tekstai.lt

Castor&Pollux. Išdidus kaip nėščia kurva (Linas Jegelevičius. Nuogas prieš jus, 2005)


b_117_184_16777215_0___images_stories_reklama_nuogaspriesjus.gif     Linas Jegelevičius. Nuogas prieš jus. Romanas. P.: Magilė, 2006.

 


     Nėra jau tokios baisios tos homoseksualistų parašytos knygos. Jie juk ne kokie ten ufonautai ar žmogėdros - gyvena tarp mūsų, kalba lietuviškai, ta pačia kalba rašo knygas. Visai normalūs žmonės. Nenormalūs greičiausiai mes, prisišniaukštę homofobijos.


     Nuo pat pradžių, dar net neskaitęs knygos, lyg tikras lietuvis jau tryniau rankas - va suvarysiu pydarą, suvarysiu... Tačiau nota bene - tai gal tik antras dėmesio vertas romanas Lietuvoje po A. Križanausko "Nakvynės namų Londone" apie ekonominių emigrantų dalią užsienyje.

Ir šioje knygoje žanriškai gan panašiai išplėtota prisiminimų medžiaga - iki sekinančio detalumo. Natūrali dokumentinė proza. Tik apie Ameriką. Ir visai nesvarbu, kad bandoma aprašyti visą gyvenimą nuo pat sovietinės vaikystės, esmė - vadinamosios pirmosios emigracijos bangos (po antrosios Nepriklausomybės) keliai ir klystkeliai. Beje, toji banga jau beveik virto istorija, nes buvo antroji - po Rusijos krizės, o dabar, įstojus į ES, ritasi trečioji. Trumpai tariant, knyga apie vyruką, iš pradžių dirbusį kruiziniuose laivuose, paskui apsaugininku įžymiausiuose Majamio klubuose.

     Tuo būtų galima ir baigti, jei nesinorėtų didingai ir oriai ištarti terminą HOMOSEKSUALIZMAS. Taip, autorius, kaip ir personažas (tai tas pats - jokios takoskyros nėra), yra gėjus, ir siužetas iš esmės pasakoja ne apie alinantį emigranto darbą, bet apie negalinčio apsispręsti homoseksualisto lomkes. Beveik visą knygą jis lyg kokia cielka abejoja: atsiduoti ar ne, daryti tai ar ne. Ir visas tas blaškymasis, neigiantis savo prigimtį, pasrūva it trauminis mėšlas iš kas antro puslapio. Žinoma, kartais lyg gaivus South Beach vėjelis atplūsta ir natūralūs jausmai, pamaloninantys pietų peizažais, tačiau nuolatiniai kompleksai, peraugantys į paranojišką susireikšminimą, pradeda ne juokais kamuoti ir erzinti. Tuomet kyla klausimas - kada įvyks tas persilaužimas, nušvitimas, anot vieno JAV klasiko:

     Niekada neužmiršiu to neišreiškiamo siaubo, nuo kurio kraujas užšalo gyslose, kai pražūtingi žodžiai nudegino mano pavažiavusias smegenis - aš homoseksualistas...

     Uf! Uf! Uf!


     Vyrų aistros pagaliau (ačiū Dievui) prasiveržia (p. 207 - tiek reikėjo laukti!). Ei, vyyyrai, pirmyn, pirmyn, varykit, - bėgdamas eilutėmis raginau ir laukiau, kada gi jam pravalys liftą arba tą patį jis padarys kitam? Nesulaukiau. Nebuvo. Vyrai graibėsi, vartaliojosi, trynėsi, bet sodomija neužsiiminėjo. Net pavargau. O toliau, jei taip galima sakyti, antroje knygos dalyje - vėl lomkės: kaip pateisinti savo apsisprendimą, parodyti viešai ar gyventi slaptai? Nusimauti glaudes, demonstruoti savo 16 cm falą ar ir toliau vaidinti "tiesų".


     Žinoma, kaip tokiais atvejais dažniausiai atsitinka, atsigręžiama į Dievą. Ir tada prasideda didžiausias marazmas. Visi homoseksualistai priima savo kitoniškumą kaip kryžių, kaip Dievo valią ir, išdidžiai iškėlę galvą, rezignuoja. Meilė negali būti nukreipta prieš Dievą ir gamtą. Vargšas tas Jėzus, visų homikų atpirkimo ožys. Dar A. Artaud pastebėjo - paveiksluose Kristus vaizduojamas labai biseksualiai, kad patiktų ir moterims, ir vyrams. Atrodytų, prabudai, žmogau, - tai ir džiūgauk, dulkinkis iki vizijų matymo, nesimuistyk. Mylėk. Bet ne. Visur tas pats engiantis sąmonės srautas... O tai turbūt užknisa labiausiai. Beje, pederastų tekstai labai panašūs į nelaimingų moterų kūrybą. Tokie autoriai trokšta apsinuoginti prieš publiką, sušokti fatališką sielos striptizą.


     Tad, ponai, nuogumas - tai banalybė, viskas, kas atvira, tampa nuobodu, neįdomu. Dar vienas melas. Gera literatūra yra savotiška metafizikos dalis. Ji bando užčiuopti anapusybę, priartėti prie tiesos, o ne vaizduoti pasaulį tokį, koks jis pateikiamas pro matricos akinius.


     Neseniai tokia autoriaus kolegė žurnalistė (L. J. grįžo į Lietuvą ir vėl tapo žurnalistu) irgi parašė panašią atvirą knygutę. Po C&P tekstelio atsiuntė naiviai sudrėkusį laišką apie slypinčius po kaukėmis asmenis. Spėliojo. Neatspėjo! Skaitydamas žvengiau...


     Žurnalistai apskritai yra gan kvailoki, menkos moralės ir silpnai kultūriškai išsilavinę žmonės. Esminė jų savybė - regimoji atmintis. Jie tesugeba profesionaliai rašyti reportažus. O jei rašo grožines knygas, tai rašo detalius reportažus apie savo gyvenimą. Ir nieko ten daugiau nėra. Literatūriškai silpni tekstai. Memuaristika. À la "Mano nuopuolio istorija"! Ir tokio šlamšto vis daugės. Įtariu, L. Jegelevičiaus knyga gali padaryti neigiamą antipedagoginį poveikį - neapsisprendusius priversti apsispręsti. Ir nors L. J. kūrinys tikrai nėra prastas, gal kiek per ilgas (327 p.), bet perskaitęs, pailsėjęs, apmąstęs, įsigilinęs vis tiek jautiesi lyg su išdraskytomis žarnomis ir perplėštais pautais. Varyk toliau!

     2006 02 25