tekstai.lt

Castor&Pollux. Atsargiai! Socializacija! (Vytautas Martinkus. Šuns mazgas, 2005)

martinkus%20suns%20mazgas.jpg      Vytautas Martinkus. Šuns mazgas. Apysakos. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

 


      Visi mes galėtume (o kai kurie iš mūsų net norėtų) užsidaryti akliname hermetiškos savistabos kiaute. Kontempliuotume stebėdami, kaip keičiasi metų laikai ir mūsų troškimai, kaip vysta medžių lapai ir mūsų pačių oda, kaip pamažėl gęsta saulė ir kartu mūsų viltys. Tada gal galėtume parašyti nuostabią natūrfilosofinę apysaką apie, pvz., šunis, kurie, leidžiantis saulei, nuolat bėginėja kažkur šalia.

      Tačiau mes, kaip ir jie (šunys), esame prijaukinti socialiniai gyvūnai. Socialinė aplinka veikia mūsų pojūčius, mąstyseną ir sąmonę. Esam prisiskaitę protingų knygučių, prisiklausę protingų minčių, prisiregėję protingų poelgių.


      Anot vieno žmogaus, mes, žmonės, esam vertintojai. O vertiname paprastai pagal sveiko proto, nuovokos, logikos, o dažniausiai - pagal naudos kriterijus. Tas, kas duoda naudą - gėris, kas jos neduoda - blogis. Mes buvome išmokyti skirti gėrį nuo blogio.


      Pvz., žinau, kad šunmazgis - tai vienas iš blogiausių mazgų, kuriuo kabliukas tvirtinamas prie valo. Dar žinau, kad, pvz., rašytojas V. Martinkus - tai vienas iš geriausių Lietuvos kultūros atstovų užsienyje, kuriuo Lietuvos literatūra įsitvirtina Vakarų šalyse. Ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Karininko kryžiaus kavalierius, Pasaulinės lituanistų bendrijos, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos narys etc.


      Ir štai dabar jis bando rašyti apie šunis. Bando, bando, tačiau prasideda štai tokie tekstai: Prasidėjo jie sąlygiškai: "Jei TSRS karinės jėgos brutalia prievarta nutrauktų teisėtai išrinktos...", baigėsi įsipareigojimu: "Okupacinės valdžios įsteigtą rašytojų sąjungą ar draugiją laikysim organizacija, išdavusia lietuvių tautą".


      Jei ne tie šuniukai, skaitytume įprastą asmeniniais įspūdžiais paremtą Sąjūdžio laikų dokumentinę kroniką. Tačiau jie yra. Tad, mano manymu, juos (šunis) ir socialines autoriaus esė reiktų uždaryti į atskiras būdas.


      Aišku, gerbiu V. Martinkų už pagarbą L. Wittgensteinui, M. Heideggeriui etc. Bet gerbčiau jį dar labiau, jei šioje knygoje nebūtų šunpalaikiško praeito dešimtmečio Lietuvos politinio bei socialinio gyvenimo vaizdavimo. Jei būtų daugiau egzistencijos, o ne visiems įgrisusios socializacijos. Jos mūsų gyvenime ir taip per daug.

      2006 01 14