Layra Sintija Cerniauskaite      Kai kurie menininkai savo kūrinius vadina vaikais, kūrybos procesą lygindami su vaikų auginimu. Koks yra Jūsų santykis su kuriamu tekstu? Kaip „gimsta“ Jūsų knygos?

 

      Vienos užauga pačios kaip žolė, kitos atsiranda etapais, su persodinimais, kaip lepios vazoninės orchidėjos, trečios „pagimdomos“. Bet visa tai – tik metaforos. Gyvenime visada yra truputį kitaip, negu užrašai.

 

      O santykis su kuriamu tekstu yra pats maloniausias ir artimiausias, kitokio ilgai neištvertum. Stengiesi jį austi profesionaliai ir sąžiningai, kaip chirurgas, kuris, persodindamas širdį, negali sumaišyti kraujagyslių ar susiūti viens kitam netinkančių audinių. Bet tai ir vėl metaforos.

 

      Kiekviena knyga dažniausiai ne tik pasakoja kokią nors istoriją, bet turi ir savo atsiradimo istoriją. Taigi kokia yra romano „Benedikto slenksčiai" atsiradimo istorija?

 

      Inspiravo tikra istorija iš gyvenimo, atsitikusi maždaug tarpukariu. Mama paliko sūnų niekada prieš tai nematytam jo tėvui, pažadėjusi, kad tas duos jam dviratį.

 

      Mano knygos veikėjai yra visai kiti ir kitokie, su tais tikraisiais neturi nieko bendra. Istorija sklandė aplinkui, kelis kartus girdėjau ją vis iš kitų lūpų. Vieną dieną pajutau, kad rašysiu apsakymą. Berašant ėmė aiškėti, kad Benutis Trijonis taip lengvai manęs nepaleis – išsiplėtėme iki nedidelio romano.

 

      Esate sakiusi, jog kūryba leidžia Jums pailsėti nuo savęs, problemų, kasdienybės. Bet Jūsų kuriamų veikėjų pasaulis taip pat yra labai intensyvus, emocionalus ir sudėtingas. Kaip galėtumėte susieti šiuos dalykus?

 

      Žmogus taip sutvertas, kad jo gyvenimas yra nesibaigianti rūpesčių ir problemų estafetė. Kaip tik tai ir yra įdomiausia – ką personažai išgyvena, ką naujo aptinka, kas verčia juos keistis. Gyvendama su jais iš tiesų užmirštu save ir sunkumą save turėti, nes tuo metu jie man yra svarbesni. Jų sielas, jų skaudulius ir dilemas matau iš platesnės perspektyvos, taip, kaip į savąsias turbūt niekada neįstengčiau pažvelgti. Tai mane apsaugo nuo smulkaus susirūpinimo. Savo personažus tik vedu, nesprendžiu jų problemų ir neišgyvenu jų skausmo. Tik iš labai arti liudiju, kas su jais atsitinka.

 

      Kūryboje Jūs vengiate autobiografiškumo, asmeninės patirties fiksavimo. Tuomet kaip siekiate įtaigumo, universalumo?

 

      Autobiografiškumo nevengiu, tiesiog jis man nėra įdomus. Nesu pati sau įkvėpimo šaltinis – tai dvelkia ekshibicionizmu. Bendraudama su artimaisiais pakankamai save išeksponuoju, prisiatvirauju, kartais per daug įsitraukiu į įspūdžius, iš kurių paskui sunkiai išsivaduoju – esu savotiška įspūdžių narkomanė. Rašydama paties teksto labui turiu nuo šito atsiriboti. Teksto įtaigumas atsiranda savaime. Tam užtenka suvokti, kad personažai nėra marionetės ar, dar klaikiau – kažkokie mano klonai. Jų sielos ir psichologija nėra mano pačios pasikartojimai. Man pačiai jie dažnai yra paslaptis. Labai atidžiai juos stebėdama mėginu pajusti, kur esu vedama. Šitaip atsiranda istorija.

 

      Romane Jūs kalbate kito asmens, kas įdomiausia, vyro, vardu. Kas lėmė tokį pasirinkimą? Apskritai, ar yra lengva taip susitelkti į kitą asmenį, perteikti paauglio psichologiją?

 

      Tiesiog taip atsitiko. Kadangi minėtoje „tikroje“ istorijoje vaikas buvo berniukas, taip ji į mane ir įėjo. Atsitraukti nuo savęs ir susitelkti į kitą, nesvarbu, kokios lyties, niekada nėra lengva. Tačiau tai nepaprastai įdomi, kvapą gniaužianti patirtis.

 

      Pagrindinis romano veikėjas paauglys Benas netenka beveik visų jam brangių žmonių. Tačiau ar Beno gyvenimą galima vadinti tragišku? Ko jo gyvenime daugiau – praradimų ar atradimų, vilties ar nevilties?

 

      Benas auga stiprus, pozityvus, kuriantis. Praradimai tik dar labiau jį užgrūdina. Man pačiai jis labai patrauklus. Jei egzistuotų realiame gyvenime, norėčiau su juo susidraugauti.

 

      Kaip galėtų toliau klostytis pagrindinio veikėjo Beno gyvenimas?

 

      Jis groja, tobulėja kaip muzikantas ir tampa savo srities meistru. Vėliau – dėsto, užkrėsdamas muzika kitus. Tampa pakankamai garsus, nes yra ryškus ir leidžiasi vedamas savo talento net tada, kai tas jį bloškia į visiškus kraštutinumus. Aišku, jis myli, nes yra aistringas ir turi kuo pasidalyti, tik jo atsidavimas muzikai anksčiau ar vėliau išplėšia jį iš mylimų moterų glėbio ir vėl priverčia groti „liepsnojančiai amžinybei“. Bijau, kad Benui nelemta sutikti sau lygiavertės moters. O galop jis, aišku, miršta. Ir tada paaiškėja, kad mirtis tėra dar viena muzikavimo forma. Ji užlieja Beną tokiu garsų vandenynu, apie kurį gyvendamas šiapus jis tik miglotai nujautė.

 

      Muzika Benui – savastis, viltis, išsigelbėjimas. Ar ir Jūs tikite tokia muzikos, apskritai meno, galia? Ar pritariate nuomonei, jog kūryba dažnai gimsta iš kančios, nevilties?

 

      Meno galia ne tik tikiu, bet ją ir patiriu. Ji reali, tik čia ir vėl – kad įstengtum priimti kito kūrinį, turi atsitraukti nuo savęs ir su pasitikėjimu įžengti į kito pasaulį. Tai žada netikėtas patirtis, atvertis, intelektualinius apmąstymus – visą grandinę reakcijų, kurioms ne visada esame pasirengę. Kai kurie žmonės to paniškai bijo. Kūryba tiesiogiai negimsta nei iš kančios, nei iš džiaugsmo. Ji yra kažkas daugiau. Kūrimo būsena paprastai yra skaidri, apvalyta nuo pašalinių emocijų. Tačiau, kad tą skaidrumą pasiektum ir išlaikytum, turi laikytis „dvasinės higienos“ – vis iš naujo apsivalyti. O visokie nemalonumai ir kančios puikiai išdegina puikybę, į kurią žmogus linkęs.

 

      Šioje knygoje Jūs subtiliai perteikiate tėvo ir sūnaus santykį, kuris romane yra svarbesnis už kitą, vyro bei moters, santykį. Iš pradžių vienas kito nepažįstantys tėvas ir sūnus tarsi bando prisijaukinti vienas kitą, vėliau jų kraujo ryšio pajutimas, prisirišimas vis stiprėja. Visgi kuris kuriam labiau reikalingas –Benas tėvui ar tėvas sūnui?

 

      Ar yra prasmės kelti tokį klausimą? Galima manyti, kad vaikui tėvai labiau reikalingi, nes jie yra žemė, į kurią vaikas suleidžia šaknis. Vaikui be tėvų baisiau, negu tėvams, kurie jau yra išaugę (iš savo tėvų). Be tėvų vaikas nieko daugiau neturi, o suaugę žmonės gali susikurti įvairius santykius su kitais suaugusiais žmonėmis.

 

      Skaitydama šį romaną prisiminiau J. D. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės" bei R. Gavelio „Jauno žmogaus memuarus". Ar tikslinga Jūsų kūrybą sieti su minėtais autoriais? Ar yra autorių, kurių kūryba Jums artima arba kurie Jums yra autoritetai?

 

      Galima sieti viską su viskuo. Palyginimas su minėtais autoriais man malonus. Dar labai vertinu V. Folknerį, M. Prustą, F. Dostojevskį, R. M. Rilkę, P. Handkę, F. G. Lorką, B. Radzevičių ir kt.

 

      Kokie Jūsų kūrybiniai ateities planai? Ko palinkėtumėte romano skaitytojams?

 

      Dabar rašau apysaką apie dvi moteris. Romano skaitytojams palinkėčiau perskaityti romaną iki galo. Ir apskritai – kuo daugiau skaityti. Pasaulyje apstu puikių knygų, ir, jei laikome save sąmoningais kultūros paveldėtojais, neturime teisės tų knygų apleisti. Turime pratęsti šią jau archajišką tradiciją – atsiversti spaustuve kvepiančius puslapius ir patirti ypatingą būvį, kai knygą išgyveni ne tik kaip tekstą, bet kaip kūną, kuris tavo rankose turi svorį, spalvą, kvapą ir netgi garsą. Turime sirgti priklausomybe nuolat ką nors skaityti. O jau sergantiesiems linkiu niekada nepasveikti!

 

      Kalbino Viktorija Jonkutė

 

      Bernardinai.lt

      2008 11 18