PRATARMĖ
 
    Jurgį Jankų – Kėdainių ir Šiaulių mokytojų seminarijų ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto auklėtinį, sėkmingai mokytojavusį įvairiose Lietuvos provincijos mokyklose, išgarsino 1938 metais Sakalo leidykloje išleisti romanai – Egzaminai ir Be krantų. Pripažinimas buvo neabejotinas. Tai akivaizdu pasklaidžius anuometinę periodiką. “Egzaminais Jankus gražiai išlaikė egzaminus tikrojo, aukštos kultūros rašytojo vardui įgyti”, - rašė Fabijonas Neveravičius (Dienovidis. – 1938, nr. 7-8). Algirdas Gustaitis Naujojoje Romuvoje (1938, nr. 39) debiutantą pavadino suaugusiu plunksnos valdytoju ir drąsaus žodžio reiškėju. Gerai Be krantų įvertino ir jau žinomas, perspektyvus jaunas rašytojas, nemėgstantis dalinti kreditų Viktoras Katilius (Dienovidis, 1939, nr. 1): “Nenutylantis lyriškumas, žodžio jautrumas, gamtos ir meilės scenų subtilumas, - visa plaka vienu ritmu su svarbiausio veikėjo siela ir išgyvenimais. Jaučiame autorių nuoširdų ir atvirą, tai yra tokį, kokį mes norime matyti rašytoją”.
 
    Talentingojo beletristo laukė ilgas, kūryba alsuojantis gyvenimas. Daug kas, ne tik patys artimiausi žmonės, yra pastebėję: Jurgiui Jankui rašymas buvo įgimtas kaip žuviai vanduo. Kūrybai iš viso paskirti 79 metai (pirmieji prozos tekstai spaudoje pasirodė 1923 metais*). Didžioji jų dalis prabėgo, deja, toli nuo tėvynės.
 
    I.
 
    KODĖL JURGIS JANKUS NETAPO DAILININKU?
 
    J. Jankus, trobelninkų Simono ir Veronikos (Noreikaitės) sūnus, gimė 1906 m. rugpjūčio 9 (liepos 27) d. Biliūnų kaime, anuomet priklausiusiame Šiaulių apskrities Skėmių valsčiui. Valsčiui persikėlus į Baisogalą, su atsikūrusios Lietuvos pradžia gimtinė atsidūrė Kėdainių apskrityje. Dabar tai – Šiaulių apskrities Radviliškio rajonas.
 
    J. Jankaus atmintyje** Skėmiai buvo didelis kaimas nuo Biliūnų į pietų rytus anapus miško, ant Baisogalos-Kėdainių vieškelio. Jo ulyčia buvusi pustrečio varsto. Dėl didumo kaimas vienas pirmųjų išskirstytas į vienkiemius. Būsimajam rašytojui tos ilgosios ulyčios nebeteko matyti, nors dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą iš pradžių su mama, o paskui, ko prireikus, ir ne vienam ne sykį teko per tuos laukų platume pasiklydusius Skėmius eiti pas tetą Daratą į Pagarduvius, kurie netoli Pociūnėlių.
 
    Vienam tokį kelią nueiti nebūdavo jauku. Kartais koks šuo pasitikdavo, kartais nežinia ką galvojantį bulių reikėdavo praslinkti. Ne visada buvo lengva ir per Skibinę sausesnę vietą susirasti. Bet nebuvo atsitikimo, kad savo kelio neįveiktų.
 
    Skaityti J. Jankus išmoko anksti – gal trečius, o gal ketvirtus metus eidamas. Turbūt kad trečius, nes tuomet dar tebenešiojo suknelę, o nuo ketvirtųjų jau turėjo kelnes su staniku. Tai buvo metai, kai J. Jankaus tėvai ėmė rūpintis, kad vyresnysis brolis Petras neužaugtų “juodas kaip bato aulas”. Tėvui nupirkus elementorių, tik jis galėjo tą brangenybę vartyti, o mažajam Jurgiui nevalia buvo net paliesti. Belikdavo tik ant suolo atsistojus per petį žiūrėti. Elementorius būdavo saugojamas ant lentynėlės palubėje. O išlaikyti knygos puslapius švarius ir sveikus padėjo iš žąsies plunksnos padaryta discipulka, kuria buvo rodomos raidės ir skiemenys.
 
    Su broliu motina vargo kasdien po porą trejetą sykių. Kai buvo rodomos raidės, slebizavojama, Jurgis stoviniuodavo ant suolo ir žiūrėdavo, ką jie daro. Baigus elementorius vėl atsidurdavo palubėje, ir kiekvienas eidavo prie savo darbų.
 
    Vieną dieną Jankų troboje atsitiko nepaprastas dalykas. Gal kad jau buvo priprasta prie knygos, kartą ėmė ją po pamokos brolis ir paliko ant stalo. Nieko nelaukdamas Jurgis čiupo elementorių ir nubėgo su juo prie verpiančios mamos. Toji pradėjo šaukti, liepdama padėti knygą. Bet jaunėlis tarsi negirdėdamas skubiai atvertė vadovėlį, kažkur apie vidurį, ir pradėjo skaityti, vis paklausdamas: “Ar taip? Ar taip?”
 
    Vėliau pati mama ne sykį prisiminė tą dieną. Nepamiršdama pridėti, kad nuo to, ką pamatė ir išgirdo, jai net galva buvo pradėjusi suktis. Ir būtinai pakartodavo: “Vieną mokiau mokiau, o kitas išmoko”.
 
    Tą žiemą Jurgis perskaitė visas jų namuose buvusias knygas – tėvo kantičkas ir motinos Aukso altorių. O pavasarį jį pirmą kartą nusivedė į bažnyčią, atrodo, tai buvo per šv. Jurgio atlaidus. Mažajam katalikui kažkodėl nepatiko kunigo iš sakyklos sakomi žodžiai, jam atrodė, kad kunigas nekalba, o tik šaukia “Bobos kunkulos, bobos kunkulos”, todėl, atsivertęs motinos maldaknygę, ėmė skaityti. Šalimais buvusi kaimynė Lazutkienė vėliau pasakojo kitiems: maniusi, kad vaikas tik šiaip spokso į knygą, tačiau įsiklausiusi išgirdo jį pusbalsiu skaitant Visų Šventųjų litaniją. Moteriai pasirodė kažkas neįtikėtino. Ji ėmė kumščiuoti kaimynes, o pasibaigus pamokslui vaiką išnešė iš bažnyčios ant rankų. Lyg kokį šventąjį. Tokio stebuklo, kad skaitytų trejų metų vaikas, jų parapija dar nebuvo mačiusi.
 
    J. Jankui tas įvykis iš atminties neišsitrynė iki gilios senatvės. Jis beveik po devyniasdešimties metų gerai atsiminė ir tą kunigą, ir knygą, ir moteris, vyrus, daug besišypsančių, giedriais veidais žmonių priebažnytyje, perduodančių jį iš rankų į rankas.

Pirmasis apsilankymas bažnyčioje jauniausiajam Jankui tapo stebuklu.
 
    Nuo tol Jurgis jau visada turėjo ką skaityti. Kai ką atnešdavo kaimynai. Senų, iš metų išėjusių kalendorių nupirkdavo tėvas (nauji trobelninkui buvo neįperkami). Iš pirmųjų perskaitytų knygų labiausiai įsiminė ne Peklos garsas, ne Karalienės Mikaldos pranašavimai ar Davatkų gadzinkos, bet Žemaitės apsakymas apie pavasarį. Tada jau buvo kiek vyrėlesnis. Be to, su tos knygutės ar kalendoriaus, kuriame tas apsakymas buvo išspausdintas, atsiradimu susijęs ir nei šioks, nei toks įvykis.
 
    Buvo šiltas pavasaris, Papjauny kurkė varlės, kai pas Jankus užsuko gal siuvinio pasiimti, o gal paprašyti ką pasiūti jų apylinkėje gyvenusi Katrė. Prie atdaro lango sėdėjo su siuviniu mama, netoliese – viešnia, o Jurgis, norėdamas pasigirti, kad moka skaityti, išėjęs laukan su knyga taip pat atsisėdo po langu. Ir iš visos širdies (ne tik) skaitė rašytojos užrašytą varlių kalbą: “Kuotre, Kuotre, kur peilis, kur peilis?” “Ką pjausim, kam reikia?” “Guondrą, guondrą”. Motina į tuos žodžius net nesureagavo, nes žinojo, kad sūnus skaito. O Katrė labai išbalusi pakilo ir nėrė pro duris.
 
    O kada išmoko rašyti ir kas išmokė, J. Jankus nebeatsiminė. Sakė, jog, tikriausiai, bus pats pramokęs, jei elementoriuje buvo rašto pavyzdžių. Gal dar pamokė kaimynas Imbotas (o gal Ambotas), tas pats, kuris išmokė skaityti rusiškai nuo saldainių popierėlių.
 
    Taip buvo ar maždaug taip, tačiau vieną situaciją J. Jankus prisiminė iki smulkmenų – 1911 arba 1912 metais abu su motina rašė laišką į Rygą, kur gyveno jos sesuo Domincė. Mama labai norėjo ją aplankyti, todėl reikėjo iš anksto apie tai pranešti. Ji išdrožė iš žąsies plunksną, iš skalbinių baltinimui skirtos lazurkos padarė rašalą, kurį tuomet vadino atramentu, ir pasisodinusi šalia jį, Jurgį, diktavo, ką rašyti. Penkiamečiui (o gal šešiamečiui) tai buvo didelis pasitikėjimas.
 
    - Atsidurs jūsų laiškas žydo šiukšlyne, - erzino tėvas, tačiau mama su sūnumi nekreipė dėmesio.
 
    Neatsidūrė.
 
    Dar įdomiau. Po kurio laiko Jurgis tapo visos apylinkės laiškų rašytoju. Kam prireikia, ir suka į Jankų kiemą. Iš tų tolimų laikų rašytojui gerai įsiminė tik tai, ką jis būtinai privalėdavo parašyti laiško pradžioje: “Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus, o su Tamstų atsakymu: “Ant amžių amžinųjų amen”. Ar visa kita jis užrašydavo taip, kaip jam sakydavo, po daugelio dešimtmečių nebeprisiminė. Tikriausiai, kad ne, nes dar vienas tų laikų atsiminimas susijęs su kaimyne, kuri, atvedusi pažįstamą, aiškino: “Tu jam nediktavok. Pasakyk tik ką nori, kad parašytų, jis surašys kaip niekas kitas. Pamatysi”. Matyt, taip ir atsitikdavo, nes norinčių pasinaudoti jauniausiojo Jankaus gabumais netrūko.
 
    Daugiausia laiškų apylinkės žmonės išsiųsdavo į įvairius Rusijos miestus ir į Ameriką. Laiškų rašymas užsibaigė su karo pradžia. Bent J. Jankus nebeatsiminė, kad po to dar būtų kas nors tokios paslaugos prašęs. “Gal ir pašto tarnybos tais metais jau ne visur buvo, o gal iš vokiečių užimtų kraštų laiškai neidavo?” – abejojo rašytojas.
 
    Karas nukreipė dėmesį kitur. Kaip ir kiti berniūkščiai, J. Jankus mėgo viską, ką paliko praeidamas frontas, savo rankomis išardyti, ištyrinėti, negalvodamas apie pavojus ir nelaimes. “Nuo švino mūsų rankos buvo pajuodusios kaip kurmių. Bent taip mama ne sykį sakydavo, kai nuo stalo varydavo nors kiek apsiplauti”, - tai tik dalelė to laikotarpio prisiminimų.
 
    1919 metais Baisogaloje atidarė mokyklą, ir mokymasis vėl tapo svarbesniu už viską. Artimesni ir tolimesni kaimynai vėl ateidavo prašyti parašyti laišką. Būdamas trečiame skyriuje išsiuntė pirmąją korespondenciją į laikraštį. Išspausdino. Vėl siuntė. J. Jankus įsiminė tik vieno jų pavadinimą, tai buvo Trimitas. O gal į tą vieną ir terašė? Kaip ten bebūtų, tai darė niekieno neskatinamas, be to, pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais, o apie išspausdinimą niekam nesigyrė. Buvo didelis slapukas. Ne, ne iš baimės susilaukti kokių nemalonumų (tarp tų rašinių būta ir linksmesnių pastebėjimų iš gyvenimo, kurie ne visiems galėjo patikti), tiesiog “taip sau, iš vidaus”.
 
    Tas rašytojo prisipažinimas gana intriguojantis. Jis atskleidžia ir kai kuriuos J. Jankaus charakterio, būdo bruožus, kurie ryškėjo jau vaikystėje.
 
    Slapyvardžių būta įvairių. Pačiam rašytojui neužsimiršo tik vienas – Papjaunietis. Iš kur toks keistas vardas? Jis tiesiogiai susijęs su gimtuoju Biliūnų kaimu, kurio laukuose tuomet buvo didoka bala Papjaunys.
 
    Besimokant ketvirtame skyriuje pradėjo eiti vaikų žurnalas Žiburėlis. J. Jankus atsiliepė į redaktoriaus kvietimą rašyti. Taip gimė viešas laiškas mokinukei į Darsūniškius, kuriame papasakojo apie Baisogalos apylinkes. Tiesa, kad jis buvo išspausdintas, išgirdo jau mokydamasis Šeduvos progimnazijoje, kuri Žiburėlio negaudavo.
 
    Anksti J. Jankus ir piešti pradėjo. Dar mokydamasis pradžios mokykloje. Ko gero, tikroji kūryba prasidėjo nuo piešinių. Tada labai daug piešė. Dėl to piešimo vėliau ir atsidūrė Šeduvoje, nes ne tik pirmasis mokytojas Vladas Kulpavičius, bet ir vaistininkas Bložė (poeto Vytauto Bložės tėvas) buvo įsitikinę, kad trobelninko vaikas neabejotinai taps žymiu dailininku.
 
    Šeduvos progimnazijoje įvyko keistas dalykas – J. Jankus visiškai nustojo piešti. O tai susiję su visai kitais, toli nuo dailės buvusiais dalykais. Regis, dėl šito kalta piešimo mokytoja, labai įskaudinusi jautrų ir, dera pripažinti, su charakteriu vaiką.
 
    O situacija buvo tokia. Progimnazijos dramos būrelis statė pasaką Sniego karalaitė. Paišybos mokytoja scenografijos darbus pavedė J. Jankui. Jurgis dirbo kaip išmanė, nes tikros scenos niekada nebuvo regėjęs. Mokytoja taip pat nieko negalėjo patarti, nes, atrodo, pati net piešti nemokėjo – iš tikrųjų ji buvo gamtos mokslų mokytoja. Vienintelė pagalba iš šalies - mokyklos bibliotekoje surasta knygelė, kurioje rado šiokių tokių tos srities paslapčių: kaip iš alūno karalaitei karūną padaryti ir panašiai. Piešė, kalė, lipdė, gal savaitei net nuo pamokų buvo atleistas. O svarbiausia – Šeduvos publika jo pagamintomis dekoracijomis liko labai patenkinta, net sužavėta. Pasibaigus vaidinimui kilo ovacijos, o “Saulės” draugija, kuriai priklausė progimnazija, dovanojo didžiulį tortą. Vakaras, surengtas lėšoms naujiems progimnazijos rūmams uždirbti, pavyko. Mokytoja tortą dalino kolegoms ir žymesniems šeduviškiams, pasišaukė ir keletą vaidintojų, o bene daugiausiai prie šios sėkmės prisidėjęs J. Jankus net nebuvo prisimintas.
 
   “Po tiek metų sunku ir bepasakyti, kas labiau žeidė – ar visiškas manęs užmiršimas, ar pagailėjimas gabalėlio torto, kurio tikrai norėjau, nes savo gyvenime tokio daikto dar nebuvau ragavęs, - prisimindamas tą vakarą, pasakojo rašytojas. – Paskum atsitiko ir šiandien man pačiam nesuprantamas dalykas: mokykloje visiškai nustojau piešti”.

    Jei piešdavo, tai tik bendraklasiams, tuomet, kai mokytoja turėdavo rašyti pažymius. Tik ne sau. Ne savo paties malonumui kaip anksčiau. Nors mokytojai atiduodavo tuščią sąsiuvinį, ši nieko neklausinėdama parašydavo penketą. Ir taip iki progimnazijos baigimo.
 
    Tiesa, kai ateitininkai pradėjo leisti savo laikraštėlį, ir kai po kurio laiko pasitraukė pirmoji redaktorė, šis darbas atiteko J. Jankui. Nei mėgstančių piešti, nei sugebančių rašyti tuo metu progimnazijoje nebuvo, todėl viską teko atlikti vienam. O rašydavo pasislėpęs už visokiausių slapyvardžių. Ką piešė ir ką rašė, praėjus septyniems dešimtmečiams rašytojas nebeprisiminė, tik sakė, jog buvo ten visko – ir mokyklos buities kronikos, ir publicistikos, ir eilėraščių, ir beletristikos. Kartais mokytojai, ypač lituanistė Virbickaitė-Valiušaitienė ar kapelionas Petras Rauda kai kuriuos jo parašytus tekstus ragino nusiųsti į Ateitį, sakydami, kad ten spausdinami ir kur kas prastesni rašiniai. Tačiau nė karto tokiais skatinimais jaunasis J. Jankus nepasinaudojo, nors ir toliau rašė ir vienas pats užpildydavo šapirografu leidžiamą progimnazijos laikraštėlį Ateities spinduliai. Kodėl? “Matyt, jokio noro neturėjau “užkariauti pasaulį”, - juokavo klasikas. O kita proga pasakojo, jog tuomet, besimokydamas progimnazijoje, buvo įsitaisęs rašymui ir storokus sąsiuvinius juodais viršeliais. Pabaigęs progimnaziją juos paslėpė tėvų namuose skrynioje, kurią tėvas paskyrė jam pradėjus lankyti pradžios mokyklą. Ten, ko gero, buvo atsidūrę ir progimnazijos laikraštėlio numeriai. Kažkada pagalvojo, kad įdomu būtų dabar, senatvėje, juos pavartyti, taip pat ir tuos storuosius sąsiuvinius juodais viršeliais. “Bet likimas turėjo kitą mintį”. Neliko ne tik tos skrynios su paauglystės turtais, bet ir gimtųjų namų.
 
    Apie tos skrynios likimą J. Jankui, po pusės amžiaus parvykusiam į tėvynę, papasakojo brolio vaikai. Brolio, kuris vokietmečiu vietoj visiškai sukiužusios dūminės pirkios pasistatė naują trobą ir planavo įrengti rašytojo muziejėlį. Tačiau viskas susiklostė kiek kitaip. Kai sovietmečiu valdžia nutarė iškelti Biliūnų kaimo trobas į Diauderius, perkėlimo dieną brolis daiktus, tarp jų ir skrynią, vežė į Diauderius ir krovė prie kaimo kapinaičių po medžiais. Skrynios turinys tikriausiai parūpo vaikams, nes po kurio laiko ją rado tuščią, o aplinkiniai laukai bolavo nuo vėjo išnešiotų apdraskytų popierių.
 
    Kad J. Jankus geriau už kitus moka rašyti, progimnazijoje netruko sužinoti visi. Vyresniųjų klasių mokiniai pradėjo prašinėti parašyti už juos namams skirtus darbus. Neatsisakydavo.
 
    Tačiau vis labiau rūpėjo kitoks rašymas. Taip radosi apsakymėlis apie sukilėlius, kurį išspausdino Trimitas. Nors konkrečių prisiminimų apie jo parašymo ir išsiuntimo į redakciją aplinkybes neišliko, tačiau toji vasara skyrėsi iš kitų. Prisimindamas ją rašytojas pasakojo: “Viena galėčiau tvirtinti, kad jokios pašalinės įtakos – skatinimo, raginimo, drąsinimo tikrai nebuvo. Buvo tik mano vieno susigalvojimas. Spėčiau, kad taip norėta patirti, ko verti rašinėjimai, kuriuos pats sau vienas šnirpščiau”.
 
    O vasaros tarp pradžios mokyklos pabaigimo ir progimnazijos pradėjimo išskirtinumas toks: Jurgis, daržinėje pasistatęs staliuką, kažin ką rašė. Pardavęs savo paties nupintas šiaudines skrybėles, nusipirko rašomojo popieriaus ir popietėmis, kai namiškiai ilsėdavosi, rašė. Daug rašė. Gerai pamena, kad pritrūko popieriaus, nors jo buvo tikrai ne mažiau kaip šimtas lapų. Tačiau tuo rašymas ir pasibaigė. Pritrūko popieriaus ir pasibaigė. O kas tuose popieriuose buvo užrašyta, senatvėje J. Jankus jau neatsiminė. Ir ar juos prirašęs perskaitė, taip pat negalėjo pasakyti. Manė, jog ne, nes, jei būtų skaitęs, ką nors tikrai atsimintų. Regis, niekur jų ir nesiuntė, nesiveržė būtinai išspausdinti.
 
    Pirmas tikras rašytojas, kurį pamatė J. Jankus, buvo Šeduvoje apsilankęs Antanas Šmulkštys-Paparonis. Jis, atrodo, buvo užvažiavęs pas kažką į svečius, o progimnazijos kapelionas P. Rauda tokia proga pasinaudojo ir pakvietė ne tik pasirodyti moksleiviams, bet ir pakalbėti. J. Jankus pasakojo, kad Paparonis šnekėjo apie meną, ir tai jam ir ne tik jam labai patiko, buvo didelė šventė.
 
 
    PIRMIEJI IŠBANDYMAI
 
    Kai J. Jankų pasiekė pirmasis atnaujintų “Varpų” numeris, jį ypač sudomino kelios eilutės, susijusios su buvusiu Šiaulių suaugusiųjų gimnazijos direktoriumi J. Stankevičiumi, dėsčiusiu mokykloje fiziką ir matematiką (kurį laiką dėstė ir mokytojų seminarijoje). Teksto herojus – būsimasis rašytojas Kazys Jankauskas į aštuntąją klasę pateko dramatiškai – suklupo laikydamas paskutinį – fizikos – egzaminą, tačiau mokytojas ir direktorius patikėjo jo žiniomis ir įrašė į abiturientų sąrašą. Perskaitęs sakinį: “Iškėlęs kreiduotą pirštą, taria visai klasei: “Dėl Jankausko turėjau pedagogų taryboj didelį ginčą”, J. Jankus pasileido į prisiminimus.
 
    “Atrodo, kad Jankauskas, cituodamas J. Stankevičių, praleido vieną jam labai būdingą žodį, - rašė J. Jankus šių eilučių autoriui 1990 m. birželio 22 d. – Ką sakydavo, visada pridėdavo: “Ponas”, jeigu vienam, ir “Ponai”. Taip pat rašytojas tvirtino neatsimenąs, kad J. Stankevičius būtų kada kėlęs vieną pirštą – visada pakeldavęs visą plaštaką, tik nykštis ir smilius laikydavo kreidos gabaliuką.
 
    Pavydėti galima tokios atminties!
 
    O susipažino su mokytoju J. Stankevičiumi atsitiktinai, “tik iš bėdos” patekęs į Kėdainių mokytojų seminariją. Mat, pabaigęs Šeduvos progimnaziją, nežinojo, ką toliau veikti, o mokytis norėjo. Toji istorija gana neblogai parodo būsimojo rašytojo charakterį, valią, žinoma, ir gabumus.
 
    J. Jankus pasakojo: nuėjęs atsisveikinti su Šeduvos klebonu Klumbiu. Iš tikrųjų gal to atsisveikinimo nė nebūtų buvę, bet reikėjo atiduoti pasiskolintą knygą – Senojo testamento pirmąjį tomą. Ta proga klebonas ir paklausęs: “Ar nenorėtum stoti į kunigų seminariją?” Turįs žmogų, kuris viskuo pasirūpintų. Ne, pats pasiūlymas J. Jankaus neišgąsdino, jis užaugo giliai tikinčių tėvų šeimoje, tačiau viena kliūtis vis dėlto buvo: labai nemėgo uniformų. Jokių. Ne išimtis, žinoma, ir dvasiškių rūbai. Dėl šitos “silpnybės” jau buvo nuskambėjęs ir Šeduvos progimnazijoje: būdamas ateitininku suorganizavo skautus, parengė juos įžodžiui, net ir pats Prekerių sodyboje buvo įžodžio iškilmėse, o kai jau reikėjo vilktis uniformą, pasitraukė. Savąsias pareigas paliko Felicijui Prekeriui, kuris ligi amžiaus galo skautavo. Tiesa, kad iš mokyklos neišmestų, įstojęs į progimnaziją, vis dėlto buvo įsigijęs uniforminę kepurę, bet nešiojo ją tik tuomet, kai jau būtinai reikėjo. Šiaip visada lakstė plika galva. Tai kaip dabar išduosi savo įsitikinimus ir vilksies sutaną?
 
    Tačiau pati kunigystė tikrai negąsdino. 1994 metų pabaigoje atsakydamas į šios knygos autoriaus klausimus J. Jankus pažymėjo: “Jau buvau persirgęs ta liga, pagal kurią žmogus yra viskas, o jis pats per milijonus metų yra išriedėjęs iš nieko. Tokia “protinė didybė” buvo apsėdusi, kai buvau 16-17 metų, o tada jau turbūt buvau bebaigiąs aštuonioliktuosius ir jau buvo paaiškėję, kad mokslas yra sau, o tikėjimas sau. Tada, atsimenu, į kažin kurį savo juodą sąsiuvinį, į kuriuos visokių niekų prirašydavau, maždaug taip parašiau: “Jeigu kada nors kas nors man parodys Dievą, kurį galėsiu išmatuoti, pasverti, aprašyti, visaip kitaip išnagrinėti, tada nebetikėsiu. Nebereikės tikėti. Tada žinosiu, o dabar, kai nežinau, belieka tikėti, kad yra tas, iš kurio viskas atėjo, kuriame viskas yra ir į kurį viskas nueis”. Žodžiai galėjo būti ir kiek kitokie, patikrinti nebegaliu, bet mintis ta pati, nes nuo to akimirksnio ji mane lydi ir nekinta. Tą akimirksnį nusigrįžau nuo “mokslu” pagrįsto netikėjimo ir sugrįžau į paprastą, naivų, net vaikišką savo tėvų tikėjimą. Nemėginau jo net sugudrinti, nes kaip tu sugudrinsi tą, apie kurį nieko nežinai ir nieko negali žinoti, nebent tik tai, kad jis plazda nuo čia ligi tolimiausių astronomų jau surastų pasaulių ir dar toliau, iki tų, kurių dar niekas nesurado, plazda kaip žmogaus mintis, kuri tik viena daro žmogų žmogumi, gal pati būdama ano visų visatų valdovo dalelyte, gal tik panaši į jį. Todėl eiti į kunigus tekliudė tik sutana”.
 
    J. Jankus nutarė pasinaudoti girdėtom žiniom apie Marijampolėje gražiai gyvuojančią marijonų gimnaziją. Pakalbėjo su buvusiu savo pradžios mokyklos mokytoju Vladu Kulpavičiumi, šis – su valsčiaus viršaičiu, taip atsirado pažadas, kad valsčius duos J. Jankui stipendiją, net po septyniasdešimt litų per mėnesį. Tiesa, buvo dvi nemažos kliūtys: lotynų ir graikų kalbos. Marijampolėje lotynų buvo mokoma nuo pirmos klasės, o Šeduvoje J. Jankui tik antroje klasėje ir vos pusmetį teko jos mokytis. Graikų – visiška naujiena.
 
    Marijampolės gimnazijos direktorius Jonas Totoraitis, peržvelgęs J. Jankaus mokslo pažymėjimą, pasakė: “Gerai. Jei rudenį išlaikysi lotynų kalbos egzaminus, priimsim”. Pasakė tokiu tonu, taip šiltai, tarsi tai būtų daugiau negu paprasta. O dar pakvietė į kompaniją vieną gimnazistą, kuris visur vedžiojo, pasakojo, aprodė. J. Jankus buvo sužavėtas. Net įsivaizdavo, kaip, prabėgus ketveriems metams Marijampolėje, studijuos filosofiją. Tai buvo jo didžioji slapta svajonė. Nors niekam nieko nebuvo sakęs, visada galvojo būti tik filosofu.
 
    Iš kur toji svajonė? Be jokios abejonės, iš knygų. Mokydamasis Šeduvoje netruko perskaityti viską, kas buvo sukaupta progimnazijos bibliotekoje. Pradėjo mokytojų prašinėti leisti pasinaudoti jų asmeninėmis knygomis. Tačiau buvo dar tokie laikai, kai ir mokytojai ne kažką teturėjo. Tik kapelionas Petras Rauda buvo išimtis – apie jo biblioteką visi žinojo. Kunigui patiko žingeidus jaunuolis. Taip į J. Jankaus rankas pateko daug ne pagal jo amžių rimtų knygų, o netrukus ir Logos žurnalas, padėjęs atrasti visiškai naują minties pasaulį. Po gausybės perskaitytų knygų ir Logos nebebuvo neįkandamas. Tuo labiau, kad kapelionas nesuprantamus terminus ir sąvokas paaiškindavo.
 
    Filosofija ypač susidomėjo trečioje klasėje. O ketvirtoje jau be jokio vargo skaitė vokiškai. Tas pats kapelionas ir vokiečių kalbos mokytoja Rasenhorn ir į vokišką filosofijos terminiją įvesdino.
 
    O lotynų kalbos vadovėlius paskolino gimnazija. Juos atsivertė dar Marijampolės geležinkelio stotyje, belaukdamas traukinio. Įkibo rimtai, neatidėliodamas rytdienai.
 
    Nors buvo vasara, iš namiškių jokių privilegijų nei tikėjosi, nei prašė. Kadangi namuose jis buvo labiausiai darbingas, “atpylė” mėšlavežį, šienapjūtę, rugiapjūtę, jokio darbo neatsisakinėjo, nuo jokių darbų neišsisukinėjo. O jų pakako: nors tėvai tik vieną dešimtinę žemės teturėjo, tačiau dar nuomodavo keletą hektarų, be to, laikė karvę, arklį. Buvo toks paprotys – už kokias nors paslaugas ir kaimynų laukuose keletą dienų padirbėti. Aišku, jam, jauniausiam ir stipriausiam, atitekdavo ir toji “privilegija”.
 
    O kada gi mokėsi? “Sekmadieniais, kai lydavo ir perpietėmis, kai kiti eidavo prigulti”, - pasakojo J. Jankus. Gabiam jaunuoliui šito pakako: vasaros pabaigoje jis pats pajuto, kad lotynų kalba jau ne svetima, žinių turėtų pakakti bent jau tiek, kad išlaikytų egzaminus.
 
    Išlaikė. O direktorius ne tik buvo patenkintas, bet dar ir padrąsino: jei per vasarą pats vienas sugebėjo taip susidoroti su lotynų kalba, tai ir dėl graikų kalbos nebėra ko pergyventi. Išvažiavo į namus toks smagus, lyg vežtųsi su savim ne bet ką, o filosofijos daktaro diplomą.
 
    Grįždamas Baisogalos stotyje pamatė traukinio belūkuriuojantį bendraamžį Vladą Kablį. Iš jo sužinojo, kad ruošiasi stoti į Kėdainių mokytojų seminariją. Per vasarą mokėsi, o dabar važiuoja laikyti egzaminų. Žinoma, Jurgis pasipasakojo apie savo sėkmes. O atsisveikinęs, palinkėjęs Vladui sėkmės nužingsniavo į miestelį pasiteirauti dėl paramos.
 
    Kol įveikė tuos porą kilometrų, prisisvajojo būtų ir nebūtų dalykų. Nė nepagalvojo, kad gali sulaukti kokio netikėtumo. Dar prieš vykdamas laikyti lotynų kalbos egzamino buvo užsukęs pašnekėti su viršaičiu, kuris patikino esąs jo pusėje. “O ir kiti nepriešingi tau”, - sakė viršaitis. Netrukus bus valsčiaus valdybos (o gal tarybos) posėdis, sakė, ir bus priimtas nutarimas.
 
    “Ir čia sprogo bomba – nepaskyrė nieko”, - prisimindamas tą netikėtą akimirką, sakė J. Jankus. Nors už paramą jam buvo ne tik viršaitis, bet ir daugiau posėdžiavusiųjų, sugadino reikalą skėmiečiai. Jie įrodinėjo, kad, baigęs gimnaziją, kurią valdo kunigai, ir pats J. Jankus vėliau taps tik kunigu. Ne agronomu, ne veterinorium ar panašios profesijos žmogum, kuris būtų labai naudingas tėviškėje. Va, jei pasirinktų kitą gimnaziją ir pažadėtų vėliau eiti panašiais keliais, tada taip, paremtų visa širdimi. O į kunigus tegu leidžia mokytis kunigai.
 
    Nusiminęs, visiškai sutrikęs J. Jankus liūdnai galvojo: į kunigus ir be jų malonės galėjo išeiti. Tačiau kad jo vienintelė svajonė – tapti filosofu, taip pat nebūtų išdrįsęs atskleisti. Maždaug įsivaizdavo, kokios reakcijos būtų sulaukęs: būtų pasijuokę, ir tiek. O prižadėti tapti agronomu ar veterinorium negalėjo.
 
    Namuose pasipasakojo, kaip viskas susiklostė ir, mamos paprašęs šio to įdėti kelionėn, kitą dieną išvažiavo į Kėdainius. Laikyti egzaminų mokytojų seminarijon, nors nieko konkretaus nežinojo. Egzaminus laikyti leido, ir jie jam pasirodė visiškai lengvi.
 
    Tų egzaminų metu pirmą sykį ir susitiko mokytoją J. Stankevičių. Su matematikos uždaviniu susitvarkė greičiau nei visi, todėl, kai pakilo atiduoti savo darbą, sulaukė tylaus mokytojo klausimo: “Ponas, ar kas neaišku?” “Viskas aišku, - atsakė J. Jankus. – Uždavinį išsprendžiau”. J. Stankevičius, dviem ilgais pirštais paėmęs popierių, permetė akimis darbą ir sugrąžino atgal: “Neskubėk, tamsta. Dar sykį peržiūrėk ar tikrai viskas gerai. Nesvarbu ar pirmas, ar paskutinis atiduosi darbą. Svarbu, kad būtų gerai padaryta”.
 
    J. Jankus kiek sutriko ir nuodugniai pradėjo tikrinti. Kartą, kitą peržiūrėjo, tačiau jokios klaidos neužtiko, nerado net kokio nepadėto taškelio. Tačiau jau nebesiskubino. Vis galvojo apie mokytoją, kuris kažkuo jį traukė. Tokio dar nebuvo tekę sutikti. Jis kažkaip stebuklingai veikė. Be to, dar niekada nė vienas mokytojas jo nebuvo vadinęs nei ponu, nei tamsta.
 
    Ir po daugelio dešimtmečių J. Jankus sakė: kito tokio mokytojo ir vėliau neatsirado. Nesutikęs ir geresnio matematiko: “Aiškindavo, ir labai gerai. Ir tik tai, ką būtinai reikėjo žinoti. Sunku būdavo net suprasti, kaip po jo aiškinimo kai kam vis tiek dar būdavo neaišku”. Prisiminė ir tokį atsitikimą. Kai pradėjo aiškinti menamuosius skaičius ir pabaigęs pasiteiravo ar viskas aišku, kažkas pasakė ne visiškai suprantąs. O kai J. Stankevičius dar sykį viską labai rūpestingai išaiškino, jau J. Jankus pakėlė ranką ir pasiteiravo kažko sudėtingesnio, susijusio su jeigu. Mokytojas, tarp smiliaus ir nykščio tebelaikydamas kreidos gabaliuką, atsakė neslėpdamas to, ką galvoja: “Ponas, ar tamsta nematai, kad jiems ir dabar jau akys iš kaktų lenda, o dar nori, kad subaigčiau jiems galvas maišyti. Jei tikrai įdomu, ateik vakare, paaiškinsiu”.
 
    Žinoma, nuėjo. Ir ne tik tą, ir ne tik kitą vakarą. Tapo dažnu seminarijos direktoriaus ir mokytojo J. Stankevičiaus svečiu. Valandą, o kartais ir dvi jis paskirdavo gabiam mokiniui. Matematikos labirintai darėsi vis įdomesni. O paskui drauge klausydavosi radijo, tais laikais dar labai mažai kam prieinamo stebuklo. Tie, kuriems tas stebuklas ypač rūpėjo, patys dirbdinosi kristalinius priimtuvus. O čia buvo jau ganėtinai geras, bene dviejų lempų imtuvas. Užsidėjai ausines ir ieškai vienos, kitos stoties. Klausydavosi ne tik lengvosios, bet ir simfoninės muzikos. Daug skaičiusiam ir skaitančiam J. Jankui daugelio kompozitorių pavardės ir vardai buvo žinomi, o dabar mokytojas, kuris, be kita ko, labai domėjosi muzika, įvedė jį į dar nepatirtą pasaulį – aiškino, komentavo, klausinėjo jo nuomonės apie išgirsą kūrinį, nepamiršdamas išsakyti savosios.
 
    O šiaip jau ne pyragai buvo tuose Kėdainiuose. Pasidairius atgal ir po daugelio metų kreivas šypsnys atsirasdavo. Nepasimiršo kaip kapelionui Malašauskui (o gal Mališauskui) iš vokiečių kalbos išvertė etikos vadovėlį, kuriuo jis naudojosi per pamokas gimnazijoje. Kai pavasarį, per pačius purvynus visiškai suplyšo batai, pagalvojęs, kad gal koks pinigas priklausytų už vertimą, įsidrąsinęs nuėjo pas kapelioną. Ne, jokio užmokesčio nereikalavo, tik paprašė paskolinti pinigų batams pirkti. “O kada atiduosi?” – išgirdo.
 
    “Turbūt ėmiau aiškinti, kad kada nors dirbsiu ir uždirbsiu, bet paskolos negavau”, - toji širdgėla įsiminė visam likusiam gyvenimui.
 
    Su tuo vertimu susijęs ir dar vienas nemalonus prisiminimas: “Maskvai dirbantieji jau tada sirgo Lenino sugalvota “liaudies priešų” liga, o aš jiems tikrai toks buvau. Pupeikis (būsimas sovietinės vyriausybės ministeris – L. P.-K.) negalėjo sumesti, ką aš ten klasėje visus popiečius rašinėju, tai nusprendė, kad rašau komunisinius lapelius, išslapstysiu juos seminarijoje, net jų, aušrininkų, knygose ir užvesiu policiją, kad radusi visus suimtų, gal net ir pačią seminariją uždarytų. Sargas, išvalęs klases, pradėjo užrakinėti. Kas norėdavo nueiti ramiai pasimokyti, turėjo vietos kur kitur ieškotis. Svarbiausia, kad užrakino duris į rūmų bokštą, o aš taip mėgdavau iš ten pasidairyti, ypač kai pilnatis visą apylinkę paversdavo pasaka”.
 
    O kuo būtų užsibaigusi bičiulystė su mokytoju J. Stankevičiumi, į kokią pusę būtų pakrypęs J. Jankaus gyvenimas, rašytojas vėliau ne sykį yra pagalvojęs. Matematikos plonybės jį visada traukė, o J. Stankevičius kaip niekas kitas mokėjo atskleisti tą visokių “kampų ir užkampių” grožį. Tačiau viskas užsibaigė labai netikėtai: Švietimo ministerija uždarė Kėdainių mokytojų seminariją, jos auklėtiniams ir pedagogams pridarydama didelių keblumų, ne vienam gerokai sujaukdama planus ir ateitį. Tik ketvirtą kursą baigusieji gavo mokytojo diplomą. Teisę mokytojauti įgijo ir vienos klasės, sudarytos iš jau dirbusių mokyklose, studentai. O visiems kitiems, taip pat ir J. Jankui, baigusiam du seminarijos kursus, liko vienas kelias: susirasti mokymo įstaigą, kuri priimtų tęsti mokslų.
 
    “Bet kur tokią rasi?” – tai buvo didelis rūpestis. Laimingas atsitiktinumas, o ir J. Jankaus užsispyrimas, atkaklumas padėjo tapti Šiaulių mokytojų seminarijos auklėtiniu. Tačiau kol tai tapo realybe, nemažai prisiėjo pergyventi.
 
    O kodėl prireikė Švietimo ministerijai imtis tokio keisto sprendimo – uždaryti seminariją? Praėjus nuo to laiko daugiau kaip septyniems dešimtmečiams J. Jankus pasakojo: šito priežastimi buvo seminarijoje aktyviai veikusi mokytojo Juozo Geniušo globojama “aušrininkų” kuopa ar būrelis, o iš tikrųjų komunistinė organizacija. Tačiau, anot rašytojo, kažin ar vertėjo dėl šito bausti visą įstaigą: “Kas buvo tikrai į komunizmą įsikibęs, to mokyklos uždarymas nepaveikė”. Kai 1940 metais Maskva sudarė pirmąją okupacinę Lietuvos valdžią, į ją įėjo ne vienas buvęs tos kuopos narys: Pupeikis, Ambraška, Gregorauskas, Stukas, pats Geniušas.
 
    Uždarius seminariją J. Jankus parašė porą prašymų: Kėdainių apskrities pradžios mokyklų inspektoriui ir Šiaulių mokytojų seminarijos direktoriui. Turėjo nedidelių vilčių gauti mokytojo vietą, nes su inspektoriumi buvęs geruose santykiuose pirmasis rašytojo mokytojas V. Kulpavičius žadėjo jį rekomenduoti. Tačiau vasara tirpo, o žinių nei iš Kėdainių, nei iš Šiaulių vis nebuvo. Kai rugpjūčio trisdešimtąją, o gal ir paskutinę vasaros dieną nuvyko pasiteirauti pas inspektorių, išgirdo: “Vietų nėra”. Net tiems, kurie jau buvo mokytojavę ir po poros kursų įgijo mokytojų teises, neturėjo ką pasiūlyti.
 
    O Baisogalos stotyje išlipęs iš traukinio J. Jankus lyg tyčia susitiko pažįstamus, lipančius į tą patį traukinį ir išvykstančius į Šiaulių mokytojų seminariją. Su Veronika Sadauskaite ir Mykolu Nakučiu buvo kartu baigę progimnaziją. Vėliau toji diena jam atrodė lyg vyksmas blogai suregztame romane. Kaip sapne persimetė su bendraamžiais keliais žodžiais, šie išvažiavo, o jis liko perone. Nelaimingas ir pasimetęs. Nieko kito tada taip netroško, kaip išvažiuoti drauge su jais.
 
    Kurį laiką pastoviniavęs, pavaikščiojęs pirmyn atgal, pagalvojęs, kad kažką panašaus jau pergyveno prieš porą metų, pasuko miestelio pusėn. Tik šįkart ne į valsčių, o į paštą. Pasiteirauti, gal vis dėlto yra kokia žinia iš Šiaulių.
 
    Deja, nebuvo nieko.
 
    Kol pėsčias sugrįžo į namus, apsisprendė rytoj pat, nieko nelaukdamas vykti į Šiaulius. Rašytojas gerai įsiminė, kad mama tąkart įdėjo į pintinę šiek tiek maisto, kažką pasikloti ir užsikloti, tačiau iš kur pinigų atsirado kelionei, sakė, nežinąs. O gal jų ir nebuvo? Bent jau tėvai tikrai nedavę, pinigingų dėdžių ar globėjų taip pat neturėjęs.
 
    Tačiau Šiaulius ne tik pasiekė, čia laukė ir gera žinia.

 
    NEĮVYKĘS DEBIUTAS
 
    Buvo 1927 metų rugsėjo pradžia. Kadangi neturėjo pinigų apsimokėti už apsaugą, Šiaulių geležinkelio stoties pasienyje palikęs kuklius savo daiktus, J. Jankus patraukė miesto centro link. Susiradęs Mokytojų seminariją, įsikūrusią grafo Zubovo rūmuose šalia senojo parko, antrajame aukšte pasibeldė į raštinės duris. Kabinete atrado stambų, rūstoką, akiniuotą žmogų.
 
    - Ką pasakysi? – paklausė.
 
    - Rašiau jums laišką. Kėdainiuose uždarė seminariją, noriu toliau mokytis. Atsakymo negavau, todėl pats atvažiavau, - paaiškino savo atvykimo tikslą.
 
    - Priimtas, - išklausęs jį ir tiriamai nužvelgęs pasakė rūstokas kabineto šeimininkas, kaip vėliau paaiškėjo, pats seminarijos direktorius Juozas Orlauskis.
 
    - Bet aš dar prašymo neparašiau, - iš laimės sumišęs ir nustebęs nei šį, nei tą leptelėjo.
 
    - Jei norėsi, vėliau galėsi parašyti, - kilniaširdišką atsakymą ištarusio direktoriaus veidas išliko toks pat rūstus.
 
    Direktorius tik atrodė rūstus, iš tikrųjų toks nebuvo. Mažakalbis – taip, kartais nelengvai suprantamas, bet tikrai nepiktas. Neretai būdavo taip: atėjęs į auditoriją (J. Jankui dėstė krašto pažinimo metodiką ir dar kažką) keletą, o kartais ir kelioliką minučių stovėdavo prie lango. Stovėdavo ir žiūrėdavo į sodą, o seminaristai laukdavo, kol atsisuks ir prakalbės.
 
    O tądien, kai taip netikėtai tapo Šiaulių mokytojų seminarijos trečiakursiu, J. Jankus iš laimės jautėsi lyg devintam danguje. Iš buvusių kėdainiečių tik keturiems ji nusišypsojo – jau mokytojavusioms Veinbergaitei ir Galminaitei, buvusiam bendrakursiui Edmundui Bartkevičiui ir jam.
 
    Su Edmundu ir daiktų, paliktų stotyje, nuėjo paimti. Rado toje pat vietoje ir visus. Iš šito fakto dabartiniai šiauliečiai maždaug galėtų įsivaizduoti, kokia Lietuva buvo prieš aštuonis dešimtmečius.
 
    Su E. Bartkevičium ir apsigyveno kartu. Ir gyveno iki seminarijos baigimo. Žemaitis, kurį Kėdainiuose visi vadino Bajoru ir su kuriuo jau buvo dvejus metus tam pačiam suole atsėdėjęs, J. Jankui patiko iškart. Tiesus, teisingas, draugiškas. O apsigyventi kartu pats Edmundas pasiūlė – jis į seminariją buvo priimtas anksčiau ir jau buvo susiradęs kambarį. Nuoširdaus draugo ir likimas panašus laukė – 1944 metais jis taip pat pasitraukė į Vakarus, kurį laiką gyveno Vokietijoje, Brazilijoje, paskui įsikūrė JAV. Mirė gana anksti. Paliko dvi dukras ir sūnų kanauninką Algimantą Bartkų, ilgainiui atsidūrusį Romoje.
 
    J. Jankaus Šiauliuose laukė dar ne vienas malonus netikėtumas. Vienas jų – matematikos pradėjęs mokyti J. Stankevičius. Taip, taip, tas pats J. Stankevičius, kuris Kėdainiuose vos nenudirigavo J. Jankaus į profesionalius matematikus. Tik jis jau nebebuvo toks, kokiu buvo Kėdainiuose. Tai buvo visai kitas žmogus. Be pasitikėjimo savimi, prislėgtas.
 
    - Mane čia paskyrė vakarinių kursų vedėju, - tarsi pasiskundė, susitikus pirmąjį kartą.
 
    Ne, nemokė prasčiau kaip Kėdainiuose. Tačiau kai J. Jankus paklausdavo daugiau nei reikėdavo pagal programą, ne tik neparodydavo susidomėjimo ar nepagirdavo už gilesnes žinias, o tiesiog trumpai pasakydavo:
 
    - Dabar to mums dar nereikia.
 
    O svarbiausia – jau niekada nebepakvietė pas save. J. Jankui Šiauliuose šito labiausiai ir trūko. Tačiau jis pats nedrįso pasisiūlyti į svečius.
 
    Tik praėjus keletui metų vėl susitikdavo Jurbarke. Tuomet J. Stankevičius buvo jau bankininkas, berods, Lietuvos banko Jurbarko skyriaus direktorius, o J. Jankus mokytojavo Kybartų pradžios mokykloje (Raudonės valsčius). Pasipasakojo apie savo šeimą (jau augino du sūnus), mokyklą. “O mane, matai, atsiuntė kaimo bankelio vedėju”, - J. Stankevičius pasirodė kažkoks nebe toks, visiškai praradęs gyvenimo džiaugsmą. Pagailo J. Jankui ir jo, ir mokyklos, netekusios tikrai neeilinio mokytojo.
 
    Šiaulių mokytojų seminarijoje buvo visiškai kitokia tvarka nei kitose panašiose Lietuvos mokyklose. Ir ji priklausė, žinoma, nuo direktoriaus. Čia nebuvo uniformos, kažkokių ypatingų draudimų – kur ir kada galima ar negalima nueiti, būti. Šiaulietiškąjį laikotarpį prisimindamas šios knygos autoriui J. Jankus pasakojo: “Kažin kuris iš vyresniųjų mokinių sakė, kad jis su mokytoju Šiurna tuo pat metu aludėje alaus gėrė. Kai gimnazijos mokytojai net aštuntokus po kinus gaudė, mes galėjome eiti, kada norėjome. Gal kad niekas negaudė, tokių kinininkų seminaristų tarpe nedaug ir tebuvo. Sako, buvo laikas, kai ir kai kurie seminarijos dėstytojai spaudė direktorių ir seminarijos auklėtiniams įvesti tokią pat drausmę, kokia buvo gimnazijoj, bet J. Orlauskis buvo nepalenkiamas. Atsakydavo: “Jie tuoj eis kitų auklėti, tegu dabar be botago parodo, kad tokiam darbui yra subrendę”. Jis ir neklydo: seminaristai jokių kvailysčių niekam nekrėtė”.
 
    J. Jankus visam gyvenimui įsiminė ir keletą seminarijos dėstytojų. Pirmiausia, vienintelį Šiauliuose dailininką Gerardą Bagdonavičių, visapusiškai originalią asmenybę. Apie jį jau buvo girdėjęs iš bendrakursio Kėdainiuose Rimaičio, smagaus, humorą mėgstančio vyro, kuris kažkokiuose vasariniuose kursuose, o gal ir kitokiomis aplinkybėmis buvo susitikęs su originaliuoju mokytoju. G. Bagdonavičių, nors kartą su juo susitikęs, pamėgdavo kiekvienas. Tačiau tais metais gerokai šokiruodavo dailininko šlubuojanti lietuvių kalba. Rimaitis vis prisimindavo, kaip G. Bagdonavičius jo paklausė per piešimo egzaminą: “Jeigu padėsim kūbų ant horizonto linijų ir žiūrėsme su dešiniu akiu pro kairių pečių, ko bus?” Tiesa, kai pats J. Jankus atsidūrė G. Bagdonavičiaus pamokoje, suprato, kad šposus mėgstantis bendrakursis vis dėlto gerokai perlenkė: taip, dėstytojo lietuvių kalba kiek šlubavo, tačiau tikrai ne taip stipriai.
 
    Kadangi dailininku tapti J. Jankus nebetroško, nors vis dar piešdavo ir visai neblogai sekėsi, į artimesnes pažintis su G. Bagdonavičiumi nesipiršo. Taip, jam imponavo tas labai šviesaus gero veido žmogus su jau ne visai madingu pensne. Kartais jį matydavo beškicuojantį įvairiose Šiaulių vietose ar sėdintį su molbertu netoli šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios ar ties Dvaro gatvės vartais. Iš kitų seminaristų, pavyzdžiui, Antano Nesavo ar Vlado Norkaus yra girdėjęs apie G. Bagdonavičių daug gero – jiems jis padėjo visa širdimi, daug ko išmokė. O Balys Lukošius, kurio svarbiausia gyvenimo svajonė buvo teatras, iš dailininko išmoko ir grimavimo, ir perukų gaminimo paslapčių, o ir kitokių su teatru susijusių plonybių.
 
   Kita asmenybė, kuri negalėjo neįsiminti, - Berlyno universitete mokslus baigęs ir porą metų Paryžiuje dirbęs gydytojas, žinomas kultūrininkas Domas Jasaitis. Jis seminarijos auklėtiniams dėstė biologiją ir higieną, be to, buvo ir oficialus seminarijos gydytojas. Taip likimas lėmė, kad daktaras, vėliau tapęs miesto ligoninės direktoriumi, taip pat pasitraukė į Vakarus ir, jam su šeima apsigyvenus Niujorko pašonėje, J. Jankus su žmona pravažiuodami pro šalį visada čia stabteldavo ir turėdavo didelį malonumą keletą valandų pabendrauti, o ir Šiaulius, Lietuvą prisiminti. Iš Šiaulių laikotarpio J. Jankui labiausiai įsiminė D. Jasaičio automobilis, per kurį ne vien jam yra prisiėję parausti. Iš pedagogų tik jis vienas turėjo tokį brangų daiktą, ir vienintelis, kuris nelaukdavo, kol seminaristas pirmasis nukels kepurę. Ir kai važiuodavo pro šalį, jau iš tolo pats pirmas sveikindavosi. Taip neretai mandagųjį dėstytoją auklėtiniai ir pražiopsodavo. O paskui, pastebėję nuvažiuojantį, labai nesmagiai pasijusdavo. Pasitaikė tokia situacija ir J. Jankui. Pirma proga dėl šito atsiprašė. “O jei aš kada paties nepastebėsiu, ar labai supyksi?” – tik nusišypsojo daktaras.
 
    Gyvendamas Amerikoje D. Jasaitis susirašinėjo su G. Bagdonavičiumi, nusiųsdavo jam vieną kitą siuntinėlį, o dailininkas atsiųsdavo savo kūrinių. Pora jiems skirtų ekslibrisų buvo atsidūrę ir J. Jankaus asmeniniame archyve.
 
    Tačiau mokymasis Šiauliuose yra palikęs ir nemenkų nuosėdų ir šito kaltininkas – lietuvių kalbos mokytojas J. Gaidamavičius. Iki tol, kur besimokė, su gimtąja kalba jokių problemų nebuvo. O čia būsimasis rašytojas nei iš šio, nei iš to ėmė ir užkliuvo. Berods, tas darbas buvo rašomas pačioje mokslo metų pradžioje. Rašinio tema ilgainiui išgaravo, tačiau J. Jankus gerai įsiminė savo norą pasirodyti kuo geriau – ne tik parašyti tekstą be priekaištų, bet ir akivaizdų kalbos išmanymą parodyti. O baigėsi tas noras nesėkmingai: rašinys raudonavo nuo dėstytojo pastabų, o įvertinimas buvo visai liūdnas – dvejetas su dviem “pavažom”. Nieko gero nedavė ir bandymas aiškintis – mokytojo atsakymai buvo trumpi, lakoniški ir nieko konkretaus nepasakantys: “Taip sakinių sudarinėti negalima”, “Tokių žodžių lietuvių kalboje nėra” ir t. t.
 
    Blogiausia, kad tai nebuvo vienintelis atvejis. Panašiai atsitiko ir su kitais rašiniais.
 
    Tais metais mokėsi akcentologijos, o morfologija J. Jankui buvo itin aiški. Rašytojas pasakojo, jog neretai pagalvodavęs, kad tikrai galėtų su tokiu mokytoju, kuris aiškina temą ar klausinėja seminaristų akių neatitraukdamas nuo vadovėlio, pasigalynėti. Tačiau jo atsakinėti žodžiu kažkodėl neklausdavo. Viskas baigėsi pataisa iš lietuvių kalbos. Ne, ne jam vienam, daugiau kaip pusė kurso buvo taip įvertinta.
 
    Dėl šito nenusiminė, nes to, ką moka, ir persimokyti nesirengė. Taip gimė savotiškas pataisos projektas. Kadangi jau buvo pradėjęs rašinėti, nutarė nusiųsti į Kazio Binkio redaguojamą žurnalą Mūsų dienos gabaliuką prozos apie žydo ožką. Įsivaizdavo, kad atsitiksią maždaug taip: jei egzaminų rašomąjį darbą mokytojas Gaidamavičius vėl panašiai kaip visada sudoros, eis pas direktorių, o su savimi nusineš ir žurnalą Mūsų dienos. Antrus metus tikrai nesėdės, o, be to, tokiam liuksusui ir materialinių išgalių nebuvo.
 
    Deja, priartėjus pataisos egzaminui, atsarginio varianto neįgijo – Mūsų dienos atėjo be J. Jankaus kūrinėlio. Prisiėjo į Šiaulius išsiruošti tuščiomis. Tačiau čia rado ir neblogą naujieną: J. Gaidamavičius, kuris pats dar tebebuvo studentas Kauno universitete, ir kuris nedarė jokios pažangos, iš dėstytojo pareigų buvo atleistas. Naujuoju lietuvių kalbos dėstytoju paskirtas dar niekam nematytas Pranas Meškauskas, o pataisininkus egzaminavo žymiausias seminarijos dėstytojas, vadovėlių autorius Jonas Murka. “Išlaikiau lyg jų ir nebūtų buvę”, - pasakojo J. Jankus.
 
    Tačiau po tokių “pamokų” su dėstytoju J. Gaidamavičiumi vis kirbėjo mintis: o koks bus tas Meškauskas? O naujasis mokytojas pradėjo nuo rašto darbo, kurį liepė parašyti namuose. J. Jankus turėjo vieną įgimtą “ydą”: mėgo pašposinti, nesvetima jam buvo ir ironija. Tačiau tai visada buvo geranoriškumo ribose. Kadangi taip ir nepajėgė susitaikyti su mintimi, jog ankstesnis pedagogas jo atžvilgiu buvo neteisus, atliko eksperimentą. Susirado namuose prieš metus rašytą darbą, perrašė nieko nekeisdamas, tik dar įdėjo žodžių ir pasakymų, kuriuos jau iš kitų rašinių J. Gaidamavičius buvo negailestingai išbraukęs. Rašinys buvo įvertintas ketvertu, o gal ir penketu, J. Jankus tiksliai nebeatsiminė. Tiesa, keletas ar keliolika žodžių buvo pabraukta raudonai, tačiau visai dėl kitko: dėstytojas paprašė tuos žodžius surašyti į lapelius ir papildyti juos gimtajame kaime vartojamais posakiais.
 
    Taip laimingai prasidėjo paskutinieji metai Šiaulių mokyojų seminarijoje. Lygiai taip ir tęsėsi.
 
    O su Pr. Meškausku ne sykį teko susitikti ir gerokai vėliau, šiam pasivadinus Germantu, kai jis tapo švietimo tarėju. Tiesa, buvusio dėstytojo likimas tragiškas: jis skaudžiai nusivylė dar jo paties ne taip seniai idealizuota nacių sistema, kuri jį negailestingai sunaikino Stuthofo koncentracijos stovykloje.
 
    O istorija su žurnalu Mūsų dienos turėjo tęsinį. Kai J. Jankus jau buvo susitaikęs su mintimi, kad pasakojimas iš tikrųjų dar nevertas spausdinti, apie viduržiemį gavo K. Binkio trumpą laiškutį. Mūsų dienų redaktorius, tuomet jau žinomas poetas kūrinėlį pagyrė, paprašė atsiųsti bent keletą, be to, papasakoti apie save, pridėti nuotrauką. Rašė, jog norįs daugiau apsakymėlių vienu kartu paskelbti.
 
    Kaip nekeista, tą 1927 metų žiemą J. Jankui dar nebuvo lemta taip įspūdingai debiutuoti. Jis redaktoriui ne tik nieko daugiau nebenusiuntė, bet ir į laišką neatsakė. Kodėl? “Nemokėčiau paaiškinti, - pasakojo šios knygos autoriui. – Gal todėl, kad rašinėlį siunčiau net negalvodamas apie “išsimušimą į rašytojus”, o gal, kad tuo metu vargu ar begalėjau rankas praskirti kam kitam. Kai tais metais buvo įvestas privalomas mokslas, Šiaulių miestas dar pririnko apie šimtinę vaikų, bet trūko ir klasių, ir mokytojų, tai pasamdė du ketvirto kurso seminaristus, Praną Gužaitį ir mane, juos mokyti vakarais. Mudviem atsirado tiek darbo, kad apie ką kita vargu ar ir pagalvoti buvo kada. O gal paprasčiausiai mano laikas dar nebuvo atėjęs? ( išskirta mano – L. P.-K.)”.
 
    Po daugelio metų bičiuliu tapęs poetas Stasys Santvaras J. Jankui pasakojo, kad K. Binkis džiaugęsis Šiauliuose suradęs beletristikos talentą.
 
    O 1929 metais, nuvykęs studijuoti į Kauną, J. Jankus pats susipažino su K. Binkiu. Šis papasakojo, kodėl taip ilgai nespausdinęs jo apsakymo. Mat jis buvo beveik įsitikinęs, kad kūrinys nurašytas nuo kurio nors žinomo žydų rašytojo knygos. Net išmesti šiukšliadėžėn žadėjęs. Tačiau vėliau padavė jį žydų literatūros specialistams, kad šie padėtų išsiaiškinti tiesą. “Tik kai tie nieko panašaus nerado, Binkis sumetė, kad kažin kokiose balose nei iš šio, nei iš to išdygo naujas talentas, o tas talentas ėmė ir net neatsiliepė. Tada Binkiui vėl buvo klaustukas”, - taip, praėjus nuo tų įvykių šešiasdešimt trejiems metams pasakojo J. Jankus.  
 
    J. Jankus apie pirmąsias savo publikacijas***: “Lyg ir atsimenu, kad buvimo Kėdainiuose metais mano eilėraščiai ar proza spausdinti Ateityje, bet neatsimenu nei kaip, nei kada juos rašiau, nei kaip siunčiau, nei kaip pasirašiau. Šiauliuose esu gal ir daugiau ką rašinėjęs. Iš to laiko rašinėjimų vienas rašinėlis buvo įdėtas K. Binkio leistam žurnale ir gal vienas ar du Naujojoje Vaidilutėje”.
 
    * Lietuvių enciklopedija, IX t., Bostonas (JAV), 1956.
    ** Iš J. Jankaus pasakojimo L. Peleckiui-Kaktavičiui, užrašyto 1990, birželio 22.
    *** J. Jankaus laiškas L. Peleckiui-Kaktavičiui, 1993, gruodžio 23.
 
    Leonas PELECKIS-KAKTAVIČIUS. JURGIS JANKUS: gyvenimas ir kūryba. – Šiauliai: Varpai, 2008.