Per pastaruosius dvidešimt metų gyvenimas kiek pasikeitė. Ar pasikeitė Jūsų požiūris į knygas?

       Požiūris nepasikeitė, bet knygos – tai tikrai. Visų pirma: mus užplūdo bestselerių tvanas, privertęs suvokti faktą, kad knygos yra parduodami daiktai. Į šį tvaną įsiliejo ir mūsų autoriai, rašantys rinkai ir vidutiniam, masiniam skaitytojui. Knygos dabar teka kaip vanduo, cirkuliuoja kaip finansai ir devalvuojasi kaip pinigai. Nors atsiranda daug labai geros meninės ir pažintinės literatūros, kad nepaskęsčiau knygų sraute, ieškau substancinės literatūros, kurios esmę sudarytų ne komercinė reikšmė, o žmogus, todėl su tikru malonumu imu kažką tikro: Žemaitę, Vaižgantą, Granauską, kitus klasikinius autorius. Būtinoji mano bibliotekos knyga yra Evelyn Waugh „Numylėtinė. Dulkių sauja“ (du romanai). Tai aristokratiškas juodojo humoro autorius, kuris vienas pirmųjų pavaizdavo, kaip degraduoja elitinė kultūra, o jos vietą užima agresyvių prasčiokų pretenzijos. Dvasiai išsigimus jos vietoje suklesti vartotojiški instinktai. Istoriniuose rūmuose plebėjai įkuria lapių fermą – štai kas pasidaro, kai kultūroje ir knygoje nyksta žmogaus dvasia.

       Tikroje knygoje turi matytis žmogus, asmuo, asmenybė, bet dabar daugelyje jų šviečiasi tik prekiniai simboliai. Knygose prekiaujama viskuo: dvasingumo temomis, tautos idėjomis, socialinėmis blogybėmis, žmogaus jausmais. Viskas suvartojama ir viskas parduodama. Net ir buvę neblogi mūsų autoriai tampa literatūriniais zombiais, per kuriuos savo skaitalus sau rašosi masinis žmogus. Masinį rašytoją maitina masinis žmogus – tai įdomi kultūrinė ir biologinė simbiozė. Kultūros reiškiniai taip pat gali būti parazitiški.

       Skaitau ir savo žmonos (nebijau šito žodžio) knygas – ji dar rašo žmoniškai ir žmogiškai. Kartais pats sau mėginu ką nors smagaus pasirašyti, bet kad nėra taip lengva... Čia taip sau parašiau, kad nors kiek būtų linksmiau.

       Ar daug skaitote? Ar galite įsigyti norimų knygų?

       Dabar skaitau nedaug, stengiuosi ir pats gyventi. Man patinka tiesiog gyventi, ir kuo toliau, tuo labiau – net keista. O juk skaitydamas knygą „išjungiu“ save ir įeinu į kitą gyvenimą, bet kad ten dažniausiai nieko gero arba viskas jau žinoma. Knygų įsigyti galiu – tai paprasčiausias dalykas – bet visada blaiviai apsvarstau jos perskaitymo galimybes. Kas iš to, kad namuose atsiranda dar viena knyga, kuriai niekaip nerandu laiko? O laiko nėra kaip tik todėl, kad vis dar galiu pirkti knygas, nes, palyginus, daug dirbu. Jei tiek nedirbčiau, galėčiau sau skaitinėti, bet tada neturėčiau už ką tų knygų nusipirkti. Tai uždaras ratas.

       Beje, kartais knygų nusipirkti neleidžia pačios knygos – mėgindamas iš tos gausybės išsirinkti kokią vieną kitą, pradedu abejoti: o kodėl šitą, o ne šalia esančią? Ana gal dar geresnė, reikalingesnė? Jos visos pradeda lįsti man į akis, reikalauti, kad pirkčiau jas visas, tad dažnai pakrikęs apsisuku ir išeinu iš knygyno taip nieko ir nenusipirkęs.

       Senesniais laikais turėdavau ir patikimesnių pirkimo kriterijų – stovėdavau prieš kokią nors gerą knygą ir svarstydavau: ar savo pinigus išleisti tai knygai, ar gero vyno buteliui? Ir laukdavau, ką man pakuždės intuicija. Ji niekuomet neapgaudavo. Bet kad dabar sugrioviau tuos savo tikrosios vertės kriterijus. Dabar sunkiau, knygos vertę reikia nustatyti autonomiškai ir imanentiškai, išvedant ją iš jos pačios turinio, o ne iš kokių reliatyvistinių santykių.

       Galbūt Jūsų namuose knygos jau nebetelpa? Ką  veikiate su nereikalingomis knygomis?

       O varge, koks baisus pasakymas: nereikalingos knygos! Kaip nereikalingi žmonių gyvenimai, nereikalingos mintys, jausmai... Taip, knyga yra ne tik prekė, už kurią atiduodi savo pinigus, bet dar ir fizinis daiktas. Jis užima mano gyvenimo erdvę ir turi svorio. Ypač tai pajuntu, kai reikia kraustytis. Tada šito svorio tiesiog nekenčiu, jis gresia sveikatai. Bjauriausia, kad visos mano knygos man yra reikalingos, net ir tokie Karlo Marxo raštai. O kai bandau apiplėšti save ir kam nors jas padovanoti – sunku surasti aukų. Juk visi, skaitantys geras knygas, serga tokiomis pačiomis ligomis. Jie visi knygoms nebeturi nei laiko, nei vietos. Nebent naktį jiems paliktum kokią stirtą už durų, kaip koks vagis, – tegul sau manosi...

       Dar pagalvodavau apie visokias bibliotekas, bet kad ir joms reikia ne substancinių knygų, bet skaitalų, jas juk irgi valdo masinis skaitytojas. Joms mano knygų nereikia net už dyka. O už skaitalus reikia brangiai mokėti. Vargšės kaimo bibliotekos – joms taip reikia knygų! Bet kuo aš joms galiu padėti? Savo filologine lektūra? Juk paprastą sveikų instinktų žmogų su tokiomis knygomis galima užmušti – ir fiziškai, ir dvasiškai.

       Kokias knygas skaitote? Ar domitės bičiulių kūryba?

       Jau sakiau, kad skaitau savo žmonos knygas, bet ir tam reikia didelės drąsos.
Savo bičiulių knygas? Na, kartais skaitau. Ir tai suvokiu kaip didelę auką, beveik kaip žygdarbį. Perskaitęs kokią jaučiuosi morališkai pakylėtas. Tačiau bičiulio po jo knygos perskaitymo jau nebelieka – jis transformuojasi į autorių. Todėl ir žmonos knygas skaitau labai atsargiai, kad kartais nesusvetimėčiau.

       Autorius yra mistinė kategorija. Manyčiau, kad autorių kiekvienas gali įsivaizduoti taip, kaip jį supranta. Arba – kaip nesupranta. Tik griežtai katalikiškų pažiūrų arba iš sovietmečio užsilikę autoriai nori, kad juos vertintume rimtai ir neklaidingai.

       Visgi būna visaip. Antai su džiaugsmu skaitinėju Beno Januševičiaus poeziją ir nieko neatsitinka – anas nepasikeičia. Bet tai išimtis. Dar yra Aidas Marčėnas, kuris taip pat išlieka žmogumi – kiek jį beskaitytum. Vos nepamiršau – yra ir Juozas Erlickas, kuriame autorius taip pat nenustelbė žmogaus. Jei rašyčiau apie jį studiją, pavadinčiau taip: Apysaka apie tikrąjį žmogų. Būtų gražu ir teisinga.
Gal ir gerai suformuluota: savo bičiulių kūryba dažniausiai aš tiesiog domiuosi. Jie man tikrai įdomūs...

       Ar Jus tenkina išleidžiamų knygų asortimentas? Ar pasigendate kokių nors knygų? O galbūt knygų išleidžiama per daug?

       Asortimento niekada nepeikiu. Esu įpratęs, kaip pasakytų Donelaitis, pasikakinti tuo, kas yra. Juk būdavo ir blogiau – jokio asortimento. Dviejų rūšių dešra parduotuvėje, keletas deficitinių autorių knygyne, kuriuos žūt būt turėdavai nupirkti. Nors tada būdavo aiškiau. Dabar įsisiautėjo devalvacijos reiškiniai. Bet tai nereiškia, kad gerų knygų sumažėjo. Priešingai, jų yra daugybė, tik jų sunku rasti, sunku jas atpažinti.

       Tiesiog dėl knygų gausos? Dėl manęs – nors ir tvanas...

       Regimantas Tamošaitis iš Olandų gatvės,

       Neaiškių literatūrinių biurokratinių bildesių regiono.
       2009-05-06

       Klausinėjo Benediktas Januševičius

       Skaitytojo komentaras: Šitas literatas per daug maivosi. Regimantas (kadangi parašytas tekstas mano atžvilgiu visai susvetimėjo ir pradėjo savo gyvenimą, galiu pasakyti apie jį, ką tik noriu. Beje, pasilieku teisę, iškilus būtinybei, keisti savo žodžius, mintis ir pažiūras, jeigu jos pasirodytų esamos nepriimtinos man ir mano artimiesiems. Kas patinka ryte, ne visada tinka vakare).

       Rašytojai.lt