VAIKYSTĖ

Man miegančiam vienam kažkas suriko: – Kelkis!
Ir aš radau pavasarį su vėju vaikštant po namus.
Šiandien esu aš dar labiau išalkęs;
Laukai pavasariu jau dvelkia,
Bet tu nesikeli... Ir aš dainuot imu.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




VAKARO FANTAZIJA

Saulės salės kristale
Dainavau giliai laimingas.
Kol liepsnojantis flamingas
Juodmedžio brangaus stale

Ištiesė sparnus raudonus.
Ir šešėlis išdidus
Pro saulėlydžio kardus
Palietė tamsos vargonus.

Kol gimton tėvų pilin
Atnešė tylos amforas
Ir gaivus fontanų choras
Sunkėsi krauju gilyn.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




ELDORADO

Yra pasaulis nuostabus, kurio neranda niekas,
Nors turi jį savy, kankinasi dėl jo.
Dėl jo aš viską šioje žemėje paniekinau,
Norėdamas ten vieną valandą klajot!

Yra ten namas mėlynom langinėm, vienišas;
Name gyvena palikti vaikystėje žaislai;
Giliai vidudienio tyloje miega mano dienos,
Ir budi vėjas palaužtais sparnais.

Ant stalo vaza užmirštų gėlių; paveiksle senas Noe;
Išblyškusiam lange išpjaustyti balandžiai šalia jo;
Kilnus pavasaris erdve su paukščiais atplasnoja,
Ir sutemų varpai išeina platuma klajot.

Ten aš, menkutis padaras, nubudęs pakeliu akis į aukštį
Rasoj įmirkęs ąžuolas ir mėlyna dangaus gelmė.
Ten šypsos rasoje sušlapęs plunksnas paukštis
Ir šaukia vėl nubust gimtam name.

Tenai aš paimu ranka saulėlydį,
Ir senį vėją, tartum šunį, prie šalies vėduos,
O sienos laikrodį vėl prie savęs glaudžiu kaip lėlę.
Žadėdamas jų nepalikti niekados.

Ten užkeikti ir mano begalinių, kaip sapnai, svajonių lobiai;
Basi draugai, mergaitė, kas pavasarį atbėgdavus kieman;
Ten šimtametis vėjas, rudenio lapus pagrobęs,
Kaip ištikimas šuo pareinant laukia
Ir saugo juos, kad atiduotų man.

Tenai mane namų vaiduoklis senas sau ant kelių pasodinęs,
Kai tamsiaveidė sutema pareina iš toli,
Lyg sūnų rankom didelėm vėl apkabina
Ir prašo sunkiai vienumai jo nepalikt.

Aš taip norėčiau vėl kelius namo surasti,
(Nes senis vėjas nebepakelia rudens naštos),
Nuvest pagirdyti dienas, kaip gyvulių bandas, prie brastos
Ir amžinai miegoti apkabintas vasaros karštos.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




NAKTYS

Skaisčias ir dideles akis uždengęs rankom,
Aš sapnavau paklydęs giliame namų džiaugsme.
Lauke kalbėjo milžinai; buvau toks menkas;
Ką lietė motinos ranka – ištrykšdavo versmė.

Ir miegant jau namams, į mano kambarį užeidavo
Pasenęs vėjas, lyg keleivis, mylimo sūnaus – manęs pasupt...
Nutildavo audra, sulėkdavo pro langus žvaigždės,
Ir, lyg nuo motinos akių, darydavos šviesu.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




MOTINA

Gesdama paslaptingoj šviesoj Eldorado,
Begalinių laukų apkabintam name,
Tu klausai, kaip vaikai, Tavo šviesą praradę,
Lyg apakę klajoja naktim neramia.

Ir tada suliepsnoji nors vienai sekundei
Paskutinėm ugnim jiems kelius šviesdama,
Ir užgęsti tenai, lyg šešėlis, be skundo,
Kaip žvaigždė, begalinėn naktin krisdama.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




NAMELIAI PRIE UPĖS

Norėčiau tau surasti paliktus iš džiaugsmo namelius
Prie upės, šniokščiančios krauju,
Kad vieną valandą galėtum ten gyventi ir neliūst,
Ir vieną valandą sapnuot tyloje jų;

Išgirst pavasarį ir jo šauksmus gilius,
Neramų rudenį, niūniuojantį niūriai,
Po to palikt prie upės šniokščiančios krauju tuos namelius
Ir tik numirt į juos pareit.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




VĖJAS

Kaip Renesanso dievas, mėlyno aksomo mantija,
Ritmingai papuošta prastais žiedeliais geltonais,
Su palydovais ir juodais, kaip jo plaukai, varnais
Erdve kilnus pavasario benamis vėjas skrenda,

Uždegdamas mažytes mėlynas liepsnas pakrantėse,
Atimdamas namus švilpimo tonais, liūdesio pilnais,
Jis pasirodo nesuvaldomas ties miestais ir kalnais
Ir kaip karalius žengia priemiesčio vaikų benamių šventėj.

Jos milžiniškos akys liejas iš kaktos į erdvę,
Su paukščiais maišosi jo padriki plaukai juodi;
Jam pasiduoda be kovos aistringa žemė išdidi

Ir, lyg mergaitė netikėtai pabučiuota, sverdi.
O aš, užmiršęs viską žemėje, net savo vardą,
Pavasario laukais išsinešu Tave širdy.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




PAVASARIO SIMFONIJA

P i r m o j i  d a l i s

Kai vėjo neramaus šiurenamas vanduo virpėdavo,
Ir upė šnioksdavo dangaus skliaute išlauždama ledus,
Tuomet pavasaris – iš svetimų šalių atėjęs juodaplaukis išdidus
Nedrąsiai pastatydavo ant kranto basą pėdą –
Ir žemė krūptelėdavo, lyg moteris, ją gundančia ranka palietus;
Suošdavo aistringai susispaudę liepos,
O jis ten ilgas valandas sėdėdavo,
Pirštus panėręs sau į plaukus, drėgnus ir juodus.

Pačiam vidurnakty senajam medyje kažkas pradėdavo judėti,
Ir iš toli, lyg pro miegus, jam atsiliepdavo giria
Patetiška simfonija niūria,
Kadaise užmirštam sapne girdėta.
Ir gaivalingas, jaunas vėjas atplasnojęs
Kalbėdavo mums per naktis: „Te kraujas suliepsnoja!“
Kol šaukiama jo nekalta mergaitė, niekieno dar nemylėta,
Pavirsdavo aistringa moterim žiauria.

O aš įsiklausydavau, kaip kraujas šaukia žmones,
Kaip ilgesingai švilpauja pavasaris, lyg dievas išdidus,
Kaip gyslomis sruvenanti keista srovė, lyg upė pro ledus,
Skandina juos į nesuvaldomas svajones;
Kaip iš fantastiškų kelionių grįžęs vėjas
Dainuoja tolimų šalių dainas atėjęs,
Į kraują liedamas laukinio nerimo nuodus.

 
A n t r o j i  d a l i s

Namai išblyškusiais langais; ir vėjas ūžia skrisdamas iš tolimos kelionės.
Vienaplaukiai vaikai rankytėm prisidengia mėlynas akis,
Ir liūdesingoje tyloje girdisi, kaip vaikšto jų dalia sunki.
Ten veria daržinės duris ir eina kosėdamas senis Jonas,
Klausydamas, kaip žemės kraujas kaista
Ir bėga neramiai žaliais laukais ištrūkę vėjai kaip vaikai basi,
Prikeldami mus ir skandindami bekraštin ilgesin;
Pakluonėse beržai užsimeta žaliomis skraistėmis.

Tyli sesuo išeina, motinos siųsta, parnešti vandenio.
Bet švilpaujančių laukuose pavasario girtuoklių vėjų užburta,
Apsvaigusi nuo jų giesmės, girta,
Ji visą dieną kelio į namus neranda
Ir klaidžioja viena, lyg mylimo netekusi laukuose,
Tartum Ofelija. Ir tik nubudinta vėl sutemų,
Lyg užkeikta miegojusi, į motinos namus
Ji grįžta su žiedais, kaip akys mėlynais, plaukuose.

Bet greit prasideda sunki, svaiginanti naktis. Pilka lakštingala,
Dainavus Kinų Imperatoriui kadais,
Užlieja naktį nerimo aidais –
Ir sudreba jos tonų paliesta giria maištinga;
O mano tėvas vėl sapnuoja, kad jaunystė grįžta...
Kad eina aplankyti metų prislėgtos, o mylima, Tavęs...
Nuo jos dainos neramūs pumpurai kaip širdys plyšta,
Ir prie fontano nimfos kelia fauno vestuves.

 
T r e č i o j i  d a l i s

Rami pavasario diena, ant slenksčio nusileidus,
Ir beržas susirūpinęs šlamėjimu kimiu
Užnuodijo mane ligi pačių gelmių,
Kai aš sėdėjau ir klausiau priglaudęs veidą
Prie lango, nuo vaikystės man norėjusio parodyti kažką.
Nyki pavasario diena, kaip paukštis nusileidus
Į sprogstančias juodas šakas,
Sugundė tolimais laukais paklaidžiot.

Ir vieną kartą, sutemai balandžio vėjuos sverdint,
Aš atdariau senų namų duris:
Pavasario simfonijoje blaškėsi galingas beržas,
Norėdamas į mėlynas erdves išskrist,
O aš stovėjau lyg mažytis taškas prieš bedugnę erdvę
Ir pirmą kartą nenorėjau grįžt,
Nes niekas žemėje nebuvo dar manęs pavergęs.

Ir bėgau. Vėjas su manim patempdamas už rūbų bėgo
Kartu nuo imančios žaliuot kalvos;
Margi drugeliai nusileisdavo ant jo karališkos galvos,
O pėdose žibuoklės kėlėsi iš miego,
Ir žvilgčiojo mažyčiai pumpurai iš už šakelės negyvos;
Toli šviesiai žaliais laukais, purienų vainiku ant suveltos galvos,
Klajojo vienišas pavasaris, kaip vaikas, iš namų pabėgęs.

 
Š e š t o j i  d a l i s

Yra vienam pasaulyje gilus ir mėlynas bekraštis skliautas,
Kur nerami pavasario audra klajoja vieniša lauku;
Tenai yra nublukęs kaimas; jam vienam ten neišsakomai nyku,
Todėl šiandien aš ir norėčiau ten keliauti.
Nes aš žinau: jis pasmerktas sunykti laukia grįžtančio manęs.
Aš atsisėsiu ten prie mėlynos ir virpančios ugnies,
O šaltas vėjas, beklajodamas po gyslas, vandenio išplautas,
Giliai po žemėmis nenuraminamai šauks mus.

Ir šauksmo sukrėsti peizažo šio nykaus gyventojai,
Nubus, net nežinodami, kieno tas riksmas, šaltas ir gūdus,
Aštrus lyg durklas, kaip daina skaudus;
Pavasario lietus ir vėjas ims jų gyslomis sruventi.
Ir kraujui susimaišius su pavasario girtuokliais vėjais,
Žaliem ir mėlyniem aidam erdves užliejus,
Ateis lyg Botticelli nupiešta skaisti pavasarinė šventė
Ir, tartum sapnas žaisdama, ji lėks per tolimus laukus.

Ir vėl staiga nubus fantastiškas peizažas, šių laukų gyventojo veide užsnūdęs,
Ir vėl, pakluonėmis, po ūžiančiais beržais
Su žlugtu ant pečių išeis
Palinkę moterys ir kultuve išlies bekraštį liūdesį...
Ir mėnesienai danguje blyškius takus ištiesus,
Jos eis vėjuota naktimi virpėdamos kaip tie dangaus klajūnai šviesūs,
O slėnyje pavasaris tartum pamišėlė dainuos ir žais.

 
S e p t i n t o j i  d a l i s

Pirmi pavasario lašai, nukritę ant galvos, mane taip sunkiai sužeidė
Ir tirštoje nakties migloje glūdinčius namus,
Kad aš nebegaliu klausyt, kaip židiny liepsna iš skausmo ūžia,
Kaip sunkiasi širdin lietaus šlamėjimas kilnus
Ir paupy su vėju blaškosi pavasaris įtūžęs,
Nes aš dabar žinau, kad nepakilsiu po sunkia jausmų našta palūžęs,
Kol slėgs dvasia siaubingu platumu.

Todėl nueisiu, kur aistringai šlama sužeistos pavasario lietaus, kaip aš, neramios
                                                                                                              liepos,
Kur dunkso sulyti namai, prikandę skausmą ir liūdni –
Ir imsiu šaukt. (O, Viešpatie! Jie atsiliepia!)
Krūtinėje vėl suliepsnos aštri pavasario ugnis,
Sueis aplink mane visi namai ir žiburiai išblėsę,
O medžių šakomis pavasaris kaip nesuvaldoma srovė galingai liesis,
Ir švies pavasario nakty jų pumpurai drėgni.

Į mano kūną vėl sugrįš iš kaži kur vaikystės laimė.
Paimsiu juos visus už rankų kaip silpnus vaikus –
Ir pasikels pavasario nakties tamsoje kaimas,
Ir eis su manimi plačiu pavasario lauku
Į saulę. O keliai bus nesuprantamos, bekraštės erdvės...
Ir man nebus sunku, kad jie kažkur, prikandę skausmą, palikti vieni pasauly
                                                                                                               merdi,
Nerasdami iš begalinės nykumos kelių.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




ILIŪNĖ

Kažko įnirtęs blaškos vėjas,
Ir snaudžianti šviesa ant stalo krinta...
Aš tik pabūt ir paklausyt šitam name norėjau,
Ir miegančius jaunystėje sapnus gaivinti.
Už lango medis. Susimąstę šakose varnai,
Lyg gedulo skraiste paslėpę liūdesį sparnais.

Man atneša tave, lyg rankos, medžių šakos,
Tave, jaunystei amžinai sunykusią.
Aš su tavim vaikystėje klausiau, ką liepos šneka,
Lyg laumės padrikais plaukais ir ant galvų vainikais.

Varnai pabunda ir liūdnai kranksėdami pasikelia į naktį,
Lyg niaurūs pranašai, atnešę sunkų nerimą.
Ten tu eini, kuri galėdavai žvaigždes uždegti,
Ir medžiam liepdavai draskyt šakas iš nerimo.

Aš galvą pakeliu ir vėl klausausi išsigandęs,
Kaip medžiai, už langų šakas draskydami,
Įtūžę blaškosi, aistringam liūdesy paskendę,
Ir tiesia į mane šakas pagrobt norėdami
Ir keršyt man, kad ji iš šių namų išklydo
(Jie saugojo vaikystėje kiekvieną josios pėdą).

Parėjęs vėjas iš kažkur vėl ima šaukt: Iliūne!
Iliūne! lyg mane ramindamas.
(Už lango debesys per dangų griūna,
Ir pro šakas mėnulis spindi.)
Iliūne! šaukia vėjas, pasirėmęs ant šakos,
Iliūne! kas tave man suieškos?

Ir jis pabudina sapnus. Tenai krantai ir daubos,
Kur gilios naktys bėgo, vėjui draskantis iš džiaugsmo,
Ir milžiniškas skliautas, vienišus mus užmirštam pasauly gaubęs,
Kur aš tau, žaidžiančiai drėgnam smėly, meldžiausi.

Ilgai dar jis taip blaškosi, liūdėdamas už vartų,
Ir pasakiškos laimės dainą ūžia,
O aš, vaikystės knygą atsivertęs,
Klausau, kaip medis sunkiai verkia,
Lyg kūdikis, mėginantis sudėt žaislus sudužusius.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




NERAMŪS RUDENS PAUKŠČIAI

Rudens ir kraujo šaukiami, nuliūdę renkas
Ir klysta ledine erdve, lyg lapai, vėjo nuplėšti.
Kada išdidūs ąžuolai prieš rudenį ant žemės lenkias,
Ir nesuprantamo jiems liūdesio pilni laukai tušti, –
Jie laužomais sparnais niauriam danguj bejėgiai krankia
Ir skrenda ledine erdve, lyg lapai, vėjo nuplėšti.

Atėjus nakčiai, nusileidžia ąžuole senam už sodo,
Liūdni ir rūstūs, lyg palaidoję, kas buvo likę jiems brangaus.
Lėtai plasnodami sparnais, lyg vėliavos skausmingai juodos,
Jie klausosi fantastiškų melodijų rudens dangaus.
O vėjas geidulingą fugą ūžia
(Ir aš gerai atsimenu: jo balsas šiltas ir be galo nuostabus),
Kaip jūrininkų dvasios iš laivų sudužusių
Per dangų nešasi audrų sulaužytus stiebus.

Sapnuojasi jiems pasakiški ir keisti sapnai. Todėl jie amžinai neramūs.
O ąžuolas, kaip motina, niūniuodamas lopšinę, supa juos ant virpančių šakų.
Jis girdi, kaip juos šaukia kažin kas (kaip mus tušti laukai ir žemė).
Ir daros ąžuolui senam taip neišsakomai nyku.
Pačiam vidunakty šiurpiai suklinka vienas jų nubudęs:
„Ji šaukia mus!“ Ir vėl kaip paslaptinga ir keista minia baisi,
Kaip amžini klajūnai keliasi į naktį gūdžią
Ir išlekia kurčiai klegėdami visi.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




DAINELĖ

Neliūdėk, kad tau daina vaikystę primena,
Ir prie durų neraudok: grįžai!
Greit sėdėsi rudenio šviesoj aprimęs,
Ir lapus pačion širdin tau pūs beržai.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




KIRMINUKO LAIDOTUVĖS RUDENĮ

Kai saulės vėliavas iškėlę švilpia sodai,
Kaip stygos plonus, mėlynom akim šunis,
Praskambančius rudens tokatomis vienodai
Ir skęstančius į mirštančių miškų vilnis,

Atsineša ruduo mažytį stiklo karstą,
Kaip žalią vabalą ant raudonų delnų –
Ir radęs ten mane laukų sidabrą žarstant,
Nunešti liepia jį ant debesų kalnų.

Aš nueinu tylus į debesynų sniegą
Ir užkasu liūdnai raudoname lape,
Ir jis tenai, jau amžinas, ramiai sau miega,
Kaip maharadža Indijos kape.

O saulės vėliavas iškėlę sodai švilpia,
Kaip stygos plonus, mėlynom akim šunis,
Kurie, rudens skambėjime nusilpę,
Paskęsta į fantastiškas miškų vilnis.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.



RUGSĖJO NAKTIS


Po rudenio skliautais naktis rugsėjo
Ir liūdesį lieja laukai skausmingai platūs.
Kas taip giliai žvaigždžių prisėjo
Ir soduose auksinių lapų?

Didėjančiu skausmu užlieja
Platus, kaip naktys jo, rugsėjis,
O aš einu begaline alėja,
Nakčiai žvaigždes po kojų sėjant.

Dar žemė saulės vaisiais trenkia,
Ir šalnos sodus lapais sėja.
Aš ištiesiau į saulę ranką,
Bet paliečiau tiktai rugsėjį.

Aš nežinau, ko toks skausmingas
Be krašto mėlynas dangus rugsėjo.
Ko tylūs sodai lapais sninga
Ir dangų žvaigždėmis apsėja,

Aš nežinau, kas šitą naktį
Pro liūdinčius skliautus praėjo
Ir skundės negalėdamas uždegti
Žvaigždžių vaikystėj, prie namų, rugsėjy.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




SIDABRAS

Aš nuėjęs pajutau, kad sidabru pavirto laukas,
Ir palinkęs jį ilgai žarstau sau tarp delnų,
Kol, pilkam dirvožemy panėręs plaukus,
Užmigau ant sidabru pavirtusių kalnų.

Ir nustebęs pamačiau, kad sidabru pavirto akys:
Taip norėčiau žaist paėmęs tarp delnų,
Nesuprasdamas rudens giesmės, apakęs,
Ten, toli, ant sidabru pavirtusių kalnų.

Tik liūdnai geltonos liko tavo kasos...
Aš žaidžiu jomis, lyg lapais, tarp delnų,
Ir kaip pilkas smėliaplaukis vaikas basas
Tau nešiau sidabro miestus tarp delnų.

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




PRINCAS XVIII AMŽIUJE

Panėrusi į milžiniškus rūmų langus
Akis, prikritusias liūdnų rudens spalvų.
Ji mato, kaip lėtai vilnija ant kalvų
Galingų ąžuolų raudonos bangos.

O širdį veriantis skausmingas rago balsas,
Ištryškęs, lyg fontanas, aidi po miškus,
Sužeisdamas medžiotojus ir skalikus,
Kol girių lūžtvėse raudodamas nualpsta.

Išjoja pamiškėn nuliūdęs Princas;
Skalikų ir arklių klyksme laukai patvinsta –
Ir sminga žodis, kaip strėla širdin: Ruduo!

Pro šalį pralekiant, beržynas jam po kojų
Fantastišką auksinį kilimą pakloja –
Ir sminga šauksmas, kaip strėla širdin: Ruduo!

 

 

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.




ŽIEMA

Žiemos rytais, pažadintas iš miego,
Lyg vaikas iš gilių sapnų nubudęs
Ir už langų išvydęs sniegą,
Trinu akis, kaip ir kadais, dar kūdikis,
Pro langus pirmą kartą apsnigtus laukus regėdamas:
Asla ir sienos spindi akinančia ir liūdna šviesa;

Atsikeliu ir prieš laukus tuščius ant suolo atsisėdęs,
Slepiu nuo šalčio kojas po savim basas
Ir laukiu, kol įeis snieguota motina su viedrais,
Spindėdama, kaip sienos ir asla, niūria šviesa.

Dar ir šiandien išplėtęs mėlynas akis iš džiaugsmo šauktum
Ir vėl, pamatęs, kad visi namie, ramiai užsnūstum,
Bet už langų dabar skausmingai tuščias laukas,
Ir mes jau nepajėgiame nubusti.

Žemė. Poezijos antologija – Vilnius: Vyturys, 1991.