tekstai.lt

Castor&Pollux. Eilinė poezijos eilinio žūtis (Valdas Daškevičius. Misterija, 2006)


daskevicius%20misterija.jpg       Valdas Daškevičius. MISTERIJA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.

       Drąsus tas Valdas Daškevičius – po 16 metų pertraukos ėmė ir išleido antrąją poezijos knygą. Tiek metų poezijai – juokingas tarpsnis. Tačiau perskaičius knygą atrodo, kad poetas ėmė ir prisikėlė ne po 16, o po kokių 100 metų. Prisikėlė iš amžių glūdumos it žilas senolis su savo maironiška kalbėsena, rimuosena, mąstysena (tfu, vos neištariau žodžio „dvėseliena“).

       Anotacijoje beveik bendravardis Valdemaras Kukulas giria savo bendramintį: Žmonės, kuriuos iš tiesų domina literatūrinio gyvenimo procesai, spėjo jį įsidėmėti: trumpo, disciplinuoto eilėraščio meistras, kokio galėjome pasigesti net tarp profesionalų. Tuo labiau šitai matyti dabar, visiškai nunykus formaliajai ir vidinei eilėraščio struktūrai. Grįždamas į poeziją, V. Daškevičius sujauks kai kuriuos jau stereotipais virstančius jaunesnės kartos poezijos vertinimus.

       Taaaaaip... Taip, V. Kukulas – senas poezijos seržantas, ilgus metus vis tarnaujantis učėbkėje ir muštruojantis geltonsnapius poetėlius-kareivėlius. Besiilgintis senų gerų laikų ir dedovščinos. Juk – o siaube! – laikui bėgant, nyksta formalioji eilėraščio struktūra! Ir baisiai trūksta šviežios patrankų mėsos, naujų šauktinių, kuriuos galėtum apmokyti ir įkišti į klasikinės lietuviškos poezijos apkasus. Juk dabar vos ne kiekvienas nupiepėlis spjauna į senus mokyklinius kanonus ir rašliavoja kas ant seilės užeina. Netvarka! Ką daryti senam seržantui? Ogi ieškoti papildomų rezervų. Kelti kovinę dvasią liktiniams (tokiems kaip A. Marčėnas) ir rašyti šaukimus seniai demobilizuotiems – tokiems kaip V. Daškevičius.

       Taip, V. Daškevičius atsiliepė į gautą poviestkę ir vėl išėjo į poezijos frontą. Ginti senosios tvarkos steriliais, lyriškais, nuglaistytais ir beveidžiais eilėraštukais. Taip, muštras daro savo: visoje knygoje nerasite nė vieno KITOKIO eilėraščio. Vien senobiniai maironiški atsidūsėjimai, kaimietiškas strielkūniškas liūdesys, infantili marčėniška nuostaba...

       Manau, kad seržantai ir generolai liko patenkinti. V. Daškevičius – geras kareivis. Paklusnus ir per daug nemąstantis. Su viskuo sutinkantis, net su tuo, kad yra pasmerktas likti poezijos eilinis. Jam nė į galvą nešaus užsitarnauti leitenanto ar majoro laipsnį. O kokia eilinio priedermė? Žūti! Eiliniai gali tik klausyti vadų ir rašyti graudžius laiškus namolio:

       Aš pralaimėjau / mūšiuose visuos, / nors grūmiausi, kiek jėgos leido. / Guliu nustebęs ledo apkasuos – / be ordinų, gėlių, be veido... / Ir nežinau, / ar gali būt skaudžiau: / tekėjo kraujas, mūrai griuvo, / o pasirodė, kad tiktai žaidžiau – / žuvau kare, kurio nebuvo... („Eilinio žūtis“)

       P. S. Baigiant rašyti šias eilutes Lietuvos literatūros kareivinėse pasklido gandas, kad eilinis V. Daškevičius už nusikaltimus Tėvynei – dezertyravimą ir ilgalaikį slapstymąsi nuo prievolės – griežtai nubaustas. Paskirtas į drausmės kuopą. Jis privalės krauju išpirkti savo kaltę – sudaryti kitų metų „Poezijos pavasario“ almanachą. Cha cha cha.

       P. P. S. Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę! (Lk 9,60)

       2006 10 14