Leonardo da Vinci „Paskutinė vakarienė“       Ne per seniausiai išleista amerikiečio Dan Brown knyga „Da Vinčio kodas“ susilaukė nepaprasto pasisekimo. Stebėtinai greitai ji buvo išversta į 50 kalbų (viena iš jų – lietuvių); išspausdinta ir parduota apie 46 milijonus egzempliorių. Teigiama, kad tai viena labiausiai minimų, skaitomų, komentuojamų ir diskutuojamų knygų visais laikais. Žiniose rašyta, kad turistai ir „maldininkai“ būriais lanko tas vietoves, pastatus ir šventoves, kurios minimos „Da Vinčio kodo“ knygoje, net ir tuo atveju, kai tose šventovėse pakabintos iškabos skelbia, kad jose nėra tų paslaptingų dalykų, apie kuriuos rašoma knygoje. Dėl šio romano ir pagal jį pagaminto filmo populiarumo jo autorius „Time“ žurnalo 100 asmenų sąraše išrinktas kaip vienas įtakingiausių 2005 m. pasaulio žmonių. Kas toje knygoje sukėlė tokį didelį susidomėjimą?

 

Knyga (rimtai ar nerimtai) perrašo krikščionybės istoriją, kartu bandydama pakeisti pačios krikščionybės esmę. Ir tai nėra istorinis veikalas, o romanas. Jis vaizduoja, pasakoja, kas įvyko, bet istorijos tėkmėje buvo ir tebėra užslėpta paslaptis, nors praeityje buvo bandyta ją atidengti. Labiausiai kaltinama pati Katalikų Bažnyčia. Ji persekioja ir net žudo tą paslaptį slepiančius, tuo labiau – tą paslaptį atidengiančius. Ta paslaptis – tai, kad Jėzus (ne Dievo sūnus, o tik žmogus) turėjo draugę (ar žmoną) Mariją Magdalietę, kurią buvo paskyręs savo bendrijos vadove, bet, Jam mirus, Jo pasekėjų vyrų buvo nušalinta bei persekiota. Vietoj jos įsigalėjo Petras ir kiti vyrai, o Romos imperatorius Konstantinas vyrų pakeistą Jėzaus mokslą pavertė valstybine religija. Įsidėmėtina dar, kad Marija Magdalietė turėjo dukrą iš Jėzaus, taip kad iki šių dienų yra išlikę palikuonių, kuriuos visais laikais Bažnyčia persekiojo, persekioja ir persekios, net žudys.

 

Žinoma, visa tai yra išgalvota (Brown daug ką „pasiskolino“ iš kitų). Jokių istorinių įrodymų nei jis, nei kiti neturi, tačiau jiems lengva teigti, kad visi praeities pėdsakai buvo sunaikinti Marijos Magdalietės priešų, istorinės bažnyčios. Taigi, lengva bet ką išsigalvoti, o tada teigti, kad visi įrodymai yra dingę arba specialiai sunaikinti.

 

Tam tikra prasme nebūtų reikalo čia diskutuoti. Bet vis dėlto yra tuo tikinčių žmonių. Tenka pripažinti, kad toks tikėjimas (be istorinio įrodymo) yra savotiškas šių laikų fenomenas. Ir nesinori jo ignoruoti, nes mes susitinkame su tokiais žmonėmis autobuse, gatvėje ar darbovietėje, o apie tuos dalykus klausiančių ar abejojančių galbūt atsiras ir sėdinčių sekmadieniais mūsų bažnyčių suoluose.

 

Noriu pa(si)aiškinti, kodėl šiais laikais žmonės linksta tikėti tuo, kas nėra pagrįsta faktais. Todėl, kad šiais laikais reklamomis „bombarduojami“ žmonės yra linkę tikėti, ką jos porina. Be to, dar svarbiau: Brown šiame romane sudėjo daug šių laikų populiarių, žmonėms patinkančių idėjų. O kas labiau patinka, tuo labiau ir tikima.

 
Romane atgarsį randančios populiarios idėjos
 

1. Laisvė – taip; institucijos – ne! Šiais laikais populiaru yra: 1) deklaruoti individo ar užguitų grupių laisvę; 2) tuo pačiu kritikuoti institucijas (ypač Katalikų Bažnyčią); 3) atmesti autoritetą. Daugelis su pasitenkinimu skaito, kaip „atidengiami“ nuo pradžios įsigalėję varžymai Bažnyčioje (šiuo atveju užguitos yra moterys) ir dar blogiau – persekiojimai ir net žiaurumai (kuo žiauriau, tuo įspūdingiau ir tuo pačiu – labiau įtikinama).

 

2. „Naujojo amžiaus“ dvasingumas. Šiuo postmodernizmo laikmečiu populiari kryptis – atmetus religinę instituciją, domėtis ne „organizuota“ religija, bet neapibrėžtu (individo nevaržančiu ir niekuo neįpareigojančiu) dvasingumu, kuris randamas Naujojo amžiaus sąjūdyje ir kuris skirstomas į daugelį šakų, tad galima pasirinkti „pagal savo skonį“, ir be jokios aukos ar pasišventimo. Viena tokių šakų yra feministinis dvasingumas. Dan Brown šiame romane kaip tik jį propaguoja.

 

3. Feminizmas. Šiais laikais tai labai populiarus judėjimas, siekiąs užtikrinti moterų teises visose srityse: visuomenėje, Bažnyčioje, politikoje ir kt., bet kartais pereinantis į kraštutinį feminizmą. Mėgstama šiais laikais primesti neproporcingai stiprų kaltinimą Bažnyčiai diskriminuojant moteris. Ši knyga nustebina tuo, kad Jėzus vaizduojamas kaip pirmasis feministas: ne tik veda moterį, ne tik susilaukia vaiko, bet ir bendrijos vadovavimą paveda savo žmonai. Tik po Jėzaus mirties vyrai prieš jo valią pašalina Mariją Magdalietę ir ima dominuoti Bažnyčioje. Kraštutinis feminizmas stipriai sutirština spalvas ir supriešina moteris su institucijoje įsigalėjusiais vyrais.

 

4. Dėmesys lyčiai. XX a. prasidėjusi lyties revoliucija Vakarų pasaulio dėmesin iškėlė lytį: ji skirta vien malonumui. Dėmesys neslūgsta, ir toks požiūris užima naujas teritorijas. Į romaną įpinama lytis: ne vien į religijos steigėjo gyvenimą, bet ir į jo religiją: religijos viršūnėje – „šventas moteriškumas“, o vyro ir moters (net nesusituokusiųjų) lyties aktas tampa vieša ritualine apeiga.

 

Visos šios dabartiniams žmonėms patrauklios idėjos-kryptys yra įpintos į romano centrinę intrigą. Autorius pats su savo romanu puolė į žmonių glėbį, tad ir jie tą knygą pasitiko išskėstomis rankomis.

 
Romano intriga
 

Luvre rastas ką tik nužudyto šio dailės muziejaus kuratoriaus kūnas su jo paties krauju užrašytais ženklais (kodais) ant kūno. Apie šį faktą spiečiasi suinteresuotieji: kuratoriaus anūkė, policijos šriftų šifruotoja Sofija Nieu, Harvardo universiteto simbologijos profesorius Robertas Langdonas, Paryžiaus policijos kapitonas Francis ir besislapstantis kuratoriaus žudikas, Opus Dei fanatikas vienuolis Silas, vis palaikąs ryšį su Opus Dei prezidentu vyskupu. Policijos agentė Sofija randa bendrą tikslą su prof. Langdonu: ne tik išsiaiškinti, kas nužudė jos senelį, bet ir atskleisti tą paslaptį, kurią jis saugojo – ypač bandant surasti legendinę Jėzaus kraujo vazą. Tuo tikslu jie abu susitinka su istorijos prof. Lieu Tiebingu, tos vazos istorijos žinovu. Istorikas pasakoja, kad Katalikų Bažnyčia iškreipė faktus apie Jėzų: jis buvo tik žmogus, vedė Mariją Magdalietę, turėjo su ja vaikų (bent vieną), jo palikuonys dar ir dabar gyvena. Šią tiesą saugo slapta Siono „vienuolija“, Bažnyčios persekiojama dėl šios tiesos taip pat, kaip ir Jėzaus palikuonys. Suradę kuratoriaus žmoną, Sofijos senelę, Sofija su prof. Langdonu sužino, kad pati Sofija yra Jėzaus ir Magdalenos palikuonė (Sofijos tėvai, kaip Jėzaus ir Magdalietės palikuonys, buvo nužudyti automobilio avarijoje). Patvirtinama ir tai, kad legendinė Jėzaus kraujo vaza yra pati Marija Magdalietė, savyje išugdžiusi Jėzaus ir jos kraujo karališkuosius palikuonis. Jos palaikų kapas lyg ir užtinkamas, kai Langdonas prie Luvro muziejaus prieangio pastatytame trikampyje pajunta „šventą moteriškumą“ ir iš pagarbos suklumpa.

 
Leonardo da Vinci „Paskutinė vakarienė“
 

Atkreipkime dėmesį, kad knygos pavadinimas – „Da Vinčio kodas“. Autorius daug dėmesio skiria dailininkui Leonardui da Vinčiui. Jis laikomas (be jokio istorinio pagrindo) tariamos Siono draugijos didžiuoju magistru, kuris savo kūriniuose rado būdą atskleisti draugijoje laikomą paslaptį apie Jėzaus ir Magdalietės intymią draugystę ar net santuoką. Aiškinama, kad daug tokių ženklų yra paveiksle „Paskutinė vakarienė“. Paveikslas vaizduoja paskutinės Jėzaus vakarienės momentą, aprašytą Evangelijoje: Jėzus ką tik pasakė mokiniams, kad vienas iš jų Jį išduos. Visi sujudę, klausia, kas tai padarys. Petras, tiesiog pirštu rodydamas į Jėzų, prašo arčiausiai Jo sėdinčio Jono Jį paklausti.

 

Romane pateikiama neįtikinanti teorija, neva Jėzaus dešinėje sėdi ne Jonas, o Magdalietė, nes veidas – moters (tačiau to laikmečio dailininkai jaunatviškumą ir pamaldumą dažnai vaizduodavo moteriškais asmens veido bruožais; matant ilgus plaukus, veidas tikrai gali atrodyti moteriškas). Jei Jonas paverčiamas Marija Magdaliete, tai ir Petro gestas reikštų visiškai ką kita – jo delnas tarsi peilis po jos kaklu reikštų grasinimą, perspėjimą dėl ateities. Ne be reikalo tokią interpretaciją tenka laikyti kraštutine, paranojiška, supriešinančia jo mokinius, vyrus ir moteris paties Jėzaus akivaizdoje, Jo meilės puotos metu. Tai rodo visišką Dan Brown nesiorientavimą Kristaus įsteigtos krikščionybės atžvilgiu.

 

Tai dar ne viskas. Romane aiškinama, jog „Paskutinės vakarienės“ paveiksle ant stalo nėra taurės. Dėl to neva seka tokia išvada: šioje vakarienėje nėra taurės, bet yra Magdalietė. Ji pati yra taurė, kurioje laikomas Jėzaus kraujas, Jo vaikas ir Jo ateities palikuonys. Dan Brown ir čia nepastabus: vaišingasis dailininkas da Vinci Jėzui ir kiekvienam Jo apaštalui ant vakarienės stalo nutapė po nedidelę taurę ar puodelį.

 

Šiomis kraštutiniu feminizmu persunktomis interpretacijomis prieš paties iškilaus dailininko valią bandoma iškreipti paveiksle vaizduojamą krikščionišką sakramentinę prasmę: juk Paskutinėje vakarienėje Jėzus įsteigia ir palieka savo Kūno ir Kraujo sakramentą, o ne patvirtina Mariją Magdalietę savo žmona ar savo palikuonių „vaza“. Čikagos arkivyskupas kardinolas Francis George teisingai pastebi, kad ši Dan Brown teorija „atima“ dievystę iš Kristaus ir ją „atiduoda“ Magdalietei.

 

Ši teorija yra nenusisekusios pastangos perrašyti visą krikščionybės istoriją pagal kraštutiniškai feministinius norus. Tai fantazija, neturinti į ką atsiremti, o jos gale nesimato jokių gerų vaisių. Marijos Magdalietės išaukštinimu siekiama įkurti naują feministinę religiją (ar dvasingumą), neturintį nei konkretaus idealo, nei realaus pavyzdžio.

 
Krikščionybėje pateiktos tikrovės
 

Nevykusiais pakaitalais stengiamasi išstumti gilią vertingą tikrovę. Žinoma, galutinai norima atmesti Dievą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų, tapusį žmogumi ir aiškiai apreiškusį Kūrėjo ir Tėvo dėsnius žmonėms. Štai kurie dėsniai yra atakuojami.

 

1. Laisvė ir autoritetas. Dievas sukūrė žmogų laisvą apsispręsti, bet Jo noras tegali būti tik toks: kad žmogus pasirinktų Jį. Jis yra visko šaltinis, taigi – ir jo laimės. Autoritetinga Dievo valia žmogaus nevaržo, bet jį išaukština. Dievo autoritetu įsteigta institucija, Kristaus Bendrija (Bažnyčia), remiasi Jo autoritetu, užtat jos vadovai yra Jam atsakingi, kad atitinkamai vadovautų ir nepiktnaudžiautų Jo vardo autoritetu. Du tūkstančius metų trukusioje istorijoje Kristaus Bendrijoje buvo visko: tikri Jo sekėjai, sekdami Juo, atliko nuostabius darbus, kokių niekas kitas neatliko. Tačiau buvo ir Jo nesekusių – Jį išdavusių ar tik Jo vardu prisidengusių. Nuo Judo Iskarijoto, kryžiuočių ir kitų – ne Kristaus tiesą ar meilę, o tik savo dvasinį skurdą parodžiusių.

 

2. Kristaus dvasingumas. Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad žmonės taptų Dievo įvaikiais. Žmogaus Idealas tėra vienas – Dievo Sūnus. Jis yra tiesus Kelias į Dievą. Daug yra būdų, kaip Jį sekti.

 

3. Tikrasis moteriškumas krikščionybėje. Priešingai, krikščionybėje Dievas (sukūręs Mariją) dovanoja žmonijai Moterį, Jam pačiam ir žmonėms visiškai pasišventusią ir atsidavusią Mergelę ir Motiną, kurios vaisingu pavyzdžiu krikščionybės istorijoje įvairiai atsiskleidžia kitos moterys. Pavyzdžiui, tikroji Marija Magdalietė, sumani, net popiežiams patarinėjusi Katarina Sienietė, visiems, o ypač vargšams tarnavusi motina Teresė iš Kalkutos, už savo kūdikio išlikimą gyvybę atidavusi Gianna Molla, taip pat – mūsų tautietė, Sibiro kančiose nepalaužiama, iki mirties ištikima Kristui Adelė Dirsytė.

 

4. Lytis krikščionybėje. Kūrėjas davė žmogui visas jam reikalingas galias. Viena iš jų – lytis, kurios pagrindinis tikslas perduoti gyvybę vaikams, bet taip pat – patirti džiaugsmą susituokusiems, dalyvaujant Dievo kūrybiniame veikime. Tai nuo pradžios buvo apibūdinta Dievo apreiškime (žr. Pradžios knygą Šventajame Rašte), tik kartais pačioje Bažnyčioje primiršta, o neseniai vėl nuostabiai šviesiai apibūdinta popiežiaus Jono Pauliaus II Kūno teologijoje.

 

Dan Brown teįrodo kraštutinio feminizmo bergždumą

 

Kraštutinis feminizmas yra egoistiškai tuščias: jis atmeta ar ignoruoja motiniškumą, ir žmogiškai prigimtinį, ir dievop krypstantį – dvasinį. Dėl to Dan Brown, net propaguodamas „šventą moteriškumą“, nesugebėjo giliau pavaizduoti netgi moters, kurios vardas Sofija (gr. ,,išmintis“). Nepamirškime, kad autorius ją „pristato“ kaip Jėzaus įpėdinę ir palikuonę! Ji – viduje tuščia, vyrui tik kūnu patraukli. Tad „Da Vinčio kodo“ romanas užsibaigia tik jos ir Langdono susitarimu netrukus susitikti Milane „smagiai“ praleisti laiką.

 
„Angelai ir demonai“
 

Anksčiau išspausdintos Dan Brown knygos „Angelai ir demonai“ nauja istorija 2009 m. gegužės pradžioje buvo pradėta rodyti kino ekranuose Amerikoje ir Europoje, taip pat Lietuvoje. Kuo ji panaši, kuo ji skiriasi nuo „Da Vinčio kodo“? Į tuos klausimus atsakysiu kitu straipsniu.

 

„Draugo“ šeštadieninis priedas „Kultūra“

2009-06-13