Valdemaras Kukulas. Judas taipogi danguj. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

      Žiaurus ir apgailėtinai liūdnas yra gyvenimas bei sąmoningumas tendencingoje kūno ir sielos veikloje. Visiškai nekrofilinė yra naujausia Valdemaro Kukulo knyga - absoliučiai dekadentiška ir mediciniškai nihilistiška. Kas toks Kukulas? Kas slepiasi jo kūne? Antikristas? Gotikinio roko gerbėjas? Satanistas? Save kankinantis eretikas? Mazochistas? Hipochondrikas? Pajacas, žaidžiantis poetinius žaidimus savo sielos griuvėsiuose? Sunku pasakyti. Greičiausiai ir viskas, ir nieko.

      Poetas turbūt mano, kad eilėraštis apie mirtį jau pats savaime yra stiprus, tačiau perdėtas autoriaus piktnaudžiavimas simboliais pykina. Mirtis, mirtis, mirtis, kapinės, vainikai, neviltis, vienatvė - vien words, words, words, ir nieko daugiau - tik tuštuma bei pindesys.

      Viskas parašyta lyg iš inercijos, pripratus kurti ekshibicionistiškai kenčiant, visiškai nejaučiant distancijos ir nekuriant garsiosios poetinės tikrovės. Skaitytojas malamas eilėraščio darymo technikos, o ne paties eilėraščio. Medinė pakaruokliška kalba, išstenėtas minčių dažnis, neduodantis pasidžiaugti net sodresniais vaizdais. Nesiliaujantis autoriaus mėgavimasis Tanatu galop pakvimpa seksualine perversija.

      Žodžiu, kaukė ir niekis. Kukulatūra. Bloga knyga. Bloga savo banalybėmis, o ne pačiu blogiu savyje, nes absoliutus blogis turi būti blogas ne išore, o savo būtimi. Žaisti poetine hipochondrija - pavojingas dalykas, ir dar spekuliuojant mirtimi? Matyt, V. K. yra prisijaukinęs mirtį ir ji poetą myli. Tik įdomu, apie ką jis rašys atgulęs į Antakalnio nekropolį? Negi apie prarastą rojų...

      2005 12 10