tekstai.lt

Apie internetą, seksą, Seimą ir viešąją sferą: interviu su Artūru Tereškinu (2007)

 

tereskinas arturas
tereskinas arturas
        Artūras Tereškinas – kultūrologas, socialinių mokslų daktaras (doktoratą 2000-aisiais apsigynė JAV, Harvardo universitete), Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universiteto dėstytojas, monografijų „Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje“ (2001), „Netobulos bendruomenės: tapatybė, diskursas ir tauta XVII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje“ (2005) autorius, knygos „Vieši gyvenimai, intymios erdvės: kūnas, viešumas, fantazija šiuolaikinėje Lietuvoje“ (2002) sudarytojas ir bendraautoris. Vos prieš keletą mėnėsių išleista ir naujausia Artūro Tereškino straipsnių rinktinė „Esė apie skirtingus kūnus: kultūra, lytis, seksualumas“.

 

        Visuose šiose knygose sudėtuose Artūro Tereškino straipsniuose labai taikliai analizuojami Lietuvos populiariosios (ir ne tik populiariosios) kultūros reiškiniai, žiniasklaida ir pati Lietuvos visuomenė, naudojantis tokiomis šiuolaikinėmis teorijomis, kaip maskulinizmas, lyčių, seksualumo, queer studijos ir kitomis. Kai kurių straipsnių temos labai netikėtos ir Lietuvoje niekada, bent jau tokiu būdu, nepaliestos – tarkim, straipsnyje „Tautos kūnas ir kūno tauta: keletas falologizmų apie Maironio poeziją“, įsiutinusiame nemažai tradicinių literatūros kritikų, Artūras Tereškinas analizuoja homosocialinius santykius, lyčių vaidmenis, nacionalizmą Maironio poezijoje, o straipsnyje „Populizmo kūnas: sentimentali politika, sąmokslo teorijos ir Lietuvos prezidentas kaip performansas“ eksprezidentą Rolandą Paksą metaforiškai sulygina su transvestitu (drag queen). Artūras Tereškinas nevengia įvairiausių tyrinėjimų – nuo populiarių lietuviškų romanų ar realybės šou iki homoseksualių asmenų ar šeimos įvaizdžių žiniasklaidoje.

 

        Su Artūru Tereškinu kalbamės atvirai, kartais ironiškai, bet visada rimtai: apie neseniai į jo interneto svetainę įdėtas, dar prieš pradedant tyrinėti kultūrinius reiškinius parašytas poezijos knygas, taip pat interneto svetainėje prisipažintą slapyvardį Naglį Meilų, kuriuo Artūras Tereškinas yra pasirašęs apie keliasdešimt straipsnių sekso tema, vos liepos mėnesį parašytą homofobijos Lietuvos žiniasklaidoje analizę „Per daug vieša“ ir kitus dalykus.

 


        Romas Zabarauskas. Į savo interneto svetainę (www.tereskinas.com) neseniai įdėjote abi savo poezijos knygas („Grindinio žuvys“ (Kaunas, 1991) ir „Absonia“ (Chicago, 1995)). Ar jūsų poeziją suprasti įmanoma tik pasitelkus įvairias šiuolaikines teorijas, kuriomis naudojatės savo monografijose?


        Artūras Tereškinas. Pirmoji knyga, man rodos, tradiciškesnė, su lietuvišku atspalviu, tautiniais simboliais, o antrąją knygą tikrai galima būtų analizuoti naudojantis įvairiomis teorijomis, nes ją rašiau būdamas Amerikoje, kai jau studijavau ir tuo domėjausi. Nors galbūt didesnė įtaka ne teorijų, o tokių poetų kaip Mackus ir Niliūnas. Žinoma, taip pat ir paties gyvenimo Amerikoje, vienatvės, depresijos... Gal ir mitas, kad poezija gimsta iš skausmo ir iš vienatvės, bet man panašiai ir būdavo. Tuo labiau kad rašiau jaunystės laikotarpiu, kai jausmai patys stipriausi, intensyviausi.

Kalbant apie poeziją... Mane labai sujaudino, sukrėtė, kai Amerikoje dėsčiau viename koledže ir pasigyriau tokiam profesoriui, kad išleidau naują poezijos knygą, o jis pasakė: „Ką? Ar kas nors šitame pasaulyje dar skaito poeziją?.. Sveikinu...“ Taip, sutinku, poezija yra itin paraštinis, marginalinis reiškinys. Turi būti tikras fanatikas, kad rašytum, nes yra daugybė kitų žanrų, kuriais išreikšdamas save gali pasiekti platesnę auditoriją. Tai tie patys apsakymai, romanai arba net teoriniai straipsniai.


        Bet juk teoriniai straipsniai – irgi paraštinė literatūra?..

 

        Taip, iš tikrųjų teoriniai straipsniai irgi panašiai marginalizuoti... Nors, pavyzdžiui, paskutinę mano knygą, „Esė apie skirtingus kūnus“, manau, nusipirko ir tie žmonės, kurie paprastai tokių knygų neskaito. Galbūt dėl to, kad ji buvo įvilkta į patrauklesnį pavidalą, ją perskaitė ir daug žmonių, kurie anksčiau mane kritikavo. Kai kurie, tiesa, sakė, kad knygoje nemažai tarptautinių žodžių ir ją labai sunku skaityti... Keista, aš visados maniau, kad rašau gana paprastai, palyginus su kitais socialinių, humanitarinių mokslų atstovais Lietuvoje. Visai paprastai juk rašyti negali – sakys, kad čia „lyrika“ arba kad čia tiktai paprasta esė, o ne mokslas... Bet iš tikrųjų norisi ne tik nuveikti ką nors mokslo sistemoje, bet ir pasiekti platesnę auditoriją, todėl labai norėčiau parašyti visiškai paprastą knygą, kuri būtų labiau autobiografinė. Taip visas na grinėjamas teorijas tarsi suasmeninčiau, „pritraukčiau“ prie savęs. Kažkada buvau pradėjęs rašyti romaną iš transseksualo pozicijos – buvau jau parašęs 20–30 puslapių, bet pamečiau savo kompiuterį su visa medžiaga...


        Grįžkim prie jūsų interneto svetainės (www.tereskinas.com). Neseniai joje prisipažinote, jog 2001–2005 omni.lt pasirašinėjote Naglio Meilaus slapyvardžiu. Naglis Meilus gan atvirai rašė sekso tema, matyt, norėdamas bent šiek tiek pakeisti visuomenę... Ar ji pasikeitė?

 

        Individualūs, privatūs gyvenimai galbūt ir pasikeitė, bet viešoji sfera liko tokia pat gniaužianti ir represuojanti. Žmonės vis dar baugūs – bijo būti kitokiais. Man rodos, kad apie tai Naglis Meilus ir rašė. Nemažai buvo straipsnių ir mano paties vardu, ne tik apie seksą, bet apie įvairiausius viešumos dalykus: nuo politikų sapnų iki Vilniaus prostitučių ir benamių realijų.

 

        Dėl Naglio Meilaus – ir tada galima buvo atskleisti, kas po juo slepiasi, tai buvo tik žaidimas – dabar pagyvinsiantis interneto svetainę. Nebuvo baugu, nes Naglis Meilus ne toks jau ir drastiškas... Tiesa, atsimenu, vienas straipsnis nebuvo įdėtas, redakcijoje pasakė, kad tokių straipsnių negali būti! Tai buvo straipsnis apie vyrus, kuriems patinka moterys be kojų arba be rankų. Galima manyti, kad čia yra pasityčiojimas iš neįgalių žmonių, bet, manau, tai tiesiog seksualinio fetišo rūšis... Bet tai pasirodė per daug aštru ir nepriimtina.


        Kitas klausimas – galbūt šiek tiek netikėtas. Pristatydamas naujausią savo knygą „Esė apie skirtingus kūnus“ sakėte, jog jūsų rašymas – šiek tiek utopinis. Kodėl tada nebandote „eiti į politiką“ – juk tai tarsi ir realesnis būdas kažką pakeisti? Panašiai, kaip Slavojus Žižekas, kuris prieš 17 metų kandidatavo į prezidento postą...

 

        Bet nelaimėjo, deja (juokiasi). Iš tikrųjų per praeitus seimo rinkimus sulaukiau raginimų iš draugų, pažįstamų... Juokavome, kad už mane tikriausiai balsuotų senamiesčio prostitutės ir kiti Vilniaus „sekso darbuotojai“... Taigi, ko gero, senamiesčio apygardoje kandidatuoti galėčiau. Mes jau buvom net sugalvoję reklamą – ant troleibusų būtų užklijuoti plakatai, kaip seriale „Seksas ir miestas“, tik vietoj aktorės Sarah Jessica Parker būčiau aš, apsivilkęs rausvus marškinėlius su užrašu: „Artūras žino jūsų skausmą“ arba „Artūras žino jūsų malonumus“ (juokiasi). Bet kartais pagalvoji, ar tikrai verta gaišti savo laiką ir ar tikrai gali pakeisti visą sistemą, kuriai esi svetimas? Bet teisingai: nuo žodžių turbūt labai sunku pereiti prie darbų, ar ne? Vis dėlto manau, kad kalbėjimas, bandymas kitiems kažką pasakyti – tai irgi veiksmas, kuris tiek pat reikšmingas, kaip ir koks nors balsavimas seime.


        Neseniai ILGA’i (Europos gėjų ir lesbiečių asociacija) paruošėte homofobijos Lietuvos žiniasklaidoje analizę tarptautinei auditorijai anglų kalba „Per daug vieša“ (Not private enough?). Pacituosiu jos reziumė: „Ši žiniasklaidos ir 2007-ųjų gegužės įvykių analizė rodo, kad tiek Lietuvos politinis elitas, tiek žiniasklaidos profesionalai vis dar nesuvokia, jog stipri demokratiška kultūra įpareigoja viešai, prasmingai bendrauti ir diskutuoti. Kaip teisingai pažymi filosofė Iris Young, „Nė vienas asmuo, veiksmas ar žmogaus gyvenimo aspektas neturi būti prievarta nutildytas (forced into privacy); ir jokia socialinė institucija ar praktika neturi būti a priori pašalinta iš išsamių viešų diskusijų“. Taigi, viešumas ir atvirumas Lietuvos LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai ir transseksualai – R.Z.) žmonėms dėl jų nuolatinio šalinimo, tildymo ir marginalizavimo lieka lemiamas. Kartą ir visiems laikams valdantysis elitas ir žiniasklaidos profesionalai turėtų suvokti, jog seksualinė orientacija nėra privatus reikalas. Tai yra žmogaus teisių problema, visų pirma LGBT žmonių teisės turėti viešą tapatybę įvairiose viešose srityse, tarp jų ir žiniasklaidoje, nebijant būti stigmatizuotiems, represuotiems, išjuoktiems ar viktimizuotiems.“ Kaip tokioje represuojančioje aplinkoje išgyventi nuo homofobijos tiesiogiai kenčiantiems LGBT žmonėms? Kaip pakeisti Lietuvoje susidarusią kritišką situaciją?

 

        Vienas ir pagrindinis būdas išgyventi – slėptis, vaidinti, kad toks nesi. Tą Lietuvoje daro dauguma. Kiti emigruoja, nes, žinoma, būnant tokiu išgyventi, tarkim, Didžiojoje Britanijoje ar Vokietijoje yra daug lengviau. Yra ir tokių didvyrių, kurie išeina į viešumą ir neslepia savo orientacijos – bet dažniausiai jie labai nukenčia.

 

        Negaliu atsakyt į tokį svarbų klausimą, kaip pakeisti Lietuvos situaciją. Nors partnerystės ar panašių įstatymų neturime, bet įstatymus prieš diskriminaciją – taip... Tačiau tie įstatymai lieka įstatymais, kol nepasikeičia žmonių elgesys, mąstysena, požiūris į kitokius, skirtingus žmones. Kol mūsų valdžia, politinis ir kultūrinis elitas apie LGBT žmones kalbės visokias nesąmones, tai niekas tikrai nepasikeis. Tarkim, Seimo narė Etela Karpickienė neseniai padavė skundą Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai dėl to, jog Lietuvoje neva diskriminuojami heteroseksualai, taip pat kartu su kolega Ramune Visockyte pateikė sąmokslo teoriją, neva Europos Sąjungos institucijoje ir Lietuvos Respublikos Seime veikia „žydrųjų albinų klubai“... Net sunku būtų komentuoti tokius Seimo narių poelgius. Mano manymu, reikėtų ugdyti toleranciją, suvokimą ir pagarbą kitokiems žmonėms, ir ne tik gėjams ir lesbietiems, bet ir daugybei kitų, nuo neįgaliųjų iki vyresnio amžiaus žmonių – į kuriuos kol kas mes žiūrime labai rezervuotai, tarsi visuomenėje jie būtų nereikalingi.

 

        Parengė Romas Zabarauskas

 

        Literatūra ir menas, 2007-09-14