tekstai.lt

Castor&Pollux. Keistai norisi vitamino (Regimantas Tamošaitis. Vitaminų pardavėjas, 2007)

tamosaitis vitaminu
tamosaitis vitaminu
       
Regimantas Tamošaitis. Vitaminų pardavėjas. Esė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

        Išvydęs šią knygą, tiesą sakant, nuoširdžiai nudžiugau. Turbūt ne aš vienas. Kartu su manimi turbūt nudžiugo didesnioji dalis skaitančio Vilniaus ir dar apytikriai penktadalis provincijos inteligentijos aktyvistų. Į jų šeimas, per šventes šiek tiek sutrikusias ir dvasiškai apsiglamžiusias, atėjo... kas? Ogi tikrą smagumą ir norą išgyventi šią niūrią žiemą teikiantys vitaminai – literatūrologo, kritiko, eseisto ir šiaip smagaus žmogaus Regimanto Tamošaičio eseistikos rinkinys.

 

        Paėmęs į rankas knygą dažnai įsivaizduoji, kas ją galėtų skaityti. Bet šiuo atveju tokia vaizduotė nereikalinga. Pirmiausia – dėl keistų jos autoriaus savybių. R. Tamošaitis, nors ir sudaro ganėtinai rimto, oficialaus bei šalto žmogaus įspūdį, yra, kad ir kaip būtų keista, mylimas beveik visų jį pažįstančių žmonių. Stebėtina, bet taip jau yra. Ir nežinau kodėl. Tikriausiai dėl to, kad po ta rimtuolio kauke slepiasi draskančias abejones ir vidinį susipriešinimą sėjantis schizo, taip būdingas daugeliui meniškos sielos žmonių. Tiems, kurie švelniai vadinami KEISTUOLIAIS.

 

        Kam patiks ši knyga? Ne tik keistuoliams.

 

        Ji patiks rimtoms tetoms ir dėdėms iš filologyno, kuriems imponuoja autoriaus talentas reikštis akademiniame gyvenime. Prieš šį talentą nublanksta visi autoriaus ekscesai darbo metu (prieš daugelį metų į jaunimo literatūrinio projekto „Nevykėliai“ puslapį R. T. įdėjo nuotrauką, kurioje vaizduoja save degantį prie akademinio darbastalio).

 

        Ji patiks ir ūžaujančiai bohemai, kuriai šis kritikas tampa savu žmogumi, pasakojančiu smagias istorijas ir parodančiu, kad literatūros kritikas gali būti „kritikas žmogišku veidu“.

 

        Ji patiks ne tik nacionalinės ir vakarietiškos kultūros arba romantikų ir egzistencialistų gerbėjams, bet ir literatūriniams hipiams, chrestomatiniu samsaros ratu judantiems Rytų pažinimo link. Ją skaitys filologyno panos, besižavinčios kiekvienu dėstytojo žodžiu, ir provincijos mokytojos (dėl tos pačios priežasties). Vaikai ir laimingos jų mamos. Ir net pinigus kalantys tėčiai.

 

        Ją skaitysiu ir aš, nes man patiko keistai nesumeluotas R. Tamošaičio sutrikimas, keistai linksma saviironija ir keistai šizoidinė gyvenimo filosofija. Kodėl skaitysiu? Manau, kad šis klausimas yra keistas. Kodėl keistas? Todėl, kad neturi prasmės. Kodėl neturi? Kodėl, kodėl – sutrikau, tad atsakysiu perfrazuotu autoriaus tekstu, kuriame žodį „gyvenimas“ pakeičiau žodžiu „tekstas“: „Nėra jokios prasmės, kuri būtų už tekstą rašančio žmogaus ribų, nėra prasmės ir už paties teksto ribos, kadangi jis neturi ribos, tekstą apriboja pats žmogus, bet tos jo ribos, aišku, sąlygiškos, kaip ir visokie kvaili klausinėjimai apie prasmę. Tais savo keistais klausinėjimais žmogus tarytum norėtų iššokti iš savęs ir susirasti save kažkur kitur, kur jo, aišku, nėra, kur esu tik aš, ramiai žiūrintis į sieną. Todėl mes (tai yra aš) sakome, kad nieko nėra, tik žmogus ir tekstas, tik mąstantysis ir mąstomasis, kitaip tarus, į save nukreipta mintis. Ir to visiškai pakanka, daugiau nieko ir nereikia” (p. 66).

 

        Šiaurės Atėnai, 2008-01-12