Jurgis Tornau        Su malonumu perskaičiau „Lietuvos žiniose“ Mildos Kniežaitės straipsnį „J. Tornau – prieštaringos epochos aristokratas“. Džiugu, kad neleidžiama nugrimzti užmarštin šio puikaus žmogaus, tikro Lietuvos šviesuolio darbams ir nuopelnams Lietuvos kultūrai. Straipsnis remiasi daugiausia jo dukters Rasos Tornau atsiminimais, jos pateikta medžiaga, kuri yra autentiška, bet nepilna, yra dalykų, kurie dėl jos amžiaus ir gyvenimo vietos (Maskva) jai, matyt, nebuvo žinomi, tad norėtųsi jos tėvo portretą papildyti gana esmingais, man atrodo, momentais.

 

Straipsnio pradžioje trumpai užsimenama jį buvus „Vagos“ leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi. Prie šito jo gyvenimo laikotarpio man ir norėtųsi stabtelėti, nes jis iš tikrųjų buvo labai reikšmingas. Į šį postą J. Tornau atėjo, rodos, iš darbo Komunistų partijos CK netrukus po Stalino mirties. Atsimenu, kaip šią žinią sutiko Jurgis Lebedys VU Lietuvių literatūros katedroje tarp draugų: „O, tai džentelmonas!“ (taip toje kompanijoje buvo su humoru tariamas „džentelmenas“, darant aliuziją į Donelaičio „edelmoną“). Netrukus Lietuvių literatūros katedros daugelis žmonių jau traktavo J. Tornau kaip saviškį, o vyriausiajam redaktoriui jie buvo patikimi konsultantai ir bendradarbiai. Jiems jis mielai užsakinėdavo įvadinius straipsnius praeities autorių raštams, stengdavosi kuo sklandžiausiai išleisti jų knygas. Tuomet išėjo M. Lukšienės „Jono Biliūno kūryba“, I. Kostkevičiūtės „Kritinis realizmas lietuvių prozoje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.“ Aurelijai Rabačiauskaitei jis pavedė parengti Balio Sruogos raštų šešiatomį. Skubos tvarka (per vienus metus, o anais laikais tai buvo labai greitai) jo dėka išėjo Donato Saukos „Ankstyvoji (t. y. ikitarybinė – V. Z.) Salomėjos Nėries lyrika“ ir mano „Kova dėl realizmo 1905–1917 metų lietuvių literatūros kritikoje“, kai buvo iškilusi grėsmė mudviejų disertacijų gynimui. Jis palaikė ir rėmė lituanistų sumanytą „Lituanistinę biblioteką“, kurios serijos tomuose buvo išleista daug svarbių tekstų: Gedimino laiškai ir Mykolo Lietuvio „Apie totorių, maskvėnų ir lietuvių papročius“, M. Valančiaus, S. Daukanto, J. Basanavičiaus raštai, kurie sovietmečiu tegalėjo pasirodyti tokiame neva nemasiniame, specializuotame leidinyje, nors iš tikrųjų buvo prieinami kiekvienam, norinčiam juos nusipirkti. Tiesa, nepaisant visų pastangų nepavyko išleisti jau spaudai parengtų A. V. Kojelavičiaus „Lietuvos istorijos“ ir Vinco Kudirkos raštų, kurie pasirodė šioje serijoje jau Sąjūdžio metais ir nesulaukė tokio susidomėjimo, kurio būtų sulaukę prieš keletą ar keliolika metų.

 

Ne mažesnis įnašas į lituanistiką buvo solidžių, gražiai išleistų albumų serija „Lietuvių liaudies menas“. Ypač daug pastangų pareikalavo koplytstulpių albumas, išleistas eufemistišku pavadinimu „Mažosios architektūros formos“. Ši serija puikiai įsiliejo į stiprią susidomėjimo tautodaile srovę, kuriai vienas iš svarbių impulsų buvo tos pačios „Vagos“ išleista Irenos Kostkevičiūtės studija apie dievdirbį Vincą Svirskį.

 

„Vagoje“ Jurgis Tornau nebuvo vienišas. Jos klestėjimo laikais jai vadovavo galima sakyti, trejetas – be vyriausiojo redaktoriaus, dar du seni vilniečiai: direktorius Jonas Čekys ir vaikų literatūros redakcijos vedėja Aldona Liobytė, viena ryškiausių to meto moterų. Būtent iš jos leidykla gavo daugybę kūrybinių idėjų bei impulsų. Jos namuose Žvėryne telkėsi, buvo globojamas visas jaunų talentų, svetimų sovietinei valdžiai ir jos ideologijai atžalynas, iš čia ėjo leidyklos kontaktai su jaunąja, nekonformistine dailininkų karta. A. Liobytės iniciatyva leidykla ėmė visokeriopai juos remti. Įvairių jubiliejų proga leidyklos darbuotojai pirkdavo dovanoms jų paveikslus, bet svarbiausia – teikdavo jiems užsakymų, užmigdydama bent laikinai cenzūros budrumą. Pvz., V. Kisarauskui buvo užsakyta iliustruoti J. Janonio (sic!) stilizuotą mitologinę liaudies dainą „Mėnuo saulužę vedė“. Šią vaikams skirtą knygelę su puikiomis modernistinėmis iliustracijomis, drastiškai neįtelpančiomis į viešpatavusio soc. realizmo normas, cenzūra užsipuolė jau post factum, kai ji gulėjo ant knygynų prekystalių. Turėjo praeiti gerokai laiko, kol valdžios ideologai priprato prie sąlygiškų, fantazijos kupinų vaikiškų knygų iliustracijų, netrukus pradėjusių skinti laurus tarptautinėse parodose. A. Liobytės namų nuolatiniai svečiai buvo ir A. Steponavičius, Birutė Žilytė, Vytautas ir Sigutė Valiai, Petras Repšys ir kiti. O kartu ir leidyklos žmonės: Rūta Saukienė, Donatas Sauka, Jonas Čekys ir, žinoma, Jurgis Tornau. Kai būdavo linksmai švenčiamos Aldonos vardinės gegužės mėnesį, Tornau per visą miestą ateidavo nešinas puikia gėlių puokšte, tuo skirdamasis nuo daugumos anuometinių vyrų, kurie gėdydavosi viešai rodytis su gėlėmis...

 

Tačiau valdžios sankcijų nepavyko išvengti. Netrukus po to, kai buvo išdraskyta Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra, iš „Vagos“ lėkė ir Jurgis Tornau, ir Aldona Liobytė. Ta taip ir liko pensininke. Jurgį Tornau gelbėjo biografija (aukštas atsargos pulkininko laipsnis, įgytas 16-oje divizijoje) ir partinis bilietas. Keletą metų paredagavęs „Mokslą ir gyvenimą“, jis tapo Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriumi. Šis jo darbo baras gražiai nušviestas minėtame M. Kniežaitės straipsnyje. Norėtųsi tik pažymėti, kad ir čia jis atėjo ne į tuščią vietą. Prieš jį šiame poste buvo Levas Vladimirovas, kurio rūpesčiu į biblioteką pateko Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Verta atsiminti yra pirmoji J. Tornau įsteigto grafikos kabineto vedėja Aldona Griciūnaitė-Molnikaitė, labai daug prisidėjusi prie jo fondų komplektavimo. Įdomi dailininkė, gerai valdžiusi plunksną publicistė ir eseistė. Jos nutapytas V. Mykolaičio-Putino portretas kabo dabar jo memorialiniame muziejuje Vilniuje.

 

Jurgis Tornau buvo ryški ir spalvinga figūra. Tikras „džentelmonas“, anot J. Lebedžio, kuriam svetimos buvo intrigos ir klastos, o duoto žodžio laikymasis – savaime suprantamas dalykas. Bet kita vertus – galėdavo pasiduoti nevaldomiems įtūžio priepuoliams, daužyti kumščiu į stalą ir šaukti ant pavaldinių kaip jefreitorius, kaip tikras prūsų kareiva – taip kalbėdavo leidyklos redaktoriai, kurie nepaisydami viso to jam atleisdavo, jį gerbė ir mylėjo, nes vertino jo besąlyginį atsidavimą lietuvių kultūros reikalams ir žinojo, kad jo pykčiai ir siautėjimai greitai praeina, nepalikdami pėdsako.

 

Moterims buvo pabrėžtinai dėmesingas ir pagarbus. Tačiau mokėjo pasielgti visiškai neprognozuojamai. Plačiai nuskambėjo toks pusiau dramatiškas, pusiau anekdotiškas jo poelgis. Kaune, K. Donelaičio gatvėje, buvo „Vagos“ padalinys, ir kasdien iš Vilniaus į Kauną ir atgal kursuodavo mašinėlė, vežiojusi rankraščius, korektūras ir kitus leidyklos popierius. Šituo nuo sovietinės kontrolės laisvu „paštu“ kartais pasinaudodavo toje pat gatvėje gyvenusi Meilės Lukšienės mama Julija Matijošaitienė, įduodama kokį laišką ar siuntinėlį, ypač kad leidykloje dirbusi Aldona Liobytė buvo labai artima Meilės draugė. Ir štai, artėjant Meilės disertacijos (kandidatinės) gynimui, mama pasiuntė jai gabalą medžiagos suknelei, nes Meilė kaip paprastai visiškai nesirūpino savo apdarais, o į gynimą juk negalėjo eiti su nutrintu sijonu ir senu megztiniu. Bet atsitiko taip, kad kažkas kažką sumaišė, ir siuntinėlis su korektūromis ir kitais popieriais atsidūrė ant Tornau stalo. Tornau įsiuto, pamanęs, kad jam siunčiamas kyšis – medžiaga jo žmonai, ir niekas jo negalėjo įtikinti, kad yra kitaip. Nuo jo įtūžio riksmų aidėjo visa leidykla. Kai Meilė sužinojo apie įvykį ir nuėjo į leidyklą atsiimti siuntinėlio ir paaiškinti vyriausiajam situaciją, tas nesileido į kalbas. Ką ji sau mananti, jeigu jis vaikščiojąs nubrizgusiomis rankovėmis, tai dar nereiškią, kad jis leisiąsis šelpiamas ir paperkamas, ir t. t., ir t. t. Tada ir Meilė neteko kantrybės, pareikšdama, kad jis įžeidžiąs ją ir jos motiną, ir ji pareikalausianti trečiųjų teismo. Tik tada Tornau atsitokėjo, bet išleisdamas Meilę pusiau juokais, pusiau rimtai dar pasakė, kad jis pažiūrėsiąs, ar per gynimą ji tikrai dėvėsianti iš tos medžiagos pasiūtą suknelę.

 

Jis labai vertino ir gerbė V. Mykolaitį-Putiną. Bet ir čia atsitiko kuriozas. Kai buvo leidžiamas poezijos rinkinys „Būties valanda“, vyriausiajam redaktoriui užkliuvo nuostabaus meilės lyrikos ciklo „Benamio dainos“ pirmasis eilėraštis, kuriame yra posmai:

 

Aš žinau, kad ne man
Tos menės ir šviesios seklyčios,
kur kviestiniai svečiai
piktai iš manęs pasityčios.
Man tik lygūs laukai
Ir toliai padangių žvaigždėti.
Man benamio dalia
Vienatvėj budėt ir mylėti.

 

Tornau pratrūko: „Žinau, kas tie „kviestiniai svečiai“! Suprantu, kas čia turima galvoje! Negalima praleisti tokių poteksčių!“ Ir niekas jo negalėjo įtikinti, kad jis klysta, kad jis nemato viso eilėraščio konteksto, kuriame įžvelgti anų politinių poteksčių absoliučiai neįmanoma. Rinkinys išėjo be to eilėraščio, nes autorius, aišku, nieko keisti nesutiko. Tiesa, po kurio laiko Tornau atsitokėjo, suprato savo kvailystę. Antrasis „Būties valandos“ leidimas netrukus pasirodė su visu „Benamio dainų“ tekstu.

 

Šiais keliais štrichais ir norėčiau užbaigti Jurgio Tornau portreto papildymus, kartu išsakydama jam savo gilią simpatiją ir pagarbą.

 

Bernardinai.lt

2009-07-20