Antrą dieną po vestuvių.
       – Aš dar nupirksiu užuolaidas langam, – abejodamas tarė jaunoji.
       – Turime taupyti. Bet ko gali atsitikti gyvenant, – jaunasis priminė reikalą taupyti, apie ką juodu jau buvo plačiai kalbėję ir bendrai pripažinę.
       – Bet bus gerai ir be užuolaidų.
       – Žinoma. Daugelis gyvena be užuolaidų. Ir saulės daugiau, ir dulkių mažiau.
       Vis dėlto namai be užuolaidų neatrodė Samuolienei kaip reikiant. Ji tebebuvo dar vaikas – septyniolikos metų. Bet ji mielai sutiko. Reikia taupyti, labai taupyti, grašį prie grašio dėti. Tatai galvodama, ji ir vėl ėmė kalbėti:
       – Reikėtų divono prie lovos. Mano kojos nepratusios ir kažkaip lyg ne viskas tvarkoj.
       – Bet galima ir be jo apsieiti, ar ne?
       Ji tik nusišypsojo.
       Daug ir kito ko namuose reikėjo. Ir Samuolienė tai jautė. Bet reikia taupyti. Dar šį rytą juodu kalbėjo apie ateitį – kas bus po dešimties metų, po dvidešimties. Taip, jų vaikai nueis kitais keliais. Jų dukterys nebus mainierių žmonos, o jų sūnai nesiraitys anglies urvuose, juodi ir suprakaitavę kaip jų tėvas. Juodu dės centą prie cento, dolerį prie dolerio, kad vaikus išleistų į mokslą. Ir kada tai sukosi jos galvoje, ji tarė mylimajam, prieštaraudama pati sau:
       – O gal mes neturėsim vaikų?
       Vyras palingavo galvą.
       – Kuris angliakasys jų neturi? Ir ne po vieną – nuo penkių ligi tuzino.
       Samuolis ėmė žiūrėtis, kad jo darbo skarmalai būtų tvarkoj. Rytoj reikės grįžti į darbą.
       Tada jų ausis pasiekė išsigandusių moterų ir vaikų klyksmas.
       Kasyklose įvyko sprogimas.
       Jo brolis, jos tėvas – kasyklose.
       Juodu išbėgo į būrį panikos pagautų žmonių. Ir pamišusi gauja moterų, vaikų ir vyrų bėgo prie kasyklų. Ir minia vis augo, augo – augo iš visų pusių. Aimanavimas didėjo.
       Kiek žuvo, kiek sužalota, – minia sužinos vėlai šį vakarą arba rytoj, arba tik po kelių dienų. Viskas pareina nuo sprogimo.

––––––––––––

       Po dvidešimt metų.
       – Atsitiko ne kaip mes norėjome, – tarė Samuolienė.
       – Ką galėjom, mes padarėm, – teisinosi Samuolis.
       Jų sūnus, ligi šiol vis žadėjęs ko naujo ieškoti, kur nors išvažiuoti, šiandien vedė ir visiškai nusprendė likti kasyklose visą gyvenimą. Baigęs pradžios mokyklą, daugiau jis nė nemėgino mokytis. Pats vaikas norėjo, bet tėvam nebuvo iš ko jį mokyti. Prieš ketverius metus sirgo ir mirė jų vyriausioji duktė, prieš dvejus metus Samuolienei darė vidurių operaciją. Taip visi doleriai ir centai, kurie dar buvo sutaupyti, išėjo.
       Kasyklose užmuštas jo brolis, jos tėvas. Kasyklose jis irs. Kasyklose ir jų sūnus pasilieka. Čia jų kraujas, prakaitas ir gyvybė susisunkę į juodą anglį. Ir anglis, nors visada pavojinga, prisisunkusi kraujo ir lavonų, laiko kažin kaip tvirtai prirakinusi šią ir būsimas angliakasių kartas.
       Samuolių jaunystos svajojimai ir viltys jau lyg ir sugriautos. Bet dar ne visiškai. Duktė Viktorija, kuri šiemet baigė vidurinę mokyklą ir išvažiavo gyventi į Chicagą, gal bus laiminga ir suras geresnių pažinčių. Paskui dar ketvertas priaugančiųjų gal bus laimingesni už savo brolį. Gal jie bus drąsesni – turės noro išeiti, klajoti, ieškoti. Gal.
       Bet vistiek ši diena yra pažymėta diena. Juodu pajuto šiandien tai, ko lig šiol nejautė, bet galėjo jausti. Kam Samuolis lipdamas laiptais uždūsta, kam Samuolienė taip sustorėjo ir lyg susitraukė? Kodėl prieš prastą orą Samuoliui jau gėlė sulaužytąją koją ir buvo jau pradėję gelti dešinę ranką, gal nuo nuolatinio anglies kirtimo? Kodėl Samuolienei jau dažnai suskausta strėnos ir reikia dažnai šlapintis?
       Ateina senatvė. Tamsios, ilgos, paniurusios senatvės dienos. Ir baimė.
       Juodu gali pasižiūrėti į veidrodį, kuris nemeluoja: jisai – jau palinkęs, jinai – sustorėjusi. Jis – nuplikęs; jinai – pradėjusi žilti. Jo veidas visas mėlynas, primuštas anglies; jos – pradėjęs gelsti. Jų gyvenimo kompasas, kuris brėžia pusiauratį, jau grįžta žemyn, į liniją, nuo kurios pradėjo.
Jis pradėjo leis [...] (1) kurios jis pakilo prieš dešimtis metų. Juo [...] Samuoliai tik šiandien suprato.
       Atsibeldžia senatvė.
       – Reikėtų sūnui daugiau ką nupirkti vestuvių dovanų, – kaip visada ji pasiūlė.
       – Užteks ir to. Laikas pradėti rūpintis, kad senatvėj grašį turėtume, – sudraudė ją vyras.
       Toksai jo posakis buvo dar jaunas. Jis kažkaip nepaprastai skambėjo Samuolienės ausyse. Iš karto ji apsižvalgė, pažvelgė į žaliuojančius medžius už lango, į lietuviškas rūtas pašalyje. Dar pasižiūrėjo į savo vestuvių paveikslą, kuris tebekalbėjo toj pačioj vietoj. Ir sutiko su vyru:
       – Tiesa, be cento niekas nepakęs senatvėje.
       Juodu apsirėdė ir išėjo pas marčios tėvus, kur buvo rengiamos jų sūnaus vestuvės. Išėjo su vienu mažu ryšuliu.

––––––––––––

       Dar po aštuoniolikos metų.
       Samuolis parėjo namo vilkdamas kojas. O tai buvo lygiai toks pat vakaras, kai prieš keturiasdešimt metų jisai pardrožė namo, „kojom žemės nesiekdamas“.
       Kieme jo žmona, stora, žila, ir jau žemesnė nei kadaise traukė nuo virvių išdžiūvusius skalbinius. Pamačiusi vyrą, ji nudžiugo, bet jau nebėgo jo pasitikti ir pabučiuoti, kaip kad prieš keturiasdešimt metų ji darydavo tokiais vakarais.
       Susidūrusi ji su jo akim, tuojau apsiniaukė ir ėmė klausinėti:
       – Kas tau? – ji klausė ir bijojo išgirsti atsakymą.
       – Galėsiu dabar pailsėti, – nusiminęs atsakė jis.
       – Paleido? – vėl klausė ji.
       – Paleido, – atsakė jis.
       Baltiniai išdribo iš senės rankų.
       – Ilgam?
       – Neribotam laikui.
       Bėgo kupina klausimų tyla. Ir moteris nei iš šio, nei iš to užsiminė:
       – Kažin, kad išsiųstume pinigus į Chicagą?
       – Gal ir reikėtų.
       – Girdėti, visur mažuose miesteliuose bankai užsidaro. Sako, Amerika bankrutuoja. Dabar nedirbsi... O jei dar kas atsitiktų su pinigais...
       – Birželio sulaukę, galėsim išsiųsti. Tada pilną procentą gausime.
       – Ne be reikalo aš kažką negero sapnavau praeitą naktį.
       Juodu sueina į vidų. Angliakasis, pirma, jo pati su baltiniais paskui. Užsidaro durys, ir kieme vėl viskas ramu ir tylu. O troboje senis ruošiasi praustis, senė bėgioja nuo vienos sienos prie kitos. Kalba eina apie darbą ir pinigus – pinigus ir darbą.
       – Nebe taip, kaip seniau buvo Peinoje, – kalba senė.
       – Mašinos. Visur dirba mašinos, o pas mus senais kebeldais anglis kasama, – sako senis.
       Taip, Peinos kasyklos, neįvedusios naujų išradimų, nebeišlaiko konkurencijos. Jos tenkinasi aprūpinusios anglimi tik mažą apylinkę. Todėl vasarai atėjus Peinoje darbas sustoja. Angliakasiai be darbo bastosi ir laukia žiemos. Ir žmnoės, dirbą už algą, neturi prisipylę aruodų.
       Ima temti. Viduje pusvalandį žybsi silpna šviesa. Paskui užgęsta. Samuoliai abudu nueina į tą pačią lovą, kurioje gulėjo pirmą naktį, ir apsikabina. Juodu spaudžiasi vienas prie antro ir bijo netekti vienas antro. Nes ilgos dienos, ilgos naktys ir ilgi vakarai būtų dar ilgesni tam, kuris liktų vienas. Atsiminimas jaunų dienų, bendros keturiasdešimt metų kovos su rūpesčiais ir baimė traukia juodu labiau ir labiau vieną prie antro. Jųdviejų kova priėjusi prie galo. Jų gyvenimo rodiklis tuojau sustos ties ta pačia litanija, nuo kurios jis pakilo prieš dešimtis metų. Juodu drauge kovojo, vienas antram padėjo, tardavos ir rūpindavos ir kas buvo galima, pasiėmė. Tačiau neteko daug kas pergyventi nei pamatyti. Jų gyvenimas buvo paprastas, kaimiškas: truputis ašarų, truputis džiaugsmo, daug ašarų, truputis alaus. Tai juodo darbo žmonių likimas! Jis prilygsta tam siūlui drabužy, kurio niekas nemato, bet kurį visi žino laikant drabužio formą. O jeigu kada kur kas kalbama, tai, žinoma, kalbame ne apie tą siūlą, bet apie patį drabužį.
       Užmigę juodu vienas sapnuoja apie dukterį Viktoriją, kuri gyvena su mašinistu ir augina penkis vaikus, arba apie dukterį Anelę, kuri ištekėjusi už lakūno, arba apie našlę Saliutę, tą jauniausiąją, arba dar apie kitą ir kitą dukterį, kurios visos gyvena Chicagoje. Kitas sapnuoja apie sūnų Juozą, kuriam nutraukė ranką kasyklose, arba apie Stasį, kuris kažin kur išvažiavo ir dingo.

––––––––––––

       Dar po mėnesio.
       Viskas sukosi ratais. Pirmiausia Peinos miestelis, paskui laukai, o už laukų milžinai miestai, ypačiai Chicaga su savo linguojančiais plieno namais, pasauliniais bankais ir didelėm šviesom, kurias net Peina naktim mato. Sukosi ir rėkė: Tuš-tuš-tuš-čia!
       Ir viskas prasidėjo ir baigėsi prie banko. Bankas užsidarė! Vekseliai, abstraktai, pinigai – viskas nugarmėjo į bedugnę. Bankas!
       Gal ir gerai, kad užsidarė. Nes senių Samuolių pirmą kartą taip sudrebėjo širdys ir išvirto akys. Ir pirmą kartą juodu išgirdo bendrą visur esančio balsą: Tuščia!
       – Bankas užsidarė! – klykė senės ir jaunos moterys. Ir rinkosi visi angliakasiai: vyrai, moterys ir vaikai, į būrį, į pamišusią gaują! Pasigėrė miestelis – pasigėrė nelauktu išgąsčiu!
       Susispietė apie banką pasiutusi angliakasių gauja. Ir mynė jie stipresnis silpnesnį po kojų, grūsdamiesi prie lauko durų, kurios buvo visais raktais užrakintos. Jie grumdėsi pečiais, griuvo vienas kitam po kojų, laužėsi kaulus ir mindė vaikus ir seneles, nors kartkartėmis, pabundant sąmonei, jie ir girdėjo tuščiam banke girtą kvatojimą: Tuščia. – Pas jus ir čionai tuščia!
       Kelios dešimtys metų, vilkusios sunkų darbą, trūkumus, baimę, rūpesčius ir ašaras, girtai, išsikvėpusiai kvatojo seniam ir senėm: galų gale viskas tuščia!
       Senis Samuolis su pačia patys pirmieji atbėgo prie banko durų ir laikėsi įsikabinę į durų rankeną. Jų sūnus, berankis, stovėjo netoli jų. Bet jie nematė vienas kito.
       Didelis sumišimas. Bet kam?
       – Atiduokite mūsų pinigus.
       – Pinigus!
       – Išmirsime mes badu!
       Skrido balsai ir keiksmas iš visų pusių.
       Bet kam? Kam?

––––––––––––

       Rytoj.
       „Bargan neduodame“.
       Visos krautuvės, parduodančios mėsą, duoną, daržoves ir švarkus, kaip viena, išstatė iškabas: „Bargan neduodame“.
       Mat Peinos angliakasiai, nedirbdami vasarom, buvo jau keletą metų įpratę imti bargan daiktus, už kuriuos jie užmokėdavo žiemai atėjus.
       – Kas bus dabar? – Peina išsižiojo.
       Samuolienė iškrapštė kelis doleris iš kojinės ir pakasė darže.
       – Mes turime daržą. Greitai bus ridikėlių, svogūnų. Paskui bulvių, – senė pradėjo ramintis.
       – O aš eisiu žuvauti, – pridūrė senis.
       Bet senė įsižeidė. Vistiek ne taip, kaip reikia.
       – Visi eis žuvauti. Kur tos žuvys?
       – Vis dėlto badu nemirsime.
       – Mirti gal nemirsime. Bet ne kas ir taip gyventi. Aš tau sakiau: išsiųsk pinigus į Chicagą. Išsiųsk pinigus. O tu...
       – Jau buvo matyti, kad viskas velniop eina.
       – Tu geriau užsikimšk snukį. Man ir taip jau per daug.
       Po kelių dienų jaunesnieji pradėjo išsivažinėti į didmiesčius. Ir Samuolių įnamiai, kurie gyveno viršuje, išvažiavo.
       – Viršus dabar amžinai stovės tuščias, – bliaubė senė. – Iš niekur nė centelis neatplauks. Aš sakiau tau: išsiųsk pinigus, išsiųsk pinigus. O tu springai su tais procentais. Dabar turi šuns uodegą.
       – Pasikark! Tu pribaigsi mane su savo prakeiktu liežuviu.
       Dar po kelių dienų Samuolienė atsikasė pinigus ir pasiėmė pusę. O dar po dviejų savaičių paėmė likučius.
       – Paskutiniai, – ji rodė seniui.
       – Ir gerai. Dabar nebereikės bijoti, kad kas nepavogtų. Pinigai niekam gero nepadarė, – ironiškai šyptelėjo senis.
       – Gali tu sau juoktis. Bet kaip tu juoksies, kada tikras badas užsikars ant sprando?
       Bet bijoti bado nebuvo pagrindo. Bulvės baigė užaugti. Duktė Viktorija atsiuntė iš Chicagos dvidešimt dolerių. Kitos žadėjo dar atsiųsti. Buvo tik neramu ir pikta, kad sutaupyti per keturiasdešimt metų pinigai žuvo ir dar tenka laukti malonės iš kitų rankų. Vadinasi, tai, ko labiausiai Samuoliai bijojo, dabar atėjo pas jų duris ir nenuvaromai kaukia. Senatvė be pinigų! Svaigo ir sunkėsi jam galva. Pamažu jis silpnėjo. O jo žmona, kurią jis mylėjo per keturiasdešimt metų ir kuri visada jam padėdavo, šiandien, jo sunkiausią valandą, kaip kūju vanojo jam per galvą savo priekaištais dėl pinigų.
       – Kažkas sakė: prie grabo žmogaus lieki visiškai vienas, pats vienas. Ir aš likau vienas. Vaikai rūpinasi savo bėdom. O tu irgi palikai mane. Keturiasdešimt metų tu buvai su manim...
       Jis taip kalbėjo, o žuvę pinigai, trys tūkstančiai dolerių – keturių dešimtų metų prakaitas, gyvas auksas žybčiojo jo silpnose akyse. Jis vos vos susilaikė, nepradėjęs rėkti:
       – Auksas dega!
       Ir vieną rytą Samuolis, bučiuodamas savo pačią, paliko ašaras ant jos veido.
       – Kur eini? – klausė ji.
       – Einu pasivaikščioti, – atsakė jis.
       – Kada pareisi? – vėl klausė ji.
       – Greitai, – taip pat jis atsakė.
       Ir išėjo.
       Mažais žingsniais, vos koją pakeldamas, galvą nuleidęs, jis vilko jau baigiantį sutriunėti savo kūną. Kartas nuo karto pažvelgė jis į vieną pusę, kur buvo kalnai, ir į antrą, kur snaudė išsitiesusios mažos angliakasių trobelės. Jis ėjo tuo taku, kurį kasdien du kartus per dieną mindžiojo per keturiasdešimt metų! Daug kas pakeliui jam krito į akis ir priminė praeitį – nesurištų atsiminimų ir pergyvenimų kaspinas pamažu slinko pro jo jau pavargusią galvą. Pirmieji jaunikliai žvirbliai, kurie maišėsi take ir jau patys ieškojo sau maisto, priminė jam užaugusius jo vaikus, kurie gyvena didmiesčiuose. O labiausiai priminė jam jo sūnų Juozą, kuris čia gyvena, be rankos.
       Ten toliau tviskėjo kasyklos, suverstos anglies stirtos, žibančios saulės spinduliuose. Ir ten teliuskavo jo prakaitas ir kraujas – ten sunkėsi visi jo keturiasdešimt metų. O toliau buvo rūkas.
       Toli paėjęs, jis atsisuko pažiūrėti į savo trobelę, kuri pilka, maža niūksojo po žaliais medžiais. O netoliese stovėjo jo sūnaus, to berankio lauželis.
       Ir... Jis pamažu nuvilko kojas tuo taku, kuriuo išvaikščiojo 40 metų. Jo įmintos pėdos susimaišė su kitų įmintom pėdom.
       Senė Samuolienė dar žiūrėjo pro langą ir laukė. Bet nesulaukė ji žinios apie savo vyro likimą. Nes po dviejų savaičių prie savo sūnaus ji mirė.
       Troba, kurioje juodu pradėjo gyvenimą ir vėl vienu du jį baigė ir kurioje keturiasdešimt metų išgyveno, liko tuščia. Ir tas mažas takelis, kuris veda iš trobos į bendrą taką, stovi tuščias.
       Ir rytą ir vakare vėjas švilpia tuščiam Samuolių darže, baigdamas išnešioti paskutines jų dulkes.

  1 Laužtiniai skliaustai vartojami esant teksto netikslumams.
       _________________
       Kalba autentiška
       Trečias frontas Nr. 3. Rašytojų aktyvistų kolektyvo literatūros gazieta. – Kaunas, 1930 m. spalis