Laura Sintija Černiauskaitė. Benedikto slenksčiai: romanas. Vilnius: Alma littera, 2008.  224 p.

       „Benedikto slenksčiai“ – tai antrasis žinomos rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas. Šiame romane ji vaizduoja jauno vaikino brandos istoriją, asmenybės formavimosi etapus.   „Benedikto slenksčiuose“, kitaip nei ankstesnėje kūryboje, autorė bandė įsijausti į priešingos lyties asmens (mažo berniuko, vėliau paaugusio jaunuolio) gyvenimą, jo problemas. Romano centre išlieka šeimos problematika, bet ji čia svarbi tiek, kiek daro įtaką individo brandai. Didelę įtaką romano pagrindiniam personažui daro asmenys, su kuriais jis pirmą kartą patiria meilę, išdavystę, mirties sukeliamą skausmą, saugumą ir pan. – tai formuoja personažo vidinį pasaulį. Kūrinyje svarbus tam tikrų vertybių, jausmų deklaravimas pagrindinio personažo gyvenime. Romanas persisunkęs vienišumo, meilės, aistros, nesaugumo, savarankiškumo, dvejojimo, mirties, pakilimo ir nuosmukio nuotaikomis, ir tai galima laikyti viso kūrinio prasminiu centru, kuris greičiausiai ir yra romano stuburas. Rodoma, kaip tuos jausmus, lyg likimo ranka pastumtus išbandymus, priima ir išgyvena vaikas, vėliau bręstantis jaunuolis.


       Šiame romane aiškiai išreikštas psichologizmas. Pasakotojas jau pirmaisiais sakiniais pradeda analizuoti pagrindinio personažo tapsmą, jo dvasinį pasaulį. Parodomi iš pradžių vaiko, vėliau paauglio išgyvenimai, jo reakcija į kitų žmonių poelgius, jo savęs suvokimas. Knygos pradžioje matomos Edipo komplekso apraiškos: „Benutis užuodė šviežio jos [mamos] prakaito kvapą, ir jam buvo gėda, kad autobuso keleiviai jį greičiausiai taip pat užuodžia. Jis pyko ant jų už tai ir buvo pasiruošęs su bet kuriuo susimušti“ (5 p.). Su pasakotojo pagalba kuriamas Benedikto dvasinis paveikslas, iš pradžių vaiko, kuris sugeba spręsti savo mažytes problemas: „svogūną sriuboje jis prarydavo, įsivaizduodamas, jog tai bulvė arba kopūstas“ (12 p.). Pradėjęs gyventi su tėvu Benediktas taip pat sugebėjo prisitaikyti prie skurdžios, nepatogios buities: „Išstumdęs bet kaip sumestus tėvo batus, knygų ryšulius, dėžes su įrankiais [...], jis susikūrė prie lovos tvarkos salelę“ (16-17 p.). Personažo mintys, jo sumanymai, svarstymai dažniausiai išsakomi pasakotojo, o ne personažo: „Benutis vis ruošėsi paklausti, kodėl jis [tėvas] gyvena vienas, kodėl neturi draugų ir kankina Mortą, bet neišmanė, kaip tokių dalykų klausiama“ (19 p.).


       Romane svarbus vizualumas, yra daug aprašymų: gamtos, buities, žmonių išvaizdos, tačiau vaizdo elementų  proporcijos bei funkcijos yra pakitę, jos tarsi tarnauja psichologizmo atskleidimui. Žmogus romane vaizduojamas glaudžiai susijęs su savo aplinka, tapęs jos neatsiejama dalimi, viena iš jos detalių: „Netrukus laukuose supleveno nervinga dėmė, atrodė, kad ji sklendžia vos atitrūkusi nuo žemės ir niekaip nepasirenka krypties“ (11 p.). Kartais – atvirkščiai, atrodo, kad gamta tampa panaši į žmogų: „tuščioje stotelėje triukšmavo klevai, lyg piktindamasi jiems atitarė kapinių žolė“ (10 p.). Aprašymais nusakomos vaiko, stumiamo į naują gyvenimą jausenos, jo pritapimo kelias: „Takelis leidosi žemyn. Jį išmynė kažkas, pratekėdavęs čia lyg kraujas, – skverbdamasis per kaitros išvargintą rugpjūčio žolę Benutis juste juto jo tvinksnius [...] jei ne tas gniutulas paširdžiuose, Benutis būtų pajutęs, kaip švelniai jį įsiurbia slėnis, kaip svetingai apkabina ir priima lyg savą, paties užaugintą žolyną“ (7 p.). Tokiuose aprašymuose dėl personažo buvimo atsiranda daugiau prasmių, kiekviena detalė perteikia papildomas reikšmes, susijusias su personažo vaizduojamu pasauliu. Aplinka yra lyg paženklinama joje esančio veikėjo, ji sutampa su juo, atspindi jo jausenas.

Pateikiami personažų išvaizdos aprašymai taip pat atskleidžia jų vidines savybes, pomėgius, gyvenimo būdą: „Žmogus buvo juodaplaukis, smulkių kaulų, raumeningas, įdegęs saulėje iki molio rudumo“ (8 p.). Moters, galbūt Beno motinos, aprašymas nusako ne tik jos fizinę būseną, gyvenimo būdą, bet ir netiesiogiai sufleruoja Beno išgyvenimus, jo jausmus, kurie jį užplūdo pamačius tokią moterį, kurią jis palaikė savo motina: „Jos veidas buvo išpurtęs, ant skruostų mėlynavo įsisenėjusio nušalimo dėmės, nedidukė, kadaise daili nosis nuo lūžio iškrypusi“ (50 p.). Kai kurios detalės žmonių aprašymuose atrodo kiek nuvalkiotos, per daug patetiškos: „ant jos blakstienų dar žvilgėjo užsilikusi ašara“ (77 p.).


       Aplinka išlaiko mirusius žmones svarbius, tarsi gyvenančius joje, ji stimulas juos prisiminti kitiems. Čia galioja taisyklė, kol egzistuoja daiktai, buvusi žmogaus aplinka, kol yra žmogų menančių, tol bus gyvas ir pats  žmogus, nesvarbu, kada numiręs. „Močiutės rajonas su septyniolikto amžiaus amatininkų namais [...]. Močiutės gatvelė“ (26-27 p.) – tokiu pavadinimu pažymėtas Beno sąmonėje išliko močiutės gyventas rajonas, tai nebėra tiesiog senamiesčio dalis, ji įgyja papildomų reikšmių, svarbių personažui. „Nors baldai migravo, dingo močiutės atvirukai ir išnyko gvazdikėlių aromatas, tvarka namuose iš esmės nepasikeitė. Mama buvo užauginta močiutės, mėgo laikyti daiktus jų vietose ir to reikalavo iš Benučio“ (16 p.) – numirusią močiutę mena ne tik jos palikti daiktai, kvapai, primenantys ją, bet ir tai, kaip ji elgėsi su tais daiktais, su savo aplinka. Po tėvo mirties Benas instinktyviai norės išlaikyti nesugriuvusią tėvo trobą, kad ši primintų, tarsi kuo ilgiau paliktų jo tėvą gyvą atmintyje. Daiktai, aplinkos aprašymai byloja ne tik apie atskirų individų gyvenimus, bet ir apie žmonių grupių gyvenimo ypatybes: „Daugelyje namų nebuvo vandentiekio ir kanalizacijos, žmonės prisileisdavo vandens iš kiemuose įrengtų kolonėlių, o gamtinius reikalus atlikdavo medinėse tupyklose“ (27 p.).


       Charakteringi ir buities aprašymai: „vėjas [...] įnešė Benutį į tamsią, krepšių, puodų ir kibirų prigrūstą priemenę [...]. Čia, tarp koklinės krosnies ir dujinės viryklės „Maša“, ant sulankstomos kareiviškos lovelės miegojo žmogus“ (8 p.). Namų erdvė ryški, ji itin svarbi pagrindiniam personažui, negailestingai atplėštam nuo vaikystės miestietiškų namų ir įmestam į naują, jam nesvetingą kaimo trobą; vėliau Benedikto savarankiškas gyvenimas bendrabutyje. Jo noras grįžti į senus vaikystės namus, kontrastuoja su pamatytu namų vaizdiniu, jo vidiniai išgyvenimai jaučiami pakeistos buities aprašyme: „tos perkeistos, išprievartautos virtuvės kampe mirgėjo nedidelis televizoriukas“ (54 p.).


       Įdomus kūrinyje pasakotojo vaidmuo. Daugelį pasakotojo pasakojamų trečiuoju asmeniu teksto vietų galima pakeisti pirmojo asmens pasakojimu – tarsi personažo kalbėjimu ir tai nesuardo teksto tikroviškumo. Tai reiškia, kad pasakotojas šiame romane pasirenka tokį pasakojimo būdą, kuris yra tapatus to personažo, apie kurį pasakojama, kalbėjimui, tačiau išsakomas ne pirmu, o trečiu asmeniu. „Žiūrėdamas, kaip perlankstydamos jo drabužius gyslotos mamos rankos naršo kuprinės kišenėse, jis pagalvojo – jeigu močiutė būtų gyva, mama nelieptų krautis kuprinės“ (6 p.); „Į burną jo [žalio svogūno] nebūtų paėmęs už jokius pasaulio pinigus. Na nebent už tokius, už kuriuos nusipirktum dviratį“ (12 p.) – šias citatas galima perfrazuoti pirmu asmeniu ir jos vis tiek bus įtikinamos, nes kalbėjimo raiška panaši į vaiko pasisakymus, jo naivų požiūrį į gyvenimą, jo subjektyvų mąstymą. Arba: „Henusia jau kokią minutę stebėjo vaiką su moksleivio kuprine, įtartinai palinkusį prie amžinatilsį Trijonienės ir jos dukros kurvos atleiskviešpatie lango“ (31 p.) – šią citatą taip pat galima perfrazuoti, paversti senyvo amžiaus kaimynės Henusės žodžiais. Pasakotojas dažnai mato šiek tiek daugiau, nei personažas galėtų pamatyti būdamas tam tikrose situacijose. Galima teigti, kad pasakotojas yra visažinis, žinantis personažų mintis, jausmus, detales, netgi ateities įvykius: „užaugęs, jis [Benas] žinojo, taip pat rūkys“ (33 p.). Kartais pasakotojas eina, lydi žvilgsniu personažą (mato lyg jo akimis), todėl susidaro įspūdis, kad ir pats pasakotojas nežino, kas toliau nutiks, kodėl yra vienaip ar kitaip: „Po langu atremtas dviratis su rėmu. Tylu ir tuščia, nei kokio šunėko, nei saulėkaitoj snūduriuojančios katės“ (8 p.).


       Panašus į vaiko kalbėjimas (ar kalbėjimas su vaiku) yra pirmojoje knygos dalyje, kurioje pasakojama apie Beno vaikystę. Tai geriausiai iliustruoja gausus deminutyvų vartojimas – aplinka priimama tarsi atsargiai, švelniai, su meile, kalbama taip, tarsi istorija būtų pasakojama vaikui: „šeštadieniais močiutė pašildydavo vandens skardinėje vonelėje, įsodindavo į ją Benutį [...], ištrindavo galvą kiaušinio tryniu ir perskalaudavo ramunėlių nuoviru, o po vonios mažomis aštriomis žirklutėmis nukarpydavo nagus“ (13 p.). Toks pasakojimo būdas irgi yra priartėjimas prie vaizduojamo personažo (vaiko) kalbėjimo.


       Knygoje nemažai pagrindinio personažo paveikslo spragų – akcentuoti vieni personažo charakterio bruožai, o jo kalboje išryškėja visai priešinga kalbėjimo maniera, sukurtam charakteriui nebūdingos emocijos. Iš vienos pusės kuriamas tvirto, atsilaikančio prieš visokias gyvenimo siunčiamas negandas personažo paveikslas, o kita vertus jis ima kalbėti nebūdingu jo amžiaus vaikinams tonu, net patetiškai, melodramiškai, su jausminiais pakartojimais: „– Pasakyk, Morta. Pasakyk man. Jam kažkas rimta ar ne?“ (180 p.); „– Nežinojau... kad mes išsiskyrėm, – sumurmėjo jis. – Bet, žinoma, galėjau tai nujausti“ (187 p.). Kai kuriose teksto vietose jaučiamas dirbtinas frazių pakartojimas: „ – Ve-ga! Viskas, sugrįžk! Aš ją suplėšiau į skutelius ir išmečiau./ Vega dėbtelėjo į Beną išsiblaškiusi, abejodama, ar jai užteks jėgų juo patikėti. Tada staiga suplėšė įsivaizduojamą konkurentę į skutelius, sulipdė iš jų gniūžtę ir paleido į langą./ – Ir aš!“ (147 p.). Pasakotojo kalbėjimas taip pat ne visada įtikina. Daugelyje vietų jis „dvelkia“ tokiu pat patetiškumu: „Ji lėtai pakėlė akis. Dar neapsisprendusi, bet jau norėdama, pati norėdama jam pasakyti“ (180 p.); „stebintį, kaip jie [du pyragėliai] sukasi mikrobangų krosnelėje nušviesti lemputės, lyg karuselėje, Beną staiga persmelkė ūmus nerimas. Kai pardavėja padavė maišelį, jis vos nenualpo nuo antro nerimo dūrio viduriuose“ (207 p.).


       Romanas sudarytas iš penkių slenksčių, pagrindinio personažo gyvenimo etapų, tačiau tokia kompozicija atrodo nepagrįsta. Pirmasis slenkstis įtikina – tai pagrindinio personažo vaikystė, jo ypatinga patirtis, tačiau kiti slenksčiai neturi pagrindinio prasminio centro, kuris galėtų lygiuotis į pirmojo slenksčio svarbą. Todėl galima manyti, kad romano suskirstymas yra nemotyvuotas, skirsniai netolygūs savo prasminiu svoriu, nes pirmu slenksčiu pavadinti vaikystės išgyvenimai tikrai neprilygsta pavieniams paauglystės patyrimams, kurie įjungti į kitus pagrindinio personažo slenksčius. Tolygūs savo prasminiu svoriu galėtų būti vaikystės ir paauglystės laikotarpiai, o tokia logika vadovaujantis išeitų tik du slenksčiai. 


       Siužetas romane taip pat neatrodo įtikinamas. Kai tekste pasiekiama pasakojimo intriga, kulminacija, tuomet atsitinka kas nors visai netikėto, banalaus, netikro – tai ir ardo pasakojimo tikroviškumą: jei jaunuoliai mylisi, tai būtinai kažkas turi pasibelsti į duris; jei nuvažiavo į konkursą, tai būtinai laimės pirmą vietą ir pan. Kartais neargumentuotai, dirbtinai pereinama nuo vienos scenos iki kitos, pavyzdžiui, ta vieta, kai Benas dar neseniai leidęs popietes Vegos lovoje ima ir kaži kodėl užsinori nueiti ir vėl pradėti „šildytis“ Svetos pašonėje: „Vieną dieną Benas atsiminė Svetą ir panūdo pas ją nueiti“ (192 p.). Beno sapnas, kuriuo užbaigiama knyga, taip pat atrodo kiek nemotyvuotai suregztas. Visų pirma tai, kad ryškios sapno detalės pasakojamos vos ką ne septyniais puslapiais: ar galima šitiek aiškių detalių susapnuoti? Jame atsiranda beveik visi personažai, kurie tik buvo paminėti knygoje – sunkiai galima patikėti tokio sapno galimybe. Tai panašiau į autorės norą apibendrinti papasakotą istoriją, negu į personažo sapną.


       Romane svarbiausias yra Benedikto vidinis pasaulis, jo jausmai, jo asmenybės augimas peržengiant tam tikrus sunkumus, atrandant gyvenimo tikrąjį skonį. Svarbiausios egzistencialistinės problemos koncentruojamos ir parodomos pagrindinio personažo kaip vaiko ir paauglio gyvenime. Autorės pasirinkimas įžengti tik į du pirmuosius žmogaus gyvenimo tarpsnius (vaikystę ir paauglystę) lemia apmąstymus, kokiai amžiaus grupei knyga gali būti skirta, kokios problemos yra aktualizuojamos, kam jos būtų įdomiausios... Kartais išlendanti netobula raiška, siužeto silpnumas, melodramiškumo požymiai signalizuoja apie knygos silpnąsias vietas. To atsvara – pakankamai gerai sukonstruotas psichologizmas, kuris kuriamas žmonių elgesio, jų išvaizdos, aplinkos aprašymais, bei savitu pasakotojo vaidmeniu. 

       Bernardinai.lt
       2008 11 11