tekstai.lt

Castor&Pollux. Amžinasis žydas (Artūras Imbrasas. Klajūnas, 2005)


imbrasas%20klajunas.jpg      Artūras Imbrasas. Klajūnas. Romanas. V.: Vaga, 2005.


      Graži knyga. Per graži. Per didelė. Per geras popierius. Per didelė kaina. Viskas per... Per daug piešinių, labai infantilių, liguistai iliustratyvių, lyg teksto būtų per maža. Todėl neaišku, kam skirta knyga - mokyklinio amžiaus vaikams ar suaugėliams, nes personažai kartais dulkinasi, o ir keikiasi taip pat kartais. Autorius debiutuoja drąsiai, bet per daug grandioziškai, megalomaniškai, lyg būtų parašęs pasaulinio lygio šedevrą. Pirmas klausimas toks: iš kur tie milijonai? Kukliau, pone, reikia kukliau, nors ir leidžiate už savo pinigus. Bet tai nesvarbu, nes tiesa kaip ant delno.


      Debiutantas A. Imbrasas turbūt jaunystėje labai žavėjosi S. T. Kondrotu ir Gabrieliu García Márquezu, o kai subrendo ir įmito, perskaitė (greičiausiai) M. Pavičių ir akimirksniu nuleido. Tada, visiškai pakerėtas Pavičiaus, jis pabandė parašyti baladinį epą apie vieną šiaurės kaimelį. Kaimelį, gaminantį medų ir stovintį istorinių kataklizmų sandūroje. Kas išėjo? Draikalas! Daug istorijų, susietų laike ir antilaike. Klajonių, labiau primenančių pasakas ir vaikiškas svajones.

Visi personažai per magiškojo realizmo prizmę inkorporuoti į nusikaltimo ir bausmės problematiką. Neretai per banaliai išeksploatuota ir net piktybiškai pereksploatuota humanistinė atpildo teorija. Jie (personažai) sujungia į vieną pačias tolimiausias keliones dingusiame istorijos pasaulyje, ir tampa neaišku, ar toks perdėtas kiekvieno šaknų ieškojimas nėra kretinizmo išraiška.


      Pasakojime susipinanti realybė, istorinių laikų dvelksmas, fantastiniai mitologiniai elementai kažkaip per daug susisieja, užgriozdina skaitymo lauką, vargina. Ir nors tai susipina intriguojančiai, o kartais ir netikėtai išmoningai, pabaigoje autorius pasimeta, atsiduria aklavietėje, nesugeba numatyti epilogo. Arba atvirkščiai - sugeba unikaliai išspręsti kūrinio pabaigos problemą. Atsiranda keli šios istorijos suvokimo būdai. Tik, prisipažinsiu, nelabai rišliai pateikti, todėl perskaičius knygą sunku apsispręsti, kurioje pusėje likti - išfantazuotos romantiškos istorijos ar realios skustagalviškos beprotybės. Nežinau.


      Ar buvo protinga knygos pabaigoje taip suskaldyti esmę, pateikti gan miglotas mintis, nuoširdžias, drastiškai vulgarias pažiūras ir taip staigiai viską baigti? Esmė turbūt viena. Skaitytojas pasirinks. Šią knygą būtų galima priskirti magiškajam realizmui. Mes juk taip ilgimės S. T. Kondroto. Taip gailimės, kad jis nerašo, taip naiviai tikime, kad jis buvo geriausias Lietuvos rašytojas. Tai gal ponas A. Imbrasas užims jo vietą? Tik, man regis, tokios ištaigingos knygos labiau primena antkapinį paminklą, o ne gerą pradžią. Nieko - palauksim. Palauksim kitų jo kūrinių. Ar tikrai jis ko nors vertas, ar tai tik vienadienė atsitiktinė sėkmė.

      2006 02 11