Vidurinioji išeivijos rašytojų karta, atskirais daigais prasikalusi, bet neįsitvirtinusi dar Lietuvoje, kai kurių skaitytojų sąmonėje liko ryški tik viena jos dalimi – vadinamu Žemės kolektyvu. To vardo 1951 metų antologijoje kolektyvas susidėjo tik iš šešių žmonių: Vytauto Mačernio, Alfonso Nykos-Niliūno, Juozo Kėkšto, Henriko Nagio, Kazio Bradūno ir Juozo Girniaus. Iš jų Girnius nebuvo, kaip visi kiti, poetas, ir prisidėjo tik savo įvadiniu straipsniu „Žmogaus prasmės žemėje poezija“. O Mačernis nebuvo net ir tremtinys: suvilgęs tėviškės dulkes savo krauju, jis jau buvo grįžęs visiems laikams namo. Tačiau Girniaus įvadas apmetė viso kolektyvo kūrybinių polėkių metmenis, nurodydamas, kad Mačernio poezija visus kitus maitino savo šaknimis. Anot Girniaus: „...būtų galima net laikyti jį lyg pačia pradine naujosios mūsų poezijos versme ta prasme, kad tie motyvai, kurie kituose tarsi „suspecialėja“, jame visi sutelkti. Lygiai jis su Bradūnu žino gaivalingą žemės jėgą, ir lygiai jis su Nyka-Niliūnu ilgisi nerandamosios Eldorado šalies“ (Žemė, p. 46).
Ta prasme šie du „pašaliečiai“ sudarė dalį viso šio pradinio kolektyvo branduolio. Kai 1952 m. Buenos Aires buvo išspausdintas pirmas Literatūros lankų numeris, iš jo pabiro nauji vardai. Anot redakcijos, „šiame numeryje rašo“: Antanas Škėma, Jonas Mekas, Julius Kaupas, Marius Katiliškis, Juozas Lingis ir kiti. Vėliau prie jų prisidėjo Vytautas ir Jurgis Janavičiai, Algirdas Landsbergis, Kostas Ostrauskas, Vladas Šlaitas, Algimantas Mackus, Kęstutis Keblys, Algirdas Julius Greimas ir daugiau – žodžiu, didžioji dalis to meto jaunesniosios plačiausia ir šakota prasme liberaliai nusiteikusios humanistinės krypties inteligentijos. Tarp jų dar sėdi ir „rašo“ iš plataus pasaulio atsilankę Paul Celan, Henri Michaux, Czesław Miłosz, Thornton Wilder, Carlos Bousono, Langston Hughes ir švedų lyrikai ir daug kitų. Vadinas, vienas iš pirmųjų žemininkų kolektyvo žingsnių buvo pasikviesti į savo tarpą ir visos Vakarų kultūros atstovus. Tuo pačiu mostu jau tada žemininkams ir įsiprasmino, ir buvo nugalėta tremtis. Tai patvirtina ir iliustratorių sąrašas, kur pirmame numeryje randame Kazį Janulį gražioj draugystėje su Isabelle Rimbaud, Joan Miro, Alexander Archipenko ir kitais. Galų gale skaitome dar ir slapyvardžius: Andrius Sietynas, Leonas Miškinas (Alfonsas Nyka-Niliūnas), Coppelius (Julius Kaupas), Jonas Vakaris, V.Statkus (Henrikas Nagys), nelyg kadaise, Aušros gadynėje, „optinės iliuzijos“ būdu dauginančius lietuviško žodžio nešėjų gretas.
Nei Žemės antologija, nei Literatūros lankai nepaskelbė programatinių, aiškiai apibrėžtą literatūrinį sąjūdį nusakančių manifestų arba meno kūrinių. Žemės kaip sąvokos arba sąjūdžio profilis išryškėjo Juozo Girniaus įvade į Žemės antologiją ir įvairių autorių straipsniuose meno ir kultūros temomis Literatūros lankų žurnale. Tie autoriai, nebūdami visuomet pirmiausia poetai ar beletristai ir neapsikaišę tais pačiais įsitikinimais, vis dėlto sukūrė gana vientisą ideologinę – kultūrinę pasaulėjautą literatūros puoselėjimui ir taipgi apsaugojimui nuo politinio ir pasaulėžiūrinio mąstymo diktatūros. Šitą nusistatymą ir išreiškė, deklaracijos vietoj, pirmojo numerio „Redakcijos žodis“:
„Literatuos lankų tikslai yra aiškūs ir paprasti: grąžinti beveik totaliai prarastą literatūros kaip estetinės kūrybos, nepriklausomybę, atstatyti normalią vertybių gradaciją, kuri paskutiniu metu periodinėje spaudoje infliacinės kritikos buvo visiškai sunaikinta, ir išlaikyti nuolatinį kontaktą su Vakarais“.
Kitaip tariant, nenormalioje padėtyje išimtiniu istorijos momentu buvo aiškiai užsiangažuota visuotinės, menu išsakomos civilizacijos srovės tęstinumui. Pavergtą kraštą apleidusių pabėgėlių sauja apsisprendė elgtis kaip tauta, turinti savo kultūrą ir vidinę laisvę kitų tautų tarpe, o ne kaip mobilizuoti kareiviai, tėvynės laisvės vardan savąją uždarę į ateities kraičio skrynią. Tai ir buvo esminis Žemės kolektyvo ryžtas ir jo ištesėjimas – didžiausias jų nuopelnas lietuvių kultūrai ir istorijai, ypač jeigu atsiminsime, kad po Antrojo pasaulinio karo ir aplamai pasaulyje nedaug tokio tikėjimo bebuvo likę.
Į Literatūros lankų straipsnius pasižiūrėjus, matyti, kad tiek literatūros kritikoj, tiek ir aplamai pasaulėžiūriniuose pasisakymuose egzistencinis tremties, egzilio būvis suvokiamas kaip situacija, reikalaujanti naujų dvasinių namų: o tie namai kai kurių kritikų ir mąstytojų raštuose atrodo kaip lietuviškas Vakarų Europos kultūros priestatas. Tai irgi buvo reikšminga ir net gal drąsiai pasirinkta pozicija, turint omeny nepriklausomybės laikų filosofavimus apie Lietuvą kaip Rytų – Vakarų sintezę. Neįprastas lietuvių kultūros istorijos rėmuose buvo ir Literatūros lankų atvirumas pasauliui bei pasaulietišku humanizmu persunktas prointelektualizmas. Buvo ir kaltinimų, kad jie grįžta prie nebeaktualaus „menas – menui“ principo. Šitas šūkis tačiau visuomet atsidavė dekadentišku pūvančios mirusių vertybių krūvos kvapu. Žemės kolektyvas iš tiesų pradėjo vienintelį po karo ir sovietų okupacijos įmanomą tautos kultūrinių jėgų renesansą. Esamomis sąlygomis tikrasis jų šūkis buvo „menas – žmogui“.
Antano Jasmanto (Maceinos) straipsnis „Patriotų sukilimas arba poezijos kivirčas su tautybe“ Literatūros lankų šeštame numeryje, 1955, praskaidrino kai kurias pagrindines kultūros gyvenimo sąvokas ir tuo prisidėjo prie pakilių dvasios renesanso nuotaikų literatūros baruose. Paskelbęs, kad „patriotinė mūsų tremties poezija literatūrinės vertės neturi“, Jasmantas išvysto skirtumą tarp patriotinės ir lietuviškosios poezijos. Pirmoji yra tik „politinė kalba“, kuri „apsivelka gražiais, bet tuščiais žodžiais, o poetinė giesmė prisiima aktualų, bet praeinantį turinį. Politikas ir poetas susilieja į vieną. Tada jis esti minios pavadinamas – tautos pranašu.“ Antrojoj turime tikrus poetus: Maironį, kurio poezijoj iškilo tautiniai pradai „kaip bendrosios žmogiškosios būties prasmenys“; Bradūną, kuris „peršoka tautinę kasdienybę ir pasineria į pirmykščius mūsų tautos elementus, į aną senovinį matriarchalinį sluoksnį, susiformavusį dar prieškrikščioniškais laikais, tačiau išlikusį mūsų tautos pasąmonėje ligi šiol“; ir Nyką-Niliūną, kuris tautine dvasia pergyvena modernius klausimus, nes žmogiškosios egzistencijos schema jam „yra ne tik gamta, kaip mūsų poezijoje buvo įprasta, bet dar ir kultūra“, ir kurio poezija yra „lietuviškosios, žemėn įaugusios dvasios atsakymas į moderninės egzistencijos vienatvę.“
Panašiai ryškų skirtumą tarp estetikos ir politinės tendencijos praveda ir pats Alfonsas Nyka-Niliūnas savo recenzijose, ypač pabrėždamas kad, pavyzdžiui, Vytauto Alanto Pragaro pošvaistės yra grynai tendencinis romanas:
„Siekdamas savojo tikslo ir pasirinkdamas tam reikalui priemones, Alantas sutrukdo lengvai pažeidžiamą estetinės kūrybos rimtį, nes tos priemonės yra tipingai publicistinės. Recenzentai yra atkreipę publikos dėmesį į romano aktualumą. Tai tiesa. Romanas aktualus. Bet aktualumas yra esmingai publicistinis ir jokiu būdu ne estetinis argumentas. Aktualumas meno kūriniui tėra kelintaeilės reikšmės dalykas ir beveik suponuoja tam tikrą reportažinį prieskonį“ (Literatūros lankai, 1952, Nr. 1).
Estetinės kūrybos rimties idėja priklauso dar graikų klasikinės civilizacijos aukso amžiui, o estetinio argumento tinkamumas, vertinant meno kūrinį, kai kuriems dar ir šiandien gali atrodyti kaip revoliucinė, iki šiol nesuprasta mintis. Tačiau žemininkai–lankininkai ją gražiai suprato. Daugelyje recenzijų ir straipsnių su Juliaus Kaupo, Henriko Nagio, Alfonso Nykos-Niliūno (su visu jo slapyvardžių sietynu) ir Juozo Girniaus parašais aiškiai išryškėjo meninių kriterijų primatas, vertinant literatūros kūrinį, riba tarp kūrybos ir patriotinės retorikos, ir, kas dar svarbiau, riba tarp talento ir vidutiniškumo, arba tiesiog grafomanijos. Pabrėžta buvo taip pat ir kritiko atsakomybė vertinti tiesiai, be nuolaidų geriems rašytojų norams (Nyka-Niliūnas taip ir pasakė: „Kritika negali pavirsti labdaringa įstaiga“). Toji žemininkų pradėta kritikos tradicija atlaikė įvairius puolimus ir nutiesė gyvybinį siūlą iki pat šių dienų. Kada Kazys Bradūnas 1971 m. Akiračiuose išreiškė pasitenkinimą, kad „išeivijos kritikos literatūra jau pradėta vertinti labiau estetiniu ir struktūriniu požiūriu“, jo pastabos lygiai gerai tiko ir jo bendrininkų rašytai kritikai jau prieš dvidešimt metų.
Vienu atžvilgiu 71-ieji metai vis dėlto skyrėsi nuo 51-ųjų metų. Bradūno minėti kritikai, Ilona Gražytė, Viktorija Skrupskelytė ir kiti, neištiesė rankų į poeto ar beletristo laurus ir savo straipsniuose bei recenzijose dairėsi ne tik į literatūros kritiką, bet ir mokslą, nes jų ir pasiruošimas, bent jau metodologine prasme, buvo daugiau akademinis negu šiaip visuomeninis. Tuo tarpu žemininkai, nors ir jų didelė dalis turėjo humanitarinių ar kitų mokslų daktaro laipsnius, taip pat rėmėsi ir savo pačių asmeniška kūrybos patirtimi bei plačiu apsiskaitymu literatūrinėmis temomis.
Nors žemininkų bei jų kartos poezija ir buvo savo pobūdžiu labai įvairi, giliai individualistinė, iki tam tikro laipsnio ją vis dėlto jungia apčiuopiamas bendras vardiklis: prarastosios žemės tematika ir jos sublimacija, kankinio sąmonės transformacija į kūrėjo žodį, nebūtinai tuo pačiu išsilaisvinant iš skausmo, bet ieškant, kaip Girnius savo įvade rašė, ne tiek žmogiškos laimės, kiek būties prasmės. Kazio Bradūno pirmame rinkiny Svetimoji duona (1945) tremtis buvo kaip tiesiogiai fiziškai pergyventa organizmo trauma, tuo panaši į vyresniosios kartos rašytojų tremtį pirmaisiais mėnesiais ir metais svetimose šalyse. Netrukus tačiau Bradūno ilgesys pradėjo įsiskverbti į tai, kas prarastoje žemėje buvo tikrai skirtinga nuo šiaip sau bet kurių pasaulio gamtovaizdžių ar vietų, būtent jos su pakilusia migla saulėj žėrintis šventumas ir to šventumo lietuviškumas, vardas tos savijautos, kad gyveni pas save namuose ant žilos senovės rankų, maitinančios tave belaikiu mitu, paskui pagonišku tikėjimu ir jo susiliejimu su krikščioniška samprata, sakančia, kad gyvenimas yra atnašaujama šventa auka.
Tą šventumą supranta ir Henriko Nagio poezija, nors jis nėra tikrai bradūniškas žemės „kunigas“, bet greičiau ieškotojas to, kas gilioj vaikystėj, žiedų ir bičių dūzgiančiam pasauly, buvo tarp pasakų tikra. To žinojimas, arba herojiška, romantiška pastanga tą žinojimą susigrąžinti ir išaugino Nagio poeziją pro gedulą ir maištą į išdidžią balto sakalo figūrą, amžiais ištikimą ir reikalaujančią ištikimybės šiaurės vizijos žemėj. Toje ištikimybėje ir nugalimas praradimas.
Henrikas Nagys ir Jonas Mekas, šiaip jau įvairiais atžvilgiais gana skirtingi žmonės ir poetai, turi tą bendrą bruožą, kad atmintis, kaip dvasios būklė, sieloj nešama, formuoja poeziją, išeinančią kartais toli už prisimenamo momento ar daikto ribų. Jų abiejų poezija yra tartum kelionė, kurios metu mainosi pasaulis ir sublimuojasi paliktųjų namų praradimas. Meko Semeniškių idilės (1948) peršviečia kiekvieną grumstą, lietaus lašą ir augalą magišku meilės žėrėjimu, tačiau neatimant jiems realybės. Iš to išsinešto daiktų realumo vėliau išplaukia tam tikra moralinė poeto–ieškotojo laikysena, padedanti jam suvokti save dalykuose ir žmonėse, keliaujant per visą platųjį pasaulį. Savęs įsiprasminimo šviesoj visa gyvenimo patirtis įgyja apčiuopiamą formą, kvapą ir spalvas ir todėl pajėgia tapti poezija. Naujosios patirties ir prisiminimų tapimas poezija vėliau išsivysto į pagrindinę Meko temą, pavyzdžiui, rinkinyje Reminiscencijos (1972), apie tremtinių stovyklų laikus Vokietijoje. Meko poezija tartum paliudija, kad prisiminimo ir kūrybos momentai žmogaus sąmonėj yra labai artimi ir daug kuo panašūs ir kad jie abu sudaro dalį sąžinės laisvėjimo.
Žemės antologijos ir Literatūros lankų kontekste Alfonso Nykos-Niliūno poezija ribojasi beveik tik Praradimo simfonijomis, išėjusiomis 1946 metais. Galima sakyti, kad ir Simfonijose vyksta tremties pergyvenimo sublimacijos procesas, bet Nykos-Niliūno poezijoje jis išsipildo ilgose, raizgytose, skaudžiai įtemptos minties ir jausmo eilutėse, kurios savo forma ir įvaizdžių sistema ryškiai skiriasi nuo bendralaikių poezijos, išskyrus galbūt Vytauto Mačernio Vizijas. Tartum milžiniško dvasios medžio šaknys, ieškodamos gyvybės syvų, jo eilės, pasilikdamos glūdėti širdies gelmėje, vis vien giliai ir plačiai išsišakoja ne tik per tėviškės, bet ir per visos žmonijos kultūros ir istorijos sluoksnius iki pat tamsaus susitikimo su Nebūtim. Vėlesniuose Nykos-Niliūno rinkiniuose šis didysis idėjų ir pergyvenimų tankumynas lyg „apkarpomas“ griežtesne, išoriniai paprastesne eilėdara, bet kartu ir plėtojamas toliau per giliai apgalvotas simbolių sistemas, rišančias individo sąmonės sunkią ir nuogą egzistencinę vienatvę plataus pasaulio akivaizdoje su ta pačia vienatve kitų individų darbuose žmonijos kultūros panoramoje, virtusia egzistencinio žmogaus būties prasmingumo užtvirtinimu mene, mintyje, istorijoj.
Juozas Kėkštas stovi gal kiek nuošaliau nuo tos tremties išgyvenimo sublimacijos linijos, kuri daugiau ar mažiau sujungia kitus Žemės poetus. Iš vienos pusės, tai gal asmeniško charakterio klausimas, o iš kitos – pasekmė pačios Kėkšto padėties. Kada kiti jo kartos rašytojai pirmą kartą prasmego į atvirus tremties nasrus, Kėkštas jau buvo patyręs savo būklės susvetimėjimą lenkų ir sovietų kalėjimuose; kai dauguma, Bradūno žodžiais, tik iš tolo matėme, kaip „šviečia bėgliui tėviškės liepsna“, Kėkštas dalyvavo sunkiuose kruvinuose mūšiuose tarp gigantiškų karo jėgų. Atsiradęs Buenos Aires, jis jau atsinešė su savimi žinojimą, kurio kiti poetai dar tebeieškojo. Užtat ir jo poezijoj žodžiai skamba aiškiau, atšiauriau, turi daugiau paprastumo ir savotiško „kieto, vyriško emocingumo“, kaip pastebėjo vienas Aidų komentatorius.
Nors viso žemininkų – lankininkų sąjūdžio eigą dominavo poetai, kartu su kritikais, ar poetais, pasivertusiais į kritikus, šalia jų metų eigoj išsivystė ir gana platus prozos baras, kur autorius sunkiau sutapatinti su kokia nors apibrėžta literatūrine kryptim. Arčiausias prie žemininkų buvo Julius Kaupas, kuris tačiau savo kūrybą pasuko į konfrontaciją ne su tikrove, o su pasaka. Aišku, jis puikiai suprato, kad pasaka yra tik didžiulė ir nuo laiko bei vietos išlaisvinta tikrovės metafora, iš tiesų irgi sublimacija, visa tai Kaupą ir daro poetiškiausių iš visų jo kartos prozininkų. Pasakos ir kartu su ją vaikų literatūros trauką jausdama, Birutė Pūkelevičiūtė iš esmės irgi dirbo Kaupo sferoje, nors pati, kaip rašytoja, buvo nuo jo visiškai skirtinga. Kaip savotiškas paradoksas, jos kūrybos viršūnė, irgi savotiška pasaka, buvo seno ir mirštančio žmogaus prisiminimai Rugsėjo šeštadieny. Dvasia guvus, šaltai ironiškai sąmojingas ir sentimentalus karšinčius herojus į savo apmąstymus įtraukė ir senas, jaunesniems nežinomas, pirmojo karo lietuvių tremtis, tuo išplėsdamas visą temą, suteikdamas jai daugiau istorinės perspektyvos.
Sentimentalumo netrūksta ir Eduardui Cinzui, bet jis ateina jau iš kitos, paties Vakarų pasaulio tradicijos. Tai Hemingway tipo, lakoniško žodžio, kietai sukąstų dantų sentimentalumas, su ironijos ir pavojingo ryžto žiežirbomis akyse. Tęsiant mūsąjį tremties sublimacijos tematinį siūlą, galima sakyti, kad Cinzas priėjo prie klausimo radikaliai kitoniškai: jo herojų tarpe yra ir lietuvių (ir jie kartais romantiškai viršesni už kitus), bet aplamai dauguma yra svetimtaučiai, kurie kartu su lietuviais turi pergyventi, iškentėti ir išspręsti tas pačias tikrovės Golgotos problemas. Pasidalinama kančia padaro žmones viens kitam savais, ir tada visi gyvena pas save namuose.
Galima būtų sakyti, kad tarp Cinzo, Mariaus Katiliškio ir Antano Škėmos egzistuoja tam tikras sentimentalizmo ir heroizmo tarpusavio įtampos terminais išsakomas ryšys. Jų vaizduojami herojai dažnai yra kraštutinėse situacijose: ciniški, petingi mirties žaisliukai–kareiviai Katiliškio Išėjusiems negrįžti, Cinzo filosofuojantys angliakasiai Belgijos pokarinio gyvenimo pragare, Škėmos valkatos–poetai nevilties apoteozėj prasmegusiose Bruklino gatvėse. Visi tie herojai gyvena kaimynystėje su mirtim ir beprotybe, visur kažkas giliai giliai širdy šaukia ir šaukia, kaip Škėmos „Žilvinėėėėli!...“ – balsas prarastos ir žuvančios gimtosios žemės. Šiuos tris rašytojus jungia ir tai, kad jie savo veiksmo scena pasirenka jau svetimus kraštus, bent kai kuriuose savo veikaluose. Škėma savo personažus apgyvendina Brukline ir Čikagoje, kur jis gali parodyti, kaip jiems, artojų žemės vaikams, anot Henriko Radausko, „laužo kaulus didmiesčio gyvenimas“. Cinzo žmonės gyvena Belgijoj pas jį patį, o Katiliškio gerai pažįsta Čikagą ir iš „dypukų“ išsilukštenusią naująją lietuvių buržuaziją, kuri praradimą matuoja jau tik svetimos žmonos netekimu arba turėto medžioklinio šuns mirtimi. Taigi tų buvusių kaimiečių pasaulį dabar jau dominuoja miestas.
Tačiau nedera užmiršti, kad Katiliškio du stambiausi veikalai, Užuovėja ir Miškais ateina ruduo aiškiai patvirtina, jog jis, kaip Liūnė Sutema sakė, yra „nepakartojamojo liudininkas“, lietuviško kaimo gaivališkos energijos ir galingo jos ilgesio poetas prozoje. Iš vienos pusės tie veikalai parodo taip intensyviai, kaip niekas iš poetų negalėjo, ką iš tiesų reiškia žodis „žemė“ lietuvių artojui, arba, teisingiau pasakius, iš artojų kilusiam lietuviui inteligentui. Iš kitos pusės tie du veikalai yra tartum kelrodis į lietuvių literatūros praeitį, nes ateitis priklauso miestui, ir kaimas joje vaidins tik pagalbinę rolę. Ir išeivijos literatūra, ir namų literatūra iki šiol dalinai tai tesupranta. Lietuvoje dar galima ir šio, ir to tikėtis, bet išeivijos likimas toks, kad iš tiesų, sutapę su miestu, prarasime tėvynę, ir kad daugelis ją jau praradome, ir kad mums visai dėl to neskauda. Kaip tik to sielvarto stoka šiandien ir apibrėžia „žemės“ generaciją kaip praeities reiškinį.
Paulius Jurkus, žinoma, ir Albinas Baranauskas nieko neprarado, bet nieko iš naujos aplinkos ir nepasiėmė, išskyrus vieną ar kitą čionykščio gyvenimo smulkmeną, kartais gana komiškai atrodančią žmogui, paskendusiam jam prasmingoj praeity. Šitaip Baranausko kūryboj Amerikos universiteto bibliotekos grindis šluoja „Jėzus Marija Gonzalėzas“. Buitinių, Amerikos kasdienybę vaizduojančių romanų ir apysakų yra, tiesa, ne taip jau mažai, bet jų didelė dalis stokoja talento ir rimto dėmesio tai aplinkai, kurioje tenka prasmingai, ar beprasmiai, gyventi. Galbūt pats talentingiausias iš tų buitinių Amerikos gyvenimo vaizduotojų žemininkų kartoje, bet ne iš jų tarpo, buvo Aloyzas Baronas. Širdies krauju savo prozoje užmokėjęs ir už tremtį, ir už numylėtą, tolimą tėvynę, jis kai kuriose apysakose ir tokiuose romanuose, kaip Laivai ir uostai (1979), su dėmesiu ir prisirišimu stebėjo Amerikoje atsiradusių išeivių prisitaikymą naujose sąlygose, kartais mainais už tai, kas atsinešto lietuviško idealizmo blėstančioj šviesoj atrodė tartum savo neparduodama siela, o kartais šiaip sau, be rūpesčio, kaip Jono Aisčio saulė, užmarin nuėjus aukso tiltu.
Žemininkų–lankininkų kartos drama nesumirgėjo scenoje kokia gausybe žvaigždžių, nes išėjo žiūrovams nusilenkti tik keli autoriai: Kostas Ostrauskas, Algirdas Landsbergis, Birutė Pūkelevičiūtė, Anatolijus Kairys. Trys iš jų: Pūkelevičiūtė, Landsbergis ir Kairys yra kartu ir prozininkai. Landsbergis iš tiesų pradėjo savo rašytojo kelionę prozos mūzos takeliu su romanu Kelionė (1954). Šis veikalas ir savo stilium, ir tematika gana radikaliai skyrėsi nuo vyresnės kartos tuo metu ilgesio ir prisiminimų oru vaikščiojančios prozos, tartum tebebūtų po kojom tėvynės gruodas. Iš vienos pusės Landsbergis, mažai besidairydamas į praeitį, ėmėsi tiesiog pavaizduoti „dypuko“ karo meto pergyvenimus Vokietijoje, o iš kitos apvijo savo romaną subtiliomis simbolių sistemomis, nukreiptomis ne tiek į tremtį ar karą, kiek į žmogiško meilės ilgesio ir prakilnaus grožio trapų pokalbį amžinybės angoj, šalia grubaus ir kruvino žemės triukšmo. Šiame romane ir po jo einančioje ištisoj eilėj trumpesnių prozos veikalų Landsbergis pasireiškė pirmiausia kaip atsargus ir elegantiškas stilistas. Stilius, pats žodžio menas kaipo toks, dominuoja ir jo dramos veikaluose, nuo Vėjo gluosniuose (1958) iki Paskutinio pikniko (1980), persišviesdamas ir per Landsbergio tragišką kaukę dramoje Penki stulpai turgaus aikštėje (1966), ir per komišką Meilės mokykloje (1965). Tokiu būdu Landsbergis lyg ir įkūnija žemininkų – lankininkų tezę, implikuotą jų literatūros kritikoj, kad ne didžios idėjos ir ne vaizduojamų problemų aktualumas nulemia meno kūrinio vertę, bet tos jo savybės, kurios atsiliepia į specifinius grožinės literatūros reikalavimus. Landsbergis tačiau šiek tiek skiriasi nuo kitų jo kartos rašytojų tuo, kad nepasiekia, ar net neieško, savito tremties problemos išsprendimo savo kūrybos rėmuose. Tai būtų lyg ir kūrybinis bei asmeniškas išsibaigimas, po kurio nebėra kur eiti, ir užtat Landsbergis palieka visas dilemas, kūrybinę vaizduotę ir moralines pastangas skatinančiame klaustuko ženkle.
Daug klaustukų savo dramose palieka ir Kostas Ostrauskas, bet jam ir pati tremties dilema, bent tiesiogine prasme, yra antraeilis klausimas, nes jį domina kas kita, būtent mirtis ir meilė, jų nesibaigiantis tarpusavio žaidimas, kuriame, kaip kortos ant stalo, metami žmonių likimai, jų svajonės, jų siaubas prieš nebūtį. Jeigu tai vadinsime tremtinio, išvietinto žmogaus perspektyva, tai tada Ostrausko drama atspindi ir visą žmogaus egzistencinėje būklėje pasimetusį šiandieninį pasaulį. Ostrausko draminė technika stengiasi sujungti ir asimiliuoti, iškeliant į pagrindinę struktūrinę funkciją, iš šalies ateinančius elementus, kurie šiaip teatre gal vaidintų tik pagalbinę rolę. Vaidinimuose Gyveno kartą senelis ir senelė (1963) ir Žalioj lankelėj (1961) jis įpina liaudies dainų ir pasakų motyvus į viso teksto tinklą taip, kad jie tampa visą veikalą apvaldančios muzikinės potekstės išraiškos dalim. Muzika ištisai dominuoja jo Kvartetą, tapdama nelyg tuo šifru, kuriuo užrašoma ir mito, ir žmonijos kultūros istorija meilės ir mirties sankryžoje. Grynai iš veikalo architektūros taško žiūrint, galima būtų sakyti, kad žodis ir muzika Ostrausko kūryboje tarpusavy santykiauja taip, kaip meilė ir mirtis ir pačiam tekste ir už teksto stovinčioj pasibaisėtino didumo tikrovėje. Duobkasiuose (1964) šitoks šalutinis tekstas yra visai kito laiko kultūros, būtent Šekspyro, drama. Citatos iš Hamleto funkcionuoja kaip pačių veikėjų tarpusavio dialogo dalis. Galų gale, kaip kartais ir Landsbergis, Ostrauskas pasisemia stilistinių ir struktūrinių priemonių iš vadinamojo modernistinio ar net absurdo teatro arsenalo. Absurdu kartais remiasi daugybėje savo scenos veikalų ir Anatolijus Kairys, bet čia tikslas ištisai dominuoja ir apvaldo priemones; priemonių, kad ir absurdiškų, funkcija yra šį tikslą pateisinti ir iškelti. Pats gi tikslas lengvai išsitektų ir pačioj konservatyviausioj mūsų literatūros tradicijoj, nes Kairys pirmiausia ir su didele aistra kalba apie tėvynės meilę, tautos priešų, bolševikų imperijos baisumą ir moralinį Vakarų kultūros nuosmukį. Nuo Nykos-Niliūno kadaise aptarto vyresnės kartos rašytojo Vytauto Alanto tezinio romano iki Kairio ne mažiau idėjiškai užangažuotos dramos, o net ir prozos, veda tiesioginio ryšio siūlas taip, kad Kairys atrodo kaip modernistiškai apsikaišęs senosios lietuvių literatūros tradicijos atstovas, tuo atžvilgiu mažai ką bendro teturintis su žemininkų – lankininkų karta.
Kairio atvejis tik pabrėžia ir aplamai galiojančią taisyklę, greičiau faktą, kad ir visa išeivijos literatūros srovė neteka atskirais protarpiais nuo vienos iki kitos kartos slenksčio, bet eina ištisai, kaip viena didelė upė su intakais iš įvairių kartų, ideologijų bei pažiūrų į formos ir turinio tarpusavio santykiavimą ir į išeivio būklę istorijos erdvėje bei laike. Kalbėdami apie žemininkų – lankininkų kartą, užtat kalbame ir apie tada dar teberašiusį Joną Aistį, ir šiandien dar rašantį Bernardą Brazdžionį, ir Santvarą, ir sąjūdžio pradžioj jau debiutavusius jaunesniuosius: Liūnę Sutemą, Vytautą Janavičių ir kitus.
Šitaip pažvelgę į „Žemės“ kartą, kaip į besivystančios visumos dalį, įtaigaujamą kitų kartų ir savo ruožtu paliekančią jose savo pėdsaką, galim jos įnašą pasverti ne kaip atskirą, tik sau galiojantį dalyką, bet kaip kokybinę visos išeivijos literatūros permainą, kaip jos naują tematinį ir idėjinį atspalvį. Tada išryškėja, kad žemininkų kartos įtakos dėka mūsų literatūra įgijo daug gilesnę lietuviškumo sampratą, nes buvo prasiskverbta pro nusistovėjusių, dar iš romantizmo laikų atėjusių literatūrinių standartų ir įpročių sluoksnį gilyn į pačią mitologinę tautos būsenos šaknį ir iš ten atsineštu lietuviškumu buvo persmelkta visa tautos kultūros dabartis. Tuo pat metu šioji karta sugebėjo lietuvių literatūrą pastatyti į kūrybinį santykį su viso pasaulio, ypač Vakarų, kultūros rūmais taip, kad šiandien įmanoma prasmingai kalbėti apie lietuvių literatūra, kaip apie vieną iš besivystančios pasaulinės kultūros aspektų, o ne kaip izoliuotą istorinį reiškinį, santykiaujantį tik su nebesančia praeitim. Ir, kartojame, tai dabar galioja ne vien tik žemininkams, bet ir visai šiandieninei mūsų literatūrai.
Galų gale reikia pažymėti ir tai, kad tos žemininkų kartos rašytojai iš tiesų ir dabar dar sudaro visą pagrindinę išeivijos literatūros srovę, kad tik jos dėka vienu metu buvo galima teisingai kalbėti apie išeivių literatūros pranašumą prieš sovietinę ir kad ateityje jau jokia karta išeivijoje tokio lemtingo, didelio įnašo nebeatneš.
Šilbajoris, Rimvydas. Lietuvių egzodo literatūra 1945 – 1990. – Čikaga: Lituanistikos institutas, 1992.