tekstai.lt

Castor&Pollux. Bandos jausmas (Loreta Jakonytė. Rašytojo socialumas, 2005)


jakonyte%20socialumas.jpg      Loreta Jakonytė. Rašytojo socialumas: lietuvių rašytojų savivoka XX amžiaus 10-ajame dešimtmetyje. Monografija. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005.


       Žmogus, kaip ir daugybė kitokių gyvūnų, mėgsta gyventi būryje ir bandoje. Tai iš prigimties silpna būtybė, kuri nepajėgtų išlikti viena, todėl nuo pat gimimo ieško pagalbos tarp tokių pat silpnuolių. Kad išgyventų, jis turi būtinai priklausyti kokiai nors jį saugančiai bandai - šeimai, valstybei ar bičiulių grupei. Šios būtybės nuolat buriasi pagal lyties, amžiaus, gyvenamosios vietos, išsilavinimo, profesinės veiklos ar laisvalaikio praleidimo požymius. Eina į tam tikrą mokyklos klasę, lanko būrelį ar klubą, stoja į partiją ar profsąjungą, priklauso Anoniminių alkoholikų asociacijai ar 178-ajai namų bendrijai. Žmogus gali būti net Gyvūnų globos draugijos narys, bet iš tikrųjų globos reikia jam pačiam.


       Ne išimtis ir "plikosios beždžionės", mėgstančios ar mokančios rašyti. Būtybės, vadinamos rašytojais, irgi socialios. Netgi labai. Apsilankykite PėDėeR'e arba eiliniame Rašytojų sąjungos renginyje ir iškart viską suprasite. Net dabartiniai jaunieji plunksnagraužiai, nuolat mėgstantys oriai pabrėžti savo kraštutinį individualizmą, ir tie į "Suokalbį" užsuka ne po vieną, o tiesiog tuntais.


       Kodėl gi rašytojai tokie socialūs? (Kalbu pačia bendriausia šio žodžio prasme.) Priežastis paprasta. Visi jie baisūs garbėtroškos. Jei užsidarysi tarp keturių sienų ir rašysi "sau", gal ir sukursi šedevrą, tačiau nei apie jį, nei apie autorių niekas nesužinos. Nebūsi žinomas - nebūsi ir pripažintas. O tai daugeliui rašančiųjų pats baisiausias dalykas. Beje, jie dažnai pučia miglą, kad rašo tik apie jiems patiems rūpimus dalykus, kad jiems nusispjauti į bet kokią kitų žmonių nuomonę. Šlykštus melas. Visi žinomesni rašytojai maniakiškai seka atsiliepimus apie savo kūrybą žiniasklaidoje, strykčioja iš džiaugsmo, kai jų vardas kur nors paminimas.


       Deja, nieko naujo neatnešė ir praeitas dešimtmetis, aprašomas šioje monografijoje. Atrodo, keitėsi ir valdžios, ir socialinės institucijos, tačiau viskas liko lyg tuose posmuose: "Žolė ta pati, medžiai tie patys, ir garbės troškimas tas pats". Literatūroje šmėžuoja beveik tie patys veidai kaip ir 1985-aisiais. Kai kurie parašo paskutinę knygą, kai kurie - pirmąją. Įprasta rotacija, ir tiek. Savo akimis mačiau, kaip lengvai susikalba jaunutis PK autorius ir senas pisdomo vilkas. Nes jie - vieno kraujo. Pisdomo struktūra apskritai labai inertiška. Niekingų būtybių, trokštančių pripažinimo, banda iš paskutiniųjų laikosi savo status quo.


       Parašyti tokią monografiją - titaniškas darbas. Autorei teko perversti visą 1990-2000 m. kultūrinę spaudą, TV archyvus ir išrankioti daugiau ar mažiau žinomų rašytojų žodžius apie visuomenę, valstybę, kūrėjo tikslus, pilietinę poziciją, kolektyvinę tapatybę, santykį su skaitytoju ir pan. Daugybę kartų minimi P. Dirgėla, S. Geda, D. Kajokas, V. Kukulas, J. Kunčinas, R. Lankauskas, Just. Marcinkevičius, M. Martinaitis, S. Parulskis, K. Platelis. Po kartą paminėti T. S. Butkus, L. S. Černiauskaitė, R. Kmita, V. V. Landsbergis, A. Spraunius, T. Staniulis, A. Šimkus, D. Šimonis, A. Šlepikas. Nieko, ateis ir jų eilė.

       Skaitydamas nekantriai laukiau knygos skyrių apie vadinamuosius eskapistus - alkoholinę bohemą, nuolatinius "psichuškių" klientus, "žaidžiančius dykinėtojus" ir išvis "nerašytojus". Sulaukiau vos kelių puslapėlių. Deja, taip ir turi būti. Eskapistai gyvena tarp mūsų ir rašo, tačiau nei literatūros kritikams, nei pačiam sociumui jie tiesiog neegzistuoja. Jie nesocialūs, todėl jų nėra ir niekada nebus.

O bus taip, kaip ir buvo. Tik plunksnos skrebenimą pakeis klaviatūros taukšėjimas, o į pisdomo duris barbensis nauji sociumo išgamos, jau puikiai išmanantys šiuolaikinės rinkodaros ir knygodaros principus. Autorės prognozės teisingos:

       Po 2000 m. pastebimos naujos transformacijos, kai pagreitį įgauna dalis ankstesniais metais tik užsimezgusių procesų, o pačiame savęs interpretavimo akte sustiprėja sąmoninga ir kryptinga intencija konstruoti simboliškai ir komerciškai sėkmingą viešąjį įvaizdį.


       Sėkmingo įvaizdžio! Komercinės sėkmės! Geros medžioklės, laisvieji literatūrinių džiunglių gyventojai!

       2006 03 18