijos likimas!

       Ir kai „Piūvis“ užmerkė akis,jo dalyviai ir vadai žada atgimti jau neabejotinai buržuaziniuose „Gaisuose“ ir tuo išpirkti jaunystės klaidas.

       Ir kas gi kita lieka daryt?

       GRABORIAM YRA DARBO

       Mūsų literatūroj krizio nėra! Bet nemanykit, kad čia norime įtikti L. Girai ir patikėti jo išvedžiojimais apie krizio nebuvimą. Pono Radzikausko žabalą atsidaužymą puikiai atrėmė J. Radžvilas š. m. „Kultūros“ 4 ir 5 Nr. Nr. Anksčiau mūsų skelbtos tezės apie krizį pasilieka ir netgi su akcentais.

       Iki šiol mes, kalbėdami apie literatūros krizį, šiek tiek netiksliai vartojome įvardį „mūsų“. Tarp kita ko, nebuvo galima jo aiškiai vartoti dėl to, kad pažangioji literatūra tebuvo vos pradėjusi statinėti savo gaires. Dabar, kai diena iš dienos pažangusis literatūros frontas tvirtėja ir didėja, mes darome metamorfozę.

       Iki šiol sakėme: mūsų literatūroj krizis! Nuo dabar sakome: jūsų literatūroj krizis! Mes negalime atsakyti už visokį jovalą, kurį gamina Faustas Kirša, Bronė Buivydaitė, kuriem prituravoja Liudas Gira, visoki Rutkai, Vaičiulaičiai, Kačiulaičiai, Didžpetriai, Mažpetriai ir t. t. Tai jūsų poezija, jūsų literatūra yra visiškai nusibaigusi, todėl ir tas krizis, dėl kurio tiek daug triukšmo, yra jūsų.

       Kad skaitytojai netartų mus absurdus šnekant, pasistengsim savo žodžių teisingumą pailiustruoti, pasistengsim savo žodžių teisingumą pailiustruoti pavyzdžiais.

       Štai, F. Kirša išleido poemą „Rimdaugdo žygis“. Poemą pradėdamas, šis žmogus, tartum nuo kritikos slėpdamasis, pasisako, kad „Žygį“ rašęs 1916 metais, sodžiuj. Vadinas, kolegos, rašiau seniai, sodietiškoj aplinkoj, ir, jei kas blogiau, – atleiskit.

       Bet netikėkit juo! Tai suvedžiojimas! Poema išleista 1930 metais. Kirša dar gyvas. Jis jos galėjo arba visai neleisti, arba pertaisyti ir išleisti poemą, kad ji būtų panaši į literatūrą, o ne į klasės gimnazisto „poezijos žygius“.

       Kirša nerado nieko taisytino arba neįstengė pataisyti. Pagaliau, tai juk tas pat. Jo dabartinis lygmuo kaip tik atatinka dabar išleistus „žygius“.

       Mes nekreipsime dėmesio į tai, kad Kirša stengiasi garsinti būtą ar pramanytą „žygį“, nes tada gal iš viso nebūtų verta apie Kiršą rašyti. Bet pažiūrėsime paprastai formališkai, ko verta panaši „kūryba“.

       Mes skelbiame, kad Kirša serga galutine poezijos anemija. Štai, jis savo „Žygyje“ leidžia kanklininkui apdainuoti kovos vyksmą:

       Kam iš skaitančių šį posmą gali ateiti į galvą, kad čia atvaizduota kova? Tai kažkokių medinių marionečių švaistymasis popieriniais kardais. Galutinis tuštumas ir nepajėgumas. Bet vis dėlto sakysit, kad iš vieno posmo, kuris aukščiau rašytas, negalima apie autoriaus kūrybinę potenciją spręsti. Ne, toki posmai eina per visus „žygius“, o paskutiniausios p. Kiršos poezijos „perlų“, kuriuos ji atspaudė „Gaisų“ 5 Nr., mes taip pat pacituosime. Prašome:

       Tai štai jum ir kūryba! „Vot tebie i poeziji kusoček“, – kaip Šolochovas sako. Šitaip rašė ir Venys, ir Gilbonis, ir L. Vitkauskas. Bet jie taip rašė, o Kirša taip rašo.

       Ar dar begali „neoromantizmas“ gyventi didesnį krizį?

       Be to, mes sakome, kad Kiršai ne tik poezija užtrūko, bet ir skonio jis nebeturi.

       Taip dainuotų tur būr tik šlachteris apie savo žygius, o Kirša dainuoja apie tėvynės meilę. Taigi, nabage pone Radzikauskai, kad ir stengtumeis užginčyti savo literatūros krizį, ima jūsų „kūrėjai“ ir užkiaulina taką.

       O štai romantikė panelė Bronė Buivydaitė ir jos naujausia kūryba „Anykščių baladės“. Kūrybinis bankrotas eina per visus 54 knygutės puslakščius. Kiekviena eilutė ne tik kažkur girdėtos romantikos banališkos atrūgos, bet knygoje trūksta net padoraus žodžių eilutėse surašymo. O kiek prisigaudyta iš Šillerio ir Gėtės!

       Argi čia nesustibrinta iš Gėtės „Erlkönig“? Tik aplinka pakeista, o situacija, forma ir vaizdavimas veik tie patys, tik nepalyginti silpnesnė jėga. Taigi šiai panelei nė kurpalis nieko nepadeda.

       Jei prie to pridėtume dar Vaitkaus satyras iš rakšties gramozdiškiausiai išlaužytas, tai to jų poezijos krizio vaizdas dar paryškėtų.

       Šnekant atvirai ir pagal krikščionišką etiką, ar nevertėtų pakalbėti apie „neoromantikų“ mirtį, nes faktiškai jos diagnozė jau yra. Kitaip galima prarasti ir tai, kas seniau per prakaitą ir pieštuko graužimą buvo nupelnyta. Reikia rimtai susirūpinti balzamuotojais, kad užkonservuotų bent tai, kas seniau gero buvo padaryta, nes jaunesnioji karta ims nebetikėti, kad čia poetų būta iš viso.

       Taigi po tokių „debiutų“ mes nusiplaunam nuo jūsų rankas, ir mum tikrai nebepatogu atsistoti ton pačion kompanijon, kur jūs, idant neimtume numirėliais atsiduoti.

       NB. Amerikos graborius Garšva pigiai patarnauja ir parandavoja karietas pasiruošusiems keliauti pro atvertą bromą ing vieščnastį.

       Adresas:
       231 REDFORD AVENUE, BROOKLYN U.S.A.

       SNOBAI SLAPSTOSI UŽ POMPASTIKOS

       Kai skaitai vieną mūsų teatro recenzentą, apie save esantį, rodos, labai geros nuomonės, negali nerausti iš gėdos dėl diletantiškiausio snobo plepėjimo, kuriame neaišku, ko daugiau: ar absurdų, ar kvailos pompastikos, ar šiaipjau įvairių skambių žodžių betvarkiško barstymo į visas puses.

       Gerb. recenzentas pučia burbulą po burbulo ir leidžia juos skaitytojui panosėn. Jo recenzijose visko pilna: ir „Lietuvos sūnų svaiginančių (? Pabrauk. visur mūsų Red.) svajonių“ ir „sąžinę (?! Red.) jaudinančių dainų“, ir „aspiracijų sparnuotų (?! Red.) pulkų“ ir t. t. ir t. t. Girdi, „Šarūnas“ – tai „ne biznieriška makulatūra, iššliaužusi „po prikazaniju načalstva“ iš supuvusio chameleono kevalo“ (kas per sakinys ir kas per charakteristika! Red.). „Šarūnas“, girdi, „šviečia visiem. Kaip Saulė. Ir liaudininkam, ir krikščionim demokratam, ir tautininkam, ir socialdemokratam“ (Prie ko čia ta žiopla litanija? Red.). „Šarūnas“, kalba gerb. recenzentas toliau, „tokia dėkinga tema, kurios metmenyse galėtum nardytis (! Red.) ir tavo, ir mano civilinę sąžinę. Tartum žemės drebėjimas (! ! Red.) be galo: nelyginant, kaip okeano gelmėse“. Na, ir nardo gerb. recenzentas su didžiausiu pabėgimu, kaip pingvinas baliejoje!

       Tik paklausykime toliau:

       „... jeigu pats veikalas („Šarūnas“. Red.) – klasika, tai jo pastatymas – klasikos vainikavimas, – klasikos puota“, beria toliau kaip iš rago gerb. recenzentas. Iš „Šarūno“ teksto režisierius, girdi, nupynė tokį tviskantį mozaikos verinį, – kuriam nematyt nei galo, nei krašto“. Mūsų žiniom, mozaikų niekas nepina į verinius, tai – absurdas. Be to, galima girti, bet reikia ir saikas žinoti. „Kostiumai“, girdi, „atrodo, kaip mūsų mergužėlės gėlynas, – palangėse seklyčių darželis“. Ką šis absurdiškas palyginimas paaiškina? Ir aplamai, klausimas, kam tada tie kostiumai reikalingi? Geriausia būtų į sceną atgabenti „seklyčių darželį“, ir tegu vaikščioja po jį nusiavęs lekierkas gerb. recenzentas.

       Bet visą gerb. rec. išmintį tur būt sumuša šie finaliniai jo paties sakiniai:

       Nenorom prašosi išvada, kad pats gerb. recenzentas tur būt šungrybių apsivalgė, nes nupinti tokį „tviskantį“ snobizmo „verinį“, mum rodos, gali tiktai recenzentai, kuriem „šungrybiai yra kasdieninė duona“.

       STILIZACIJA AUKŠTYN KOJOM

       Pas mus reikia pasiimti vienam duonriekį peilį ir imti piaut sau nosį, ir visa gauja pamėgdžiotojų eina, perkasi peilius ir piaunasi nosis. Vienos mūsų neva lit. grupės kai kurie madri vyrukai pradėjo labai mandrą darbą. Tiesa, jie nesipirko duonriekių peilių, bet, turėdami daug laiko, ėmė „kurti“, „stilizuoti“, t. y. rašyti sakinį prie sakinio, tuos sakinius visaip sukinti, kraipyti, versti aukštyn kojom, guldyti aukštieninkus ir kitaip gvoltavoti. Ir rezultatai išeina puikiausi: tikra tautiška marmalynė. Pavyzdžiui duosime porą ištraukų iš vieno mandragalvio „kūrybos“:

       „O moteris viską matė. Ir matė ir suprato. Ta moteris – ta Sidabrienė. Todėl ji susiieškojo darbą. Ji gavo darbą. Ji darbą gavo ir ėmė dirbti. Ir dirbo...“

       „Eliutė galvojo... Eiliutė dar galvojo. Eliutė ir dar galvojo...“ „O gal ne Marija kalta. Ne, Marija gera, Marija nekalta... Todėl Marija gera. Ir nekalta Marija... O negeras ruduo, o kaltas vėjas. Tas ruduo su vėju. Ir tas vėjas su ta liga“. „Vos sulaikė ašaras. Sulaikė ašaras iš akių, gražių ašaras iš mėlynų akių... pakėlė ranką prie lūpų. Ranką gėlėmis pakėlė“. Duktė žiūri į knygą, tėvas žiūri į dukterį. Abu žiūri, abu klauso. Duktė žiūri į tėvą, tėvas žiūri į dukterį. Duktė skaito knygą, tėvas skaito...“ ir t. t. ir t. t. ir t. t.

       Žinoma, jūs stebitės, kaip galima išvirti tokią skystą žodžių buizą. Mes jum pasakysime šios buizos gaminimo paslaptį: 1) pilti kuo daugiausia vandens, 2) būtina sąlyga turėti tuščią galvą, nes kitaip rašysis daug gudriau, 3) kiekvieną sakinį pirmiau rašyti nuo pradžios, paskui iš galo, apversti aukštyn kojom, kojas išskėsti ir sakinio galvą iškišti per tarpkojį. Paskui visą šią kombinaciją pakartoti, ir imti gvoltavoti naują sakinį. Vėl vandens, truputį ricinos viduriam pravalyti ir t. t. Kai bus baigta, buizą viedrais nešti „Granitui“ arba „Ryto“ redakcijai. Šie laikraščiai pasižymi vidurių tvirtumu ir tokią buizą baisiai mėgsta.

       Arba štai vėl vyras, nusižiūrėjęs į kitus, storojasi ir persistorojęs mano, kad baisiai gudru, jeigu visur, kur reikia ir nereikia, statai tašką. Jis rašo šitaip:

       „Iškukavo tris. Gegutė. Sieninio laikrodžio. Akys – į laikrodį. Sumigo. Vėjas obels šakas. Po langu. Trioškino“.

       Arba pila šitokius beprasmiškus sakinius:

       „Tas žalias, kaip pakaruoklio veidas – jausmas... (Visur pabr. mūsų). Vera Halodnaja (?! Red.) dažnai sėdėdavo prie nežinomo kareivio kapo. Vakarais, kurie eina. Kad grįžtų į dūšią skradžiai nuėjusios vėtros“ (?! Red.).

       Žinoma, jam tai atrodo durna maniera ir beviltiškos pastangos iššokti aukščiau savo klyno. Jūs klystate. Tai irgi „kūryba“, „stilizacija“, spausdinama net „naujosios literat. almanachuose“, skiriamuose mūsų aristokratam. O, simplicitas! O, misericordia!

       RAFINUOTA TEŠLA

       Pasirodė „Granitas“. Nors tame granite po afišuojamu granitiškumu ir moderniškumu teradome skystą tešlą ir neoscholastiką, bet tarėm: Dieve padėk šiem vyram kelnes nešti! Kožnas laisvoj respublikoj turi teisę kad ir menkus kūrybinius išteklius gera marke užklijavęs pardavinėti.

       Dėl visokių mizerijų mes tiek teturime prieš, kad vadiname jas tikruoju vardu. Sąmonėjąs pilietis iš to padarys tai, kas šiuo atveju reikia padaryti.

       Bet kad štai „Ryte“ „Granitas“ ima vadinti save aristokratiška ir rafinuota literatūra, mum pasidaro šlykštu ir gaila to krašto, kurias savo samanotose trobelėse išperėjo šiuos „rafinuotus aristokratus“.

       Ar jūs, motinos, pardavinėjusios pupas gorčiais ir kiaušinius desėtkais, kad jūsų sūneliai kaip nors įstengtų baigti gimnazijos klases ir paskiau prisidėtų prie to skurdo išpravodijimo iš Lietuvos, tikėjot, kad jūsų vaikai atsižegnos nuo jūsų ir išponėję nuvažiuos į „spindinčio grožio viršukalnes“ aristokratiško bizūno sukti prieš jus?

       Jūs tuo netikėjot...

       Todėl mes negalime ramiai žiūrėti į tuos vaikinus, kurie net tėvų pasiūdinto švarko nesuspėjo nusimesti, o jau virto „estetiškais ir rafinuotais aristokratais“.

       Kas laisva valia kraustosi iš galvos, – neužginsi. Bet jūs, senukai iš viso krašto, pagalvokite, kam siunčiate lašinių paltis ir skilandžius. Daugelis, nebegaudami tų skilandžių, tuoj pajus, kaki iš jų „rafinuoti aristokratai“ ir tuos nusikraustys nuo „spindinčių grožio viršukalnių“.

       KAIP POETAI PRALEIDŽIA ATOSTOGAS

       Mūsų laikraščių šabloniškos žinios apie tai, kaip „žymūs žmonės praleido atostogas, taip įkyrėjo, kad „Tr. Fr.“ visiškai nemato reikalo rašyti, kiek kuri meno įžymybė prauliavojo kurortuose, kiek jomarkuose pragėrė, parašė bei inscenizavo naujų poemų ir misterijų. Mes apie tai kukliai nutylėsim...

       Šiuo kartu mum įdomu, kaip praleido atostogas vienas poetas, labai aukštos doros žmogus ir iš viso smarkiai prisilaikąs brangintinų dvasiškai aristokratiškų tradicijų. Nuvažiavęs vasroti į Rytų Lietuvą, jis gyvu žodžiu sukūrė romantišką ir simbolišką poeziją apie... „Trečią Frontą“. Atsitiktinai teko sužinoti tos poezijos turinys. Jis toks:

       „Aktyvistai leidžia savo išviršiniu pavidalu puikų žurnalą. Spausdinamas švariai, gerame popieryje, nebrangus, reklamuojamas ir platinamas. Bet iš kur jie gali išsilaikyti? Aišku, bolševikai remia. Aš kiek leidau, kiek redagavau, kiek žliumbiau – bankrot i bankrot! Nepadėdavo nei moralinė, nei materialinė visuomenės parama. Na, o jiem nejau gali padėti „mūsiškiai“? Žinokit, kieno pinigai čia kvepia...“

       Taigi poema, gana ilga, buvo kuriama visą vasarą. Sprendžiant apie jos menišką vertę, neabejotina, kad tai bus mūsų žlibo snobizmo donosiškas šedevras...

       Žinoma, mum būtų labai malonu, jei tas ponas užeitų į „Spaudą“ ir į „Spaudos Fondą“ bei „Raidės“ spaustuvę ir į mūsų redakciją. Ten jis tiksliai sužinotų, kiek mes mokame už spaudą ir kiek egz. išparduodame. Gaila, to pono didžiausiam nusistebėjimui mes negalėtume parodyti honoraro autoriam sąrašų... nes tokių sąrašų mes dar nepradėjome vesti. O žymusis literatas, be abejo, nė vienos eilutės be honoraro nerašo... ir jis mano, kad jeigu jo leisti žurnalai ir knygos knygynų sandėliuose baigiamos graužti žiurkių, tai kitaip negali būti su jokiu lietuvišku leidiniu.

       PRIMITYVAI

       Kai buvom mažyčiai, pirmose gimnazijos klasėse, daug mėgdavom rašyti. Daugiausia, be abejo, eiles. Apie menišką vertę, žinoma, nėra ko ir kalbėti. Bet, šiaip ar taip, jose atsispindėdavo visas to laiko gyvenimo nuoširdumas su jam prideramu naivumu ir temperamentu. Tokia poezija – tai primityvas, kuriame žmogus paprastai išreiškia, ką jis mano, jaučia, galvoja, koki skausmai jį vargina..

       „Tr. Fronto“ red. gauna daugybę laiškų iš visos Lietuvos, kuriuose entuziastiškai sveikinamas mūsų kolektyvo išstojimas. Be tų laiškų daug atsiunčiama ir kūrybos: apysakų, eilių... Jų tarpe pasitaiko gana daug vykusių ir įdomių „primityvų“. Kitos redakcijos juos be žodžio bloškia į krepšį, bet mes čia norėtume pacituoti vieną kitą tokį „primityvą“, kuriame vienas moksleivis iš rytų aukštaičių taip kuria:

       Suprantama, šios „poezijos“ forma kiekvieną verčia nusišypsoti. Tačiau įdomus „turinys“, kuris rodo, kaip kartais išveda iš pusiausviros jautresnį moksleivį dabartinė mūsų mokyklos ir mokymo sistema. Šiaip ar taip, šiame rašte „poezija“ „glaudžiai susijusi“ su gyvenimu, kad ir naiviai, bet labai originališkai.

       _________________
       Kalba autentiška
       Trečias frontas Nr. 3. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. spalis