Mariuszas Cieślikas (g. 1973) – lenkų žurnalistas, rašytojas, literatūros kritikas. Jį tikrai žino kiekvienas laikraščių „Gazeta Wyborcza“, „Polityka“ arba „Rzeczpospolita“ skaitytojas – tai kritikas, rašantis apie naujausius, kartais keistus kultūros reiškinius. Debiutinis jo pasakojimų rinkinys „Śmieszni kochankowie“ yra toks pat „savalaikis“, kaip ir jo spaudos straipsniai. Autorių domina dabarties akimirka – „čia ir dabar“. Jo pasakojimų temas galimas pripažinti mūsų epochos vizitine kortele: seksas, alkoholis, tapatybė, pasimetimas... „M. Cieślikas turi paradokso pajautą, noriai parodo tai, kas vyksta tenai, kur les extremes se tuochent. Rašo su savotiška elegancija, turi klausą svetimai kalbai. Charakteringas jo prozos bruožas yra modernistinis meilės ir mirties sferų paribių pomėgis, keistų ir keistuoliškų reiškinių trauka. Tačiau tuo pat metu tai visiškai šiuolaikinė literatūra“ (Jan Zieliński).

       SMELLS LIKE TEEN SPIRIT ARBA ALIVE

       Pavyko eilinį kartą. Eilinį kartą pavyko kažkaip ištverti, tūkstančio pabėgimų būdu. Tūkstančio gerų būdų nieko-ne-darymo. Judesių imitavimo. Gyvenimo imitavimo. Darymo nieko. Darymo nieko lyg nuleidinėtum vandenį po šūdo tualete. Jeigu prie to susimąstyčiau, tai kasdieninis užpylinėjimas tos kasdien atsiveriančios juodos skylės, priklauso kasdieninei tvarkai, normalaus įvykių vyksmo. Nors sunku su tuo susitaikyti. Tačiau reikia. O galiausiai tai tiktai veiksmai, kurie leidžia išgyventi. Kaip ilgai tai gali tęstis? Rytinis kėlimasis, darbas, pietūs, alus, televizorius. Ir vėl kėlimasis aštuntą, darbas iki šeštos, pietūs, degtinė, televizorius, galbūt knaipė, arba kinas, arba vizitas pas pažįstamus. Po to ateina savaitgalis ir darosi dar blogiau, nes bergždumas plečiasi, tinsta ir reikia dešimčių naujų būdų. O paskui savaitgalis laimei baigiasi ir darosi vos lengviau. Ir vėl darbas, ir vėl savaitgalis, ir tas pats iki apsišikusios mirties. Va būtent. Sunku tai įsisąmoninti. O tiksliau, tai neištveriama, tačiau juk gyvenimas yra ne ištvėrimui. Bet kokiu atveju yra sunkiai ištveriamas. Nes kažkaip vis dėl to jį ištveriu. Kaip nusinešiojęs, apsivėmęs latras. Tie mados kūrėjai visuomet pasitaiko kažkam kitam. O galbūt ne? O galbūt apskritai niekada niekam nepasitaiko. Man kartais taip atrodo.

       Vakar sužinojau, kad ta kalė, kuri kažkada man širdį sudaužė, vėliau tą padarė su tuo, dėl kurio mane paliko ir man net kažkaip pagerėjo. Dabar mūsų yra jau bent du – broleli – pagalvojau sau. Ir lai tau neatrodo, kad tik tu pažvelgei pasaulio subinėn. Anus mundi – aš tenai, jos dėka, buvau jau anksčiau. Pirmas. Pameni kaip buvo pradinėje: kuomet norėjai užimti vietą bėgai į kėdę, trinktelėdavai ir šaudavai: „pirmas“, kad niekas kitas neatsisėstų. Na, tai tokiu atveju aš pirmas tą vietą užsiėmiau. O tas jos suknista draugė, kuri apie tave man papasakojo, pridūrė su kibirkštim akyse, kad paskui netrukus vedei greitai ir nelaimingai. Garantuotai norėtų pati pribaiginėti vaikinus, bet nesugeba, kvaila karvė. Bet čia jau punktas man, nes aš vedžiau laimingai ir ne taip greitai. Bet suprantu tave, broli. Puikiai tave suprantu, net per gerai. Ir matau tave, kaip kasdien taip kaip aš keliesi, triniesi, žiūri televizorių ir geri alų. Atsikeli anksti ir jau žinai kaip bus, nes bus kaip visuomet. Žinai kaip bus, tiktai nežinai kodėl. Taip, kaip aš. Tiktai žinai, kas yra blogiausia? Kad visai ne dėl jos. Dabar garantuotai yra nutukusi boba su krūvele vaikų, kurią sunku ištverti dėl jos amžinų pretenzijų pasauliui. Pripažink, kad turėjo tam puikius duomenis, nors dėl jos buvo galima galvą pamesti. Bet jeigu vis dar sau įsivaizduoji, kad su ja būtų kitaip, tai reiškia, kad dar nepasveikai. Kai onanizuojies greičiausiai galvoji apie ją, tiesa? O aš niekuomet. Geriau jau pornografija. Neturėk iliuzijų. Tai tik eilinis pabėgimo būdas. Su ja galėjo būti tik dar blogiau. Žvelgtum kasdien kaip miršta tavo svajonės apie kitokį gyvenimą šalia nepaprastos moters. Nes kito gyvenimo nėra. Ir nėra nepaprastų moterų. Tos sekančios dienos švaistomos su mirtina rimtimi ir kupinu įkvėpimu tai yra būtent tai, apie ką gyvenime kalbama. Taip buvo visuomet ir bus per amžius. Sekančios dienos atkerpamos žirklutėmis taip, kaip tai daro rezervistai – centimetras po centimetro.

       Pameni seni, kaip prasilenkėme tarptury, vieną, vienintelį kartą gyvenime? Garantuotai manęs net nepastebėjai, bet aš tai puikiai prisimenu. Tu, aukštas blondinas su garbanotais plaukais ir lūpomis išvertomis kaip pas negrą. Tuomet supratau. Nes buvai jos ankstesnio vaikino kopija. Netgi akimirką galvojau, kad tu tai jisai. Taipogi supratau, kad jeigu jau nesu aukštas blondinas išverstomis lūpomis, tai negaliu jo atstoti. Įdomu, ar apie tai žinojai. Man kažkaip atrodo, kad ne. Tas sekantis, dėl kurio tave metė, garantuotai irgi buvo panašus. O galbūt ne. Galbūt dėl pasikeitimo buvo panašus į mane, tiktai tylesnis. Jeigu būtųm tylesnis, kažkada man sakė, būtum idealus. Tačiau nusprendė nelaukti. Ir teisingai, nes turėjo mane palikti, kad nutilčiau.

       Žinai, vakar toje knaipėje tai buvo visiškai idiotiškai. Krūva žmonių, visi girti ir staiga ta panelė sako kad yra iš S. O aš į tai, kad kažkada turėjau merginą iš S. Kaip vadinosi – klausia jinai. Įsivaizduok sau, kad sugebėjau prisiminti tik jos vardą. Visiškai pamiršau jos pavardę. Galiausiai tai juk jau pora metų. Tačiau pasijutau kažkaip nejaukiai, ir netgi daugiau. Pasijutau, kaip apgavikas. Ne dėl to panelės, su kuria kalbėjausi, tos jos draugės, tačiau dėl savęs, mano senos meilės ir – nors tai gali tave nustebinti – taipogi dėl savęs. Tai ką pergyvenau privalo juk kažkaip įpareigoti mano atmintį, tačiau žinai, kaip būna. Galiausiai prisiminiau, o jinai į tai, kad tai jos draugė. Ir tuomet papasakojo man apie tave, tačiau tave – kaip žinai – prisiminiau labai gerai. Vėliau šiek tiek kamavausi dėl tos mano atminties neadekvatumo dėl to, kas man kažkada atrodė svarbiausia.

       Ir dar, lyg to būtų maža, neseniai važiavau į Sandomiežą. Lyg ir savaitgaliui, tačiau juk nebūsi labai nustebintas, kuomet pasakysiu, kad tai buvo susiję su ja. Paskutinį kartą mačiau Sandomiežą pro traukinio, kuriuo pas ją važiavau langus. Tai buvo vasaros aušra, tikriausiai rugpjūtis. Dabar taip pat yra vasara ir miestas buvo beveik taip pat tviskantis kaip tuomet. Minkštai išsidėstęs ant kelių kalvų prie upės su savo nesuskaičiuojamomis bažnyčiomis ir sodais iki horizonto. Greičiausiai pastebėjai tą lengvą „beveik“. Tačiau tuomet viskas buvo labiau tviskantis, tačiau tai tikriausiai ne dėl jos. Greičiausiai ne. Tai greičiausiai amžiaus klausimas. Šviežumo. Sandomiežas – ideali vieta savaitgaliui. Patariu. Vakar toje knaipėje visai nepagalvojau apie Sandomiežą. Kad tai gali turėti kažkokį ryšį su ja. Prisiminiau sau – nežinau dėl ko – kad prasilenkėme tarpdury, tu išeidinėjau su ja, aš įeidinėjau, o garsiai pasakiau, kad sudaužė man širdį. Taip lyg būčiau sakęs, kad čia geras alus. Į ką ta jos draugė, kad jam, tai yra tau, irgi sudaužė. Ir tuomet privalau sau atsiminti tave ir ją užgriūvančius mane duryse. Anskčiau privalau prisiminti ją su tomis savo šypsenomis. Bet buvo kitaip. Ką padarysi, jau minėjau tau atminties neadekvatumą. Su tuo širdies sudaužimu, pripažink, skamba šiek tiek melodramatiškai? Na ką gi apie jausmus mokomės kalbėti iš amerikietiškų filmų. Aš, pavyzdžiui, kuomet mane paliko sakiau, kad to neleisiu ir kad už ją kovosiu. Įdomu, iš kokio filmo tai pasiėmiau? Tai toksai juokas. Žinau, kad nenorėtum apie tai kalbėti, o toks klausimas yra paskutinis išsigelbėjimas netalentingiems scenaristams.

       Tai buvo prieš kažkokius aštuoneri metus. Tas mūsų susitikimas duryse. Tiktai sveikas, sveikas, jūs į išorę, aš į vidų. Įdomų, ar tau pasakė, kad tai aš. Nes juk kažką turėjo apie mane prisiminti, nors atsitiktinai. Man kažkada barnio metu pasakė Maciejau, nes taip vadinosi tas ankstesnis blondinas prieš tave ir prieš mane. Galbūt iš tikrųjų klystu, galbūt buvau tiktai keliamėnesinis, nereikšmingas epizodas tarp dviejų blondinų storomis lūpomis. Va būtent, tas vakaras žiemą septynerius ar aštuonerius metus atgal. Greičiausiai ėjote į kokį nors kiną arba teatrą, nežinau, galbūt tu prisimeni, nes jinai greitai pamiršta, kiek ją žinau. Aš už tai prisimenu puikiai. Žinai tuos žiemos popiečius, kuomet tamsu darosi ketvirtą ir žmogui vemti verčia vien nuo minties, kad turi išeiti iš tų savo kelių apšildytų metrų. Jeigu neprivalau, tai tokiu oru neišeinu, kaip ir dauguma gyventojų toje klimatinėje zonoje. Tačiau tada išėjau. Nežinau, ką sau tuomet įsivaizdavau. Mūsų mintys kartais būna vienodai neadekvačios kaip ir atmintis. Atspėk, kur išsiruošiau? Šiandien pas apie tai nesusimąstyčiau. Nuvažiavau pas savo buvusią merginą, tą ankstesnę, iš praeities laikų. Nes įsigijo butą kitame miesto gale ir pasikvietė mane, kad jį pažiūrėčiau. Sakau tau, šiandien apie tai net nesusimąstyčiau, o tuomet nuvažiavau pas ją tiesiog, jos neįspėdamas, nes neturėjo telefono, o aš nežinojau, kur pasidėti. Nežinau apie ką galvojau, bet kiek galiu atgaminti savo minties eigą, tai greičiausiai jisai atrodė taip: netgi jeigu man nepavyks manevras sekso iš gailesčio, tai nors pasišnekėsiu su kažkuo kas manęs pasigailės. Seksas iš gailesčio, garantuotai žinai tai taip pat gerai kaip ir aš. Buvusios merginos, kurios kažkada reagavo į tave virpėdamos, kartais vėl įeina į reikiamas vėžias, tiktai reikia prie to paplušėti: išmaldauti, iškentėti, išsielgetauti. Kartais tai pavyksta, ypatingai kai iš tikrųjų esi palūžęs. O aš tuomet buvau tokios būsenos, kad galėjau pasitarnauti kaip bandomasis objektas psichologijos studentams. Bet kokiu atveju važiavau tokiu suknistu oru į kitą miesto galą. Užlipau į antrą arba trečią aukštą, pasibeldžiau. Ir kas buvo toliau, kaip tu galvoji? Atidarė ta mano buvusioji, tai taip pat iš amerikietiško filmo, buvo apsirengusi elegantiška palaidine ir seksualų liemenuką apačioje, kuris taip ir prašėsi patikrinamas jo turinio. Iš karto žinojau, kad neturiu užeiti, tačiau jau nebegalėjau trauktis. Tai buvo situacija iš situacijų komedijos. Jisai kostiumuotas – patrauklus vyras su barzda, jinai pasidažiusi ir seksualiais drabužiais, vakarienė prie žvakių ir aš visame tame kaip vaikinas iš mėnulio, būtent tuomet ir toje vietoje mažiausiai reikalingas. Privalėjau elgtis kaip Buster Keaton, užeiti akimirkai, pasėdėti su akmeniniu veidu ir nusiplauti ne amerikietiškai, o angliškai, tačiau tą vakarą pasirinkau sau Groucho Marxo rolę, kuris nepamirštamai nusiaubia operą, arklių lenktynes, arba laivą, prie viso to rodydamas kvailas minas ir besimėtydamas kartu su savo trenkta šeimyna tortais. Jeigu būtų buvę tortai, tai garantuotai būčiau jais palaidęs, arba greičiausiai būčiau apmėtytas. Visa laimė, buvo tiktai mišrainės. Todėl ėmiausi degustacijos, nes ji visuomet ruošė puikias mišraines. Nesirūpinau ypatingai tuo, kad būtent gadinu kažkieno puikiai besiklostantį romaną, rydamas jų vakarienę, išgerdamas jų vyną ir pasakodamas apie senus gerus laikus, kuomet gi buvome taip labai įsimylėję. Vaikinas tiktai maloniai šypsojosi, galbūt šiek tiek sumišęs, netgi vaizdavo susidomėjimą tais mano pasakojimais, galiausiai galėjo iš tiesų dominti, nors būtent jam atėmiau galimybę į kultūringą seksą tą vakarą.

       Ir kodėl ne – mąsčiau sau – juk aš buvau pirmas, kaip mokykloje. Kalbėjau jau apie tai. Vaikinas nei norėjo manęs mušti, nei išmesti per duris. Ramiai sau laukė. Iš karto greičiausiai pastebėjo, kad turi reikalo su tuo, kas netyčia peršovė sau pėdą, arba net kiaušus, todėl ilgai neištvers. Kuomet šiandien apie tai susimąstau, tai esu kupinas nuostabos dėl mūsų abiejų. Jeigu man kas nors iškrėstų panašų numerį, perrėžčiau jam gerklę. O jie tiktai mandagiai nurodydavo į koridorių, kuomet norėjau rūkyti, o vėliau vėl įsileisdavo vidun. Iš pažeminimo pamiršau net, ką tuomet kalbėjau. Pamiršau greičiausiai iš karto po savo klausimo paskelbimo. Tai psichologijoje vadinama išstumimu. Galiausiai įsivaizduok sau žmogų, kuris prisimena viską. Tokia atmintis būtų kaip kupra, kurią vis nešiojant galiausiai tave perverčia kaip vabalą, kaip gegužinį karkvabalį, dvesiantį mano balkono kibire. Aš ir taip prisimenu visas blogiausias mano gyvenimo akimirkas. Galėčiau iš jų suorganizuoti pavyzdinę antologiją. Tas vakaras tai vienas iš ryškiausių numerių mano mazochistiniame the best of, susidedančio iš blogiausių ir labiausiai atmintinų gabalų. Ir tą priskirčiau prie labai dinamiškų. Kartais galvoju kaip būtų juokinga juos išleisti diske, šiuo atveju tikriausiai dvd, kaip tai daro žinomos grupės. Tai galėtų pavyzdžiui vadintis „Kompromitacijos ir pažeminimai“. Tie blogiausi atvejai visuomet prisimena mažiausiai tinkamu momentu, kad mane sugėdintų, sušiktų, sumautų tai, kas taip maloniai prasideda. Atverčiu juos kartais specialiai išleistame vienatiniame egzemplioriuje, kad šiek tiek susinervinčiau, o galbūt kad išvengčiau pasikartojimų. Bet ar gyvenime galima apsisaugoti nuo kažkokių klaidų? Geras klausimas, į kurį nėra gero atsakymo. Prisiminiau kažkada, kad tai dinamiškas numeris, galbūt ne toks jau labai kaip techno, tačiau garantuotai energingas grunge. Tai galiausiai buvo Sietlo skambėjimo laikai, tai netgi kažkaip tinka. Galiausiai iš tenai išėjau, išsunktas, su peršautais kiaušais. Pervažiavau visą miestą tramvajumi ir po valandos susidūriau su jumis duryse. Greičiausiai numanai, kad tai nebuvo paprastas susidūrimas. Pasijutau taip lyg tos durys, užsiverdamos man privėrė galvą. Pripažink, kad tai ganėtinai idiotiška koincidencija, beveik tiek pa idiotiška kaip ir pats žodis. Ko-in-ci-den-ci-ja. Pabandyk į tai pažvelgti iš mano perspektyvos. Į tą pritrenkiančią savo absurdiškumu situacijos lygiagretumą. Tu išeini su ja į kiną, arba kitur, garantuotai vakarienei prie žvakių, nakčiai su geru seksu arba dar geriau su vakariene su kartu seksu sujungta, o jūs einate į tą sumautą kiną, kad tenai pasiglamžytumėte ir grįžę padarytumėte replay. O kitame miesto gale mano buvusi moteris tiktai dėl to neturės gero sekso su barzdotu gražuoliu, po malonios vakarienės, nes jiems tai sutrukdžiau. Galbūt galiausiai, jeigu dar nusipirko kažkiek vyno, nes jiems daugumą išgėriau, tai galbūt kažkaip susitvarkė ir vakaras išsivystė taip kaip jums. Nežinau, kas labiau skauda – peršauti kiaušai, ar priverta galva, tačiau prisipažink, kad tai nekokia alternatyva. Nors labiau skaudėjo tas trenksmas duryse. Galva, nepaisant požiūrio, yra labai jautrus organas, ypatingai kai negali to įtakoti. Paprasčiausiai gavau. Iš nustebimo. Tuomet apie tai negalvojau, bet toje situacijoje buvo dar vienas lygiagretumas, skaudžiau liečiantis tave nei mane. Aš tą vakarą susitikau su ta buvusiaja, o tu, netgi apie tai nežinodamas, irgi buvai, bent jau žvelgiant, ansktesnis variantas. Be to tai kažkaip susiklostė, kad netrukus tapai ankstesnis taip kaip ir aš. Sekanti koincidencija, lygiagretumas, arba lygiagretumas mūsų likimų. Taip tikriausiai galima į begalybę, nes tenai kaip tikriausiai žinai sustinka lygios gretutinės. Taip bent jau mokyta mokykloje.

       Bet tai ne pabaiga. Minėjau jau, kad tai buvo griežto roko gabalo vakaras Nirvanos arba Pearl Jam stiliumi, kažkas „Smells like teen spirit“ arba „Alive“. Galvoji, kad norėdamas išlaikyti stilių turėjau sutraukti du amfo takelius ir išeiti į miestą? Aš irgi taip galvojau, bet buvo šiek tiek kitaip. Sugedo šviesa, paskambino pažįstami ir pasikvietė į vakarėlį. Tenai susipažinau su mergina. Toliau tikriausiai numanai. Pabaigiau studijas, vedybos, darbas ir taip toliau. Skaičiuoju sekančias dienas. Kaip tu. Kaip tai gyvenime.

       Šiltas lietus pasiutusiai pila lyg norėdamas nuplauti visą to pasaulio šleikštulį. Kaip tai būna vasarą.

       Versta iš: Mariusz Cieślik. Śmieszni kochankowie. W.A.B., 2004.

       Iš lenkų k. vertė Laura Liubinavičiūtė-Liuba