Gal vienas kitas tokiu vertinimu ir abejotų, tačiau oficialiai Bronius Radzevičius yra lietuvių literatūros klasikas – mokyklinių vadovėlių ir egzaminų objektas, monografiškai aptariamas literatūros istorijos personažas. Kaip, kieno dėka suvokiame jį ir jo kūrybą?

        Savaime suprantama, jog mūsų supratimą formavo ne tik veikalai ir žinios apie asmenį, bet ir kitų rašytojų mintys bei literatūros kritikų tekstai. Nors pasitikėti pastaraisiais šaltiniais visuomet tenka su išlygomis, Radzevičiaus atveju deformacijos ypač akivaizdžios, nes svarbūs iškraipymai ar spragos romano tekste nemaža dalimi nulėmė literatūrologinių vertinimų pobūdį. Ilgą laiką kalbant apie Radzevičių buvo beveik nekreipiama dėmesio į vieną pačių didžiausių jo kūrybos interpretavimo problemų – romano „Priešaušrio vieškeliai“ antrosios dalies autentiškumą.

        Formalūs dalykai tarsi visada buvo žinomi – pats autorius šios romano dalies leidimui paruošti nespėjo, tad redakcinio darbo ėmėsi rašytojas Juozas Aputis. Tačiau redaktoriaus vaidmuo niekada nebuvo išsamiai aptartas ir įvertintas. Tiesa, išleisto romano „Pratarmėje“ aptakiai užsimenama, jog „Atsargiai trumpinti teko šio leidinio redaktoriams ir komisijai, kuri viliasi skaitytojui pateikianti romaną (tegu autoriaus ir nebaigtą galutinai tvarkyti), liudijantį šviesų Broniaus Radzevičiaus talentą“(1). Ar redakcinei komisijai pavyko išlikti tokiai „atsargiai“, kokia ji sakėsi esanti? Šį klausimą komentatoriai aplenkdavo arba neteikdavo jam didesnės reikšmės.

        Bene daugiausia dėmesio Radzevičiaus romanui yra skyręs Arvydas Šliogeris, po kurio straipsnio „Žmogaus egzistencija ir dabarties romanas (Kur veda „Priešaušrio vieškeliai“)“ veikalu ne juokais susidomėjo literatūros kritikai. Filosofas Radzevičiaus talentą įvertino taip: „Pajutome, kad į mūsų literatūros padangę įsiveržė kometa, kad sužibo ryški, bet vieniša žvaigždė, tačiau dar ir dabar nežinome, kas, kaip ir kodėl, ir dabar dar nedrįstame kiek aiškiau suvokti to, ką jau galima vadinti Radzevičiaus fenomenu“(2). O kalbėdamas apie patį romaną pabrėžė, jog tai išskirtinis reiškinys mūsų literatūroje, kuris apibūdina egzistencinę – išėjimo – situaciją.

        Pasak 1988 m. rašiusio Šliogerio, ta išėjimo situacija būdinga visiems, inteligentų ir neinteligentų kartai, kuriems „per keturiasdešimt“. Tai būdinga ir pačiam straipsnio autoriui, kuris nevengia bent iš dalies tapatintis su romano herojumi. Gal todėl justi pakylėtas filosofo kalbėjimas apie Radzevičiaus kūrybą: „Parašyti Priešaušrio vieškelius jam buvo ne profesinė, o egzistencinė būtinybė, ne profesionalo ambicija ir pareiga, bet egzistencinis aktas“(3). Gal todėl Šliogerio tekstuose kartais pasigirsta pasipiktinimo intonacijų: „Iš esmės Radzevičiaus kūrinį dar ir dabar supa kurti tyla, kurios šaltinis yra akivaizdus – ne tik visiškas nesupratimas, bet ir noro suprasti stoka“(4). Šliogeris išsamiai kalba apie du žmogaus egzistencijos tipus – klasikinį ir postklasikinį, kuriuos išskiria ir supriešina remdamasis, atitinkamai, pirmąja ir antrąja romano dalimis. Šios minties variaciją randame Viktorijos Daujotytės straipsnyje „Kultūros sąsajos ir priešpriešos“: „Net abi romano dalys bent iš dalies yra opoziciškos. Pirmoji labiau sietina su klasika, antroji – su postklasika“(5). Romano dalių priešpriešinimas pamažu tapo įtvirtintas literatūros istorijoje, tačiau apie skirtingą jų kilmę buvo kalbama mažiausiai.

        Ir Arvydas Šliogeris, ir Saulius Žukas savo straipsniuose svarstė bene bendriausią antrosios romano dalies aspektą – egzistencinės žmogaus situacijos perteikimą. Nors šis kūrinio lygmuo dėl redagavimo, tikėtina, nukentėjo mažiausiai (jis yra pernelyg visa apimantis), vis dėlto verta klausti, kiek pakito pirminis egzistencinio virpulio įvaizdinimas išleistame romane. Kritikams nebuvo paslaptis redagavimo faktas, tačiau laikytasi prielaidos, kad jų vertinimams tai neturi įtakos. Pavyzdžiui, Šliogeris polemiškai atkirto: „Ir tegu man niekas nesako, kad antrasis tomas liko tik fragmentų pavidalu, kad jį „padarė“ J. Aputis. Tai aš žinau. Bet žinau ir kitką: kad tas tomas ir negalėjo būti kitoks, kad jis negalėjo būti užbaigtas ir kad naivusis jusliškumas Priešaušrio vieškeliuose persmelkia ne tik visumą, bet ir kiekvieną detalę, kiekvieną fragmentą“(6). Šiuo atveju neužbaigtumas laikomas tam tikra subtilia ir drauge svarbia romano antrosios dalies ypatybe. Panašiai rašė ir Daujotytė.

        Žukas apie „stabilią“ kūrinio esmę kalba atsargiau: „Norėčiau tikėti, kad tai, kas neįtraukta į šį romano leidimą (būtinai reikės viską paskelbti), tik praplečia, papildo esamą tekstą, įneša prasminių niuansų, intensyvina vertinimus, bet nekeičia romano esmės“(7). Dainius Vaitiekūnas knygoje „Pasakojimas B. Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliuose““ pabrėžia besiformuojančią tradiciją ir net atskleidžia suredaguoto teksto privalumus: tokiu pavidalu romanas „funkcionuoja jau ne vieną dešimtmetį“(8): „finalinis, „sutvarkyto“ teksto variantas suteikia tokios įtampos, kurios neturi juodraščiai: tai netvarkos tvarkoje [...] dviprasmybė“(9). Pagaliau, kūrinio neužbaigtumas komentuojamas remiantis pačiu romano tekstu – antrojoje dalyje esančiais Juozo Daukinčio pamąstymais apie Schuberto „Nebaigtąją simfoniją“: „Dabar jis kaip niekad ramus: jis turi Šuberto Nebaigtąją simfoniją, jaučia jos stulbinančią galią, o svarbiausia žino, kodėl ta simfonija pavadinta nebaigtąja – niekad, kad ir kokia darni, užbaigta būtų, ji niekad nebus baigta – tai supratęs žmogus galėjo mirti ramus“(10). Nors metodologinis tokių sugretinimų pagrįstumas, švelniai pasakius, kelia abejonių, dar svarbiau paklausti, o kas apskritai yra užbaigtas romanas? Ypač moderniais ir pomoderniais laikais. Taigi kvestionuotinas pamatinis redaktorių ir kritikų postulatas, kad Radzevičius romano nebaigė. Rašytojas neįteikė veikalo leidyklai, tačiau ar tai reiškia, kad tik Aputis tekstui suteikė užbaigto prozos kūrinio pavidalą? O gal esama dviejų užbaigtų pavidalų – antrojo, kuris prieinamas visiems, ir pirmojo, autorinio, kurį matė tik maža redakcinės komisijos grupelė?

        „Suvokdami tekstą kaip unikalų kalbinį padarą, pripažįstame, kad pajudinę iš vietos nors vieną reikšminį kalbinės sekos narį (morfemą, leksemą etc.) turėsime jau kitą tekstą [...]“(11), o ką kalbėti tuomet, kai iš romano antrosios dalies autorinio mašinraščio buvo eliminuoti ištisi epizodai, pertvarkyta jų seka ir jungtys. Ar paskelbtąją redakciją galima apginti nuo nepatiklių žvilgsnių? Nebent būtų įrodyta, kad Apučio praleisti fragmentai ar sluoksniai išties nereikšmingi, pasikartoja, užuot reiškus (slaptą) viltį, esą Radzevičiaus mašinraščio tyrimai nepakeis fundamentalių kritinių ištarmių. Užmeskime akį tik į vieno – erotikos – motyvo raišką autoriniame tekste ir aputiškajame romane. Tai neatsitiktinis pasirinkimas. Nors Šliogeris ir minėti literatūros kritikai visai kitaip apibrėžia „Priešaušrio vieškelių“ šerdį, romano žanro esmę sunku atskirti nuo meilės reikalų. Kaip šmaikštavo Laurynas Katkus straipsnyje „Kas atsitiko 426 puslapyje? Arba nauji Mariaus Katiliškio romano „Miškais ateina ruduo“ tyrinėjimai“(12), svarbiausios žanrinės lietuvių literatūros alternatyvos – idilė ir romansas. Geras romanas kyla tik iš romanso, o šis neįmanomas be erotinio lygmens ir dramatiškų meilės nesėkmių. Jei rimčiau, Pierre’as Chartier knygoje „Įvadas į didžiąsias romano teorijas“(13) pateikia pačių įvairiausių romano apibrėžimų, ir daugumoje jų akivaizdus šio žanro ryšys su meilės tema. Dalis ją atskleidžiančių teksto atkarpų, kaip ir kitų „Priešaušrio vieškelių“ pasažų, nepateko į paskelbtąją redakciją(14). Svarstydama, ar jos reikšmingos, remsiuosi Radzevičiaus autorinio mašinraščio (toliau tekste – BRAM) egzemplioriumi, kuris saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje(15).

        Pirmasis unikalus motyvas iš rūpimos teminės plot­mės, kurio skaitytojas neras paskelbtame romane – pagrindinio herojaus Juozo Daukinčio eroto samprata:

        Tada jis rašė, kad erotas pereina keletą fazių: kai jis kiek pailsęs, pasitenkinęs, jis nori būti plastiškas, grakštus, tada jis tarsi nukrypsta į save, jam reikia kažko nepasiekiamo, tobulumo, jis tenkinasi pats savimi – taip gimsta šokis, daina; erdvumas, jaukumas, atvanga.

        Tačiau alkanas jis būna plėšrus, godus, nieko nepaisantis, nesutramdomas. Tada ir grožis, ir plastika jam tik šiaip, ne esminis dalykas; tai gyvenimiškoji jo prigimties pusė.

Senstantis, iškaršęs jis tampa pagiežingas, piktas, pavydus.(16)

        Šia kupiūra pažeidžiamas charakterio vientisumas, prarandamas vienas reikšmingų pasaulėžiūros aspektų. Mąstymas apie erotą Juozui leidžia save bei aplinką pažinti kitaip, pažvelgti per erotikos prizmę. Beje, Juozo Daukinčio eroto samprata nėra vienaplotmė. Pirmoji fazė sietina su kūrybiniais impulsais, tuo tarpu antroji – su kasdienybe, buitiškumu. Gilus erotinio prado suvokimas ir aptarimas liudija pagrindinio veikėjo atvirumą supančiai tikrovei. Svarbus aspektas tekstui interpretuoti – fikcinė rašymo situacija („Tada jis rašė...“), kuri sukuria distanciją, implikuoja galimybę prie šių minčių vėl sugrįžti, įvertinti jas iš kitos perspektyvos.

        Pasakojimui pasekus Juozo Daukinčio žvilgsnį, erotika tampa atminties katalizatoriumi, asociatyviai susipina dabarties geismas ir poetiška praeities nuotrupa:

        Ji eina priekyje, o jis tom pačiom akim, kaip ir prieš trejus metus, o gal anksčiau, žiūri į jos liemenį, klubus, ypač į per visą nugarą einantį užtrauktuką – kaip lengvai ši suknutė nuslystų nuo jos pečių, nuo viso kūno. Argi jis nenorėtų išgirsti, kaip aną vakarą, kai ji glaudėsi prie užuolaidų, Juozai, ką tu darai, kiek išgąstingo alpaus virpėjimo, šiugždant už lango besileidžiančioms snaigėms, tamsai, šnopuojant geismu, tirpdančiu sniegą, visa... plyksint prospekto neonui.(17)­

        Daugiausia atviros erotikos motyvų aptikome aplanke, kuris išleistame romane atitinka dalį „Artėjimas“. Beje, šis aplankas yra vienas labiausiai redaguotų. Skaitant BRAM atsiskleidžia, jog erotika pasirodo ne tik per vyro žvilgsnį ar mąstymą, bet ir per moters patirtį. Elena Bukelienė pabrėžia: „[n]iekada lietuvių literatūroje neturėjome rašytojo, skyrusio tiek daug dėmesio moters problematikai, kiek savo kūryboje skyrė B. Radzevičius“(18), tačiau „Priešaušrio vieškelių“ antrosios dalies redagavimas, deja, pašalino daug skirtingų moterų patirčių ir moteriškųjų personažų (pvz., visiškai eliminuotos tokios veikėjos kaip Elza(19), Aurelija, Elvyra ir kt.), susiaurino jų žvilgsnio ribas. Antai Elzos figūra pasirodo antrajame BRAM aplanke, tačiau romano pub­likacijoje liko tik nedidelė „bevardė“ šio epizodo dalis; maža to, ji nukelta į išskirtinę vietą – pačią skyriaus „Stela“ pabaigą, todėl skaitytojui susidaro įspūdis, kad kalbama apie kitą Daukinčio mylimąją, Stelą. Šis perstatymas suklaidino Žuką, kuris nepagrįstai teigia, jog skyrius „Stela“ baigiamas tokiais žodžiais:

        [...] numylėtasai, ir aš girdėjau atsargius plėšriojo žvėries žingsnius; kas tu be jo riaumojimo ir grakštumo, kas tu, prijaukinta, saugi, kas tu, įspėta, įprasta, kasdieninė, bijanti savo prigimties alsavimo?(20)

        Iš tiesų tai tėra Elzos paveikslo skeveldra. Publikuotame tekste „prigesinta“ ir kita romano veikėja Daiva, kurios vardas BRAM minimas gana dažnai, o išleistoje redakcijoje – tik keletą kartų. Epizodai, kurie BRAM susieti su Daivos personažu, publikacijoje nuasmeninti arba praleisti. Pirmiausia tai pasakytina apie erotinius motyvus, pavyzdžiui, atkarpą, kurioje moteris kalba apie savo išgyvenimus ir savivertę:

Daiva... imdama nuo pečių apsnigtą paltą, šaliką ji suaimanavo: – O dieve... aš taip jaudinuosi... maniau, tu vėl su savo sėbrais, vėl girtas. Man nesvarbu – su manimi gyvenk, su ja, bet tik gyvenk, gyvenk. Tu žudai, nuodiji save, Juozai, Juozai, kas su mumis darosi, kas mums yra, nesuprantu – veidrodyje šmėstelėjo jos veidas, pablyškęs, didelėmis akimis... Ne, Juozai, ne tai, šnekėjo ji kiek vėliau, čia ne meilė, geismas. Tau jau labai... Šitie klubai, negi niekuomet nepasisotinsi, o aš sau kartais atrodau tokia niekinga... Kaip kalė, Juozai...(21)

        Taigi BRAM moterų paveikslų įvairovė publikuotame kūrinyje niveliuota, subtilūs erotiniai atspalviai susiplakę. Kai kuriems dešimtmečiu kitu vėlesniems lietuvių prozos kūriniams, ypač Jurgio Kunčino romanams, būdingas savotiškas moterų kaleidoskopas – vyro akimis regima besikaitaliojančių erotinių patirčių ir įspūdžių seka. Ji nesvetima ir Radzevičiui, tačiau BRAM, o ne paskelbtajam romanui, kuriame ištrinama viena įdomes­nių ir tuo laiku novatoriškų rašytojo kūrybos ypatybių. Daryčiau prielaidą, jog moterų personažai eliminuoti siekiant vientisesnio, pozityvesnio, netgi idealesnio ir, pagaliau, monogamiško Juozo Daukinčio paveikslo. BRAM tekste gerai girdėti publikacijoje „nutildyti“ pačių moterų balsai:

        Mes irgi tokios buvome Dora, Violeta, Nataša, Valė, glamžydavo mus po medžiais, prie sienų laiptinėse, prie upių žolėse, tuščiuose bendrabučiuose, butuose, kai šeimininkai išvažiuodavo, paklaikę vaikiščiai, degančiomis akimis, nekantriomis rankomis, šnopuojantys į veidą karščiu, alkoholio tvaiku, jau šokiuose grabinėdavo ar su liemenėlia, ar su kelnaitėmis, tokie pamėkliški, svetimi, tolimi, prisimenu, po šilta vasaros pilnatim, ten, prie geležinių turėklų, ant suoliuko pilnaties veidas, pilnatis, tavaruojanti vandeny, pilnatis šilta, pilna, soti, sodri, pilnatis, pritvinkusi slėpiningo švelnumo, o ką sakyti šitam paklaikusiam motociklininkui, šitam jūrininkui, ištrupėjusiais dantimis, šitam atkištanosiui – nebūki tokia šventoji magdalena marija, šitam anykštėnui, o ką sakyti jiems visiems, šnopuojantiems į veidą, laukiantiems, kada sustangrės krūtys, kada galvą atloši, imsi karštligiškai gaudyti orą, o ką sakyti šiam ilgšiui, spaudžiančiam tave prie sienos, spraudžiančiam tarp kojų kelį, liežuviu glamonėjantį burną, o ką sakyti anam kareiviui, godžiam arba šiam, kuris nė aistros nejaučia, tik virpa, bijo, vaidina tokį aistringą, nekantrų.(22)

        Be moters vidinio monologo prarandamas ir pačios veikėjos savęs suvokimas, jos pozicija. Michailas Bachtinas kalbėdamas apie romano žanro viršūnes pažymi, jog „veikėjas Dostojevskį domina kaip ypatingas požiūris į pasaulį ir į save patį, kaip prasminė ir save bei aplinkinę tikrovę vertinanti žmogaus pozicija“(23). Bachtino autoritetas leidžia tvirtinti, kad publikuotame Radzevičiaus romane neliko itin prasmingų kūrybos bruožų. Pastarajame cituotame fragmente pasakotojo poziciją užėmusi moteris ją išlaiko gana ilgai – BRAM ši atkarpa tęsiasi septintojo aplanko p. 28–44. Maža to, pasakojanti instancija kinta – čia kalba viena moteris, čia jau „mes“ – kolektyvinis moters balsas, tačiau visa tai liko neprieinama paprastiems „Priešaušrio vieškelių“ skaitytojams.

        Moters kalbėjimas BRAM pabrėžtinai išskirtas – jis baigiamas daugtaškiu, be to, prieš tolesnį epizodą paliktas didesnis tarpas. Žinoma, šios autorinio teksto ypatybės publikacijoje prarastos arba gerokai transformuotos. O drauge duotas pagrindas tokiems nepagrįstiems literatūros kritikų apibendrinimams, kaip kad ši Ilonos Gražytės-Maziliauskienės pastaba: „Moterys, dalyvaujančios šiame bandyme, matomos jo [Daukinčio] akimis ir gyvenimo, nepriklausomo nuo jo žvilgsnio, neturi“(24).

        Dauguma kritikų kalbėdami apie meilės svarbą Radzevičiaus romano antrojoje dalyje, išskiria Stelos vaid­menį. Tai atsitinka dėl keleto priežasčių. Pirma, šiam personažui skirtas antrasis knygos skyrius „Stela“ (nors jame apie Stelą kalbama tik pačioje pabaigoje). Antra, eliminavus kitus moterų personažus, Stelos paveikslas lieka bene ryškiausias (galbūt toks redaktoriaus tikslas ir buvo). Gražytė-Maziliauskienė konkretizuodama jau cituotą apibendrinimą teigia, jog Stelą „[m]atome tik Juozo akimis“(25), tačiau vėlgi šis teiginys galioja tik aputiškajam romanui, nes BRAM yra epizodas, kuriame Stelą vertina net kelios moterys. Antai Daiva apie Stelą kalba taip:

        O štai Stela. Man jis pasakojo apie Stelą. Ir pas mus tokia buvo, visa apsirengusi juodai, su smulkute slidžia aukso grandinėle ant kaklo, tame juodume, tame gedule ir smilkaluose visada kas nors turi blizgėti, traukti švelniu gležnumu, trapumu pasakiškai brangu, žinau tas akis, kurios siurbiasi į tuštumą, į vieną tik joms teregimą tašką, tas juodas siurbėles, tuos pirštus, limpančius prie kažko glitaus ir koktaus. Tokia vis atkreipia dėmesį į tai, kas koktu.(26)

        Tuo tarpu Valė konkurentę vertina tokiais žodžiais:

        „Ką tu joje matai? Tu, vaikine, atverki akis, geriau į ją pasižiūrėk. Argi tu negalėjai susirasti geresnės. Ji neverta tavęs, patikėki manimi, ji neverta,“ – šnekėjo jam kartą Valė, stotinga, aukštakrūtė putliomis lūpomis mergina. Jos juodos visuomet švelnios ir atidžios akys šį kartą žėrėjo neapykanta. „Nežinau ką aš jai padaryčiau,“ – šnekėjo ji tempdama ant kelių suglamžytą sijonėlį.(27)

        Šie epizodai ypač gerai atskleidžia moterišką psichologiją. Beje, Bukelienės ir Gražytės-Maziliauskienės vertinimai sudaro aiškią opoziciją: pirmoji sako, jog „Stelos charakterio rašytojas nepalieka „užšifruoto“; skaitytojui, kaip ir herojui, jis atsiveria iki galo, lieka perprastas, apnuogintas“(28), o pasak antrosios, „[s]kaitytojui ji irgi lieka paslaptimi“(29). Galimas daiktas, kritikių sutarimo stoką lėmė redagavimo padariniai – prarastas charakterio vientisumas, tam tikras vaizdavimo stabilumas. Kaip jau minėjau, Stelai priskirtos kitų moterų paveikslų nuotrupos, kupiūruoti ar sukeisti vietomis epizodai, kuriuose kalbama apie šią Daukinčio mylimąją.­ Redaktorius „prigesino“ ir vyrišką aistros išraišką – kupiūruotas ilgas ir įspūdingas epizodas, kuriame kalbama apie norą užkariauti moterį:

        O ta gėdinga naktis: sujauktos paklodės, kai blyški aušra, baltas sniegas vien dėl to, kad norėjo įtikinti, užmiršti plėšrų ir godų žvėrį, tūnantį joje, įveikti juos visus, kiek ji bebūtų turėjusi vyrų ir jis spietėsi, brovėsi prie jos, paskubom išsirengusios, nė į veidą nepažiūrėjusi, nė vieno šiltesnio žodžio nepasakiusi, neparodžiusi sielos. Žvėris, ne žmogus, plėšri ir klastinga patelė, plėšrus, nekantravimu degantis skausmas geismas, jį raginantis ir skubinantis: na, na! Jos kambaryje nė gėlės nebuvo, nė paveikslo, visa sujaukta ir išmėtyta, sienų gūdi pilkuma vakaro prieblandoje jau spengė, aštriais peliukų nageliais krebždeno graužė visa, ką jis buvo nuveikęs, net karščiausius moterų jam rašytus laiškus, ištikimiausius priesaikavimus ir atsidūsėjimus, nesveiko veido blyškumu glaudės prie stiklo, žiūrėjo didžiulėm akim. Kokia vidurnakčio muzika čia nuskambės, kokia šviesa suvirpės namų raudonis; kur dėsis jis tą mielą naktelę, jeigu nesninga, jeigu niekas neateis pas jį. Ir reikėjo, ir teko iš čia žmogaus ir čia, kad tyliai dvasios styga suskambėtų ir kad ji alsuoja ir jaučia, ir kad jos krūtys, klubai, delnai ir lūpos. Taip čia sudaužyta arfa, ir trūkusi styga, ir atviras langas, ir dūžiai širdies, užtvindantys juodą tylą, ir kietas akmens žvilgėjimas, ir marmurinis staliukas, negerumas ir neštuvai su sanitarais, ir stebuklinga žolė bei nuoviras – juk ne veltui, ne šiaip meilei reikia švelnumo ir jai labai svarbu, ar tu geras ir visiško besąlygiško atsidavimo, ir kaip tu alsuoji, ir ką tu jauti, ką tu dabar galvoji, kaip tau patinka tai ar tai ir ar tikrai patinka, na, pasakyk; ne veltui ji pirmiausia nori pajusti kažką silpną, patiklų ir gležną ir bejėgį kai vaiką – bus laikas, viso to nebeliks ir galbūt nebereiks, bet pirmiausia dabar ji nori būti puriausiame debesy, kuo skaisčiausiame danguj, gražiausių svajonių migloj, rožių žydėjime. Kūno konvulsijos.

        Įveikdamas pasidygėjimą, tą kraują stingdantį šaltį, tą beribę prarają, kurią norėjo be skundo, be aimanos, be pamokslavimų šauniai ir vikriai jis šoko, bet kas gi čia, po perkūnų, kas su juo darosi, to betrūko, na, na, koks tu vyras, ji juokiasi, ji kvatojasi, ne, ji tylėjo kaip juodžiausia kapo naktis. Visos moterys jam jau buvo nusiaubtos kentaurų, visos nepatiklios, įtarios, o ypač ši laukianti, ką šis šaunus jaunikaitis parodys. Ak, kaip jis norėjo būti šaunus, nepralenkiamas, neprilygstamas ir... toks niekingas, sutrikęs, palikęs dar labiau sutrikusią tą plėšrią ir lengvabūdę moterį išėjo, išdūlino...(30)

        BRAM yra ir tokių vietų, kur erotika paraleliai vaizduojama ir iš vyro, ir iš moters pozicijų:

        [moters balsas] (31) Ten, prie duonos kepyklos atsirėmusi į mūro sieną aš jam ir pasakiau: [vyro balsas] nenori, nereikia, [moters balsas] ak, kaip kvepia čia kepykla, pasakiau, nereikia, [vyro balsas] maišai, [moters balsas] pratarė jis, [vyro balsas] miltuoti maišai, tai bent darbelis per tokius karščius juos tampyti, nenori, nereik, [moters balsas] pasakiau, kai jau buvo vakaras ten po liepomis, ranką už galvos užmetus. [moters balsas] Žvaigždės, pasakė jis, [vyro balsas] kas kad žvaigždės, nenori, nereik, [moters balsas] eikime, sako jis, eikime į parką. [vyro balsas] Bene aš savo namų neturiu, eik, eik, [moters balsas] pasakiau, ir nubolavo mano suknutė, nutolo, paskui jau vėliau, vėsesnį vakarą, jau šaltą rudenio vakarą balta, suglamžyta, purvina gėdos dėme [vyro balsas] ten iš po tilto atsiskyrė nuo betono krantinės, vilkosi ta mergšė paskui mane, galvą nuleidus, koja už kojos, ten, po gluosniu, beverkiančiu gluosniu, galvą atmetus leidusi jam bučiuoti į kaklą, krūtis, savimi sušildžiusi, vėsų rugsėjo vakarą, prieš šalną leidosi jo nutempiama po tiltu, [moters balsas] ten, bildant mašinai, aš pajutau, aš leidau, ką jis daro, žiūrėdama į turėklus, į ramsčius, lyg tiltas galėtų ant mūsų galvų nugriūti, šitas jaunas, atsiraitojęs marškinių rankoves vyras, šnopuojantis man į veidą, o ten per jo petį, per jo kūno traukulius vanduo juodas, šaltas, kaip degutas vanduo ir raibuliuojančios žvaigždės, ne, kranto žibintai. Ką jis daro, sakiau, pajusdama betono šiurkštumą, o kitas balsas man vis – [kitas moters balsas] ne, tegu, na, pažiūrėk, kas bus, na pajusk, na tegu tegu tegu tegu, jis jau matai matai, gerai matai, [moters balsas] ne, ne, sakau, pasitrauk, [kitas moters balsas] stovi čia kaip karvė, [moters balsas] pasakė motina, ne ne, sakau, ne ne [kitas moters balsas] palauk palauk, [moters balsas] sakė man kitas balsas, ir jo rankos, ir tos godžios lūpos, diev, tos rankos, jos plėšė, draskė, jos, visus tuos išraitymus, visus papuošalus su įniršiu [...] O tada jau vaistai, paslaugios bobutės chininas, dieve, kaip aš tą chininą rijau ten, už miesto, skardyje, kaip raičiausi ant pernykščių lapų [...] (32)

        Beje, toliau BRAM seka kitas itin erotiškai nuspalvintas epizodas, vėl pasitelkiamas „sąmonės srautas“, todėl eliminuotų pasažų nebūtų galima pavadinti nebūdingais Radzevičiaus romanui. Svarbios ir čia bei kitur esančios, o publikuotoje redakcijoje kupiūruotos užuominos apie abortą (chininas, „stebuklinga žolė bei nuoviras“). Pasak daugiabalsiškumo teoriją aiškinusio Bachtino, atskleisti vidinį pasaulį „galima tik vaizduojant žmogaus bendravimą su kitu“(33). Tokio bendravimo paveikslo dėka veikėjas ne tik išreiškia save, bet ir atsiskleidžia, koks jis yra „pats sau“. Cituotame epizode, kuriame vyrauja vidinis moters balsas (vidinis monologas), kito balso funkciją iš pradžių atlieka vyro balsas, o vėliau – antrosios moters balsas. Taigi veikėja intensyviai polemizuoja su „kitu“ viduje. Antrasis moters balsas ypač ryškiai imasi savęs pačios įtikinėjimo funkcijos, kurią realizavus moteris „nusileidžia“, pasiduoda vyro pasauliui. Šį ryškų daugiabalsiškumo pavyzdį praradęs romanas neteko išskirtinių bruožų. Panašus nuostolis ir dėl epizodo, kuriame pasakotojas svarsto apie vyro lytinį pajėgumą:

        Ar su visomis jis buvo tik galingo, kiek gali, ar visoms jis mokėjo suteikti tokį malonumą, kokį pajėgia, kur pagaliau yra vyro pajėgumas, jeigu ne visiškas betarpiškumas, visiškas pasitikėjimas moterimi, jos širdimi, jos siela, jos gėriu, atsidavimu, Ar gali būti kūniškas atsidavimas be dvasinio? Gal gali, bet ar daug jis vertas? Kas už jo įtarumas, svetimumas, pašaipa, galimi paniekos pliūpsniai, ironija, pagieža, nepelnytos, nelauktos išdavystės... Bet vėlgi – kas yra vyro fizinis pajėgumas – pasitikėjimas savim. O jeigu jį moteris kremta, niekina, graužia, jeigu ji gula į lovą su šypsniu, žavėdama jau iš anksto banguojančiais klubais, krūtimis, jeigu toje pauzėje, jeigu tame gilume atsiduriame, jeigu vietoje aistros, iš atsidavusių rankų jis pamato plėšrius nagus, jeigu tame kokybiniame šuoly, jeigu fizinio materialaus prado perėjime į dvasinį stovį kentauras, ten prie nimfų buveinės, jeigu fizinis ir dvasinis pradas beviltiškai atskirti. Jeigu du žmones sieja ne gilūs suartėjimo mirksniai, o pasitenkinimas, jeigu už jų čia pat tūno šaltumas, priešiškumas, panieka, galimos patyčios, išplepėtos paslaptys, homeriškas juokas, jeigu.. daug čia tų jeigu...(34)

        Intelektualus samprotavimas apie erotiką – tai naujiena, kitoniškos kultūros (maždaug ankstyvojo Play­boy) intarpas to meto lietuvių literatūros kontekste. Kadangi sovietmečiu intelektualiai buvo galima kalbėti tik apie „dvasingus“ dalykus, cituotos atkarpos praleidimas – ne tik meninis, bet ir ideologinis Radzevičiaus žodžio represavimas, artimas cenzūrai pačia tiesiausia prasme. Devinto dešimtmečio pradžioje dar būtų labai šviežiai skambėjęs ir dar vienas iš knygos eliminuotas epizodas, perteikiantis vėliau Jurgio Kunčino, Antano Ramono pamėgtą miesto atmosferą, kuri supinta su pagrindinio veikėjo intymiąja patirtimi:

        ...Ji daužo kumščiais pagalvę ir šaukia: aš nebenoriu gyventi, kasdien vis tas pats ir tas pats. Man visa įgriso. Įgriso, supranti. Čia taip alsu šitame akmeniniame name. Čia taip tvanku, išvežk mane į pajūrį, kur nors išvežk. Ne. Tu žmonos bijai. O koks tu apgailėtinas, kokie jūs visi apgailėtini, vangia ranka sukalioja tranzistoriaus rankenėlę, valsai iš Vienos, Varšuvos, balinės suknios („Aš sapnuoju spalvotus sapnus“): šlapimu dvokiantis kiemas, plaukiojantys saulėtam vandeny prezervatyvai, dulkėtas langas, vaikas, tiesiąs purvinas rankutes į raudoną alpų begonijos žiedą.(35)

        Šis epizodas įdomus dar ir tuo, jog miesto vaizdą taip ryškiai matome tik šioje romano vietoje, tik čia miestas tampa pagrindinio herojaus autentiškos patirties dalimi. Nors „Priešaušrio vieškelių“ antrojoje dalyje veiksmas perkeltas į Vilnių, miestas visada yra tarsi šalia veikėjų, nevirsta aiškiai juntama patirtį formuojančia erdve. Be cituoto fragmento Radzevičius – kur kas labiau kaimo rašytojas. Taigi antroji romano dalis dėl redagavimo neteko plataus erotikos motyvų spektro. Jie romane palikti tik tais atvejais, kai liečia pagrindinių moterų charakterių ir Juozo Daukinčio susitikimus arba atskleidžiamas grubesnių, tipizuotų vyriškų vertinimų bei juos perteikiančių charakterių ir subtilesnio Juozo Daukinčio kontrastas. Pavyzdžiui, Feliksas ragina: „Ko tu lauki, visos jos, griebk, tverk, dulkink, tempk į patvorį, kur nori. Ji ir pinigų prilaiko, jie prie aerodromo gyvena, tėvas berods lakūnas, namelį turi, būsi ir sotus, o jei ne, nepatiks, va taip!“(36) – o Daukintis reaguoja labai santūriai. Neliesti ir tie erotiniai motyvai, kurie tarsi atitinka tuo laiku priimtą prislopintą erotikos motyvų viešąjį suvokimą. Nenuostabu, kad praradęs atviresnės erotikos atspalvius romanas literatūros kritikų šiuo požiūriu aptariamas ne visai adekvačiai, BRAM savarankiškas funkcijas atliekanti erotika interpretuojama vien kaip tradiciškai suvokiamos meilės sudedamoji dalis. Vos keli kritikai (Elena Bukelienė, Petras Bražėnas, Valdas Papievis) pamini, jog „Priešaušrio vieškeliuose“ yra erotinių motyvų. Bukelienė nediferencijuodama mūsų svarstomu aspektu tokių skirtingų romano dalių teigia: „Meilėje rašytojas išskiria erotinį ir dvasinį pradus“(37). Bražėno teigimu, „[n]ekantrių smaguriautojų tonu piešiamų scenų fone meilę „Priešaušrio vieškeliuose“ suvoki kaip tikriausią turtingo dvasinio pasaulio atsiskleidimą, kaip maksimalų jo imlumą gėriui ir grožiui, o vienas kitą mylinčių žmonių artumą kaip meilės apoteozę“(38). Į antrosios romano dalies specifiką ir erotikos savarankišką statusą dėmesį atkreipė tik Papievis. Jis teigia, kad čia „meilė įgyja vieną kryptį – atitrūkusi nuo idealumo sferos, ji stumia žmogų instinkto be­dugnėn“(39).

        BRAM analizė liudija, kad geismo ir instinkto erdvė Radzevičiui vėrėsi gana plačiai, paneigia kritikų teiginius, jog „[h]erojaus idealas atsiremia ne tiek į dabarties perspektyvą, kiek į patriarchalinio žmogaus pasaulėjautą“(40).

        Keblu rekonstruoti Apučio redakcinius motyvus ir visą redagavimo strategiją, atidalyti jo ir kitų redakcinės komisijos narių indėlį, įtaką dariusius ideologinius riboženklius, cenzūros ir autocenzūros laipsnį. Vienais atvejais tarsi sunkiau paaiškinti, kodėl redaguotame tekste nerandame tam tikro epizodo, kitais spėtina, jog tai šalutinis rišlių pasažų eliminavimo padarinys – dėl tam tikrų motyvų praleidus vieną teksto atkarpą ir kitas epizodas tampa beprasmis. Arba – mišką kertant skiedros lekia. Vis dėlto cituoti epizodai ir juose prasiveržiančios erotikos moralizuojantis vertinimas to meto kontekste leidžia įvardyti bent dalį teksto transformacijos prielaidų. Antai redakcinės komisijos narys Bražėnas baigiamajame straipsnyje gana tiesiai nusako, koks Radzevičiaus paveikslas buvo etaloninis romaną tvarkiusiems asmenims: „Dabar, kai mūsų prozininkai vis aktyviau [...] kultivuoja erotinius motyvus, dažnai apsiribodami fiziniais žmonių ryšiais ir užmiršdami pakilti, deja, iki dvasinių meilės aspektų, B. Radzevičiaus sceną priimi kaip savotišką meninį atradimą ir moralinę pergalę“(41). Kitaip tariant, atviresni erotiniai motyvai, intymios scenos liudytų rašytojo moralinį nuosmukį, nuo kurio a. a. kolegą gal ir norėta post factum apsaugoti.

        Galima rasti nemažai pavyzdžių, kai sovietmečiu erotiškasis kūrinio lygmuo buvo vertinamas kritiškai, netgi su ypatingu nepasitenkinimu, dangstomasi moralinio drovumo šydu. Vytautas Kubilius aptardamas lietuvių sovietmečio prozą užsimena apie įvairias erotikos apraiškas ir išpuolius prieš jas. Antai Vytauto Sirijos Giros romanas „Voratinkliai draikės be vėjo“ (atskiras leidimas 1968 m.), pasak Kubiliaus, sulaukė daugelio literatūros kritikų pasipriešinimo, kadangi jame buvo vaizduojamas intymus „tarybinio žmogaus“ gyvenimas, parodytas „be įprastų visuomeninės aplinkos rėmų ir viską determinuojančios idėjinės programos“(42). Nors tam tikro lygio erotika sovietmečiu buvo toleruojama, tačiau šis lygmuo apskritai buvo pridengiamas ar modifikuojamas. Prie romano antrosios dalies erotikos lygio „pažeminimo“ publikacijoje bus prisidėję ir grynieji estetiniai kanonai – tiek oficialieji, vyravę to meto literatūriniame lauke, tiek individualieji – rašytojas Aputis perkonstravo erotinius motyvus iš dalies pagal savąjį šios srities meninį suvokimą. Pagrindinis kūrinio redagavimo motyvas atrodo objektyvus – kalbama apie būtinumą romaną trumpinti ir remiamasi rekonstruojama autoriaus valia: „Prirašęs kupetą rankraščių, B. Radzevičius namiškiams yra užsiminęs, kad iš tų rankraščių, kai sės galutinai tvarkyti, liks tiktai pusė, o gal ir mažiau“(43). Tačiau nevalia turėti iliuzijų, kad Aputis išvengė subjektyvių atrankos kriterijų, kuriuos lėmė skirtingi šių dviejų rašytojų kūrybos ypatumai. Svarstome paradigminį atvejį, nes beveik analogiškas pavyzdys – Ramūno Klimo kūrybinis paveldas. Likimo ironija, kad Klimas, kadaise įtrauktas į Radzevičiaus romano redakcinę komisiją, pats prieš ankstyvą mirtį nebaigė veikalo „Maskvos laikas“, ir pastaroji knyga pasirodė su nemenku Vytauto Martinkaus kaip redaktoriaus indėliu. Vėlgi Martinkaus ir Klimo „kūrybinis metodas“ pakankamai skirtingas.

        „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ teigiama: „Visas Radzevičiaus kūrybinis palikimas kaip reta vientisas“(44). Ar literatūros istorikai būtų tokie tikri, jei perskaitytų autorinį „Priešaušrio vieškelių“ antrosios dalies tekstą? Tekstą, kuriame mirties traukiamas ir vis labiau savo nykoką egzistenciją apnuoginantis autorius drąsiai išbando daugiabalsiškumo, „(pa)sąmonės srauto“, erotinio kaleidoskopo technikas. Nežinia, ar autoriniame mašinraštyje tūnantis romanas geresnis – kas gi tai gali nuspręsti. Tačiau nepaneigiama, kad jis – gerokai kitoks.

______________

1 „Pratarmė“, in: Bronius Radzevičius, Priešaušrio vieškeliai: Romanas, d. 2, parengė Juozas Aputis, redagavo Donata Linčiuvienė, redakcinė komisija Juozas Aputis, Petras Bražėnas, Ramūnas Klimas, Jonas Mikelinskas, Vilnius: Vaga, 1985, p. 7. Apie šią „Pratarmę“ verta pasakyti dar kelis žodžius. Pirmajame leidime ją pasirašė Redakcinė komisija, o antrajame (Vilnius: Viltis, 1995) – tik Aputis. Po redakcinės pratarmės yra keturių puslapių tekstas be jokios antraštėlės, pasirašytas autoriaus, kurį būtų galima laikyti rašytojo pratarme. Knygos turinyje ši romano dalis nėra nurodyta, todėl susidaro įspūdis, jog įvadinis Radzevičiaus tekstas, kuriame rašytojas „prisipažįsta“ esąs ne autorius, o tik Juozo Daukinčio nebaigto romano redaktorius, glaudžiai susijęs su redakcine (Apučio) pratarme. Ši sankaba Radzevičiaus literatūrinę mistifikaciją (autorystės neigimą, kuriuo, kita vertus, paryškinamas autobiografinis lygmuo) ir nelauktai sustiprina, ir iškreipia. Maža to, Lietuvos mokslininkų sąjungos kuruojamoje reprezentatyvioje klasikinių lietuvių literatūros tekstų internetinėje antologijoje, kurią parėmė UNESCO ir kurioje pagal pirmąjį – 1985 m. – leidimą publikuojami „Priešaušrio vieškeliai“, nėra nei redakcinės pratarmės, nei pratarme laikytino minėto autorinio teksto; žr. http://anthology.lms.lt/texts/61/turinys_l.html.

2 Arvydas Šliogeris, „Žmogaus egzistencija ir dabarties romanas (Kur veda „Priešaušrio vieškeliai“)“, in: Pergalė, 1988, Nr. 4, p. 132; kartota: „Radzevičius: egzistencinis išėjimo dokumentas“, in: Arvydas Šliogeris, Sietuvos: Eseistikos rinktinė, Vilnius: Mintis, 1992, p. 212–243.

3 Ibid., p. 133.

4 Arvydas Šliogeris, „Apie kūrėjo pirmapradiškumą“, in: Kūrybos studijos ir interpretacijos: Bronius Radzevičius, sudarė Dainius Vaitiekūnas, Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 204; pirmą kartą skelbta: „Bronius Radzevičius: tarp pagonybės ir krikščionybės (antrasis patyrimas)“, in: Kultūros barai, 1996, Nr. 5, p. 42, 43–44.

5 Viktorija Daujotytė, „Kultūros sąsajos ir priešstatos“, in: Kūrybos studijos ir interpretacijos: Bronius Radzevičius, p. 154; pirmą kartą skelbta: in: Kultūros barai, 1990, Nr. 1, p. 36–39.

6 Arvydas Šliogeris, „Žmogaus egzistencija ir dabarties romanas“, p. 142.

7 Saulius Žukas, Žmogaus vaizdavimas lietuvių literatūroje, Vilnius: Baltos lankos, 1995, p. 256.

8 Dainius Vaitiekūnas, Pasakojimas B. Radzevičiaus romane „Priešaušrio vieškeliai“, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 12.

9 Ibid., p. 12.

10 Bronius Radzevičius, Priešaušrio vieškeliai, 1985, p. 517.

11 Paulius Subačius, Tekstologija: Teorijos ir praktikos gairės, Vilnius: Aidai, 2001, p. 66.

12 Laurynas Katkus, „Kas atsitiko 426 puslapyje?: Arba nauji Mariaus Katiliškio romano „Miškais ateina ruduo“ tyrinėjimai“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 1995, Nr. 1, p. 30–34.

13 Pierre Chartier, Įvadas į didžiąsias romano teorijas, iš prancūzų k. vertė Dainius Vaitiekūnas, Alina Kiliesaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2001.

14 Lygindama autorinį ir publikuotą tekstą, pasitelkiau pirmąjį, 1985 m. leidimą.

15 Br. Radzevičiaus romano „Priešaušrio vieškeliai“ II dalis, autorinis mašinraštis, (toliau – BRAM), in: Maironio lietuvių literatūros muziejus, Broniaus Radzevičiaus fondas, sign. R5P, 9 apl. Mašinraštis (tai „Pratarmėje“ mini ir Aputis) yra apie pusantro tūkstančio A4 lapų apimties. Visas BRAM suskirstytas į 9 aplankus – penki BRAM pluoštai (pirmasis (šiam pluoštui priskirta ir ta atkarpa, kurioje pirmuoju asmeniu kalba fikcinis kūrinio autorius), antrasis (atitinka antrąjį knygos skyrių „Stela“, yra dviejuose aplankuose, kurie pažymėti II ir IIa), trečiasis, ketvirtasis, penktasis bei aštuntasis) sudėti į originalius aplankus, su, tikėtina, paties rašytojo romėniškais skaitmenimis pažymėtomis kūrinio dalimis (I–V ir VIII), o kiti du pluoštai išsiskiria, spėtina, muziejaus parūpintų aplankų formatu bei tuo, kad neturi aptartos numeracijos. Todėl pastarąsias dvi dalis tik hipotetiškai galima laikyti VI ir VII pagal Apučio spėjimą ir išleisto teksto suskirstymą. BRAM nėra jokių dalių pavadinimų. Apučio teigimu, autorius buvo palikęs lapelį, kuriame surašytos aštuonios romano dalys, tačiau toks lapelis Maironio lietuvių literatūros muziejuje nebuvo aptiktas, apie jo egzistavimą daugiau informacijos rasti nepavyko. Aplankai sunumeruoti autoriaus, o Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojų ant kiekvieno aplanko užrašyta: I apl. – „Br. Radzevičiaus romano „Priešaušrio vieškeliai“ II dalis. (yra J. Apučio taisymų) mašinraštis (pradžia)“; II apl. – „Br. Radzevičiaus romano „Priešaušrio vieškeliai“ II dalis (tęsinys)“; IIa apl. – „Br. Radzevičiaus romano „Priešaušrio vieškeliai“ II dalis (tęsinys)“; III apl. – „Br. Radzevičiaus romano „Priešaušrio vieškeliai“ II dalis (tęsinys)“; IV apl. – „Br. Radzevičiaus romano „Priešaušrio vieškeliai“ II dalis (tęsinys)“; V apl. – „Br. Radzevičiaus romano „Priešaušrio vieškeliai“ II dalis (tęsinys)“; VI apl. – „Br. Radzevičiaus romano „Priešaušrio vieškeliai“ II d. /tęsinys/“; VII apl. – „Br. Radzevičiaus romano „Priešaušrio vieškeliai“ II d. /tęsinys/“; VIII apl. – „Br. Radzevičiaus romano „Priešaušrio vieškeliai“ II dalis. (tęsinys) ir pabaiga“.