tekstai.lt

Castor&Pollux. Pieška (Rimvydas Stankevičius. Tylos matavimo vienetai, 2006)


stankevicius%20tylos.jpg       Rimvydas Stankevičius. TYLOS MATAVIMO VIENETAI. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 71 p.

       Sveikas gyvas, eilini Stankevičiau. Tavo poezija tėra lyriškos semantinės pinklės. Šlovei ir mirčiai tikrai nesvarbu, kad rašai, deja, tik kaip filologyno išpera ir pisdomo augintinis. Svarbu, kad nieko naujo - vėl tos pačios poetinės nuodėmės. Epigoniški sielos rudimentai. Kur tavo tiesos, tavo idėjos ir šūkiai? Ar kada nors turėjai tokių? Ar teko sutikti bent vieną poetą, guldantį galvą dėl tiesos ir gėrio, eilini Stankevičiau? Tie, kurie taip darė, dabar jau ropinėja numirėlių niekieno žemėje ir matuoja tylą. Žolė jiems vėl tik žolė, sunkios psichinės būsenos - palaima, o ne medžiaga poezijai.

       Todėl niekas neturi suvokti, eilini Stankevičiau, kad poetas tėra užsislėpęs psichas, besimuistantis savyje it žaltys keptuvėje. Ir tuo labiau niekas neturi žinoti (o kas baisiausia - net suprasti), eilini Stankevičiau, kad poetas yra niekingas, nuolat drebantis, silpnas padaras, beveik 100% priklausantis nuo atsitiktinumo. Šlovė ir atminimas tam (eilini Stankevičiau, kaip sakė vienas didis poetas), kas budi, kol gyvas, prie savųjų Termopilų; kas niekad neužmiršta pareigos; kam žemėje mieliausias teisingumas, bet ir užuojauta nesvetima. Kas savo poetiniais kliedesiais neperžengia ribos, eilini Stankevičiau, ir neatrodo kaip dekadentiškas vaikas, privedęs gyvenimą prie absurdiško ilgesio bedugnės.


       Bet jeigu jau taip nutiko, kad temperamentas neleidžia atsisakyti arogancijos ir pasipūtimo, nes tai gimdo poetą, o kartais ir nusikaltėlį, tada viskas priklauso tik nuo energijos dozavimo, galų gale asmeninio pasirinkimo, eilini Stankevičiau, - tad sustok ir apsidairyk. Quo vadis? Nes net perskaitęs tavo knygą negaliu nutarti: reikia ar nereikia dėti skirtumo ženklo tarp gyventi ir rašyti. Štai tokia boutade.


       Suaugęs vaikas visada nori kaip nors baigti tą žaidimą, kurį su juo žaidžia gyvenimas, bet, deja (ir mes tai žinom), ne visada pavyksta priimti žaidimo taisykles. Ir nors save laikai išskirtiniu, eilini Stankevičiau, ir manai, kad talentui daug kas atleidžiama, o keli geri eilėraščiai atsvers visas kančias ir nuodėmes, visada prisimink, eilini Stankevičiau, kad žmogus - ne savo talento šeimininkas, jis tik jo tarpininkas, o tas, kuris to nesupranta, vieną dieną pabunda betalentis. Tai va, eilini Stankevičiau, jei jau tikrai nori nebūti, tai tada tavo vaflistinė poezija tėra poezija ir nieko daugiau. Viskas prarasta. Būti yra pūti. Ir pasauly tavęs nėra.


       2006 06 10