Jaroslavas Melnikas TOLIMA ERDVĖ       Jaroslavas Melnikas. TOLIMA ERDVĖ. Romanas, V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

Rašytojo stilius pagal kultūrines šiandienos madas turėtų būti priderintas prie jo gyvenimo būdo ir interjero. Ir kuo eilinis skaitytojas daugiau žino apie pastaruosius, tuo geriau gali spręsti apie paties rašytojo vertingumą knygų rinkoje... Apie Jaroslavą Melniką žinoma nedaug. Koks nors moterų žurnalas prilipdytų jam „kosmopolitinio“ rašytojo etiketę (gimė Ukrainoje, studijavo Lvove ir Maskvoje, išleido knygą Paryžiuje), o gal dar, žiūrėk, ir rūškanu egzistencialistu pavadintų. Bet kadangi egzistencializmas, o dar rūškanas, disonuoja su prabangių apatinių reklama, nemanau, kad Melniką greitu metu išvystume kokioje nors gyvenimo būdo skiltyje.

 

Trumpai tarus, Melnikas nėra iš tų rašytojų, kurie nustebintų savo stiliumi. Tačiau jis – vienas įdomiausių šiuolaikinių lietuvių autorių (bent jau man). Kiekviena jo knyga tarsi „nesibaigia“ – palieka kankinantį klausimą, kodėl visa tai vyko, kaip tai atsitiko ir kas mūsų laukia toliau. Toks buvo „Rojalio kambarys“, tokia ir „Pasaulio pabaiga“ (abi knygas išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Panaši ir „Tolima erdvė“ – ji ir vėl kelia tuos pačius klausimus, stulbinančius paprastumu, bet įsiskverbiančius į pačią egzistencijos šerdį. Vaizduodamas niūrų megapolį, kuriame nematomą, tik „artimosios erdvės“ pripildytą gyvenimą gyvena aklieji, valdomi išrinktųjų kastos – būrelio reginčiųjų, Melnikas atveria „tolimosios erdvės“ sąvoką, kuri pasirodo baisi ir nesuprantama eiliniam aklam megapolio gyventojui ir nereikalinga patogiai gyvenančiam valdančiojo elito atstovui – reginčiajam. Nori nenori į galvą ateina H. G. Wellso novelė „Neregių šalis“ („Anglų novelės“, 1982, vertė K. Šidiškis). Šios novelės veikėjas Nunjesas, atsitiktinai patekęs į atskirtą nuo išorinio pasaulio neregių šalį, pamano, kad tarp aklųjų jis bus karalius. Vien dėl to, kad mato. Deja, žmonėms, kuriems regėjimą seniai pakeitė kiti pojūčiai, tai nesuprantama – jie Nunjesą laiko pamišėliu, kurio pamišimo pagrindas – keisti, akimis vadinami organai, užtat vienintelė išeitis pritapti neregių slėnyje – akis pašalinti.

 

Panašių siužeto posūkių esama ir „Tolimoje erdvėje“: jos veikėjas Gabras – aklasis, kuris praregi ir su siaubu išvysta, kokiame pasaulyje gyvena. Ieškodamas išeities, jis prisideda prie grupelės aklųjų teroristų, norinčių sunaikinti megapolį, o paskui netgi tampa ministru reginčiųjų vyriausybėje (taigi autoriaus valia jis tampa savotišku „karaliumi“ – Wellsas savo personažui tos laimės nesuteikė). Tačiau „tolimoji erdvė“ pasirodo mįslinga ir nepaaiškinama sąvoka ne tik aklajam. Grupelė elito, gyvenanti gražiame išpuoselėtame gamtos kampelyje ir valdanti megapolį, irgi sukaustyta savotiškos „artimosios erdvės“. Ne veltui autorius savo herojų išveda ir iš šio kampelio – tolyn, į kalnus, į tolumas, į viršūnes. Ant viršūnių mirė ir Wellso Nunjesas – sušalęs ir žaizdotas, bet laimingas, nes neleido savęs apakinti. Atimti dovanos, kurios kiti neįstengė suprasti.

 

Aklumas, rega ir erdvė – tai akivaizdūs simboliai, liudijantys mūsų laiką ir mūsų gyvenimą. Ir nors autorius teigia, kad „tolimoji erdvė, susijusi su pačiu Dievu“ – „erdvė, kur valdžios nėra“, būtų galima su tuo nesutikti. Jeigu yra Dievas, tai yra ir teokratija. O jeigu Jo nebūtų, „tolimoji erdvė“ liudytų sąmonės ir individo pabaigą. Šiaip ar taip, Melniko romane nėra tiesaus atsakymo – tai sąžininga. Šis romanas ne atsako, o kelia klausimus. Tokia yra geros literatūros prasmė.

 
Šiaurės Atėnai
2009-02-20