ISavo pradžią esu pasiskolinęs iš Victoro Turnerio pateiktos ritualinio proceso sampratos1. Ritualui, pagal šią teoriją, esą būdinga, kad jame antistruktūra, tai yra netvarka, įsijungia į struktūrą, tai yra vienokia ar kitokią tvarkos sistemą.
Kaip pavyzdį jis mini paauglių įvedimo į suaugusio žmogaus statusą ceremoniją, – tai, kaip ji vykdoma daugumoj vadinamųjų primityviųjų genčių. Šiame rituale galima atpažinti tris fazes: atsiskyrimą nuo ankstesnės, vaikiškosios būties struktūros, liminalinę („ant ribos“) fazę ir įsijungimą į naująją, pilnateisio bendruomenės nario gyvenimo struktūrą. Pereinamoji fazė yra „antistruktūrinė“, antitetiška normalioje kasdienybėje rutinizuotam elgesiui ir galvosenai. Šios fazės charakteristikos pažįstamos ir kariuomenių bei tikėjimųrekrutams: įprastųjų kategorijų išnykimas, absoliutus klusnumas, tyla, paprastumas, skausmo ir kentėjimo priėmimas, šių savybių sukaupimas į vieną pergyvenimą suteikia sąlygas siekiamam identiteto pasikeitimui. Įprastosios tvarkos suspendavimas eina kartu su intensyvesniu intymiosios bendruomenės pergyvenimu, su communitas.
Nuo tokių netvarkoje nukalamų išliekančių pasikeitimų galima atskirti laikino „statuso apvertimo“ ceremonijas, kaip viduramžių Anglijos katedrose, kai bažnyčios choro berniukas vienai dienai perimdavo vyskupo sostą, kaip boy bishop, ir atlikdavo savotišką vyskupo funkcijų versiją. Kontinentinėje Europoje, pavyzdžiui, Prancūzijoje, tokia vienos dienos bažnytinė revoliucija buvo vadinama Kvailių Švente; jos metu žemesnieji klero nariai užimdavo aukštesniųjų vietas ir parodijuodavo ceremonijas, kurios likdavo šventos visomis kitomis metų dienomis2. Kvailių šventės tradicija išnyko viduramžių pabaigoje, bet skirtingais pavidalais ji vis atgimsta „antistiuktūros“ pergyvenimuose tų, kurie apie šią tradiciją nieko nežino. (Šią ceremoniją „kultūrinėje revoliucijoje“ suvaidino ir Mao–Ce–Tungas, kurio civilizacijoje jinai išvis neegzistavo.) Statuso apvertimo ritualuose netvarka ir intensyvesnis communitas pergyvenimas irgi turi esminę vietą.
Tvarka yra priešinga communitas; ir com unitas atšaukia tvarką. Ritualinis procesas šias priešingybes, kurios abi žmogui reikalingos, sujungia. Jei ritualai nepakankami, tvarka pasidaro mechaniškai opresyvi, netvarka anarchiškai agresyvi – ir tada tarpusavy jos nesutaikomai kovoja ligi vienos ar kitos pusės sunaikinimo. Ši kova vyksta ne tik visuomenėje, bet ir individo viduje; psichiatriniuose simptomuose neretai atpažįstama kaip tik jos architektonika.
Nebūtina čia išsamiau kritikuoti Turnerio ritualinio proceso teorijos. Nei ritualas, nei pabėgimas nuo ritualo į „realybę“ man magikos neturi. Bet mane domina žmonių išgyvenimuose apčiuopiami įvairūs būdai suvokti tvarką ir netvarką bei jų tarpusavio santykius.
Nagrinėdamas įvairius netvarkos suvokimo būdus, kurie atpažįstami istorinėje žmonijos patirty, aš visų pirma įžvelgiu skirtumą tarp tokių netvarkos apraiškų, kurių dėka į reguliuojamą rutiną įsiveržia kas nors, turįs išliekančiąją vertę, ir tokių tvarkos išardymų, po kurių nieko, kas turėtų išliekančiąją vertę, neatsiranda. Pirmąją iš šių netvarkos rūšių aš vadinu „stebuklingu įsiveržimu“, antrąją – „beprasmišku chaosu“.
Netvarkos, kaip stebuklingo įsiveržimo, samprata greičiausiai bus kilusi šamanizme ir apskritai animistinėse religijose. Jos pilni folkloras ir pranašai. Modernia forma ji svarbi romantizmo paveiktiems galvotojams, tarp jų ir Marxui, kuriam, kaip Robespierrui, revoliucija buvo „stebuklingas įsiveržimas“ mano čia vartojama reikšme3. Netvarkos, kaip stebuklingo įsiveržimo, samprata randama Tristano legendoje; kai kuriose moralinio jautrumo teorijose; Maxo Weberio charizmatinio vadovavimo sąvokoje; įžvalgos išgyvenime, kaip jį aprašo fizikai ir matematikai; Arthuro Rimbaud pareiškime: „Aš aptikau, kad mano dvasios netvarka šventa“.
Rimbaud netvarkos interpretacijos tiesioginis kontrastas galėtų būti Kalvino frazė apie „beformį chaosą, pilną dezoliacijos“. Šią frazę Kalvinas taikė Renesanso pabaigos katalikų Bažnyčiai, bet jinai tiksliai nusako netvarkos išgyvenimą, kuris nuo Kalvino laikų apskritai Vakaruose tapo dominuojantis, kurį gamtos mokslininkai yra suvokę kaip entropijos tendenciją ir kuris turbūt yra ir mūsų patirties dalis. Netvarkos, kaip stebuklingo įsiveržimo, pajutimas buvo stiprus viduramžiais, ir jį XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje vėl bandė atgaivinti romantiškasis sąjūdis, kurio pradininkais šiuo atžvilgiu laikytini Rousseau ir Williamas Blake'as. Bet netvarkos, kaip bereikšmio chaoso, pajutimo jiems nepavyko nugalėti. Romantizmo koncepciją šis nepasisekimas, gal labiau negu bet kas kita, ir sužlugdė.
Netvarkos, kaip bereikšmio chaoso, išgyvenimas žymia dalimi yra racionalizacijos rezultatas. Kiekvienas racionalizacijos šuolis žmonijos istorijoje bereikšmiu chaosu definuoja (kaip Kalvinas anksčiau cituotame posakyje) viską, kas nesutelpa to šuolio atneštoje racionalizuotoje sistemoje. Bet, iš tvarkos griežtai pašalinus netvarką, tai, kas lieka racionalizuotoje sistemoje, nelauktai pasirodo esąs beprasmiško chaoso generatorius, – kaip, pavyzdžiui, amerikietiškame urban renewal. Šia prasme racionalizacijos pažanga yra kartu ir beprasmiško chaoso plėtimasis. Bet netiesa, kad analizė neišvengiamai gamina bereikšmį chaosą ir kad stebuklingų įsiveržimų galima laukti vien iš „gyvenimo“.
Su netvarka susitvarkyti yra palyginti lengva. Žymiai sunkiau, man atrodo, teisingai suprasti tvarką, atskirti skirtingas jos rūšis ir suvokti tų skirtingų rūšių logikas ir reikalavimus žmogui, kuris vienokios ar kitokios tvarkos erdvėje gyvena. Aš kol kas vis dar manau, kad įvairūs tvarkos išgyvenimai, kuriuos galima atpažinti žmogiškojoje patirtyje, sutelpa į keturis pagrindinius tvarkos tipus arba į jų kombinacijas ir konfrontacijas. Tiems pagrindiniams tvarkos supratimams apibūdinti aš vartoju sakralinės gamtos (arba prigimties), sekuliarinės gamtos, fabriko ir meno kūrinio metaforas.
Tvarka, kuri suvokiama kaip prigimtinė, egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus pastangų. Žmogus jos nesukuria, negali iš esmės pakeisti, bet yra jos sąlygojamas ir tepajėgia, geriausiu atveju, ją tik suprasti.
Tačiau prigimtinės tvarkos struktūra gali būti suvokta dviem skirtingais būdais – kaip sakralinė ir kaip sekuliarinė gamta. Sakralinė gamta susideda iš privalomybių, iš įstatymų, kuriuos įvairiems gamtos elementams buvo skirta vykdyti ir pildyti juos moralinės prievolės pagrindu. Tik sakralinės gamtos erdvėje galima, kaip būdavo viduramžių Europoje, valstybės teisme teisti gaidį už kiaušinio padėjimą – tai yra už nusižengimą tvarkos specifikacijoms, skirtoms jo rūšiai. Jį teisiant, būdavo svarbu nustatyti, ar gaidys savo nusižengimą gamtos įstatymui yra atlikęs su intencija jam nusižengti ir tuo Dievo duotą tvarką paneigti, ar atsitiktinai ir netyčia. Panašiai būdavo teisiamos žiurkės ir net skėriai4. Josephas Needhamas tvirtina, kad be šitokios, visuotiniam moraliniam įstatymui palenktos, gamtos sampratos nebūtų galėję išsivystyti modernieji gamtos mokslai, – kaip jie neišsivystė Kinijoje, kur tokios gamtos sampratos nebuvo5.
Moraliai privalomiems dėsniams, iš kurių susideda sakralinė gamta, empiriškai galima ir nepaklusti. Todėl šioje struktūroje automatiškai randasi dichotomija, radikalus plyšys tarp „paklūstančiųjų“ ir „nepaklūstančiųjų“, „tikro“ ir „netikro“ sąmoningumo, „sveiko“ir „nesveiko“ ir t. t. Sakralinės gamtos struktūra ne tik reikalauja radikalaus priešingų kategorijų atskyrimo, bet ji šaukiasi ir hierarchinio principo: kur yra moraliai privalomas dėsnis, individus ar bendruomenes reikia stratifikuoti pagal tai, kiek tobulai jie tą dėsnį vykdo. Kur yra dichotomija ir hierarchija, ten visada galima ir inversija: ankstesniųjų dievų pavertimas velniais, bjauraus paskelbimas gražiu, „pasaulio apvertimai“, „visų vertybių perkainojimai“, „išganančios nuodėmės“, – Nietzsche, Dostojevskis, de Sade'as, Sabbatai Zevi, – apskritai visi karštomis raidėmis įrašytieji.
Sakralinei tvarkai būdinga, kad ir kitimo kryptis yra sąlygota, ar kitimas būtų suvoktas kaip evoliucija, ar smukimas iš auksinio amžiaus, ar, kaip Indijos kosminiai konstrukcijos–destrukcijos ciklai, savo privalomybe panašūs į dangaus kūnų revoliucijas savo orbitose. Tiek marksistinė istorijos samprata, tiek Eriko Eriksono asmenybės vystymosi fazių teorija yra suvoktos sakralinės gamtos reikalaujamais galvojimo būdais.
Visi keturi išvardintieji sakralinės tvarkos architektoniniai principai – dichotomija, hierarchija, inversija ir privaloma kitimo kryptis – yra svetimi sekuliarinės gamtos sampratai. Sekuliarinė gamta susideda ne iš privalomybių, bet iš veiklos dispozicijų, iš galimybių ir tikimybių, kad tam tikros rūšies veiksmas įvyks; ir iš vieno elemento sąveikos su kitais elementais padarinių. Šitokia – ne privaloma, bet atsitiktinumą apribojanti, – apskritai kalbant, yra tvarkos samprata šiandieniniuose moksluose. (Bet moksluose, ypač gal astronomijoje, yra ir sakralinių elementų. Ir mokslininkai svarbiausių savo įžvalgų pasiekia ne su sekuliarinės gamtos, bet su meno kūrinio logikos pagalba.)
Sekuliarinės tvarkos modelis galėtų būti debesų formavimosi ir išsiformavimo procesas. Sekuliarinės gamtos elementai suvokiami ne kaip „substancijos“,savo išliekantį pobūdį turinčios savyje, bet kaip „santykių kompleksai“ – neįžvelgiamai mažų dalelyčių ir visai nematomų jėgų kombinacijos, kurios egzistuoja tiktai sąveikoje su kitomis dalelyčių ir jėgų kombinacijomis ir tiktai iš tos sąveikos įgauna savo laikiną turinį. Santykių kompleksas neturi tokių savybių kaip „laisva valia“ ar „racionalus sprendimas“. Jo negalima teisti (nors galima teisme liudyti, kad kaltinamasis „nežinojo ką daro“ ir dėl to nebaustinas), – bet negalima ir kaip vienkartinės, nepakeičiamos vertybės ilgėtis. Sekuliarinėje gamtoje nėra nei kas ilgėtųsi, nei ko būtų verta ilgėtis.
Sekuliarinėje gamtoje nei „statomi namai“, nei „vedamos tautos“, bet vyksta nuolatinis beveik neapčiuopiamų savybių, beveik „fikcijų“ tekėjimas iš vieno „konteksto“ į kitą „kontekstą“, kurie savo išoriniais pavidalais atrodo skirtingi, bet visi egzistuoja toje pačioje vienodai reikšmingų (ar vienodai nereikšmingų) „atsitikimų“, „susitikimų“ ir „susidūrimų“ plotmėje. Niekas sekuliarinėje gamtoje neturi už save atsakingo veikėjo pobūdžio nei neatimamų teisių, o tik „veiklos dispozicijas“, ir tai dar ne nuolatines, bet nuo konteksto priklausomas. Ir jei vieno akcijos dispozicijos skatina kitą praryti, – sekuliarinės gamtos logikoje nematyti priežasties, kodėl reikėtų jam neleisti tai padaryti (arba pačiam susilaikyti kito neprarijus).
Sakralinė gamta susideda iš „kategorijų“, „identitetu“ ir „charakterių“, ir jie visi yra esminės būtinybės, išliekančios reikšmių struktūros sakralinėje erdvėje, kurias visi – priešai ir draugai, – toje erdvėje egzistuojantieji, privalo pripažinti. Sakralinėje gamtoje viskas yra atmintina, sekuliarinėje gamtoje viskas užmirštama. Tačiau tai, kas atmintina sakralinės gamtos erdvėje, yra įstatymas, ir tai, kas užmirštama sekuliarinės gamtos erdvėje, yra patirtis. Sekuliarinės gamtos logika priverčia užmiršti vienintelį dalyką, kurio ji leidžia ieškoti – patirtį6. Bet sakralinė gamta iškraipo pačią patirtį, ją redukuodama į įstatymo pildymo arba nusižengimo įstatymui kategorijas. Patirtis nukryžiuojama ant keturių pasaulio krypčių kelrodžio. (Kilusio, kaip galvojama, iš keturių vėjų patirties.)
Gamtos tvarka – ir tai, kas suvokiama kaip prigimtinė tvarka visuomenėje ir žmogaus viduje, – egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus intencijų, tuo tarpu fabriko ir meno kūrinio tvarka yra paties žmogaus sukurta. Mane čia, aišku, domina ne fabrikai ir meno kūriniai kaip empiriniai objektai, bet fabriko ir meno kūrinio logika konstruojant tvarkos sampratas. Kas atsitinka, kai tvarka suvokiama, lyg ji turėtų fabriko struktūrą? Kas atsitinka, kai tvarka suvokiama, lyg ji turėtų meno kūrinio struktūrą?
Fabriko logikos erdvėje galima pasirinkti, kokias struktūras pastatyti tam, kad žaliavos būtų pakeistos į pageidaujamą produktą pagal iš anksto paties žmogaus nusistatytas specifikacijas. Fabriko logikai viskas – įskaitant visuomenę ir žmogaus charakterį – yra tik žaliavos tokioms transformacijoms. Žaliavos neturi neatimamų teisių egzistuoti tokios, kokios jos yra, ar priešintis savo pakeitimui kokiame nors mechaniniame ar istoriniame fabrike.
Bet teisės egzistuoti tokiam, koks esi, nepripažįsta nė sakralinė gamta, kurioje viskas, kas yra, tarnauja tam, kas turėtų būti. Sekuliarinėje gamtoje esama, kuo esama, bet sekuliarinėje gamtoje buvimo faktas nesuteikia teisės būti, kurią kiti turėtų pripažinti. Tik tai, kas pripažįstama kaip „autentiškas“ meno kūrinys, turi teisę istorijoje egzistuoti toks, koks jis yra, pakankamai užbaigtas, į nieką kitą netransformuojamas. Tokios teisės idėja yra vienas iš meno patirties įnašų į civilizacinio galvojimo logikų lobyną.
Fabriko specifikacijos nėra, kaip sakralinėje gamtoje, „amžinai privalomos“. Fabriko erdvėje specifikacijos to, ką reikia pagaminti, yra „tam kartui“; niekas nedaroma „visam gyvenimui“ ir atprantama galvoti, kad būtų galima bet ką „visam gyvenimui“ daryti. Jei žmogaus valia pasikeičia, fabriko specifikacijas galima kiekvienu momentu pakeisti, taip ankstesniąsias visiškai panaikinant – padarant jas „neoperatyviomis“, kaip sakydavo prezidento Nixono spaudos sekretorius. Galėjimas savo valia iš egzistencijos išbraukti tai, kas tikrai buvo – iš fotografijos išdraskyti Trockio veidą, – atrandamas tik fabriko logikos sferoje.
Nebūtinai reikia galvoti, kad fabriko logika atsirado tik su pramonine revoliucija, XVIII amžiaus viduryje, ir kad ji yra industrinės sistemos reikalavimų perkėlimas į kitas žmogaus elgesio sritis. Fabriko logikos šaltinių gal būtų galima ieškoti tose „megamašinose“, kaip jas vadina Lewis Mumfordas, su kurių pagalba Egipto faraonai statė piramides kaip priemonę imperijos suvienijimui. Tačiau tiesiogines moderniosios fabriko logikos šaknis gal galėtume rasti viename Lynno White'o (jaunesniojo) minimame VIII a. iliustruotame manuskripte, kuriame krikščionys vaizduojami naudoją mašinas savo ginklams aštrinti, o pagonys mašinų neturi7. Nuo tada Vakarų Europoje prasidėjusi „mechanizmo sakralizacija“, mašinas suvokiant kaip idėjinių vertybių realizavimo priemonę. Fabrikas nėra mechanikų išradimas, bet krikščioniškojo, ypač kalvinistinio, Dievo kerštas gamtos ir meno mylėtojams8. Senojo Testamento Dievas ekologiškai tiek pavojingas dar nebuvo.
Fabriko tvarka yra vienintelė iš čia nagrinėjamų tvarkos rūšių, kurią galima iki galo suprasti. Nei gamta, nei meno kūrinys nėra žmogiškojo supratimo iki galo išsemiami. Pripratimas prie fabriko logikos nuveda prie išvados, kad ko žmogus negali tiksliai suprasti, tai tas ir neegzistuoja.
Janikas ir Toluminas knygoje Wittgenstein's Vienna primena atsitikimą, kai Wittgensteinas pirmą sykį pasirodė tarp savo gerbėjų, loginių pozityvistų ir kalbos analistų. Wittgensteinas juos nustebino, užuot kalbėjęs apie filosofiją, paskaitydamas jiems Rabindranatho Tagore's poezijos. Nesusipratimo priežastis buvo ta, kad, kai Wittgensteinas parašė, jog „apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“, jo sekėjai suprato jį teigiant, kad tai, apie ką reikia tylėti, visai neegzistuoja, o pačiam Wittgensteinui tai, apie ką reikia tylėti, buvo kaip tik vienintelis dalykas, kuris reikšmingai egzistuoja. Wittgensteinas, fabrikanto sūnus, išmokslintas mechaniniu inžinieriumi, geriau už profesionalus filosofus suprato fabriko logikos ribotumą.
Fabriko logika turi begalinį pajėgumą gaminti specifikuotus pakeitimus, kurie dažnai būna reikalingi, bet ji tai daro sunaikindama platesnius kontekstus, kuriuose šie pageidautini pakitimai vyksta. Fabriko logika ignoruoja veiksmo ryšius su aplinka. Tuo fabriko logika panaši į piktnaudžiavimą narkotikais, bet priešinga gamtos logikai, kuri veiksmą laiko sudėtine didesnės, viską apimančios sistemos dalimi, ar ta sistema būtų suvokta kaip sakralinė hierarchija, ar kaip sekuliarinė pusiausvyra. Priešinga ji ir meno logikai, kuri sujungia tai, ką sąmoningumas tiksliai apčiuopia, su tuo, apie ką jis apskritai nieko nežino.
Fabriko logikoje leidžiama, kad žaliavų (tai yra visko, ką jis gali paliesti) ištekliai yra neišsemiami ir kad nėra reikalingų ribų jų eksploatacijai. Išsemsi gamtos žaliavas, išeikvosi dėmesio ar emocijos išteklius savyje ar kituose – atsiras nauji. Nėra nieko, ką reikėtų saugoti kaip retą ir išsemiamą turtą ir, jo išteklius panaudojus, juos atgaivinti.
Begalinio išorės ir vidaus vaisingumo prielaida, kuria remiasi fabriko logika, sekuliarinėje gamtoje nepažįstama. Būtų galima teigti, kad fabrikas veikia lyg operuodamas sakralinėje gamtoje, kurioje „nematoma ranka“ yra garantavusi: ką fabrikas besunaikintų, gamindamas savo produktą, „nematoma ranka“ vėl parūpins. Atsisakius šios grynai religinės prielaidos, fabriko tvarka tampa nuolatiniu „beprasmiško chaoso“ generatoriumi. Be Dievo, kurio eksternalizacija jis yra, fabrikas tampa nepateisinamas.
Fabriko tvarka susideda iš sąmoningų intencijų ir racionaliai atrinktų priemonių toms intencijoms įgyvendinti. Tokioje tvarkoje bet kokia netvarka suvokiama tik kaip inefficiency, kurią reikia kuo greičiausiai pašalinti. Fabriko tvarka nepajėgia savin inkorporuoti netvarkos, todėl jos paskutinieji signalai ateina iš netvarkos žiočių.
Priešingybė fabrikui čia yra meno kūrinys, kuris įvairias netvarkos rūšis – inspiraciją, atsitiktinumą – įtraukia kaip esminius elementus į savo struktūrą. Kaip tik iš šio tvarkos ir netvarkos susijungimo meno kūrinio struktūroje kyla meno galia peržengti tą specifinę situaciją, kurioje meno kūrinys buvo sukurtas, tuolaikinę jo paskirtį, autoriaus tikslus ir t. t. Meno kūrinys įgyja neatimamą teisę egzistuoti istorijoje tik tada, jei jo reikšmingumas išeina už situacijos, kurioje jis buvo sukurtas, ribų, ir jei žmonės, gyveną visai skirtingose situacijose, pripažįsta jį pagarbos vertu.
Bet kaip tik todėl, kad meno kūrinys jungia tvarką ir netvarką, sąmoningas intencijas ir nesąmoningas intuicijas, meno tvarka negali būti visiškai suprasta, jo reikšmės ir funkcijos negali būti supratimo išsemtos. Tvarka, kuri savyje talpina ir netvarką, reikalauja, kad žmogus pripažintų savo ribotą pajėgumą suprasti savo paties kuriamą tvarką.
Meno kūrimo autorius su savo paties kuriama tvarka negali taip elgtis, kaip jis nori – kaip gali elgtis fabrikas su savo gaminamais produktais arba sakralinės tvarkos kūrėjas su savo paskelbtaisiais įstatymais, kurie jo paties nesaisto. Meno kūrinio autorius turi priimti tą discipliną, kurios iš jo reikalauja besiformuojąs jo paties kūrinys. Jei autorius savo kūriniui nepaklusta, – kūrinys nenusiseka, tampa schematiška, išprievartauta medžiaga. Paradoksalu čia tai, kad, nors autorius kuria savo sprendimu, kūrinys, kuris be šio sprendimo visiškai neegzistuotų, nepasiduoda savo autoriui, bet ima reikalauti, kad autorius savo asmenybę palenktų savo kūrinio reikalavimams. Ir paradoksalu, kad iš susikurtos disciplinos priėmimo kyla pajėgumas prabilti į kitų spontaniškumą, surasti jų egzistencijoje natūralų gelminį rezonansą.
Tvarka, kuri atsiranda tiktai darbo procese, vis dėlto kelia griežtus, nors neaiškiai suprantamus reikalavimus jos autoriui ar autoriams; tvarka, kuri leidžia anksčiau neegzistavusios disciplinos priėmimu perduoti ir pažadinti spontanišką jausmą, yra, kur ji bebūtų aptinkama, meno kūrinio tvarka. Gal reiktų pabrėžti, kad meno kūrinio tvarka egzistuoja ne vien meno kūriniuose (bet, pavyzdžiui, ir mokslo kūryboje) ir kad meno kūriniuose ji ne visada egzistuoja. Man čia įdomi moralinė logika, kurią galima išskaityti tvarkos, kaip meno kūrinio, kūrybos procese. Sykį išskaityta, tokia logika gali būti pritaikyta kitoms (nors gal ir ne visoms) žmogiškojo gyvenimo sferoms.
Sakralinė tvarka yra visuotinai privaloma, nekintanti ir visą žmogaus egzistencijos erdvę apimanti. Meno kūrinio tvarka savo reikalavimus kelia tik tiems, kurie savanoriškai bendradarbiauja tą kūrinį gamindami arba jį kontempliuodami. Tie, kurie nebendradarbiauja meno kūrinio tvarką kurdami arba ją išgyvendami, tą tvarką pajunta kaip jiems svetimą ir niekuo nenusižengia, į ją neįsijungdami (kaip kad jie nusikalstų, nedalyvaudami sakralinėje tvarkoje).
Tačiau meno logika nėra vienintelės galimos tvarkos logika, ir ištikimybė, kurios ji reikalauja, nėra vienintelė galima ištikimybė. Ritualo logika yra nuolatinis tos pačios tvarkos pasikartojimas, o meno logika leidžia viename kūrinyje kurti vieną tvarką, kitame – kitą, abiem atvejais užmokant savo kuriamos tvarkos reikalaujamą kainą (tai yra priimant jos reikalaujamą discipliną ir žinant, ko atsisakoma, kad kūrinys galėtų egzistuoti). Individo biografija ar civilizacijos istorija nėra vienos tvarkos šventykla, bet įvairių šventyklų muziejus ir jų griuvimo tragedijų amfiteatras. Bet meninėje tvarkoje ir šventyklos planas, ir jos griuvimo tragedija yra atminty išlieką ir verti išlikti dalykai. Meninė tvarka užregistruoja visų reikšmių trapumą ir išsaugo kai kurių sutrupėjusių daiktų (kai kurių „laimėjimų“, bet ir kai kurių „pralaimėjimų“) reikšmingumą.
Meno kūrinio tvarka yra vienintelė tvarkos rūšis, kuri yra reikšminga, bet neprivaloma. Sekuliarinė gamta irgi neprivaloma (tik apribojanti), – tačiau ji savo struktūroje neturi jokių reikšmių, vien progas ir statistines galimybes. Fabrikas yra bereikšmis ir, sykį jį įsteigus, privalomas (gal laikinai – kol jo nepakeis kitas fabrikas, – bet užtat juo totaliau). Sakralinėje gamtoje viskas be išimties reikšminga, bet viskas – įskaitant ir pasipriešinimą privalomam dėsniui – privalomais dėsniais nustatyta. Meno kūrinio tvarkoje nėra nei šventosios prievolės, nei antiprievolės patrauklumo. Vietoj jų randame intuityvius derinimus, siekiančius pakankamo išbaigtumo – kažką, kas reikšminga tik tiems, kurie patys dalyvauja tame derinimo ir pakankamo išbaigtumo ieškojime. Tame kalbėjime apie tai, apie ką galima kalbėti, kuriame pasakoma ir tai, apie ką reikia tylėti.
Tvarkos, suvoktos kaip meno kūrinys, pagrindinis ribotumas tas, kad toje tvarkoje neegzistuoja žmogiškas ryšys tarp tų, kurie nebendradarbiauja kurdami arba atliepdami kurios nors rūšies meno kūrinio tvarką. Kas lieka už šio kūrybingo projekto ribų, tame projekte dalyvaujantiems yra indiferentiška aplinka. Tiesa, meninės tvarkos hermetiškumas irgi nėra privalomas: kiekvienas, kas nori, ją gali savo iniciatyva „atrasti“. Bet kas neatranda, lieka (savo paties apsisprendimu) meninei tvarkai indiferentiška aplinka.
Žmogiškajam solidarumui, kuris peržengtų vieno ar kito kooperatyvaus santykio ribas, reikalinga kokia nors sakralinės gamtos sąvoka, gal suprasta jos minimaliąja reikšme, kaip tai, ką būtina ginti. O tai, kas būtina ginti, ne visada būna tvarka; nors aš teigčiau, kad yra tvarkos rūšių, kurias būtina ginti.
Tai, kas apsisprendžia, kad yra, ką reikia ginti, – kas priima nekintančią atsakomybę imtis veiklos kitimo aplinkoje, tai yra „asmuo“, – irgi gali būti suvoktas tik sakralinės gamtos erdvėje.
Tekstą paskutiniajai mano temos daliai yra pasiūliusi Audrey Richards knyga apie afrikiečių Bemba genties iniciacijos ritualą, skirtą užaugančių merginų įvedimui į subrendusių moterų statusą9. Tasai ritualas, vadinamas chisungu, yra ilga, net sumodernintu variantu dvidešimt tris dienas trunkanti ceremoninių veiksmų virtinė. Vienoje šios ceremonijos fazėje vyresnės moterys nulipdo molio figūras, išreiškiančias įvairius Bemba gyvenimo aspektus, su kuriais subrendusi moteris turi būti susipažinusi. Tos figūros kruopščiai sustatomos į ansamblius, joms duodami vardai, kiekvienai figūrai paskiriama tam tikra daina, jų reikšmės išaiškinamos, – ir po kelių valandų jos visos sudaužomos. Vyresnės moterys, kurios visa tai daro, vadinamos „emblemų motinomis“.
Aš nesu išsamiau domėjęsis Bemba gentimi, moterų iniciacijos ritualais, molio lėlėmis, vadinamomis mbusa, ir emblemų motinomis, kurių tikrasis vardas yra nachimbusa. Ši ceremonija mane patraukė kaip modernaus intelektualo egzistencijos simbolis. Mokslininkas gali būti įsivaizduojamas kaip mūrininkas, kuris atneša savo plytą ir ją įmūrija į nuolat beaugantį mokslo pastatą, arba kaip architektas, kuris, pastatui beaugant, pakeičia jo statybos planą. Bet intelektualui geriau tinka primityvi „emblemų motinos“ charakteristika. Jis turi nieko, kas svarbu žmogiškosios patirties universe, neužmiršti, jis atsineša savo simbolių kolekcijas, sugrupuoja juos į ansamblius, išaiškina jų reikšmingumą ir išaiškinęs vėl sugriauna, nes žmonės gyvena ne simboliais, o tuo, ką jie, prasisunkę pro simbolių žievę, pradeda (ir padeda) atrasti.
1. The Ritual Process: Structure and Anti–Structure. – Chicago: Aldine Publishing Company, 1969.
2. Welsford E. The Fool, His Social and Literary History, – London: Faber and Faber, Ltd., 1935.
3. Revoliucija Marxo teorijos logikoje nėra būtinai reikalinga. Revoliucijos mitas kilo iš jos emocinės būtinybės. Mitas, o ne teorija, tapo istorine jėga.
4. Evans E. P. The Criminal Prosecution and Capital Punishment of Animals. –London: W. Heinemann, 1906.
5. The Grand Titration: Science and Society in East and West – Toronto: University of Toronto Press, 1969.
6. Tiktai „patirtis“, prisirinkta savin, skiria sąmoningą santykių kompleksą nuo slegiančio pasijutimo „nieku“. Bet kadangi sekuliarinėje gamtoje nėra būdo atskirti „reikšmingesnių“ nuo „mažiau reikšmingų“ patirčių, tai santykių kompleksas jokioje patirtyje nepajunta „savęs“ ir todėl nieko nesaugoja.
7. Cultural Climates and Technological Advance in the Middle Ages // Viator: Medieval and Renaissance Studies. – No. 2 (1971). – P. 171–201.
8. „Mašina“ ankstyvojoje savo istorijoje ir machina mundi sąvokoje buvo dažnai naudojama iliustracijai arba išaiškinimui, kaip kosmosas arba kuri nors jo dalis veikia, bet ne kaip priemonė jam pakeisti. Ankstyvieji technologai tik interpretavo pasaulį, ideologai pirmieji sugalvojo jį pakeisti.
9. Chisungu: A Girls' Initiation Ceremony among the Bemba of Northern Rhodesia. – London: Faber and Faber, 1956.
Miestelėnai: Miestas ir postmodernioji kultūra: Kultūrologinis almanachas. – Vilnius: Taura, 1995.