Agnė Žagrakalytė. Visa tiesa apie Alisą Meler. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.

 

Man visada labai sunku sugalvoti pavadinimą savo rašiniams, eilėraščiams, gyvenimo atvejams. Eilėraščius galima rašyti ir be pavadinimo, bet straipsnius pavadinti reikia. Kankinuosi kurdamas tuos pavadinimus. Bet ne šįkart. Rašiniui apie Agnės Žagrakalytės knygą iš karto gimė koks tūkstantis ir vienas pavadinimas: nuo holivudinės frazės „Maniakas ieško maniako“ (čia mano vaikystėje S. Stallone viename kino filme šituos žodžius ištarė) iki visokių bombų, seksbombų (beje, vien su sandu „seks“ maždaug šešis šimtus šešiasdešimt šešis (pabandykit ištarti greitakalbe) pavadinimus galima sugalvoti), amazoninio proveržio vyriausybių, dviejų kumščių ir dar galelio, tinka ir gaidelis, pistoletas (per klaidą iš pradžių parašiau „pistolitas“, bet „pistolitas“ irgi tinka), meškiukams ir vyrams kaput bei dar kitokių pavadinimų, kurių čia neturiu teisės ištarti.

 

Galiausiai pasirinkau pavadinimą „Romanas“, nes manau, kad A. Žagrakalytė parašė romaną, o ne poezijos knygą. Ir šitas mano rašinys toli gražu nebus vertas to, ko verta Agnės poezijos knyga, o dar labiau negu knyga – pati Agnė (beje, pirmą kartą supratau, kad Žagrakalytės vardas Agnė, t. y. gana įprastas vardas, mane visada kerėdavo jos pavardė, tai net nesuprasdavau, kad ji – Agnė; Agnė, Agnė – dabar rašau ir pats stebiuosi), taigi dėl to mano rašinio nevertumo. Šiandien aš nesu tokios geros maniakinės formos kaip Agnė arba mano cituotasis S. Stallonės personažas, bet šita knyga ir ta adresantė, kuri pro knygos eilutes (raideles, špygeles) šviečiasi (siautėja), tai varo visus varžtus iš mano makaulės ir įkvepia rašyti. Stengsiuosi rašyti kukliai, palyginti su tuo, ką noriu parašyti, ir vis save cenzūruosiu, t. y. skaitysiu, ką parašiau, ir kuklinsiu.

 

Pradėsiu nuo paskutinio pirmosios A. Žagrakalytės knygos „Išteku“ eilėraščio „Patenkintos mergelės pakalbėjimai. VIII. (finalinis)“, kuris baigiasi žodžiais:

esu viskam
pasiruošus
(labas kaip gyveni
        išteku
        išteku
        išteku)

 

Man buvo gražiausias šitas finalinis eilėraštis iš pirmosios A. Žagrakalytės knygos. Dabar trumpoje citatoje ne visai atsiskleidžia to išteku, išteku, išteku kažkoks laisvumas, akiplėšiškumas, iššūkis, virsmas, pasirinkimas, kažin koks užvaldymas ar, pvz., pergalė prieš miegant apsivemiančius padauginusius mylimuosius, prieš kūdikių kakučius, vystyklus, seseris, prieš save pačią, prieš save pačią-kitą (kuri atsiskleidžia įvairiausiais šizofreniniais pavidalais jau antrojoje knygoje), prieš moteriškumo siluetus, inkarnacijas, varžoves. Žodžiu, pirmojoje knygoje eilėraščių subjektė (neabejotinai moteris ir neabejotina moteris) nuosekliai ėjo į virsmą, kuris knygos pabaigoje išsiskleidė tokiu kaspinu išteku, išteku, išteku, o knygos „Visa tiesa apie Alisą Meler“ subjektė yra neabejotinai ištekėjusi, gyvenimo kiek (o iš tikrųjų tai labai daug) suvaržyta moteris, kai kuo (ir akivaizdu kuo, bet, kaip minėjau, būsiu kuklus) nepatenkinta, pašėlusi, galinga, besiblaškanti, mėginanti išsilaikyti tokia, kokiai dera būti ištekėjusiai moteriai, todėl tam tikras savo savybes, manijas, galias, moteriškumus redukuojanti į save kitą, save susikurtą, į atspindžius veidrodžiuose, lapę, Alisą, bobutę, gal net dviračius ir daugybę kitokių įrankių.

 

Kadaise man labai patiko toks filmas „Gimę žudyti“. Galvodamas apie aptariamą knygą ir apie autorę, kaip tik prisimenu tą „Gimę žudyti“ (gal net ir dėl nuotraukos užpakaliniame viršelyje). Agnė yra gimusi ne žudyti. Ji gimusi būti lyderė. Nugalėtoja iš prigimties, t. y. arba bus pirma, arba mirs. Čia Adlerio aptartas lyderio, arba nepilnavertiškumo, kompleksas. Mes daugiausiai pasiekiame ten, kur labiausiai bijome, kur manomės esą silpni. Kovojame, varžomės, tampame tos srities lyderiais. Tai su kuo ir dėl ko, mano manymu, varžosi A. Žagrakalytės eilėraščių subjektė? Ogi, mano manymu, ji varžosi su visomis pasaulio (arba, sakykim, jos poezijos pasaulio) moterimis dėl moteriškumo. Visos moterys yra varžovės ir visas reikia nugalėti. Tokios tendencijos ryškėjo jau pirmojoje eilėraščių knygoje, bet antrojoje...

 

Tokio ryškumo varžytuvių ir iš proto eituvių dar nebuvau matęs. Ir man tai baisiai gražu. Baisiai galinga, negailestinga, maniakiška, o visa dar pagardina tai, kad nėra vyriškos atsvaros tam pašėlusiam eilėraščių subjektės maniakiškumui, ji tiesiog demonstruoja, kad nėra prilygstančio vyro (čia vėl sukuklinu, kaip buvau žadėjęs, todėl tie, kurie nenori gilintis į tikrąją prilygstančio vyro trūkumo dramą, gali saugiai pračiuožti paviršiumi, paskaitydami eilėraštį „Suvenyrinių meilužių krautuvė“, p. 98–100). Šitos moteriškumo varžytuvės (pjautynės?) prasideda nuo pirmojo eilėraščio pavadinimo: „Stebiu jas stebinčias ir bijau įeiti į namą, kad laiptinė, moteris skirianti, į mane neliuokteltų ir manyje nesusijungtų“ (p. 5), ir vis auga, ypač susikoncentruodamos kai kuriuose eilėraščiuose, pvz., „Odaliskos raudai atminti“ (p. 60–62) pavirsdamos šokančių mergelių armija su išaštrintomis žirklėmis, suknelių tvarsčiais, nėrinių ledais, amunicijos pilnomis rankinėmis, apynasriais, jos „užsimojusios kerta / palinkusios skina / traška tarp pirštų gurgždūs kaklai / virpa čiurkšlė purpurinė“ ir t. t. Mano manymu, toji Alisa Meler, kurios, kaip užpakaliniame viršelyje teigia autorė, nėra „(Netikit – pragūglinkit)“, kaip tik ir yra pati aukščiausia tų moteriškumo varžytuvių forma: eilėraščių subjektė ima varžytis ne tik su visomis (gerai jau – beveik visomis) savo pasaulio moterimis, bet net ir pati su savimi, t. y. su savimi kaip Alisa Meler – su savo atspindžiu veidrodyje, atspindžiu mintyse, atspindžiu judesiuose, atspindžiu gyvenime, su redukuota savimi, šizofrenine savimi. Alisa Meler yra A. Žagrakalytės eilėraščių subjektės ir alter ego, ir šešėlis. Į šią antrininkės figūrą įkeltos ir šviesiosios, ir tamsiosios eilėraščių subjektės pusės – ir pergalės, ir nusivylimai, t. y. juodos ir baltos pergalės, ir juodi, veriantys, atvirai, kartais net šokiruojamai išpažįstami nusivylimai, bet ir atradimai:

pati sau Snieguolė, pati sau nykštukai –
mus skiria tik knygos viršelis, mieloji, –
šiurkščioji veidrodžio pusė,
laiko sniegas, sluoksnis, pro kurį prasikalsiu,
išsiveršiu į šviesą, dūluojančią pro ledynus.

(p. 141)

 

Dabar pamėginsiu parašyti keletą labai didelių, bet labai nuoširdžių nesąmonių. Pirmasis didžiausias nuoširdumas yra tai, kad, labai labai teigiamai vertindamas A. Žagrakalytės poezijos krūvį, pačią poeziją, kaip poetinę meistrystę (t. y. ne kokią emocinę, ekstatinę, sukrėtimo meistrystę ir pan.), vertinu kur kas kukliau. Manau, yra puiki tešla, iš kurios galima iškepti tokį pat puikų poetinį pyragą, bet dar jis neiškeptas (vėliau apie tai pakalbėsiu detaliau). Antrasis didžiausias nuoširdumas yra tai, kad A. Žagrakalytė su savo materialiu kūnu, siela ir dvasia kol kas man yra gerokai įdomesnė už to kūno, sielos ir dvasios rašomą poeziją. Dažnai, kalbant apie menininkus, man įdomiausia yra kelias, ieškojimas, pati ta dvasia, kuri nori kažin kokiomis formomis (pvz., eilėraščiais) materializuotis. Dvasia visada yra galingesnė už savo materializacijas ir iš tikrųjų tai tikrai nedaugeliui poetų (-čių) pavyko tas „materializacijas“ labai priartinti prie tų mano (jų) mylimųjų dvasių. Tuos, kuriems nors kiek pavyko, vadinu meistrais (bet kalba dabar ne apie tai). O pati nuoširdžiausia nesąmonė yra tai, kad nuo pirmo knygos „Visa tiesa apie Alisą Meler“ atsivertimo ėmiau galvoti ir iki dabar dar galvoju: tai ar šizofrenija čia, ar ne. (Čia buvau prirašęs keletą pastraipų šizofrenijos tema, bet nusprendžiau vis dėlto temą sukuklinti, todėl pastraipas ištryniau, parašiau skliaustelius, o klausimą „Tai ar šizofrenija čia, ar ne?“ vis dėlto palieku. Na, ir dar nuoširdžiai prisipažįstu, kad linkstu vis dėlto manyti, jog ne.)

 

Dabar grįšiu prie pirmojo didžiausio savo nuoširdumo ir pakalbėsiu apie Agnės poezijos meistrystę. Pradėsiu nuo pradžių, nuo žodžio „romanas“. Eilėraščių knyga „Visa tiesa apie Alisą Meler“ yra labai didelės apimties: 152 puslapių, bet labai suspaustu šriftu išspausdinta, kai kurių ciklų eilėraščiai rašomi vienas po kito tame pačiame (o ne naujame) puslapyje, todėl, mano skaičiavimu, knyga yra mažiausiai 200 puslapių. Daug. Jeigu būčiau buvęs šios knygos redaktorius, tai apimtį būčiau siūlęs gerokai mažinti ir daugelį eilėraščių būčiau negailestingai trumpinęs, bet... Bet iš tikrųjų tai labai mėgstu storas, dideles poezijos knygas, t. y. kur daug poezijos vienoje vietoje. Kad ir ką sakyčiau, pripažįstu, kad knygoje „Visa tiesa apie Alisą Meler“ daug poezijos vienoje vietoje ir kad man tai patinka. Paprastai turiu gerą atmintį eilėraščiams ir prieš sėsdamas rašyti apie kokią poezijos knygą bent jau trečdalį jos būnu išmokęs atmintinai, t. y. specialiai nesimokau, bet man savaime įsimena tai, kas patinka. Agnės nieko nemoku atmintinai iš antrosios knygos. Man čia daug kas patinka, bet dar per daug triukšmo, džeržgesių, kurie neleidžia kvailai mano galvelei susikrauti tų eilėraščių vidun. Aš neaprėpiu šitos knygos. Manau, reiks kokių metų, kad imtų dėliotis aiškios struktūros ir įsijungtų savaiminė atmintis. Čia giriu Agnės eilėraščius, juose yra tai, ko nesuprantu, ko nepagaunu, kas nugali, supainioja mano atmintį, bet va tas „nepagaunu“. Pasitaiko gyvenime, kad tai, ko nepagaunu, ne visada aukso vertę turi. Visada ieškau tobulos poezijos ir, mano supratimu, geriausiai pavykę šios knygos eilėraščiai yra „Alisai, penktadienio narcizei“ (p. 141–145). Rašau ir šypsausi, nes ir pirmojoje knygoje man labiausiai patiko paskutiniai eilėraščiai, ir dabar – taip pat. Kažkoks dėsningumas. Eilėraščiai „Alisai, penktadienio narcizei“ yra trumpi, išvalyti, išgryninti ir dar. Dar aš esu toks senamadiškas, sentimentalus, iš kaimo. Todėl man patinka, kai atsiranda žiedlapių, graižų:

mūsų ką tik žydėjusios galvos,
du pavargę veidai, blunkantis
lūpų raudonis,
– blakstienos, garbanos, šinjonai,
sruogos ir klostės yra
sunkios, mūsų galvų graižai, mūsų byrantys žiedlapiai.

 

Ai, juokauju dėl tų žiedlapių, ne dėl sentimentalumo man gražus paskutinis knygos eilėraščių ciklas. Man atrodo, kad jame tiksliai susikoncentravo ir susipoetizavo visi tie maniakiški iš proto ėjimai, mirtini konkuravimo, lyderiavimo, taip pat nusivylimo (seksualinio nusivylimo, ką aš čia dabar, po šimts, visą laiką kuklinu) keliai ir klystkeliai. Čia be skrupulų, bet labai poetiškai išsiveržia visa tai, nuo ko knygoje buvo dangstomasi visokiomis britnėmis, meilužių krautuvėmis, giesmių giesmėmis ar dainų dainelėmis, lapėmis, bobutėmis („Tikras vyras turi būt du kumščiai ir dar galelis, kad būt kur žvirbliui nutūpt“ – aiškina bobulytė Alisai“ (p. 39), grybautojais ir t. t. Kažkaip tarsi atsitiktinai kartą atsiverčiau 144 puslapį ir perskaičiau:

štai kūnas, usb raktas,
tamsoj ieškantis tinkamo plyšio,
aš nuo tavęs pasikraunu,
mus skiria tik techninės kliūtys,
spalvoti laideliai, supainioti dar gamykloje.

 

Ir:

po skirtingais dangteliais bilda
mūsų bendri mechanizmai,
klausiu, – kur nusuki žvilgsnį,
kai aš į tave nežiūriu?

 

Tada dar nebuvau matęs ciklo pradžios ir nesupratau, kad čia „aptariami“ reikalai su Alisa. O tas „nesupratau“ reiškia, kad labai gerai supratau visą sublimacijos įtampą ir grožį. Taigi, „Romanas“. Kartą dar paauglystėje nuėjome su draugu į filmą (tuo metu į kultūros namus atvažiuodavo tokie filmų rodytojai su videomagnetofonu ir televizoriumi ir rodydavo amerikoniškus, o ne sovietinius filmus). Tas filmas vadinosi „Grizlis“. Paklausiau, apie ką filmas, o man atsakė: „Nu, žinai, „Grizlis“ – filmas apie meilį.“ Aš tai tikrai žinojau, kad grizlis yra kalnų lokys, ir, pasirodo, filmas tikrai buvo apie kalnų lokį. Tiek čia tos ir meilės. Tai apie ką A. Žagrakalytės „Visa tiesa apie Alisą Meler“? – paklausiau pats savęs ir šypsodamas atsakiau: „Nu, tai žinai, ča tokis romanas apie meilį.“ Kas uždraus man būti kvailam, o, beje, ar visi suprantate, kuri čia yra toji meilės sekundė „kai aš į tave nežiūriu?“, ir kad ta sekundė tikrai yra tik sekundė, o kiek dėl jos mykimo ir mygimo (kaip S. Geda sako), ir, beje, kodėl tą sekundę Ji į Jį (Ją?) nežiūri?

 

Šiaurės Atėnai, 2008-12-19