landsbergis_algirdas       Lietuvių rašytojų draugijos 1979 m. lau­reatas Algirdas Landsbergis pastaruoju metu žinomesnis savo dramomis, kurių naujausia, „The Last Picnic” („Pas­kutinis piknikas”, 1978), parašyta tiesiogiai anglų kalba. Tai bene pirmasis toks posūkis išeivijos raštijoje. Mūsų li­teratūros istorijoje yra pasitaikę rašytojų, dažniausiai jaunesnės kartos, kurie reiškiasi tik anglų kalba — jų tarpe populiarus mokslinės fantastikos kūrėjas Algis Bud­rys, kanadietis Alenas Stankė (Alain Stanke) ir dar vie­nas kitas. Tačiau Landsbergis bene bus pirmas toks iš viduriniosios kartos. Jis pasirodo esąs avangarde ir ke­liais kitais atžvilgiais, kurie išryškėja novelių rinkinyje „Muzika įžengiant į neregėtus miestus”*.

 

       Tematiškai rašytojas naujoviškas, nes liečia aktualias išeivijos problemas, nagrinėja pokario išeivių pažiūras. Jis rodo tarpgeneracinį konfliktą tarp motinos, kuri lai­kosi Lietuvoje įgytos vertybių sistemos, ir dukters pa­auglės, kurios gyvenimas ir atitinkami norai visai čio­nykščiai — pasimatymai su portorikiečiu, gimnazijos šo­kiai ir ilgos suknelės („Dangūs tuštėja, dangūs pildosi”). Kita veikėja, Jūra, rausiasi po savo pasąmonę, ieškodama priežasčių savo vaikystėje užprogramuotoms asociaci­joms, ir per dvidešimt septynerius metus pereina tris skir­tingų krypčių mokyklas (froidinės psichoanalizės, behaviorizmo, žmogiškosios potencijos judėjimo), savo lietu­viškumu neįtilpdama nė į vieną siūlomų rėmų. Arba no­velėje „Sinjora su katėm” Landsbergis veiksmo centre pastato jau Amerikoje gimusią lietuvaitę, Aureliją Vai­dilaitę, ir jos santykius su amerikiečiu Džordžu, įtakotus jos atbudusios „feministinės sąmonės”. Bet tai daugiau ar mažiau tipologinė veikėjų galerija, tapyta A. Škėmos apsakymuose, K. Almeno („Gyvenimas tai kekė vyšnių”, 1967) bei savaip pavydėtinai nuo kintančios tikrovės ne-atsiliekančio M. Katiliškio („Apsakymai”, 1976). Lands­bergis yra neabejotinai novatoriškas, kai jis kuria tre­čios emigracijos lietuvaitę Skaistę iš Jonavos, 1958 m. atsidūrusią Niujorke, bei pirmo apsakymo „Dainos gi­mimas” sovietinį lietuvį saugumietį, choro palydovą eks­kursijoje į Velsą. Pastarieji veikėjų tipai turbūt įdomiau­si ir perspektyviausi. Taigi Landsbergio vaizduojamų cha­rakterių diapazonas itin platus: kelių rūšių lietuviai, keli kitataučiai, įvairaus amžiaus, abiejų lyčių, skirtingų už­siėmimų.

 

       Tačiau literatūriniu atžvilgiu įdomu, kad Landsbergio rinkinyje pastebimi ir kai kurie pastovūs bruožai. Vieni jų, atrodytų, siejasi su rašytojo ilgu „užsibuvimu” dra­mos užkulisiuose, kiti su jo ypatingai netiesioginiu te­mos pristatymo būdu. Tad reikia pastebėti, kad nors jo veikėjai labai įvairūs, tema ir išraiškos priemonės jo apsakymuose lieka gana vienodos.

 

       Beveik visos rinkinio novelės turi aiškiai apibrėžtą laiko rėmą arba formatą. „Dainos gimimas” apsiriboja koncertu Velse, „Tyrone Power ir Martin Fierro plačiame ekrane” kontrapunktu pristato dviejų perspektyvų (Skais­tės ir Confesor) kino scenarijų, „Sinjora su katėm” pra­sideda ir baigiasi vienos popietės turistiniais atrakcionais Romoje. „Rašytojas M. lankosi N. mieste”— rašytojo su­sitikimu su tautiečiais. „Duetas moters balsui ir smuikui Venecijoje” tenkinasi laiško forma (vaikino savo buvu­siam mokytojui, kuris, pasirodo, miręs), o „Trys psichiat­rai pienių lauke” susideda iš kažkokio nepažymėto, neapi­būdinto stebėtojo Zarasuose (ir 1938, ir 1978 metais) ir Jūros trijų psichiatrų užrašų apie jos atvejį. Iš šios sche­mos iškrinta tiktai „Dangūs tuštėja, dangūs pildosi”,

 

       kuriame vaizduojamas laikas taip pat ne itin ilgas, bet nors ne griežtai apibrėžtas. (Beje, reikia pastebėti, kad bet kokios schemos, kurias kritikas norėtų apie Landsbergį sudaryti, tik apytikriai apibūdina rašytojo metodus: vi­sados lieka vienas erzinantis apsakymas, kuris netelpa ir į atsargiausiai sudarytą planą.) Landsbergio formalistinė formulė pasirodo jam ne nauja, nes jau Rimvydas Šilba­joris ,,Tremties tobulybė” (,,Perfection of Exile”, p. 149), analizuodamas ankstyvesnį prozos rinkinį Ilgoji naktis” (1956), pastebėjo, kad Landsbergis mėgsta savo veikėjus pastatyti į rėmus, ar jie būtų laiko, puslapio ar architek­tūriniai. Ši įrėminimo priemonė apskritai nėra dažnai novelistų naudojama, ir palyginamų pavyzdžių pasaulinėje literatūroje reikėtų paieškoti. Vienas panašus atvejis ran­damas Tomo Mano novelėje „Vunderkindas” (,,Das Wunderkind”), kur apsakymo veiksmas irgi apribotas koncer­tu, pianisto mintimis skambinant pianinu ir keliais lai­ko rekursais (flashbacks) į veikėjo praeitį. Tokios rūšies pasakojimo pasekmės gana aiškios: fabula mažai išvys­tyta, kadangi nėra jokių nuorodų į ateitį, kurios sujungtų veiksmo lygmenis (iš tikrųjų net nėra lygmenų, o tik vienas lygmuo); pasakojimo dėmesio centras sutelktas į veikėjo charakterį ir jo esmę; forma greičiausiai pasisko­linta, sąmoningai ar ne, iš dramos žanro, kuriame per sukoncentruotą scenos ar veiksmo laiką reikia perduoti ne tiek laiko tėkmę (tai būtų prozos normali užduotis), kiek kokį dramatinį lūžį veikėjo išgyvenimuose, supra­time ar sieloje. Landsbergis kaip tik dažnai aprašo tokį lūžį, kuris skaitytojui sudaro vaizdą, kad įvyko be nuo­sekliai išvystytų priežastinių ryšių.

 

       Savo novelėse Landsbergis taip pat mėgsta turėti prieš akis aiškų adresatą, jausti, jog kalbėjimo aktas nevyks­ta tuštumoje, kad kažkur kažkas klausosi — tai gal pa­kaitalas spektaklio publikai. Sovietinis saugumietis krei­pia savo monologą į tėviškėje pasilikusią mergelę Kat­rytę. Vyrukas, rašantis laišką apie Venecijoje galutinai sudužusią meilę žmonai, neurotiškai teisinasi ir reiškia savo išgyvenimus buvusiam mokytojui. Jūros psichiatrai iš esmės veda užrašus sau dabartiniam laike arba tam sau”, kuris kada nors ateityje sklaidys juos ir naudos juose sukauptą medžiagą.

 

       Landsbergio novelių giluminė semantinė struktūra taip pat  nuosekli;   nestokodamas paviršutinės įvairovės, jis plėtoja vieną temą, būtent veikėjų iliuzijų praradimą. Nors iliuzijų šaknys užslėptos praeityje ir pasakojimo da­bartis tėra kulminacinis taškas seniau suformuotų vilčių, norų, problemų, rašytojas pasirenka savo charakterius parodyti kaip tik tuo momentu, kai visos jų iliuzijos dūž­ta. Kad iliuzijos nebesutampa su modernia tikrove, vei­kėjas pajunta sulėtintu tempu novelės eigoje. Čia Lands­bergio metodas vėl siejasi su drama, net su klasikine grai­kų tragedija, nes suvokimo momentas sutampa su cha­rakterio ir skaitytojo supratimu to, kas įvyko; apšvieti­mas pasiekia veikėją ir skaitytoją maždaug vienodu grei­čiu. Iliuzijų būta įvairių, ir pravartu į jas pažvelgti išsa­miau, nes faktiškai jose autorius ir perteikia savo unika­lią pasaulėjautą, pagaliau ir kritiką, kaip pamatysime tru­putį vėliau. Apsakyme „Duetas moters balsui ir smuikui Venecijoje” buvęs jėzuitų seminaristas, pabėgęs iš semi­narijos dėl staigios meilės Claudine, ją vedęs, patiria kon­fliktą tarp savo kad ir naiviai skambančių įsitikinimų ir jos vertybių sistemos, perimtos iš veikalų, kaip Žaklinos Siuzan „Valley of the Dolls” („Lėlių slėnis”), kuriuos Clau­dine skaito ir įgyvendina, pabėgdama į Veneciją su savo dantistu, kelionę apmokėdama buvusio seminaristo kredi­tine kortele. „Dangūs tuštėja, dangūs pildosi” pagrindinė veikėja Adelė nebesugeba nei paaiškinti, nei perduoti Lie­tuvoje įgytų moralinių vertybių savo „amerikietei” duk­rai Danguolei. Tai pailiustruoja lietuvių kaimynų ateistų berniuko Petruko supratimas, kad jo auklės Danguolės per­šamo Dievo nėra, kad jį nugalėjo, dangų pripildė jo tėvų ir televizoriaus siūlomi paveikslai, kurie, priešingai negu Viešpats, visiems aiškiai matomi.

 

       Išskirtinai kritišku momentu Landsbergio pagautas lie­tuvis saugumietis. Perduodamas jo mintis koncerto me­tu, rašytojas skaitytoją užliūliuoja, sukeldamas jame nai­vų įsitikinimą, kad tai toks saugumietis, kokį išeiviai turbūt dažniausiai ir įsivaizduoja: ne per didelio proto, parsidavėlio tipas, mėgaująsis savo pranašumu ir galia virš tikrųjų ekskursijos choristų, susižavėjęs galimybė­mis pamatyti pasaulį, pasirinkti prekių, kurias išleis juo­doje rinkoje arba „talkučkoje”. Kai skaitytojas, įsitikinęs, kad iš saugumiečio charakterio nieko naujo nebeišpeš, ramiai skaito toliau, vedamas jam naujų sovietinio lie­tuvio įspūdžių ir kalbos tikrumo bei raiškumo, Landsber­gis staiga perjungia bėgius, ir pasirodo, kad vis dėlto saugumiečio būta ir jautresnio, ir didesnio patrioto, negu manyta. Jo veiksmai partizaninių kovų metu (ar gal Kau­no demonstracijose), veikiant prieš savo tautiečius, net kankinant juos, kad išgautų informaciją apie kitus, dabar sugrįžta jo persekioti. Pamačius laisvųjų velsiečių teisę reikalauti laisvės savo tautai, jo nervai nebeišlaiko, ir vietoj choro dainuojamos ,,Ave verum corpus” saugumie­tis garsiai užrėkia lietuviškai „Gardus alutis padarytas”. Rytojaus dienos laikraščiuose atsiranda žinutė apie ta­riamo choristo apsinuodijimą tautų draugystės labui.

 

       Dar netikėčiau Landsbergis su skaitytoju žaidžia no­velėje „Tyrone Power ir Martin Fierro plačiame ekrane”. Iš pradžių atrodo, kad čia autorius daro kokį naratyvinį bandymą su dviem perspektyvomis, kaitaliodamas dėme­sio centrą tarp Skaistės ir Confesor trumpuose skyreliuo­se. Staigūs šuoliai nuo vieno į kitą atitinka vaizduojamo pasaulio, Niujorko miesto, nervingą tempą ir dviejų pro­tagonistų svajonių ir lūkesčių netikrumą. Tema primena argentiniečio Manuelio Puigo romaną, išverstą kaip „Bet-rayed by Rita Hayvvorth”, nes veikėjai, prariję Holi­vudo herojų brukamą tikrovės vaizdą, nebesugeba prisi­taikyti kasdieniškoje realybėje, nors jie elgiasi ir ren­giasi kaip nusižiūrėtos žvaigždės. Bet šiame apsakyme Landsbergio tikslas ne vien parodyti šią nebenaują tei­sybę, verčiau jo nuspręsta pastabas įvilkti į naują dra­bužį, išgauti naują efektą. Skaitytojai iš pradžių natūraliai (jeigu jie iš viso apie tai pagalvoja) mano, jog jie skai­to įprasto pobūdžio apsakymą. Tiesa, skyreliai nepapras­tai trumpi, stebėjimo punktas keičiasi dideliu greičiu, bet, pagauti charakterių tikrumo ir įspūdžių, nebeturi laiko daug kuo stebėtis. Tik kai jau per vėlu, jie su K. Ost­rausko „Kvarteto” veikėjais išsireiškia: „Kur mes anks­čiau buvome. .. kad nenujautėm. . . nematėm...”, jog faktiškai skaitėme kino scenarijų, o ne apsakymą. O auto­riaus buvo duota užuominų, jog pavadinimo frazė „pla­čiame ekrane” nėra tik metaforiškos prasmės, bet visiš­kai apibūdina mūsų skaitomą formą: pasakotojo dėmesys visą laiką slydo paviršium, jis domėjosi veikėjų išvaiz­da, gestais, „kūno kalba” (body language). Tai įrodymas Landsbergio galios valdyti skaitytoją; jis moka jį pasta­tyti, kur tiktai nori,— retas talentas.

 

       Jeigu Landsbergis būtų pasiekęs viską, kas čia pra­bėgomis suminėta, aprašyta, dažnai ne visiškai pasaky­ta, galėtumėm pasidžiaugti sklandžiu, taikliu, savalaikiu, bestseleriškai įdomiu rašytoju. Tačiau vienu savo bruo­žu Landsbergis sugestijuoja, kad jo norėta išreikšti kokią gilesnę tiesą apie modernų žmogų, ar jis būtų komunis­tinėje, ar kapitalistinėje santvarkoje. Priemonė, kurią jis pasirenka šiam efektui išgauti, remiasi struktūralistų api­būdinta tekstų savybe, būtent „intertekstuališkumu” (in-tertextualitė). Intertekstuališkumas, jei galima lietuvių kalbai primesti tokį griozdišką terminą, liečia vieno teks­to citatas kitame (pvz., biblinės citatos kokiame moder­niame romane). Svarbu suprasti, kad citatos naujame kon­tekste įgyja kitą prasmę, nes naujas fonas įtakoja jun­ginį, kurį padaro skaitytojas; tai ypatingai turtingas bū­das rašytojui netiesiogiai reikšti savo mintis ir palikti dalį interpretavimo darbo skaitytojui.

 

       Savo novelėse Landsbergis pasinaudoja šiuo metodu beveik visuose apsakymuose. „Dainos gimime”, pavyz­džiui, koncerto programos atskiri numeriai ne tik sutei­kia pasakojimui formą, organizuoja saugumiečio mintis, bet ir paskirai komentuoja turinį. „Ave verum corpus”, kurios metu saugumietis nebeišlaiko, sugestijuoja, kad kūnas turi savo teisybę, jo neapgausi suktais sovietiniais išvedžiojimais bei šūkiais.

 

       Toliau Landsbergis įvairuoja savo intertekstuališku-mą, bet jo šaltiniai lieka pastovūs; įterptos citatos paim­tos iš vadinamosios populiarios kultūros, ir tai paremia Landsbergio siekiamą giluminę prasmę. Kai anksčiau, dar T. S. Elioto „Bevaisės žemės” laikais, citatos — kultūros nuotrupos buvo paimtos iš pasaulio religinių tekstų, iš mitologinių šaltinių ir pan. ir turėjo galią modernų žmogų paguosti (T. Venclovos vertimo žodžiais, žmogus dar galėjo sakyti „į griuvėsius šias nuolaužas atremsiu”), Landsbergio pasaulėvaizdis jau aiškiai postmodernistinis (giminingesnis Džono Barto, Džono Hawkes, Tomo Pyn-chon pasaulėvaizdžiui), ir jo veikėjų sąmonėje skamba tik citatos iš pigių romanų („Valley of the Dolls”), vaizdai iš Jonavoje (!) matytų Tyrone Power filmų ir pan. Tai liudija veikėjų dvasinį skurdumą, jų bendrą patikėjimą „American dream” ir jo sužadinto mentaliteto persiėmimą. Visus Landsbergio charakterius, ar jie būtų įvairių tautų išeiviai, ar vietiniai, riša tas pats menkumas, bejė­giškumas, parsidavimas materialinėms gėrybėms. Palauž­ti savo iliuzijų kolizijoje, tai žmonės be kilnesnių idealų. Jų iliuzijų palikta vieta taip ir liko tuščia. Vienintelė išimtis (jau minėta, kad Landsbergio kūriniuose visados atsiranda išimtis), nors tai ir ribota išimtis — Aurelija Vaidilaitė (be abejo, siejasi su vaidilute), kuri Romoje palieka savo meilužį Džordžą, nusprendžia nesusirišti su vyriškai šovinistišku, „tuščiaviduriu” (vėl Venclovos žo­džiais) vyru, bet, ar tai tikras atsivertimas, ar tik lai­kinas šuolis, taip ir nesužinome. Apskritai galima sutikti su Aušra Jurašiene, kuri Landsbergiui linkėjo rašyti ro­maną. Tikrai jo veikėjai turi dimensijas, kurių rašytojas nepaliečia ir dažnai nepatenkina sužadinto smalsumo. At­rodytų, kad to priežastis yra jo nepasitikėjimas savo su­kurtomis būtybėmis. Apie vieną veikėją Landsbergis šitaip sako: „Net jei ir rašytojai, kurie didžiuojasi viską žinan­tys apie savo veikėjus, mėgins ją aprašyti, jie niekados jos neaprėps. Jie galės dėtis viską žinantys, bet jie tu­rės prisipažinti, kad taip nėra, turės palikti jos paslaptį jai” (p. 101—102). Aišku, iš esmės rašytojas teisus, vei­kėjai visados didesni negu jų dalių sudėtinis skaičius. Nepaisant to, linkėtina rašytojui kitą kartą daugiau įsi­gilinti į savo pasaulio gyventojus.

 

       Kad Landsbergio rūpesčiai postmodernistiniai, rodo ir jo dažni autoriniai dalyvavimai tekste (modernistiniuose veikaluose rašytojams rūpi kuo daugiau pasislėpti už vei­kėjų). Ryškiausiu tokiu autoriaus įsiterpimu laikytina paskutinė rinkinio novelė „Rašytojas M. lankosi N. mies­te”. Tiesa, visiškai sutapatinti rašytojo M. su Landsbergiu nėra prasmės, tačiau panašumų tarp jų yra, jei tai būtų ir dėl vienintelio fakto, kad abu jie yra išeiviai rašytojai. Rašytojas M., pakviestas į lietuvių koloniją, skaito savo apsakymą, vidury, pagautas beviltiškumo su­dominti savo klausytojus, vietoj atsivežto teksto prade­da improvizuoti kažkokią labai spalvingą istoriją apie „hijackingą” (lėktuvo pagrobimą), arabus, putlių gražuo­lių kompaniją. Be taiklių satyrinių komentarų apie išei­vių šviesuomenę, šiam apsakyme suskamba šiaip sun­kiai apčiuopiama minorinė Landsbergio gaida. Nors tai pa­teikta lengvai ir humoristiškai, bet matomas rašytojo nu­sivylimas ir knygų rašymu, ir skaitymu. Skaitytojus gal dar galima pagauti, bet tik jau nebe „tikrovės pjūviu” (tran­die de vie) arba išreikštų tiesų aktualumu, o tik sensa­cija arba nesąmone, nors ji ir niekuo neparemta, kaip arabų pučiamas burbulas. Rašytojui M. kyla mintis: o gal tiesa iš viso nebeišsakoma žodžiais? Jis palieka salę, pa­siryžęs rašyti nebe prozą, bet vienintelį meno žanrą, su­gebantį žmogų pasiekti tiesiogiai,— muziką. Tuo tarpu ra­šytojas L. ir parašė Muziką. . . Mums tik lieka ją išgirsti.

      

     * Algirdas Landsbergis. Muzika Įžengiant į neregėtus miestus.— Ateitis, 1979, p. 127.

       

       1980

       

       Egzodo literatūros atšvaitai. Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. Sudarytojas Liūtas Mockūnas. V.: Vaga, 1989.