James Patrick Donleavy. PATRAKĖLIS:romanas. Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

Dar vienas airių literatūros autorių, kurio knyga sukelia atrastos žemės džiaugsmą – kaip J. O’Connoro „Jūros žvaigždė“ ar F. O’Brieno „Trečiasis policininkas“. Žinoma, autorių tiksliau būtų įvardyti kaip airių kilmės JAV rašytoją, tačiau dėl sunkiai nusakomo specifinio gaivališkumo, kurį galima vadinti ir nacionaliniu, J. P. Donleavy kur kas labiau airiškas nei amerikietiškas. Amerikiečių literatūra visgi dažniau asocijuojasi su literatūrine savitvarda ir savotišku konformizmu: tai liudija ir romano leidybos istorija. Išsigandę jo „gaivališkumo“, „Patrakėlį“ atsisakė priimti JAV leidėjai, taigi romanas buvo išleistas Paryžiuje leidėjo Maurice’o Girodias, tuo pat metu leidusio pornografinės literatūros seriją. Tačiau tuo viskas nesibaigė – vėliau romanas buvo uždraustas platinti JAV ir Airijoje. Na, tam įtakos, matyt, turėjo ne tiek sarkastiškas knygos humoras ir obsceniški epizodai, kiek ilgas teisminis procesas dėl autoriaus teisių. Nors ką gali žinoti – tokie procesai kartais būna puiki dingstis sumenkinti pačios knygos vertę. Ne visada reikia sieti knygos uždraudimą su reklama, nes dažnai tokiu būdu nepelnytai iškeliami vidutiniški kūriniai. J. P. Donleavy atveju, galima sakyti, iš tiesų triukšmingai ir gaivališkai gimė nauja žvaigždė – puikus romanas, atskleidžiantis, ką iš tiesų reiškia šiuolaikinis pasaulis: prisitaikėliškumą, konformizmą, gyvenimo komizmą ir liūdesį, vienatvę.

Pasak knygos vertėjo L. Jonušio (beje, vertimas – puikus, kūrybingas), J. P. Donleavy „buvo sumanęs parašyti tokią knygą, dėl kurios tėvas ir motina mirtų iš gėdos“. Taigi, ne veltui romanas buvo uždraustas ir JAV, ir Airijoje – dėl nešvankybių, šventvagysčių ir iššūkių tradicinei moralei, galinčių pakirsti šventą piliečių savitvardą. Betgi man atrodo, kad savitvardą kur kas geriau gali pakirsti prasti ir neva dvasingumo vertybių prifarširuoti kūriniai, tik tokių niekas neuždraudžia. O tai jau stebėtina – būtent tokie kūriniai kenkia visuomenei, nes iš jų negailestingai eliminuojama savikritika, humoro jausmas ir tikrasis žodžio gaivališkumas, ir tokiais iškastruotais kūriniais šeriama visuomenė pati nebetenka potencijos ir yra pasiruošusi daugintis vegetatyviniu būdu. Literatūra negali būti teologijos objektas – ji perdėm žemiška ir archajiška, pilna pasąmonės gaivalo ir kūrimosi impulsų, užtat dažniausiai jos gyvybingumą ir palaiko tokių „komiškų nenaudėlių“ kaip J. P. Donleavy personažas Sebastianas Deindžerfyldas galerija. Tiesą pasakius, tik beviltiškas pedantas ar žmogus, neturintis humoro jausmo, gali pasmerkti ir teisti šį personažą – jo patrakėliškas gyvenimo būdas gyvas, nuoširdus, Deindžerfyldas nemato nei prasmės, nei tikslo susitapatinti su konformistiška visuomene ir būti vienu iš jos narių, tvarkingai mokančių mokesčius ir reguliariai karpančių laurų gyvatvorę. O paradoksalu tai, kad toks jo gyvenimo būdas kelia ne pasipiktinimą, o savotišką juoką ir liūdesį. Juk jeigu ateistas tikinčiajam neretai būna pastarojo tikėjimo išbandymas, tai kodėl patrakėlis Sebastianas – girtuoklis, mergišius, melagis, vagis, mušeika – neturėtų būti savotiškas miesčionio vertybių įkainotojas?.. Ar karpyti laurų gyvatvorę ir šveisti stalo sidabrą iš tiesų yra taip smagu, kaip atrodo?..

Nepaprastai tirštas ir gyvastingas romano audinys iš pradžių atrodo apgaulingai paprastas – nesudėtingi dialogai, paprastas, „nesušukuotas“ sakinys, kuriame neretai trūksta veiksmažodžio, žodžiai nėra taisyklingai gramatiški ir logiškai išdėstyti, impulsyvūs... Tačiau jokiu būdu nepatarčiau šio romano skaityti atsainiai, juolab prieš miegą – taip galima „pramiegoti“ daugybę puikių teksto atradimų. Pavyzdžiui, kad ir pasakotojo asmens kaitaliojimas – pirmasis asmuo tampa trečiuoju, tai būtų galima laikyti savotišku autoriaus išsidirbinėjimu, ypač jeigu būtų pasakojama kokia nors ištempta į metafizinį lanką gyvenimo istorija. Tačiau patrakėlio nuotykiams, mozaikiškam jo charakteriui atskleisti toks nenuoseklus pasakojimo būdas puikiai tinka. Antra vertus, mane itin žavi autoriaus humoras ir poetiški teksto fragmentai, jų dermė – sakyčiau, tai vienas iš keisčiausių ir sudėtingiausių literatūrinių triukų, kuriems atlikti reikia tiesiog įgimtos Dievo dovanos – gaivalingo talento, nes tokie triukai taip paprastai nepadaromi. Pavadinti moters raukšleles apie akis „klajojančia oda“ – tai juk nuostabu. Kokios asociacijos: dykuma, klajokliai, vienatvė, mirtis, iki riksmo išdžiūvusi žemė, dienos karštis ir nakties šaltis, oazės troškimas etc. Ir kokia laimė, kad autorius nepasiduoda jų vilionei: įvardija, ir tiek, bet daugiau nekomentuoja. Sakyčiau, tai ne tik saiko jausmas, bet ir pagarba skaitytojo nuovokai: tegu pina asociacijas pagal asmeninius poreikius, o autorius čia niekuo dėtas.

Atskleidžiant gyvenimą patrakėlio, o ne šventojo akimis, turbūt galima kur kas daugiau apie jį pasakyti. Apie tamsiąsias ir šviesiąsias jo savybes, tikėjimą ir netikėjimą, šalį ir valstybę, kurioje gyvena. Galbūt ir klystu, tačiau J. P. Donleavy personažo akimis vaizduojama Airija man priminė Lietuvą. Barai, jų lankytojai, gaivalingi mušeikos ir piktžodžiautojai, kažkoks niūriai skausmingas jų ilgesys ir gyvenimo būdas (neretas gyvenimą baigia savižudybe – pavyzdžiui, toks Persis Kloklanas prisigėręs nušoka nuo pašto garlaivio), moterys lyg iš „Bėdų turgaus“ – vystančios, nelaimingos... Tačiau situacija netampa verksmingai melancholiška – autoriaus humoras suteikia personažams savotiškos stiprybės (abejojama, ar Kloklanas galėjo nusižudyti, nes iššoko iš garlaivio nepriplaukęs kranto, tai nepanašu į jį, juk bilietą pirko iki galutinės stotelės, pinigai nueis perniek; religinga panelė Frost, palikta patrakėlio, guodžiasi tuo, kad paskutinė jų sueitis buvo atlikta tokia poza, kuri yra „mažiau nuodėminga“). Lietus, pilkos spalvos, šalta jūra, „siautėjantys pašaliečiai“ (skurdžios XX a. vidurio Airijos piliečiai) – tai iki dantų skausmo primena Lietuvą, kuri tūkstantmečio proga sumanė paskelbti devizą „Lietuva – drąsi šalis“. Nežinau, ką omeny turėjo šio devizo sumanytojai, gal kriminalinę kroniką. Bet drąsia šiuo atveju pavadinčiau J. P. Donleavy „Patrakėlio“ Airiją: sudėtingą, problemišką, atšiaurią, bet visgi mylimą šalį. Mylinčiam žmogui net mylimo objekto trūkumai virsta pranašumais. Ir tikrąja drąsa galima vadinti ne trūkumų slėpimą, o jų priėmimą.