Gintautas Dabrišius. Sviest akmenuką. Eilėraščiai. K.: žurnalo "Nemunas" leidybinė grupė, 2005.


      "Gamta žiauri savo linksmybe ir ciniška savo saulėtekiais". Taip sako ne kokia nors liaudies išmintis, o tikras filosofas. O ką daryti paprastam žmogui, "gamtos viešpačiui", kad gamta nebūtų tokia baisi? Ogi ją sužmoginti! Taip elgiasi net vaikai, saulei pripiešdami akytes, o namui - kojytes.

Šitaip infantiliškai pasaulį vaizduoja ir šių eilių autorius: gervės piešia, alksniai bėga slėptis, stalai vaikšto, varvekliai mąsto, žuvys kūrena laužus, o vėjai mojuoja šaukštais ir peiliais. Duona įgyja nagučius, blynai - dūšelę, o šakaliai - kojeles.


      Iškart pakvimpa stebuklinėmis ar gyvulinėmis pasakomis. Prie deminutyvų prigrūstos archajiškos tautosakos - pasakėčių, minklių ir šiaip vaizdelių, užrašytų eilėraščio forma, - puikiai dera ir šiuolaikinė. Poetas turbūt baisiai mėgsta važinėtis automobiliu. (Eilėraščius apie automobilį būtų tikslinga sudėti net į atskirą skyrių.) Be abejo, autoriaus mašina irgi žmogiška - su burna ir akimis. Jis keliauja po Kauną, Kryžkalnį, Klaipėdą, Vilkaviškį ir bendrauja su sankryžų rodyklėmis bei pakelės stulpeliais. O kai automobilis sugenda, parduotuvėje perka ratuką gyvą, šaukiantį - kaip smagu suktis!


      Tiesa, autorius tikriausiai žino, kaip atsiriboti nuo vaikiško pasaulio suvokimo.

      Matai medį -
      matau,
      taip ir rašyk -
      matau medį.

      Tačiau kažkodėl taip nerašo.


      Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto ponios ir panelės šią knygutę įtraukė į geriausių 2005 metų knygų dvyliktuką ("Literatūra ir menas", 2006.II.24). Tačiau jos turbūt pamiršo antrąjį savo įstaigos pavadinimo žodį. Šis eilių rinkinėlis literatūra net nekvepia, jis smirdi elementaria tautosaka.

      2006 03 10