Kada esi negyvas

Įkritus grąžtais į dykumos smėlį
į kupstus užpiltus saulėlydžiu
blizga tarsi žvyras
žuvys
karštligė praėjusi maru
pavėsyje sustojusi prigulti
atsigerti
karavano viduje
esi negyvas
ir jau ant žemės
jaunas begalinis išsekimas
prašo atpažinti kūną
pravirkdyti aplinkinius ratus
lėtais šešėliais
iliuzijų išraižytų ant delno
juoko forma
brisk į akmenėlius pėdomis
susmik į jūras
į lengvą prašnekėjimą tyla
begėdžiams paukščiams
nušluostytas akis
kai jau nereikia atsisukti ir pažvelgti
ne pirmą kartą pasilenkti
lenktyniauti tarp tokių kaip tu žaidimų
remtis į kamienus kaktomis
laikyti tūkstančių ramybę
jau per vėlu
sakyti savo angelui kad tvirtas
tik nebijok surasti kampą
kad ir šąla šąla
šąla
dar nebaigė kine sulėtinti seansą
nemirė visi galiniam suole
nespėjo atsispirt iš penkto aukšto
todėl dar eik
ratu per dykumą
centre įbedus pieštuku į saulę
į laivo burę
į žarijomis bučiuotą veidą
tavęs nėra ir niekas neatpratins
nuo to pavėsio
teatro
ir šešėlių

Atiduokite spaliui rudenį

Aš palikau visus
ir lygiai nieko
ir lygiai daug
po nulį laipsnių
po vieną skėtį
ir po penktą lietų
švariai užlietas
žemėmis iš anksto
iš anksto guli
be gyvybės oras
ir pusę dvylikos
fontanas ima stengtis
jau ketvirtadienis
už dyką žmonos
pareina gatvėmis
ar parplaukia kaip valtis

ar senis keliasi
ar juda krūmai
voratinklyje voras
gimęs spalį
apeina kambarius
kampus ir tvorą
kad naktį nereikėtų
keltis keliais
ir kelias tuščias
ir stotelės vienos
ir kulkos slepiasi
po riedantį asfaltą
ruduo šešėliais
nusodina pievą
kad grįžtų saugiai
kas nespėjo laukti

ir linijinis miegas
seka netolygiai
ir tamsta laikrodis
sustojo prieš lojimą
su netektim
trikojė lova tyli
pro raktų skylę
skverbiasi iš tolo
seni garsai ir rytas
kartais šeštą
o kartais už mane
išeina darbas
išeina oras be manęs
kai plaučiai bręsta
ir nori blaiviai
užsidegti pavėsinėj

Maskvos laikas nulis valandų

Žinai
kai apsėstų iš požemių raganių
raganų
vaikai nemiega
indėnai atsisėda pusę septynių prie stalo
saliutai beldžia į duris
į langą
aš vis dar gyvas ir gyvesnis
tau rožė į dantis
ir aš nekaltas
tu nemirksėk
miegok
ir būsi suprasta ir aš išėjęs
tam pačiame mieste tie patys žmonės
badyti skėčiais ir saulėtekiais išgarinti
matau
nepasakoju
nulis valandų Maskvos laiku
minutė kirptis ir ataugti
ir būt nuogu
pripratusi kitais naudotis
deja ne savimi
aš skęstu
ir neima po tiltu miegas
ant laužo degdamas kartu su rūbais
šįvakar nesakau kad tu iš aukso
tau net nereiks prieš išpažintį vargintis
klupėti ant asfalto
leisti laiką
vaiką
slėpti į darželį matant vyrui
susilaikyti nuo pusiausvyros
pusiau pasvirus
padidinus penkis kartus spaudimą
aš pats sau sekta
vienas
labas rytas
manęs tarp jų nėra
nors buvom dviese
nuvežk mane švariai
palik ant kranto
žiūrėk
jau nulis laiko
keleiviai kraunasi kulkas
tave apmėto
susirenku save
tu pralaimėjai

2007 m.