1

Toks pat ir mėlynasis kraujas, – Baisus vaizdas, – Dailininkų iliustracijos ir referentų svajonė. – Žurnalas, kurį visi mėgsta.

       Labą vakarą, pone Herbačiauskai!

       Gaila, kad šiuo laiku tenka tamstą užkalbinti. „Gaisuose“, „Židiny“ ir kitur tamsta mus iškoliojai. Baisiai nemalonu, bet kitu vardu temperamentingų tamstos straipsnių negalima pavadinti. Ir dar nemaloniau dėl to, kad iki šiol tamstą visas pasaulis žinojo, kaip tikrą dvasios aristokratą (ypač kai tamsta malonėdavai apie tai kiekviena proga savo raštuose priminti), gudročiai tamstą vadindavo mūsų literatūros „sąžine“, – ir vis dėlto horribile dictu! – tamsta išsikoliojai. Kaimuose taip koliojasi bobutės ir piemenys. Jie tik mažiau vartoja tarptautiškų žodžių.

       Malonus pone, kai tamsta savo armotų šūviais saliutavai apie mūsų pasirodymą, po visų tų kovų mes gavome vaizdą apie tamstos virškinamojo latako sugedimą. Dalykas iš esmės labai vulgariškas ir įtarti tuo tamstą tikrai labai nekultūringa. Bet ar mes negalim suvaldyt savo vaizduotės. Ir vėl prisimena kaimas. Audringa naktis. Brolis Vėjas ūžauja, brolis Žaibas tarškina. Bet pilietį ką tik minėtas susirgimas gena laukan. Taikiklis – paprasta, apgriuvusi iš garadų tvora. Tai dar pusė bėdos, kitą rytą nesunku nešvarumus nuvalyti, bet kaip nuvalyti „Gaisų“ paslapius, kurie patapo tamstos susinervinimo ir latako ligos taikikliu? Jų vienam amžiui neišvalysi. „Gaisai“! Toks puikus Meno ir Literatūros žurnalas. Geriausias popieris, trijų spalvų iliustracijos pačių žymiausių mūsų tautos dailininkų, žurnalas siūlais siūtas, o ne drata susegtas, kaip štai mūsų „Trečias Frontas“. Ir nepagailo tamstai to švaraus popierio, ir nepagailo tų paveikslų, kuriuos kūrė mūsų dailininkai atliekamom poilsio valandėlėm nuo namų statybos ir kitų „darbų“! Koks tamsta žiaurus!..

       O! – tie „Gaisai“, seni mūsų pažįstami nuo pat pirmojo numerio, kada p. Puida (redaktorius) teikėsi apie mus parašyti tarnybiško akylumo recenziją. Aukšti žmonės, referentai, vedę mašinistes ir susikūrę šeimos židinį, sako, kad tai geriausias žurnalas svečių kambario stalui papuošti. Profesoriai, direktoriai, kunigai, užsitarnavę teatralai jais sužavėti. Ir štai tamsta įdėjai ten savo straipsnius be jokio redaktoriaus prierašo. Tai kaip mes galim tamstos balso nelaikyti ir jų balsu ir tokiam trenksmui graudžiant nieko neatsakyti?

 
       2

Apie isterišką demagogiškumą. – Priemiesčių klausimas. –„Bendrai žmogiški“ ir „bendrai tautiški“ jausmai. – Žodžių ekvilibristikos jovalas.


       A priori pasisakysim dėl metodo. Tamsta savo str. („Gaisai“ N 4), pats statai klausimus neva mūsų vardu ir duodi atsakymus. Žinoma, į kvailą klausimą nesunku kartais duoti protingą atsakymą, į kvailą užmetimą apyprotingį atsikirtimą ir t. t. Bet kaip liūdna, kad ir tai tamstai nepavyko. Ir kaip mum neknietėtų pasinaudoti antru lazdos galu, vis dėlto savigarbos vengsim šio isteriškai demagogiško metodo.

       Kad ir jauni esam, kartais norėtume, įprastinių logikos taisyklių laikydamies, įrodyti tamstos polemikos nesusipratimų ir nesąmonių mares. Bet ką padės, kai tamstos protavimas toks erdviškai tolimas nuo tikrovės ir nuo bet kokios disciplinos! Be reikalo... Pavyzdžiui, tamstai proletariato, „proletarizmo klausimas – tai priemiesčių klausimas“! Tur būt, tamstai ir rodos, kad kiekvienas burmistras, jei tik panorėtų, tuoj su miesto valdyba išspręstų proletariato klausimą. Išmeksfaltuoti priemiesčių gatves, paruošti pigių butų ir valgyklų – ir baigta. Koks žavingas, naivus paprastumėlis! Arba dar: „Kieno sukurtus himnus gieda tautos, net ir partijos! Poetų sukurtus! Kas išreiškė tautos, net ir partijos, idėjas-idealus? Poetai!“ O perdėm tamsta trimituoji, kad poetas laisvas, neprivalo niekam tarnauti, ypačiai lietuviškas poetas tik – „tautos dvasią“ reikšti. Aiškesne terminologija tariant – nesipainioti, stovėti aukščiau visuomeninės kovos ir reikšti „bendrai žmogišką“, „bendrai tautišką“ jausmą, mintį... tai kaip jį, taip „aukštai“ stovintį, niekam nepriklausantį gali pasisavinti partijos – t. y. tam tikros išsidiferencijavusios, tarp savęs kovojančios (net kruvinai!), dažnai diametrališkai priešingų interesų visuomeninės grupės? Literatūros istorijoj tūkstančiai tikrų poetų, rašytojų vardų, sugriaunančių tą „tautos dvasios reiškimo“ teoriją. Literatūros dėstytojui universitete tiesiog nepatogu pirštu nurodinėti pavardes...

       Ne, gerbiamasis, tamstos protavimas perdaug kreivai šlubuoja, kad čia atitaisinėtume kiekvieną šlanką. Į šį žodžių ekvilibristikos jovalą mes visiškai neatsakytume, jei jis neduotų progos prasklaidyti minčių miglyną, kurie tamstai tiki ir tamstą palaiko.

 
       3

„Sodžiaus idealų reiškėjai“. – „Tautos dvasia“. – Oficiozai ir tautinės dvasios organizavimas.


       Visuomet pravartu žinoti, su kuo turi reikalą. Tai padeda nustatyti visokiariopą puolimo ir apsigynimo planą.

       Iki šiol, kai būdavo rašoma apie senąją ir senesniąją mūsų rašytojų kartą, tai visuomet (išskyrus Žemaitę ir dar kai ką...) buvo pabrėžiama, kad senieji rašytojai reiškė savo laikotarpio dvasią – ir nieko daugiau. „Dvasios“ turį ir tebegyvi rašytojai, pergyvenę savo idėjų žydėjimo dienas, dabar tapę merdėjimo, reakcijos, atsilikimo idėjų reiškėjai. Konkrečiai jiem buvo prikišama, kad jie tapo socialinės ir kultūrinės reakcijos, nesveiko šovinizmo, melagingo istorizmo, klerikalizmo, miesčioniškumo, buržuazijos puvėtrų ir kitų galų reiškėjai. O dabar iš p. Herb. išgirdom, kad jie – „s o d ž i a u s   idealų reiškėjai“! Ponedie! Pasirodo, kad jie ne tik buožių, davatkų ir biurokratų „dvasios“ reiškėjai, bet visų darbo valstiečių, samdinių,visų darbininkų (bernų...) etc. Tat kam sukilimas prieš lietuvišką berną? Nebūkim naivūs: padėtis ir jos išreiškėjai nepasikeitė nė per plauką. „Mes – sodžiaus idealų reiškėjai“, tai nauja melaginga frazė, teprieinama tik p. Herb. „logikai“. Reikalą ir šiandien mes turime su tais pačiais ponais.

       Savo str. („Gaisai“ N4 „Rimta kūryba ar tuščias jonvaikiavimas“) p. Herb. pakartotinai formulavo seną mūsų liter. kritikų kavalką: „...mūsų dail. literat. kūrybos uždavinys pirmas: išreikšti tautos dvasią! tautos dvasinio gyvenimo būti reiškėja!“ Ką galima pasakyti prieš šį išvalkiotą posakį, taip miglotą, neaiškų ir turintį savyj eibę prieštaravimų? Niekur, tur būt, „tautos dvasios reiškimo“ klausimas nėra taip juokingai statomas, kaip Lietuvoje. Kągi – reikškit „tautos dvasią“, kaip ją ligi šiol „reiškėt“. Atliksit šį pasyvų pasyvios literatūros „reiškimo“ darbą – tam jūs dar ir gyvenat. Mes, progresyvistai, norim ir stengiamės būti aktyvūs ir reiškiame progreso valią, mes reiškiam ne tautos, ne šio termino, apimančio sudėtingą, mišrią ir visuomet priešginingą klasių, luomų bendruomenę, – mes reiškiam aktingo, progresyvaus žmogaus dvasią. Tai didelis skirtumas! Išreikšti šių žmonių dvasią, apvalyti piliečio sąmonę nuo chimerų, uramiglų, miesčioniškumo ir reakcijos apsvaigimų karštu, gyvu, stilingu žodžiu išreikšti visą šio neramaus laikotarpio istorinio proceso dvasią, – tai didelis mūsų naujosios literatūros kūrybos uždavinys.

       Bet pardon! Ne viskas taip miglota ir pas tamstą, pone Herbačiauskai! Kai toliau tamsta sakai, kad prakilnus ir šventas visų jūsų pasiryžimas „organizuoti mūsų tautos   t a u t i š k ą sąmonę, iš chaoso išvystyti vieną visiem lietuviam vienybės Saulę-Idėją“, nenorom prisimena lietuviškų oficiozų propaganda. Kai tat rašo dabartiniai oficiozai, labai aišku – kitaip šiuo laiku ir negali būti. Bet kai tamsta, iki šiol žinomas „opozicionierius“, tą patį užgiedojai, mum buvo smagu nusišypsot iš gyvenimo komedijos. Truputį kantrybės, ir tuoj paaiškės, kad tamsta kitaip ir negalėjai rašyti.

 
       4

Partiškos kūrybos klausimu. – Reikalas, dėl kurio neįtikinsi. – Dar vienas buržuazinis melas. – Demaskuot melą!


       Visuose straipsniuose, kurie mūsų oponento buvo kreipti prieš aktingą progresyvios lietuvių literatūros judėjimą, glūdi viena pasikartojanti mintis. Ne visur ji duoda expressis verbis, bet visur ji jei nekyšo atvirai, tai jauste jaučiama. Mes, esą, neatvirai prieiname prie tautos. Mes, esą, prie tautos eina vienašališkai ir vienpusiškai. O kadangi p. Herb. ir daugelio kitų supratimu kūryba negali būti partiška, mes ne tik neduodam kūrybos, bet nusikalstam prieš pačią tautą ir kūrybą.

       Klausimas iš esmės labai rimtas ir vertas pasvarstyti. Mes jį jau svarstėm negausiuose „Tr. Fr.“ numeriuose ir kitoj lietuvių periodikoj (pav., „Kultūroj“ J. Radžvilo str.) Užsienio mokslinėj literatūroj šis klausimas plačiai ir išsemiamai išgvildentas, pernelyg gaila vietos čia nurodinėti visus šaltinius. Netikim, kad bent rimtesniųjų iš jų tamsta nebūtum skaitęs. Bet mes žinom, kad ir šimtai mūsų žurnalo puslapių būtų prirašyti, tamsta su savo bendraminčiais liksi tas pats. Jūs niekaip neatsisakysit nuo to, ką diktuoja jum jūsų klasinė prigimtis ir senutėlis sustingęs įsitikinimas. Vis dėlto leiskit pastatyti keletą klausimų.

       Ar mūsų krašto (ir bet kurio kito krašto) gyventojai visi turi vienodus norus, reikalus, ir ar vienodas iš to kylančias idėjas, siekimus? Ar rašytojas, reikšdamas kūryboje save, kartu nereiškia ir viso komplekso tų minčių, idėjų, pergyvenimų, vaizdų, kurie yra suaugę su jo kilme, aplinka ir... interesais? Ar mūsų Jakštai, Maironiai, Putinai, Vaitkai ir daugybė kitų savo poezijoj yra tie patys idėjų, pergyvenimų ir net vaizdų atžvilgiu, kaip Žemaitės, Janoniai, Kėkštai...? Juk tai vis senieji rašytojai ir poetai? O palygink jaunuosius – jų poezijos minėtieji kontūrai bus dar ryškesni. Pagaliau tamstos „Dievų šypsenos“ ar visiem lygiai brangios širdžiai? Iš pasirodžiusių apie knygą kritikų reikia spręsti, kad jos jau nežmoniškai perdaug atsilikusios ir kvepia kažin kurių šimtmečių fantastinio romantizmo, misticizmo ir išsigimimo perais (smarve)? Tiesa, tamstai dar palikta teisė apeliuot į ateitį, bet... (geriau nebekalbėkim!).

       Taigi – atvirumas ir tiesumas visur. Ciesorius eina prie ciesoriaus, kunigas prie kunigo. Visi jie poetai, ir visi – savo visuomeninio tarpo, savo, jei norit, „partijos“ idealų reiškėjai. Šiandien neigti tai reiškia būti arba ignorantu arba melagiu.Visa laimė, kad prie gausybės buržuazinio pasaulio melų šis melas nėra taip ryškus. Bet vis dėlto jis – melas!

       Ir jeigu kas kada bandė atvirai eiti prie tautos, tai tik jaunieji. Jie atsisakė melo. Jie deklaratyviškai pareiškė, kad poetas savo klasės ir laiko produktas, noras skelbtis visos tautos poetu – apgavystė. Anksčiau ar vėliau turės paaiškėti (net ir p. Herbačiauskui), kas tikrieji tautos didžiumos poetai ir rašytojai. Kitur seniai tai aiškus dalykas, tik pas mus naujiena. Ir tos visuomeninės grupės, kurios faktiškai neša ant savo sprando respublikos likimą, kurios yra visokiariopos pažangos ir laisvių fermentas – savo rašytojų lūpom tars savo žodį.

       Mes demaskuojam melą ir nelaukiam „genijų“ pripažinimo!

 
       5

„Senių“ ir jaunimo problema. – „Seniai“ – šmeižikai. – Meisteriai ir gizeliai. – Literatūros salonai, spiaudyklės ir praeinantis liūdesys.


       Problema, kurią p. Herbačiauskas jau nuo seniai „gvildena“, yra „senių“ ir jaunimo problema. daug kaltinimų, skaudžių žodžių ir prakeiksmo buvo mesta mūsų jaunuomenei, ypač literatūros darbą dirbantiems jauniesiem, tik niekas, berods, nebuvo į tai atsiliepęs. „Jaunoji karta privalo duoti kūną senosios kartos svajonei“, „jaunieji tęsia senių darbą“, „jaunųjų kūryba – tęsinys senių kūrybos, šiukštu, nepamirškit senių tradicijos ir t. t. ir t. t.

       Kad tai, kas buvo padaryta buvusių kartų, visuomet deda tam tikrą antspaudą dabarties kūrybai, turi reikšmės kai kurių idėjų, formų ir kūrybos priemonių plėtotėje, dalykas visiem žinomas. Bet keičiantis gyvenimo sąlygom, dažnai iškyla naujų reikalavimų,senių tradiciją tenka operatyviškai reviduoti, o kai kada, aštresniais momentais,stačiai prieš ją atsistoti. Tat, kas dabar vyksta Lietuvoj, vyko visais laikais ir visose tautose (Lenkuose, Vokietijoj, Rusijoj, Amerikoj ir visur, visur...). Deja, p. Herbačiausko pats senosios ir naujosios kartos konflikto klausimas, ypačiai kiek jis liečia literatūrinę kūrybą, ne visai tiksliai pastatytas. Ne visa naujoji karta yra konflikte su „seniais“, ne visi jaunieji yra senių „šmeižikai“. Pakankamai rasis kuklių, padorių, jus gerbiančių jaunuolių. Apsidairykit! Nejau nematot? Daug rasit tokių, kurie labai gerbia senuosius, mokosi iš jų ir seka jus sunkiame gyvenimo vieškely, kaip vadovus. Tai visi iš dešiniojo flango. Tiesa, ir jie kartais pasispardo, bet žinokit, kad anksčiau ar vėliau susipras, ir visi susėsit už bendro stalo (gal būt, paskutinei vakarienei, bet tai jau ne mūsų reikalas).

       Dabar gali būti aišku, kurie jaunieji yra konflikte su senąja rašytojų karta, kuriuos taip skaudžiai plaka p. Herbačiauskas. Visą apkaltinimų bliūdą mes pasiimam ant savęs ir labai prašome nekaltinti visų jaunųjų. Nes tai perdėm neteisinga – ne visi to nusipelnė. Nusipelnėm tik mes, kurie pareiškėm, kad su jūsų kūryba ir visu idėjiniu abozu nieko bendra nenorim turėti ir jūsų svajonės nerealizuosim! Jūsų kartos svajonei kūno mes negimdysim! Mes turim savo senesniąją kartą, tiesa, gal neturinčią tokių „geniališkų“ vardų, bet į ją, deja, nei tamsta, nei to žurnalo senieji bendradarbiai, kuriame tamsta rašai, neįeina. Gaila, atsiprašome, bet labai maloniai geistume turėti tai galvoje ir mūsų pasisakymo nelaikyti senosios kartos šmeižimu, kaip tamsta ligi šiol darei. Nes ne mes koliojam senąją kartą, bet senoji karta, pamačiusi, kad mes nepasirinkom jos savo idėjiniais vadais, mus tamstos lūpom koliojo ir tebekolioja. Jeigu surašyti visus tamstos straipsnių „velnius“, „niekšus“ ir kitokius „puošmenis“, išeitų labai estetiška eilutė...

       Tartum kas būtų davęs tamstai teisę suteikdinėti poetų ir rašytojų titulus, tamsta patari (įsakai!) pagizeliauti mum pas senuosius meisterius ir tada... Apie meisterius ir gizelius rašo kiekvienas viduramžių istorijos vadovėlis. Išgirdę šiuos terminus, nudžiugom ir mes: bent žinoma, su kurio amžiaus žmogum turima reikalas! Bet dėl demonų meilės, pone Herb–ai! Pas kurį ir ko iš mūsų senųjų rašytojų mes turime gizeliauti? Gal pas L. Girą ar F. Kiršą, kaip eilėraščius tašyti, gal pas Vaižganto „Pragiedrulius“, kaip „konstruoti“ modernišką romaną, gal pas kitus lyrikus ir labai garsius misterijų rašytojus? Kur, ko? Gal „Dievo šypsenose“, kaip rašyti feljetonus apie okultizmą ir Viešpaties tėvo su Viešpaties sūnum dialogus? Aš suprantu, kad statyti tokius klausimus yra žiauru, ir labai atsiprašau, bet dėl jūsų poezijos likimo mūsų kolektyve kristalizuojasi nuomonė, kad kol dar ne vėlu, reikia kreiptis į garsiuosius Amerikos graborius „ant parendavojimo“... Kitas dalykas dėl gizeliavimo pas geruosius Europos meisterius. Kiekvienas daro, ką gali, bet čia jau laiko klausimas, kurio švietimo Ministerija kol kas atskiru aplinkraščiu nenustatė...

       O į kurį literatūros saloną, taip prisigizeliavę, galėtumėm pakliūti? Savo str. tamsta mini apie tai. Gal į a. a. „Lemenkūdrą“, gal kur į kavinę ar į „Gaisrų“ saloną? Perdėm neaiški iliuzija. Ach, pone Herbačiauskai, – tie literatūriniai salonai su brangiu aksomu išmuštom kedėm, gracingom manierom, įsikvėpinusiom damom „įkvėpėjom“! Nusispiauni sau į marmurinę spiaudyklę (spiaudyti į svečių galvas iš tikro vulgariška!), taigi nusispiauni sau, kalbi, paklausai ir vėl kalbi...

       Net gaila, kai pamanai apie tuos literatūrinius salonus. Bet kai atsimeni, kad mes rašom visiškai ne salonam ir kad ten pakliūti ar „būti įleistam“ nedaro nei garbės nei malonumo, – praeina tas gailesys...

 
       6

Apie „pasmerktą“ materializmą. – Smuikas, styga ir fizika. – „Laisvamanybė“ ir chimeros. – „Pažangumas“ ir „dv. aristokratų“ diktatūra. – Krokuvos tandeta. – Dar apie oficiozus.


       P. Herb. tarp daugelio „Tr. Fr.“ kūrybos negerovių bene labiausiai pastebėjo, kaip „s p a r- d o s i    lietuviškas   m a t e r i a l i z m a s   prieš nudvėsdamas!“ (Ir kaip jis biaurybė dar nenudvėsi!). Ne visai aišku, kuris materializmas. Esama istorinio ir filosofinio materializmo, esama ir lašinių skutimo, karjerizmo, kler-materializmo ir kitokio. Reikia pasakyti, kad pastarojo šalininkai visuomet prisilaiko idealistinio istorijos supratimo teorijoj, o istorinio materializmo šalininkai praktikoj paprastai didžiausi idealistai (pasiaukojimas dėl ateities, vėl visuomenės labo etc.). Žinia, bulvariniai laikraštukai laikos kitokios etikos kovoje prieš materialistinę filosofiją. Nemanom, kad jais sektų toks iškilus žurnalas, kaip „Gaisai“.

       Ten sužinom, kad materializmas Vakarų Europoj jau seniai „pasmerktas“. Gera ta Vak. Europa: kiekvienas šunakarys lupa nuo jos kailį. Nulupo ir p. Herb., sukritikuodamas „pasmerktą“ materializmą. Patiekė jis ir „įrodymų“: „Smuikas materija – taip! Bet ar materija smuiko stygų garsai? Varpas materija – taip! Bet ar varpo širdies skambesys materija?“ Pasiskaitykite, p. Herbačiauskai, elementarinės fizikos kurso vadovėlį apie aplitūdą, plonų kūnų ir oro virpėjimą, garso aukštį ir ausies klausomųjų bugnelių įtaisymą. Paaiškės tada ir „materija“ ir „dvasia“. Net nemalonu ginčytis: nejau neradai tamsta spiritualistinėj filosofijoj rimtesnių argumentų? Kok pigus efektas! Bet, tiesa, apie tamstos logiką ir argumentaciją mes jau pradžioj kalbėjom...

       Kada taip iš visų pusių tamsta mus apšaudai, nenorom atsiranda smalsumas pažiūrėti, ar pas tamstą viskas tvarkoje.

       Yra du dalykai, kurie turi ryšio su mūsų diskusija. Šio straipsnio autorius turėjo laimės girdėti daugybę tamstos viešų ir pusiau viešų (universitete) paskaitų ir skaityti visus tamstos parašytus raštus. Jam krito į akį tamstos pažiūros į dievybės klausimą. Apie tai čia, žinoma, nebūtų kalbama, jei tamstos str. neprovokuotų. Pasakęs apie senosios kartos rašytojus, kad „mes sodžiaus idealų reiškėjai“, toliau tamsta rašai: „Mes, kaip ir sodžius (m. p.), tikim dar į „kaž kokį“ Dievą“... Kam nežinoma tamstos „laisvamanybė“, kova prieš Dievą, prieš klerikalizmą, kad net kai kurie šliūpininkai tamstą laikė savo patronu. Nežinia,ar ir dabar taip tebemano, bet po kai kurių viešų tamstos paskaitų ir ypačiai po „Dievo šypsenų“ išleidimo, aišku, ko pilna tamstos galva: demonų, gigantų, vampirų, raganų, Liuciferių, genijų – visas viduramžių chimerų magazinas. Taigi „laisvamanybė“ kvailesnė už bet kokią dogmatinę teologiją, prieš kurią, žinoma, veltui tamsta kovoji – ką padės raganos prieš kietą logikos sistemą! O dabar vėl rašai, kad tiki į Dievą („kaž koks“ tai jau bus mūsų žodis), kaip ir sodžius. Vadinas, katalikiškai, be raganų ir gigantų? Kas per abrakadabra! Čia senam rašytojui, ne tik jaunam, sunku susigaudyti.

       Antra, tai „pažangios pasaulėžiūros klausimu“. (žiūr. „Gaisai“ N 5). Pagal tradiciją pažangumo vardą savindavosi demokratija, didesnio pažangumo – socializmas ir t. t. Tamsta šį pažangumo supratimą paneigi. Tur būt, vistiek, žengti pirmyn ir atgal – visur pažangumas. Dėl sąvokų supainiojimo tamstai sekės įtikinti daug ką iš mūsų demokratijos sferų, buvo laikai, kada Herbačiauską laikė pažangiu žmogum. Bet dabar? Po parašymo straipsnių pačiam reakcingiausiam žurnale? Po „sentencijų“ apie marksizmą ir darbininkų klausimą? Anksčiau, tai tamsta rašei apie genijaus diktatūrą, apie dvasios aristokratiją, apie „kvailą minią“ etc., žlibas galėjo nesuprasti, kuo tai kvepia. Bet kai iškilo literatūrinės jėgos, aktyviai protestuojančios prieš reakcinės literatūros minties hegemoniją – maskaradas pasibaigė. Kaukė nuimta. Ponas Herbačauskas, taip mėgęs kitus pravardžiuoti Berlyno ir Maskvos tandetom, pasirodė eilinis Krokuvos ir Varšuvos „dvasios aristokratų“ tandeta. Tai reikia pasakyti.

       Taigi misija pasibaigė tragikomedija: šiandien p. Herb. kalba, kaip „organizuoti mūsų tautos   t a u t i š k ą    sąmonę, iš chaoso išvystyti vieną visiems lietuviams vienybės Saulę–Idėją!“ Minėjom, tai oficiozų kalba. O kaip prieš juos anksčiau p. H. spyrėsi. Bet... bendra kova, bendras pagrindas – bendros ir idėjos. Pyk, barkis su jais, o galutinėj išvadoj – galvoji vienodai.

 
       7

Likvidacija. – „Moralinė didenybė“ ir utėlės. – Higiena. – Ko mes einam į Alma Mater? – Požeminiai „liūno“ garsai.


       Nuo pat savo pasirodymo dienos „Tr. Frontas“ gauna stebėti, kaip kyla ir plyšta burbulai apie jo likvidaciją. Ir kokių tik piremonių nesigriebiama.

       Pirmas nepamiršo p. A. K. Puida. Kaip „Gaisų“ redaktorius mūsų kolektyvą in corpore jis kvietė bendradarbiauti.. Bet po kelių dienų įdėjo visiem žinomą recenziją. Tačiau manevras baigėsi visišku fiasko.

       daug išmintingiau sugalvojo p. Herbačiauskas. Jis nuolat kartoja A. Mickevičiaus posakį: „Tautos viršūnėse privalo būti tik moraline didenybe šviesus žmogus“. Tai labai kilnu. Bet gale savo garsiojo str. p. Herb–as nedviprasmiškai kerta: „Kada mūsų tauta iššukuos iš savo susirūpinusios galvelės paskutinę utėlę, tada ji bus tikrai laisva...“ „...mūsų dail. literatūros kūryboj privalo būti higiena!“ Malonus pone! Ar jau nebėr ko šukuoti? Gi ne mes stovim tautos viršūnėje, ten pašukuok šių pastarųjų. P. Herb–as savo straipsniu prieš „Tr. Frontą“ pradėjo iš „tautos galvelės“ šukuoti utėles. Linkim jam toliau ištvermingai atlikti sunkias pirties prižiūrėtojo pareigas. Įtartinas mum tik metodas nuo „Tr. Fronto“ apsivalyti – ne kultūriškai, bet operatyviškai...

       O yra dėl ko. Ir vienu sakiniu pasakoma viskas. Žodis II–kui: „Atleisk tamsta, kad galop aš tamstai pasakysiu visą teisybę. Jūsų naujoji kūryba ne „kūryba“, bet agitacija“. Dėl Aukščiausiojo meilės, kam reikėjo taip ilgai kankinti save ir mus. Agitacija – ir baigta (lygiai taip, kaip „Žemės maištas“ ir kiti dalykai „Dievo šypsenose“)* Nežiūrint, kad str. buvo užvardytas klausimu: rimta kūryba ar tuščias jonvaikiavimas? – išėjo, kad nei kūryba, nei tuščias jonvaikiavimas, o – agitacija! Vadinas, išėjo kažkas trečia.

       Na, po viso to lieka paskutinis labai skaudus prof. J. A. Herbačiausko klausimas: „Ko mes lendam į mūsų Alma Mater (universitetą)? Nejau subiaurinti ją?“

       Atsakome: – Į Alma Mater einam mokytis žmogiškai veikti ir mąstyti, kad paskui ir tiem, kurie ten moko, neleistume jos vardo biaurinti!

       Žinia, šis raštas sukels tamstos ir kitų „sodžiaus idealų reiškėjų“ pasipiktinimo audrą. Tačiau reikia baigti galutinai išaiškinti santykius ir nustatyti plotmę arenai, kurioje vyksta literatūrinė ir kultūrinė kova. Reikėjo išaiškinti: perdaug iki šiol buvo nesusipratimų ir nesupratimų.

       Žinodami „sodžiaus idealų reiškėjų“ atstovo temperamentą, iš anksto sprendžiam, kas įvyks. Literatūrinis „senių“ liūnas pagaliau pradėjo išduoti savo požeminius garsus. Bet mes šiuo tarpu baigsim klausytis jo garmėjimo.

       Erdvę plačiam naujosios literatūros judėjimui!

      

       * Kūrybinės agitacijos, ypačiai tendincijos klausimu ateinančiame „Tr. Fr." num duosime išsemiamą straipsnį. Nuotykis, kai kritikai agitacijos ar tendencijos buvimu veikale a priori nulemia jo menišką vertę neigiama prasme, seniai laukia išaiškinimo. Red.
       _________________
       Kalba autentiška
       Trečias frontas Nr. 3. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. spalis