tekstai.lt

Castor&Pollux. Pasiklydęs laike ir erdvėje (Andrius Jakučiūnas. Servijaus Galo užrašai, 2005)


jakuciunas%20servijaus.jpg       Andrius Jakučiūnas. Servijaus Galo užrašai. Romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

 


       Ką gi mes žinome apie žilą senovę ir tolimus kraštus?


       Seniai seniai ir toli toli gyveno antikiniai žmonės. Kartą vienas iš jų pasakė:

       Nėra nieko linksmesnio už gyvenimo gyvenimą, bet taip pat nėra nieko kvailesnio, kaip būti tuo gyvenančiuoju.


       Šią tautologišką sentenciją randame vos pradėję skaityti šį romaną. Ji galėtų tapti pagrindine knygos idėja, tačiau vos už kelių puslapių prasideda: kakarieku reiškia myliu. Berniukas Servijus įsimyli Arijų - gerokai vyresnį vyrą - ir užgieda kaip gaidys.

       Toliau kokius 100 puslapių atseit nagrinėjami paskirties, prigimties ir lemties klausimai. O klausimas iš tikrųjų paprastas: ar Servijus - gaidys iš prigimties, ar autorius, prisistudijavęs klasikinės literatūros, jį tokį padarė? (Juk net graikų ar romėnų neskaitęs žmogus žino, kad prieš daug metų gyvenę antikos senukai mylėjo berniukus - kalbant kultūringai, užsiiminėjo pedofilija.)


       Taigi jis myli ir nuolat dėl tos meilės kremtasi, nes visi aplinkui kažkodėl miršta ar žūva. Dievo bausmė iškrypėliui? Kad pedofilijos linija susilpnėtų, autorius suformuoja klasikinį meilės trikampį - prie vyrų prisideda teisėjienė. Tačiau neilgam. Tikra meilė - kakarieku - neužgęsta. Pagaliau, kaip klasikinėse Šekspyro dramose, Servijus, pats to nenorėdamas, nužudo savo meilužį. Be to, pasirodo, kad jaunasis iškrypėlis yra vyresniojo brolis (incestas!), o jų tėvas - dar vienas netikras pranašas.


       Neaišku, kam autoriui tiek daug reikėjo rašyti apie prigimtį, jei siužeto atomazga, idealiai atitinkanti standartinę holivudinę laimingą pabaigą, užtrunka tik varganus 2 puslapėlius. Gerontofilas nei iš šio, nei iš to pajunta potraukį kaimyno dukrai Liucijai, su ja kopuliuojasi, susilaukia palikuonių ir ilgai bei laimingai gyvena.


       Daug įdomesnė pasirodė kita knygos dalis - "Gandų knyga". Fragmentiškai pasakojama hokitų bendruomenės kūrimosi istorija -  šmaikščios aliuzijos į biblinius siužetus. Vėjavaikiški ir nevykėliškai linksmi anekdotai apie senovės romėnų hedonizmą.


       Na, ir linksmo iškrypėliško gyvenimo priesakai:

       Gimti, bet po to mirti
       Nedirbti, bet ir nesiilsėti
       Nemeluoti, bet nebūtinai sakyti tiesą
       Nieko neprašyti, bet viską gauti
       Dalytis, bet neatiduoti
       A, bet Ω

       Nežinau, ką reiškia šie priesakai ir visas šis romanas. Galima bandyti atsakyti autoriaus žodžiais:

       Tą dieną jis nieko daugiau nebekalbėjo, neišaiškintas liko ir paskutinis teiginys, tačiau dauguma komentatorių neabejoja, kad jis reiškia: "Aš pats nieko nežinau".

       2006 02 04