Sandra Avižienytė. ... kai akyse suspindi ilgesys... Eilėraščiai. V.: Pasviręs pasaulis, 2005.

      "Stumdyti dūrą" būna linksma ir gera, o ja būti yra nyku ir kvaila.

      Kartą gyveno mergaitė... Kvailų gyvenančių mergaičių gana daug, tad paprastumo dėlei jas pavadinsim vienu vardu - Dūromis. Šį vardą privalu rašyti iš didžiosios raidės, nes didžiąsias Jos mėgsta. Joms patinka Meilė, Jausmai, Likimas, Žmogus, Laikas...

      Dūros gyvena visur - Vilniuje ir Kalifornijoje, Druskininkuose ir Niujorke. Ir visos Jos kaip viena laukia Tavęs... Tavęs... Irgi iš didžiosios raidės...

      Kaip man reikia Tavęs!
      Tavo rankų,
      Tavo lūpų
      Prie mano kaktos -
      Vakarais be Tavęs
      Aš pavargus
      Ir rytais vis sunkiau
      Jau keliuos.

      O kai Jos Tavęs nesulaukia, kai akyse suspindi ilgesys, Jos ima rašyti eiles.

      Eilėraščiai man gimsta nejučia -
      Iš skausmo ir kartėlio.
      Ir dar tada, kai aš verkiu slapčia... 
      ... Ant balto popierėlio...

      Tai tiek apie Dūras. Apie seilėtus Jų eilėraštukus, tinkančius tik idiotiškiems kaimo vestuvių tostams arba dar idiotiškesniems sveikinimų koncertų linkėjimams.

      Kur kas labiau sunerimau dėl visai kito dalyko. Tiesiog ambivalencija. Kalbu apie ponus A. Lyvą ir R. Kundrotą bei jų leidyklą "Pasviręs pasaulis". Šie ponai, ilgus metus manantys priklausą undergroundui ir rašą avangardą, vieną gražią dieną ėmė ir tapo oficialiais Lietuvos rašytojų sąjungos nariais. Jų leidykla išleido tokius monstrus kaip Johnas Cage'as ir Thomas Bernhardas, o štai dabar - ši 89-oji leidyklos knyga. Na tikrai galvoje netelpa...

      O gal mano nerimas ir nepagrįstas. Gal jų pasaulis iš tikro pasviręs ir kreivas. Gal jie tik žaidžia kažkokį nesuprantamą žaidimą, kitais žodžiais tariant - "stumdo dūrą"...

      2006 02 18