sniegas
I
kai tu kalbi esu išėjęs
ovalais
apsnigti ant kelio
angelų juoku
II
dangaus plunksnos palietė plaukus
ant nuogo kūno tavo nuodėmės lašas
atsimenu laišką be markutės
balandžio puota baigėsi
vis dar esu
III
apkabinsiu beržą
rytoj nukirs
be lapų
miestas miega ant slidaus paviršiaus
užsikloju voratinkliu
IV
vienatvės džiaugsmas
seka aštriais dūžiais į širdį
nakties kapinės
įsijungi šviesą kad matytum pasaulį
įsijautusi
V
skruzdėlynas tolsta nuo miesto
grybai pasislėpė
tu vis dar juokiesi
tyliai
šaltis
I
užeik
apgaubk mane oda
dar turi laiko
vietomis sukauptas ledas
nepamiršk paprašyti kad atjungtų karštą vandenį
juk myliu
II
nusičiaudėjo langas
marmuriniai dažais įsirėmino žvilgsnis
kūdikio akys patvino
mama miega
III
ant kaklo perlas
gali jį nuskinti jis taptų manimi
vaikai serga o tu namie
duokite irklą
IV
įkyrus medus limpa prie šaukšto
ryte į darbą
česnakinė sloga vis dar gydosi
naktimis druska
skalaudamas gerklę gydytojas apsiriko
komplikacijos
mirė
V
jauni vėjai laužia tavo etiką
jos neturiu
netgi tada kai blaivas
narkomanijos centre paskaitos vyko iki vakaro
tu persistengei
VI
bažnyčios šiluma
neatlaikė sienų
per plačios navos
žiūrėk savo kryžiui į akis
malda sustingo bešokdama valsą
ledas taip pat
šventės
I
prigėrusi žvaigždė nerodė kelio
pamiršo gimti
ir Marija
daug šieno karvėms
žmonėms meduoliai
ir Judo kraujas su tėvo parašu
šilta
II
susprogs namai
o nuvalkioti snukiai vaidenosi
neapdairieji nusižudė
eglės pasirinko dvyliktą valandą
kad nekauktų ir sudegtų
šampano purslai gilina skausmą
tu ant stalo
kaip žydė
žmonės
I
tavo pleiskanos liejasi su aplinka
paduok kepurę
mintimis žalios pievos ištirpo
asfalto skausmas lėtino žingsnius
išsitepei pirštinę
pabalo ir sušalo oda
skonis nepakito
II
Aliaska maudosi
daug meškos ilčių ir čigonų
neturi kur dėtis
tamsiaodis dangus vis dar sninga
pasidažei nagus
pagavęs dvasią nerandu ramybės
daug vargo
nusivalyk blakstienas
per daug snaigių
III
žmonių mažai tik laikas
Venecijos kanalizacijų dangčiai vietoje
be ypatingo vargo
apsipili karštu vandeniu
juk esi viena
IV
akys plečiasi
užpildei duobės masę
gaila
kunigas dar neišėjo
lūpomis bandai meluoti
stikliniai protezai
V
juoda varna laša į tamsą
sienos artėja link centro
nusimetusi akinius ir krūtis verki
rūkanti Balzako moteris
nukritusi į balą
VI
naivumo isterika dingsta
žiovauja bendra lova
kabinu tave prie sienos
ištikimybė
esi
VII
klinikoje tyla
netgi visos pėdos už kampo
žingsniai aprimsta
aš guliu
liko diena
viena diena
esi laukianti saulė
grįšiu
2005 m.
I
kai tu kalbi esu išėjęs
ovalais
apsnigti ant kelio
angelų juoku
II
dangaus plunksnos palietė plaukus
ant nuogo kūno tavo nuodėmės lašas
atsimenu laišką be markutės
balandžio puota baigėsi
vis dar esu
III
apkabinsiu beržą
rytoj nukirs
be lapų
miestas miega ant slidaus paviršiaus
užsikloju voratinkliu
IV
vienatvės džiaugsmas
seka aštriais dūžiais į širdį
nakties kapinės
įsijungi šviesą kad matytum pasaulį
įsijautusi
V
skruzdėlynas tolsta nuo miesto
grybai pasislėpė
tu vis dar juokiesi
tyliai
šaltis
I
užeik
apgaubk mane oda
dar turi laiko
vietomis sukauptas ledas
nepamiršk paprašyti kad atjungtų karštą vandenį
juk myliu
II
nusičiaudėjo langas
marmuriniai dažais įsirėmino žvilgsnis
kūdikio akys patvino
mama miega
III
ant kaklo perlas
gali jį nuskinti jis taptų manimi
vaikai serga o tu namie
duokite irklą
IV
įkyrus medus limpa prie šaukšto
ryte į darbą
česnakinė sloga vis dar gydosi
naktimis druska
skalaudamas gerklę gydytojas apsiriko
komplikacijos
mirė
V
jauni vėjai laužia tavo etiką
jos neturiu
netgi tada kai blaivas
narkomanijos centre paskaitos vyko iki vakaro
tu persistengei
VI
bažnyčios šiluma
neatlaikė sienų
per plačios navos
žiūrėk savo kryžiui į akis
malda sustingo bešokdama valsą
ledas taip pat
šventės
I
prigėrusi žvaigždė nerodė kelio
pamiršo gimti
ir Marija
daug šieno karvėms
žmonėms meduoliai
ir Judo kraujas su tėvo parašu
šilta
II
susprogs namai
o nuvalkioti snukiai vaidenosi
neapdairieji nusižudė
eglės pasirinko dvyliktą valandą
kad nekauktų ir sudegtų
šampano purslai gilina skausmą
tu ant stalo
kaip žydė
žmonės
I
tavo pleiskanos liejasi su aplinka
paduok kepurę
mintimis žalios pievos ištirpo
asfalto skausmas lėtino žingsnius
išsitepei pirštinę
pabalo ir sušalo oda
skonis nepakito
II
Aliaska maudosi
daug meškos ilčių ir čigonų
neturi kur dėtis
tamsiaodis dangus vis dar sninga
pasidažei nagus
pagavęs dvasią nerandu ramybės
daug vargo
nusivalyk blakstienas
per daug snaigių
III
žmonių mažai tik laikas
Venecijos kanalizacijų dangčiai vietoje
be ypatingo vargo
apsipili karštu vandeniu
juk esi viena
IV
akys plečiasi
užpildei duobės masę
gaila
kunigas dar neišėjo
lūpomis bandai meluoti
stikliniai protezai
V
juoda varna laša į tamsą
sienos artėja link centro
nusimetusi akinius ir krūtis verki
rūkanti Balzako moteris
nukritusi į balą
VI
naivumo isterika dingsta
žiovauja bendra lova
kabinu tave prie sienos
ištikimybė
esi
VII
klinikoje tyla
netgi visos pėdos už kampo
žingsniai aprimsta
aš guliu
liko diena
viena diena
esi laukianti saulė
grįšiu
2005 m.