Stogai apžėlę žaliom samanom, ir moliniai kaminų vamzdžiai kyšoja pro stogus. Murzini langai visos parapijos. Ant tvorų visoj parapijoj džiūsta skalbiniai, apatinės kelnės ir spadnyčios.
       Nuo karščio čirška rugienos ir išdegęs vasarojus. Prakaitas sunkiasi lašais ritasi per raukšlėtus kaklus už apikaklės.
       Matyti, kaip karštis plevėsuoja viršum rugių, viršum pievų. Padūmavę Vinkšnupio šilai, ir žalios lankos raitosi tarp smėlėtų kalnelių.
       Ant kalnelių seni sodžiai. Prie kiekvienos trobos supuvę kryžiai, atsilupusios mūkos su nutrupėjusiom rankom ir kojom. Kenčia Kristus už žmonių nuodėmes, didžiausioje kaitroje pakabintas prieš saulę. Ir kentės, kol lietus ir vėjas iš rankos išplėš paskutinę vinį. Tada Kristus nužengs ant žemės...
       Sodžius atrodo kaip prie Babilonijos bokšto susimaišius žmogiškom kalbom. Maždaug kaip per revoliuciją. Tik niekas nesišaudo.
       Senoviška ūlyčia ir kiemai pilni žmonių. Žmonės sušilę bėgioja, stumdosi, šūkauja, klega.
       – Morta, atnešk vandens, reikia vežimui ratus nuplauti! – kieme šaukia smulkus judrus žmogutis su šlakuotu veidu.
       – Atsinešk pats, aš ausukes kepu, – rėkia jau pro langą pati, bėgiodama po trobą su miltuotu šaukštu rankoje.
       Pro langą ritasi dūmai. Prie iškeptų ausukių taikosi katė.
       – Škac, biaurybe, – šeimininkė miltuotu šaukštu jam tvoja per nugarą. Paskui tą patį šaukštą užmiršusi kiša į tešlą.
       – Na, ar neisi atnešt vandens, ar nori gaut į kailį? – nervojasi smulkus judrus žmogutis su šlakuotu veidu.
       – Patriūbink tu man, – spiegia pati, – O tas ponas? Tu nori, kad aš ir tavo darbus padaryčiau?
       Kitame kieme dulksna pešamos anties plunksnos. Antį peša Marė su didele nosia. Peša su įnirtimu: šiur, šiur, šiur – byra plunksnos. Skarelė nusmukusi ant kaklo, ir suvelti kaltūnai styro ant galvos kaip šepetys.
       – Ei, vyrai, eikit šen pažiūrėt, višta antį peša, – rėkia gatve eidamas žvairas pusbernis, rankoj nešinas pataisytus kamašius.
       – Cho, cho, cho, – juokiasi kiti du purberniai, pasirėmę ant tvoros. – Gi čia ne višta, bet didžianosė Marė!
       – Gal nori, kad ir tau nupeščiau? – kertasi Marė pusberniui. – Eik šen, nupešiu.
       – Nusipešk sau pirma, kvaile, – rėkia žvairas pusbernis ir nudrožia ūlyčia tolyn.
       Juodas įsiganęs šuo be vienos ausies iš trobos išsineša neblogą kepsnį ir, pasidėjęs ant griovio krašto, taisosi pradėt pavakarius. Bet jis dar kaip reikiant nesuspėja pradėti, ir tuo tarpu ant jo nugaros pasipila tikras šluotų, kačergų ir lazdų lietus. Stora boba ir trys dukters tvoja per šonus ir per galvą nelaimingą padarą, kuris pasisavino pusę kepto paršo.
       – Sterva gi tu neraliuotas, – šaukia boba ir trys dukters. – Tai tau vogt! Tai tau vogt! – Ir jos muša alkaną vargdienį.
       Šuo, žinoma, nelaukia. Jis sprunka iš kiemo ir bėga įsikandęs kepsnį per sodžių.
       Bobos šūkaudamos nusiveja jį tolyn. Dulksta padalkos ir žaibuoja raudonos blauzdos.
       – Tai tau vogt! Tai tau vogt, padla!
       Šitas šuo garsus visoj parapijoj. Kieno jis – niekas nežino. Visada jis atsiranda ten, kur jaučia gerai gausiąs prispringti. Dėl savo neramaus charakterio jis neteko ir vienos ausies.
       Saulė jau dūlina vakarop. Ūlyčios medžių šešėliai ir stogų čytai ilgėja. Bet visa ūlyčia juda, kruta nuo pat pietų. Kiekvienam kieme riksmas, kiekvienoj troboj čirška kepamos antys, paršai, verda kumpiai, ritasi dūmai. Kažkas darže ėmė svilinti kiaulę. Aitrūs garai srovena per sodžių ir graužia žmonėm akis.
       Per ūlyčią girgžda atolo prikrauti karučiai, girgžda stumiami į upelį plaut vežimai, ties kalve kvepia šiltu arklių mėšlu ir degančia anglim. Arkliai žvengia, ginasi sparvas, muistosi, nerimsta.
       Kalvėj žvanga kūjis. Kalvis Petras Babeckas su dviem gizeliais sušilę, juodi kaip velniai ant ratų traukia štangas, kausto arklius, taiso bričkų ir kalamaškų resorus.
       Vyrai šalia kalvės laiko arklius už brizgilų ir kalbasi.
       – Na, tur būt ir svieto bus ryt Vinkšnupy, – melancholiškai sako Ūkelis, kurio dešinė koja žymiai trumpesnė už kairę, spiaudamas pro pypkės kraštą žemėn.
       – Tai, žinoma, – pritaria muzikantas Bieliūnas. – O seniau, dar už mano pomieties, per šventą Oną būdavo bagarių suvažiuos koks desėtkas, ir viskas. O dabar kiek ponų, kiek kunigų! Iš kur tiek ir tų žmonių imasi!
       – Taigi. Na, ir suvilks klebonai apierų. Metus valgys ir nesuvalgys.
       – Apierų tai apierų, ale kiek pinigų! Anais metais tropijosi man pavėžint kleboną į Starapolę, – kalba muzikantas Bieliūnas, žinomas pagyra ir melagis. – Tai kad tu, brolelis, būtum matęs! keturi vyrai vos įkėlė skrynią taip nuo kelių cenerių (vietoj „centnerių“ jis visada savo „cenerių“) į vežimą. Ką tik nuvilko mano arkliai. Tai tau ne baikos! O mano arkliai žinai koki!
       – Meluoji, dėčkau, – melancholiškai sako Ūkelis, vėl spiaudamas pro burnos kraštą žaliom seilėm į smėlį. – Galvą tu turi gerą ant išmislijimo. Išmisliji visokius zbitkus.
       – Meluoju? Durnas tu, daugiau nieko. Kam man meluot? O kai nuvažiavom į Starapolę, tai tik sužiūro visi į mus. O pats Lietuvos gubernatorius išeina, bra, ant gonkų su dešimt vyrų. „Tai ką, pinigus atvežei padėt į banką?“ Klebonui sarmata manęs, bijo, kad aš viską žinosiu. Ale nėra kas daryt. „Atvežiau“, sako, „Na, vyrai, neškit į banką padėt pinigus, o mes eisim išgert“. Vyrai nuvilko pinigus, o mes nuėjome į karčiamą ir gėrėme tris naktis su gubernatorium ir klebonu. Kai trečią naktį užgiedojo gaidys, aš taip užsinorėjau ant savo reikalo, kad negaliu ir gana. „Užteks, sakau, ponas gubernatoriau, daugiau nė lašo į burną neimu. Eisiu arklių pažiūrėt“. Ateinu – arkliai stovi pastatyti gubernatoriaus tvarte, avižų pripilta, viskas suparėtkavota... Ir vėl gėrėme tris dienas ir tris naktis.
       – Ei, plepi, Jokimai, daugiau nieko! Net sarmata klausyt! Kaip mažas vaikas, atleisk Viešpatie! Ir grieko nebijai!
       – Su durnu du turgu, – sako Bieliūnas, sukdamas naminio tabako bankrutką. – Koks čia griekas? Ar negaliu teisybės šnekėt? Aš už teisybę galvą guldau!
       – Tavo teisybė kaip š... šviesybė, – Ūkeliui nusibodo klausyti kvailų Bieliūno kalbų. Jis nusisuka į kitą pusę.
       – Ūkeli, tavo eilė, – iš kalvės išėjęs rėkia kalvis Petras Babeckas. – Vesk šen savo stervą.

       . . . . .

       Temsta vakaras. Vasarojuje plakasi žiogai. Garuoja ūlyčioj arklių mėšlas. Žemė ištrypta naujai pakaustytų kanopų, išvažinėta sutaisytų kalamaškų.
       Jau visai sutemė. Geltonas vakaras užvožė didžiuliu antvožu Vinkšnupio parapiją. Ir kiekvieną kaimą. Ant kalniukų. Su pasvirusiais kryžiais. Su lojančiais mėnesienoj šunim. Su kniaukiančiais katinais.
       Visi jau sugulė ir knarkia, galvas ant paduškų susidėję. Prie pat trobų šnera avižos. Dangaus raudonas gabalas vakaruose. Ties vienos kamaros langu merga ir bernas nenori miego. Merga kamaroj, bernas po langu.
       – Onute, leisk, aš tuoj įlipsiu.
       – Ar iš galvos išėjai! – šnibžda merga. – Dar kas pamatys!
       – Leisk, ir tiek. Nei jau čia kas pamatys, nei ką...
       – Ot, imsiu ir neleisiu, – spiriasi merga. – Ryt tokia šventė, aš į spaviedį noriu prieit, o jis sarmatos neturi...
       – Onute, ar ne vistiek – vienu grieku daugiau ar mažiau? Po spaviedžio nebegriešinsime...
       – Kaip tau, Jonai, nesarmata? Kur tavo akys? Prieš tokią didelę šventę! Prieš atlaidus! Gana jau prigriešijom ir taip.
       – Leisk, Onute, leisk, širdele. Ryt Vinkšnupy cukierkų nupirksiu. Ir dar užfundysiu gerą dovaną.
       Merga kiek galvoja, leisti ar neleisti.
       – Na, vienu grieku daugiau ar mažiau, – pagaliau sutinka ji.
       Bernas pranyksta kamaros lango juodoj gerklėj.
       Vis dar šnera ir šnabždasi avižos. Arkliai prunkščia atole. O žiogų brigados čerškia pakluonėse, soduos, javuos ir ant stogų.
       Paskui vakaruose raudono dangaus gabalas išblykšta, juodi šilai nuskęsta smiltyne. Vasaros nakty tik akmens juoduoja, o paukščiai užmerkia mažas gražias akis, uždaro snapus ir knapsi sutūpę šakose.

––––––––––––

       Vežimas prie vežimo, pėsčias prie pėsčio. Apdulkėjo visi šilai, atolas, avižos, žirniai. Apdulkėjo pakelėse mūkos, bobos ir davatkos, kurios traukia į Vinkšnupį iš tolimų kraštų: nuo Igliaukos, Aguonio, Rekotijos, Piliakalnių, iš anapus plento ir net iš Krijobalių.
       Vinkšnupio bažnytkaimis dumblinas. Dumbliai namai. Žydų barzdos. Paršai, kurie vaikščioja po visą bažnytkaimį. Tik stebuklingas vanduo tyras kaip ašara. Jis verčia šventoriaus kampe iš po klevų, supynusių ties juo savo senas pavargusias šakas. Stebuklinga versmė ir sutraukia į Vinkšnupį marias svieto.
       Ne iš karto Vinkšnupis įgarsėjo.
       Seniau jo niekas nežinojo. Kiekvienas ubagas seniau lenkdavos Vinkšnupio iš tolo, kaip bado ir pavietrės. Nes nieko gero seniau nebuvo Vinkšnupy.
       Seniau ten stovėjo klebonija su nulėpusiom ausim, primerkusi žlibas murzinas akis. Po langais gailiai šypsojosi švento Petro rakteliai, cinavadai, jurginai, mėtos ir debesynai. Nuplikęs. Sulysęs. Su atsikišusiais žandais. Tai buvo tikras Kristaus apaštalas.
       10 metų Vinkšnupio parapijoj jis gyveno su ta pačia sutana. Apsileido. Sutanos rankovės, nuolat parapijonų bučiuojamos, nusižvilgino ir pabrizgo. O priekyje laikėsi priskretusios šutintų bulvių žievelės.
       Klebonas mito bulvėm, uogom ir grybais, o gėlelės buvo visas jo širdies džiaugsmas. Jos ramindavo jo senatvės dienas ir lengvino rūstų gyvenimą Vinkšnupio parapijoj.
       Tas senas geras klebonas, tikras Kristaus apaštalas, mirė dar prieš karą. Užmerkė akis, prie išbalusių lūpų spausdamas švento Petro raktelį, savo mylimiausią gėlę. Paskutiniai jo žodžiai buvo:
       – Neturte gyvenau, o Viešpatie, kaip šventas Jobas, dabar priimk dūšią tarno tavo Savęspi.
       Ilgai verkė visa parapija švento žmogaus, laistė ašaras maži ir seni. Kartais būdavo sustos du parapijonai pypkių užrūkyt, žiūrėk – ir ritasi ašara vienam parapijonui per žandą.
       – Kas tau, kūmai, ko verki?
       – Neturim tėvo, neturim švento žmogaus!
       Ir antras parapijonas delnu pradeda šluostytis ašaras ir verkti. Sunku abiem ant dūšios nepakenčiamai.
       – Einam, kūmai, išmest ant liūdnumo.
       – Einam.
       Ir tyliai nuklepsi du nelaimingi siratos į artimiausią karčiamą.
       Bet pasklido žinia už šilų, už akmenuotų laukių ir girių, kad naują kleboną vyskupas atsiunčia į Vinkšnupį.
       Vieną dieną subildėjo visas Vinkšnupis, kai atbirzgė naujas klebonas, storas ir raumeningas, į parapiją. Paskui jį trys poros arklių vežė patalus, skrynias, spintas, stalus ir komodas. O paskutiniame vežime sėdėjo laibutė gražutė moterėlė – naujoji gaspadinė.
       Blusos striksėjo po visą bažnytkaimį, o musės šildė savo senus sąnarius, padžiovusios ant sienų prie saulę.
       Ne kokį įspūdį padarė naujam klebonui nulėpusios klebonijos ausys ir žlibi langai. Nepatiko naujam klebonui, kad liūdna Vinkšnupio parapijoj, kad jokių pramogų nėra Vinkšnupio parapijoj, tik blusos ir musės ten veisiasi.
       Daug vakarų, vaikščiodamas po klebonijos sodą, galvojo naujas klebonas, kaip nulaipinti laimę iš dangaus, kaip iškirsti saulei langą į liūdną Vinkšnupio parapiją. Jau mėnulis sakydavo labanakt, kišdamas taukuotą snukutį už mėlynų medžių, katinų kniaukimas nutildavo, o klebonas vis dar mąstydavo apie Vinkšnupį, atsirėmęs į nukumpusią obelį.
       Naujas klebonas nepanoro valgyti tik bulvių, grybų ir uogų. O prieš muses ir blusas jis su savo nauja gaspadine paskelbė didįjį karą, ir per tris dienas visas jas šlapiais rėčiais išgaudė klebonijoje ir kieme.
       Klebonas skaitydavo breviorių, sukdavo smulkutį žalią ražančių ir melsdavos. Jis prašydavo Aukščiausiąjį Tėvą atsiųsti stebuklą.
       Bet stebuklo vis nebuvo ir nebuvo.
       Nužydėdavo sodai, vėliau pievos. Nužydėdavo žolėm apžėlę akmens, žiemkenčiai ir vasarojus. Paskui rudens vėjas nešiodavo po parapiją klevų ir pušų sėklas, krėsdavo klebonijos sode sukirmijusius obuolius, o stebuklo vis nebuvo.
       Vos sutilpo klebono rakandai klebonijoje. Reikia naujos klebonijos. Reikia naujų tvartų. Reikia arklių, žvengiančių tvartuose. Nes naujas klebonas buvo gimęs ne klebonauti, bet gaspadoriauti. Reikia, kad arkliai, kad karvės, kad kiaulės žvingautų, baubtų ir kriuksėtų.
       Iš Vinkšnupio smilčių ir molio turto neišsuksi. Iš akmens džiaugsmo neišvarvinsi. Todėl graužė klebono galvą visokia markatnastis ir dieną ir naktį.
       Klebonas mėgdavo gerai pavalgyti. Mėgdavo gražią kompaniją, preferansą, cigarus ir likierį. Nes jis buvo gimęs ne klebonauti.
       Tarp kitko, klebonas laike save daktaru. Bobom nuo gumbo jis duodavo žolių. Nuo priepuolių kažkokio žvėries rudų plaukų. Iš parapijos į parapiją su savim jis vežiodavos visokių činčiberių pilną kuparą. Bet geriausiais vaistais jis laikė tyrą vandenį iš šventoriaus versmės ir duodavo jo kiekvienam, kas tik atsinešdavo savo butelį.
       – Aš negaliu duoti savo bonkų, – kalbėdavo klebonas. – Bonka man pinigą kaštuoja!
       Daug kartų, eidamas pro Aušrotos upelį, kuris išrėžęs vagą pro bažnytkaimį, burbė tolyn, galvojo klebonas, kad gražu būtų, jeigu vandens malūnas, jeigu ratais sukasi, jeigu tvenkiny žuvys. Ir išeit taip retkarčiais pavakare su liekna gražute gaspadinėle Stepute, užmest akį ant malūno ir, atsistojus šalia tvenkinio, žiūrėti, kaip žaliuos mauruos šalia tvenkinio, žiūrėti, kaip žaliuos mauruos krykštauja žuvytės.
       Steputė mėgdavo minkštus vakarus: minkštas dangus, minkštas vėjas, minkšti medžių šešėliai. Ypač jai patikdavo stovėti šventoriaus kampe ties versme, iš kurios klebonas bobom duodavo gydomąjį vandenį. Iš ten buvo įdomus vaizdas į tolimų kaimų kalnus, pušynus, knarkiančius mėnulio šviesoj, į Aušrotos upelį, vingiuojantį ir pranykstantį už medžių.
       Vasaros naktim, apsivilkusi balta perdėm perregima suknele, ji rymodavo ties šaltiniu, pasirėmusi į klevą, ir galvodavo, kad nebloga pas kleboną šeimininkauti, nors ir nėr tokios prabangos, kaip buvo seniau kitoje parapijoje.
       Bažnytkaimio bobos matydavo baltą šešėlį tarp medžių ties versme, iš kurios klebonas semdavo gydomąjį vandenį, ir pasklido gandai, kad šventa Ona stebuklingai apsireiškė.
       Klebonas girdėjo tuos gandus. Jis nematė prasmės eiti prieš visuotinį nusistatymą. Jam į galvą atėjo gera mintis. Jis sutvarkė versmę, padarė patogų prie jos priėjimą, o kartą iš po nakties žmonės rado kleve paliai versmę kabantį šventos Onos paveikslą. Tai buvo dar vienas stebuklo įrodymas, nes visi buvo įsitikinę, kad paveikslą angelai atnešė iš dangaus.
       Atsirado žmonių, kurie tvirtino girdėję net angelus giedant, nešančius iš dangaus stebuklingą paveikslą.
       Versmės vanduo rodė nepaprastą galią, nes apžlibę žmonės, juo plaudami akis, ėmė geriau matyti, o plaudami žaizdas, nebe taip kentėjo.
       Ėjo laikas, ir Vinkšnupy atsirado šv. Onos, stebuklingai apsireiškusios, atlaidai.
       Aplink stebuklingų vietų nebuvo. O nelaimingų luošų, apžlibusių ir nušašusių, buvo daug. Ir ėmė plaukti į Vinkšnupį visoki žmogėnai, susukti baisių ligų, stabo ištikti, akli, kuproti, perkreiptais veidais, kurti ir nebyliai iš prigimimo.
       Visokių ligų, visokių negandų yra pasaulyje. Ir pasklido plačiai žinia, kad Dievo rykštę atitolinanti tik stebuklingoji Vinkšnupio versmė, sukalbėjus reikalingą skaičių, maldų, į karbonką įmetus pinigų ir nesveikus kūno gabalus nuplovus stebuklinguoju vandeniu.

––––––––––––

       Kiekvienais metais per šventą Oną tai bent būdavo Vinkšnupy triukšmo!
       Ne tik visa Vinkšnupio parapija subarbėdavo į Vinkšnupį. Iš anapus toli mėlynuojančių girių, iš anapus šilų ir akmenuotų laukų suplaukdavo pėsti, raiti ir važiuoti.
       Devyni kunigai klausydavo išpažintį. Prie visų trijų altorių nuo anksto ryto eidavo mišios. Cignoriai nepaliaujamai gaudė, pro duris veržėsi kodylo dūmai, tabako ir krakmolo šiltas kvapas.
       Suprakaitavusios sermėgos bažnyčioje laužėsi šonkaulius, mindė savo artimui čeverykus ir klumpes, plikapanosiai mergom gnaibė pašones, ir griaudi malda, gailingi atsidūsėjimai, susimaišę su kodylo dūmais ir garuojančiu prakaitu ir vos paslepiamu juoku, kilo Dievop.
       Ant rinkos žvengė arkliai. Kvepėjo vystančiais dobilais ir rūkščiu arklių šlapumu. Birbė katarinkos. Ant katarinkų tupėjo papūgos ir marių kiaulaitės. Sukosi rateliai cukierkom lošti. Margavo karabelninkų būdos. O po būdom žmonės pirko škaplierius, ignosėlius, baronkas, peiliukus, šukas ir skustuvus.
       Visos karčiamos ūžė nuo įsilinksminusių maldininkų šūkavimo. Į lubas šaudė alaus butelių kamščiai. Kai kur jau sukosi poros. Ir kožnas bernas norėjo mergą įsukti taip, kad padalkos kiltų aukščiau galvos.
       Bet jūs mažai būtumet matę, jei nebūtumet užėję į šventorių ir pas stebuklingąją versmę.
       Ten buvo visa luošų armija. Pasibaisėtinas žaizdas kojose ir rankose rodė sudžiūvę žmonių skeletai, tartum atnešti čia iš lavoninės. Bekojai gulėjo ir sėdėjo vežimėliuose. Berankiai spiegė. Visi giedojo karunkas, litanijas, šventas giesmes. Šimtai balsų klykė ir šaukėsi į žmones ir į Dievą, prašydami pasigailėjimo. Kiti tyčia apsivynioję gyvulių žarnom kojas, kaulijo pinigų ar almužnos, o jei negaudavo, imdavo biauriai keiktis. iš kai kurių ubagų kišenių nedviprasmiškai kyščiojo galvukes laibi pusbonkiai ir sorokopkės.
       Aklas elgeta, ištiesęs išdžiūvusią ranką, giedojo:

                     „Iš rojaus linksmo miesto
                     Yra Ieva išmesta.
                     Dėl obuolio valgymo,
                     Per žalčio pagundymą“.

       Kitoj vietoj elgetos sudarė chorą ir traukė įvairiausiais balsais:

              „Bobos ir audėjos, marčios ir verpėjos
              Nors stuomenis duosit, bet neišsivaduosit
                                Nuo smerčio.

              Gražiausias paneles, skaisčiausias mergeles,
              Kaip seną, taip jauną – lygiai visas piauna
                                Kaip avis.

              Kupčiai, palūkninkai, randžiai, karčiamninkai
              Nors pinigus renka, bet neišsiperka
                                Nuo smerčio.

              Daug galingus ponus, ubagus, klebonus,
              Kaip sūdžią, taip kriaučių, ricierių ir šiaučių
                                Im' lygiai.

              Velnių balsais šauksit, peklos smarves mauksit,
              Iš akių eis ugnis, o nasrais smalą ris
                                Griešninkai“.

       Į keturkampę geležinę karbonką ties stebuklingąja versme žvangėjo pinigas po pinigo. Nuo stalų, patsatytų ties versme, trys bažnyčios tarnai brostvininkai didžiulėm ragažėm į kleboniją sušilę nešė kumpius, dešras, sūrius, skilandžius, gaidžius ir paršus, žviegiančius ir giedančius. O apierų krūvos vis didėjo ir didėjo. Ir galo nebuvo matyti Dievo palaimai, kuri gausia ranka pylė turtą į Vinkšnupio kleboniją.
       Po šventorių rimtu žingsniu vaikštinėjo pats klebonas su taca ant rankų. Jis kvepėjo šilta arbata. Šveicorius ėjo pirma, barškino storą lazdą su barškančia misingine bumburke ir kartojo:
       – Aukokite šventos Onos reikalam! Aukokite šventos Onos reikalam!
       Klebonas jį taisė:
       – Sakyk, ne šventos Onos reikalam, bet šventos Onos garbei!
       Šveicorius, užmiršęs klebono nurodymą, vėl kartojo savo:
       – Aukokite šventos Onos reikalam! Šventos Onos reikalam! Šventos Onos reikalam!
       Jie ėjo pro klykiančias ir ūbaujančias armonikas, kurios rėkė širdį plėšiančiais balsais. Per armonikų alasą ūžė nuostabiausi ubagų balsai. Jie urmu giedojo už visokias dūšias, už gaspadorių ir gaspadinių sveikatą, už gerą derlių, pagaliau patys nežinojo už ką.
       Viskas buvo urmu. Iš kur čia supaisysi, kiek už ką reikia sukalbėti „Sveikų Marijų“, kiek už ką „Amžinų atilsių“.
       Štai, surukusi bobelė aklam elgetai įspraudė į delną monietą, kad pasimelstų už Ralio dūšią. Nieko nelaukdamas, elgeta užtraukė, turavodamas armonika:

                     „Už dūšią Ralio,
                     Už dūšią Ralio,
                     Už dūšią Ralio,
                     Ralio, Ralio, ralia lia lia,
                     Ralia lia lia ralia lia!“

       Toliau lietuviškos polkos taktu. Kažkas šluostė ašaras, kažkas pradėjo kvatotis.
       Po visų pamaldų ir mišparų iš bažnyčios virsta galvos, plikos ir gauruotos, skepetos, sermėgos, akys, kaktos, visokios nosys, parasonai, lazdos, maldaknygės, žandai, kriukiai, naftaizos.
       Šventorius, rinka, krautuvės, karčiamos užsikemša kojom, pilvais, andarokais, kelnėm, galvom, šliurėm, ūsais, čeverykais.
       Birzgia birzgynės, primusai šutina arbatą, pro karčiamų langus kvepia bulkos ir marinuotos silkės.
       Nesurasi čia tėvo motinos, nesurasi gimto vaiko. Per dulkes, pypkių dūmus ir sausą garuojantį dumblą nematysi artimo savo.
       Čia slampinėja žvairas pusbernis, visiem stengdamasis parodyti savo naujai sutaisytus kamašius. Didžianosė Marė kremta kringelius. Per barzdą jai varva seilės, o kaltūnai ant galvos styri kaip šepetys. Jonas Onai perka cukierkas ir limonadą, kaip vakar vakare buvo žadėjęs. Apie karabelninkų būdas sukinasi ir vienausis juodas šuo. Jau prieš kelias dienas jis rengėsi rengėsi į Vinkšnupio atlaidus. Jam neblogai čia vyksta darbas: palindęs po vežimu, baigia ryti trečią dešrą.
       Ties šventorium stovi Ūkelis ir Bieliūnas.
       – Na, ar aš nesakiau, – kalba Bieliūnas. – Šitiek svieto suplaukė! Ale kai aš prieš karą buvau Petraburke, tai ten, vyruti, per atlaidus pažarna kamanda graija visą dieną, o pats ciecorius Mikalojus visiem dalija baronkas. O ties šventorium stovi penki šimtai bačkų alaus. Nori – semi ir geri sau. Niekam nė gero. Tai bent būva atlaidai! O į krikštą per atlaidus vaikų atneša tai taip apie penkis šimtus šešis šimtus štukų.
       – Et, ir vėl pliauški, Jokimai, kaip jautis per vandenį. Iš kur jau ten tų vaikų tiek bus?
       – Kad tu, Ūkeli, tikras neviernas Tamošius, – Bieliūnas, sukdamas naminio tabako bankrutką. – Kad nebūčiau matęs, nešnekėčiau. Aš pats viena diena prie krikšto trisdešimt jenerolų vaikus prinešiau.
       – Na, einam išgert, Jokimai. Mat juos šimts tuos vaikus!
       – Tai gal bobas reiktų paieškot, ar ką? Rodos, ten kokį sūrį atsivežė. O tavo boba, rodos, paršą įsirišo.
       Ir pranyksta du kaimynai minioje, ieškodami savo bobų, savo sūrių ir savo paršų.

––––––––––––

       Per šventą Oną ilga dienos. Ilgai karčiamose šokinėja ant klavišių greiti pirštai, o grindyse trepsi žiuriukės*, klumpės, čeverykai ir čebatai. Pro atdarus karčiamų langus šniokščia tabako dūmai, garas ir mašinšmerio kvapas.
       Tik vakarais visais keliais namo svyruoja susikabinę kūmai. Kojų pėdos išspaustos smėlyje nelygiai, nuo vieno kelio krašto prie kito ir vėl atgal.
       Vaikėzai pučia moliniam gaidžiam į pasturgalį, mergos graužia kringelius.
       – Verute, duok man kringelį, – prašo bernas.
       – Palauk, aš suvalgysiu, tau skylę paliksiu.
       – Cha cha cha, – klega visas būrys. – Na, ir liežuvi turi ta Veronika!
       Nueina žmonės, nuvažiuoja kalamaškos ir bričkos, nudulka visi keliai.
       Rugiai jau nukirsti. Vasarojus išdegęs, skystas. Kažkur čiulba putpela. Lelijavi šilai. Lelijavas atolas. Iš Aušrotos upelio pradeda kilti dūmai.

––––––––––––

       Kiekvieni metai, kiekviena vasara, kiekviena šventa Ona – naujas klebonui džiaugsmas, naujas žmonių susirinkimas, naujas turto šiūpsnis į kleboniją.
       Klebonas išsistatė naują kleboniją, stonias, kluonus ir svirnus. Stonioje ėmė žvengti juodbėriai drigantai, laukuos kalnus vertė juodmargis bulius, pievose ganėsi pieningos žalos karvės. O molėti klebonijos laukai geriausiai tiko kviečiam. Ir svyravo klebono kviečių keli hektarai sunkiom gintarinėm varpom, aukštais stiebais, be piktžolių, be dirsių. švarutėliai.
       Tik rugiagėlės kelios ir keli rausvi kūkaliai šaipėsi kviečiuos.
       Klebono daržuos iš šaknų virto runkeliai, plačialapiai sidabriniai kopūstai ir kalifiorai, o pavasariai liepnodavo įvairiaspalvės aguonos ir žaliuodavo morkos.
       Metai iš metų per šventą Oną Vinkšnupy rinkdavos visa apylinkės ponija: Aleksandravo ponas su penkiom dukterim. Rasių dvaro ponas Razvadavičius, bevaikis, su storule pačia. Vilkabalių bravoro savininkas, ir daugybė kitų. Per mišias jie sėdėdavo bažnyčioj už grotelių. Melsdavo iš lenkiškų maldaknygių. O po pamaldų eidavo baliavot į kleboniją su kunigais.
       Po ilgų iškilmingų pietų didžiausiame klebonijos kambary, kur visi kunigai ir apylinkės ponija vos sutilpdavo apie didžiulį stalą, po tostų už gražią Vinkšnupio ateitį svečiai eidavo apžiūrėti klebono turtų: klebonijos, tvartų, kluonų, svirnų, kurie lūždavo nuo pernykščių javų. Paskui arklių, karvių.
       Tik vėlai vakare išsiskirstydavo svečiai namo. Kunigai geltonais fajetonais ir žvilgančiom juodom bričkom važiuodavo į savo parapijas. O apylinkės ponai į savo dvarus. Linksmi, įkaušę, patenkinti.
       Drungnais vasaros vakarais išeidavo klebonas su jaunute gaspadinėle pavaikščioti. Juodu sustodavo ant Aurotos upelio kranto, kur darbininkai užtvenkė tvenkinį ir statė vandeninį malūną, žiūrėdavo, kaip tvenkinio vandeny krykštauja sidabrinės lydekos, žolėse nardo karosai ir mažos žibančios žuvytės.
       Klebonas galvojo, kaip bus gražu, kada krumpliuoti ratai taškys krintantį žemyn vandenį, kada suksis malūne kelerios girnos. Byrės į girnas grūdai, o medines keturkampes rynas byrės miltai. O kelios dešimtys darbininkų geležiniais karais vežios grūdų ir miltų maišus.

––––––––––––

       Bet nebuvo lemta klebono svajojimam įvykti. Netikęs atsitiktinumas, kvailas ir tiesiog beprasmiškas, daug ką pakeitė Vinkšnupio parapijos gyvenime.
       Įvyko tai vieną vasarą prieš šventos Onos atlaidus.
       Buvo rytas kaip rytas. Ir gaidžiai giedojo išvertę gerkles, ir Vinkšnupis toje pat vietoje stovėjo, ir klebonas kaip visada iš ryto gėrė baltą kavą. Išgėręs kavą, užsirūkė cigarą. Viskas, rodos, buvo kaip seniau.
       Tiesa, už langų dar raičiojosi tirštas rūkas, klebonijos sode krito į žemę drėgnos kriaušės, didžiulės kaip klumpės, dusliai bumbsėdamos. Į laukus išvažiavo bernai rugių vežti. O rugiai šiais metais buvo tiršti, išgulę ir brandūs.
       O vis dėlto buvo kažkas ne taip.
       Prieš pat mišias zakristijonas klebonui pranešė, kad stebuklingoji versmė iš po nakt staiga išdžiūvo!
       Žinoma, tai buvo nesąmonė. Klebonas jam burbtelėjo:
       – Netauzyk niekų, seni!
       – Galiu pasibažint, klebonėli! Kaip Viešpatį Jėzų myliu, tikra teisybė.
       Prieš mišias nebuvo laiko klausinėti, nes ties zakristijos durim suskambėjo skambalas, ir klebonas su kieliku išėjo prie altoriaus. Bet didelis neramumas įlindo į klebono dūšią: „O jeigu iš tikrųjų? O jeigu –. Bet ne. Tai nesąmonė! Bet kaip zaskristijonui tai būtų galėję ateit į galvą, jeigu būtų neteisybė?“
       Baigęs mišias, klebonas nuėjo į tą vietą, kur buvo versmė. Ir klevai stovėjo seni, susikabinę nuo senatvės nudžiūvusiom šakom, ir šimtametės išpuvusios liepos, kurių drevėse bitės kraudavo medų, kvepėjo, ir ištrypta aplink žemė. Bet vandens versmėje nebebuvo nė lašo!
       Tai buvo didžiausia nesąmonė! Tai buvo keistas, netiksliškas gamtos šposas! versmės išsemti niekas negalėjo. Ji išdžiūvo pati.
       Ir kuo greičiausia klebonas liepė atnešti kastuvus. Atnešė kastuvus, subėgo žmonių, kasė žemę, bet vis buvo sausa ir sausa. Po šventorių lakstė sušilęs zakristijonas, bažnyčios tarnai buvo išsigandę. Iki pietų kasė žmonės, bet smėlys buvo vos truputį drėgnas. Stebuklingosios versmės kaip nebūta!
       Moksliškose knygose klebonas buvo skaitęs apie tokius gamtos šposus. Kartais požeminė vandens gysla dėl tam tikrų geologam žinomų priežasčių pasuka kita linkme, ir vienoj vietoj versmė pranyksta, o ima mušti kitoj vietoj.
       Klebonas buvo nepatenkintas. Jis buvo net labai nepatenkintas. Bet į išdžiūvusią versmę vandens nepripilsi.
       Kitą dieną jis visai neišėjo iš kambario, tik jaunąją šeimininkėlę kelis kartus siuntė žiūrėti, be neatsiras versmėje vandens.
       Bet vandens vis nebuvo ir nebuvo.
       Ne, kaip sau norit, klebonas atsirado labai juokingoje būklėje. Ir kaip tyčia tai įvyko netoli prieš šventą Oną!
       Greitai pasklido žinia apie stebuklingą versmės išnykimą ne tik Vinkšnupio parapijoj, bet ir toli už jos sienų. Garsas nuėjo toli už šniokščiančių šilų, už akmenuotų laukų į tolimas parapijas, iš kur važiuodavo žmonės į Vinkšnupio šventos Onos atlaidus.
       Po kiek laiko versmėje ėmė trykšti žinomo Vinkšnupio bedievio Skardos kieme.
       Pirmą kartą po daug metų Vinkšnupis per šventą Oną buvo tuščias. Vos kelios kalamaškos stovėjo ties šventorium, o ubagų giesmės ir vaitojimai buvo vos girdėti. Retas pinigas žvangtelėdavo, krisdamas į keturkampę karbonką, retas sūris arba paršas atsirasdavo ant aukų stalo.
       – Ot, matai, – kalbėjo Bieliūnas šlubam Ūkeliui, stovėdamas su juo ties šventoriaus bromu. – Ateina laikas, ir versmė išdžiūsta... O kai aš vajavojausi ant Karpatų kalnų, tai, vyre, ten mes tokią versmę matėm, kad sudėtum dešimt tokių bažnyčių, kaip čia, tai dar aukščiau mušė vanduo. Ir, žinai, tas vanduo toks šiltas kaip arbata. Būdavo ateis saldotai, pasisems kelis viedrus ir nešasi gerti. Nė cukraus nereikia, nes vanduo būdavo saldus kaip su cakarina. O Vinkšnupio versmė ėmė ir išdžiūvo. Liūdna, Ūkeli!
       – Žinai, iš tikrųjų liūdna, Jokimai, – patvirtina Ūkelis.
       – Einam nors liminado išgersim, senus čėsus atsiminsim.
       – Einam.
       Ir nueina du neperskiriami kaimynai: – Bieliūnas pirma, Ūkelis šlubčiodamas nukrypuoja paskui.

—  —  —  —   —  —  —  — —  —  —  —  —  —  —  —  —   —  —  —  —

       Vasara ateidavo ir praeidavo. Paskui ruduo, žiema, pavasaris ir vėl vasara. Ir šv. Ona ateidavo ir praeidavo. Bet niekas nebevažiavo į Vinkšnupį. Keliai nuo Igliaukos, Aguonio, Reketijos, iš anapus plento, iš Makauskų ir Krijobalių nebedundėdavo nuo vežimų ratų. Tik kur-ne-kur šliurendavo susiraukusi davatkėlė, eidavo reumatizmo susuktas ubagas.
       Liūdna būdavo Vinkšnupy per šv. Oną.
       Nuskuro klebono laukai, ištuštėjo aruodai. Menki dirsėti rugeliai svyravo klebono laukuos, griaudindami širdį kiekvieno, kuris atminė geresnius Vinkšnupio parapijos laikus. Sulysusios karvės valkiojosi pievose, grauždamos skystą žolę.
       Malūno statybos darbai sustojo. Tvenkinys ėmė griūti. Suvežtas lentas ir plytas paripijonai vogė ir vežėsi namo. Tik begalės varlių priviso tvenkinio mauruose ir pažliugusioj pievoj pas tvenkinį.
       Ir vėl pradėjo galvoti klebonas, kad naujo stebuklo reikia Vinkšnupio parapijai.

       * Medinės klumpės.
       _________________
       Kalba autentiška
       Trečias frontas Nr. 3. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. spalis