Jaroslavas Melnikas TOLIMA ERDVĖ       Jaroslavas Melnikas. Tolima erdvė: romanas. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

Jaroslavas Melnikas gyvena ir rašo Europoje – esančioje ir būsimoje. Gimė Ukrainoje (1959), studijavo Lvove ir Maskvoje, nuo 1984 m. gyvena Vilniuje. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido J. Melniko prozos rinkinius „Rojalio kambarys“ (2004), „Pasaulio pabaiga“ (2006), „Labai keistas namas“ (2008); garsi Prancūzijos leidykla „Robert Laffont“ išleido romaną „Les Parias d' Eden“ („Išguitieji iš rojaus“). 1996 m. Vilniuje išleista filosofinių esė knygą „Laisvė ar nuodėmė“. J. Melnikas yra Lietuvos ir Ukrainos rašytojų sąjungų narys.

 

Kiekviena nauja Jaroslavo Melniko knyga patraukia skaitytojų ir kritikų dėmesį. 2004 metais J. Melniko „trumpieji romanai“ tapo respublikinio trumposios prozos konkurso nugalėtojais. Jau ne kartą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūrologai jo knygas išskyrė tarp kūrybingiausių metų knygų. Prozos rinkinys Pasaulio pabaiga sulaukė geriausios 2007 metų knygos nominacijos. Knyga Labai keistas namas buvo įtraukta į 2008 „Metų knygos“ sąrašą. 2008 metais J. Melnikui įteikta respublikinių prozos skaitymų „Imbiero vakarai“ pagrindinė – Jurgio Kunčino premija.

 

Romane metaforoje „Tolima erdvė“, pasakojančiame apie pasaulį, kurį be išlygų valdo elektronika, kalbama apie žmogaus prigimtį ir apie tai, kas ir kodėl slepia nuo jo tiesą. Nors veiksmas vyksta išgalvotoje valstybėje tolimoje ateityje, mes atpažįstame šiuolaikinės technokratinės civilizacijos bruožus, civilizacijos, vis labiau paverčiančios žmogų bejėge ir nelaisva būtybe.

 

Pagrindinis romano veikėjas tolydžio suvokia visą savo padėties siaubą, praregi ir stoja į kovos kelią. Bet tas siaubas pasidaro šimtą kartų didesnis, kai sukrėstas herojus sužino, kas iš tiesų valdo šį pasaulį. Pasitelkdamas aštrų siužetą, autorius įveda skaitytoją į egzistencinių, aktualių kiekvienam iš mūsų, idėjų pasaulį. Tai kūrinys apie valdžios prigimtį ir Dievo paieškas, meilę ir išdavystę, apie prievartą ir gyvenimo prasmę.

 

Mus išmokė, kad mūsų„artimoji erdvė“ esame mes. Mus išmokė gyventi šita erdve, ir mes jau pamiršome, kad egzistuoja ir tolimoji, susijusi su pačiu Dievu, erdvė, kur valdžios nėra. Valdžia baigiasi ten, kur prasideda jūra. Tiesa baisi ir paslėpta nuo visuomenės. Kažkas valdo mus, nes mes tai leidžiam. Kas yra valdžia? Blogis ar gėris? Mes gimstame, patekdami į pasaulį, kurį ne mes sukūrėme. Bet jei tas pasaulis būtų tik gamtos pasaulis! Deja, mes gyvename kaip mašina veikiančiame pasaulyje, kuris susiaurina mūsų sąmonę iki taško. Bet, kaip sakė Nyčė, žmogus yra tik „projektas“. Ar suprasime kada nors, kad mes - tik kažkieno įgyvendintas projektas? Ir įgyvendintas – o tai baisiausia – ne Dievo, o tokių pat kaip mes patys žmonių? Ir kas yra mūsų laisvė, jei to nesuprasime?

 
Bernardinai.lt
2009-03-27