I.
Servizas
Tądien nusprendėme paieškoti prieš vienuolika metų mūsų namuose atsiradusio servizo. Netvarka juose buvo įgyjusi itin keisto grimzlumo - baldų, drabužių ir įvairiausių daiktų krūvos atrodė tamsios ir prisigėrusios švino. Atrodė, kad jei bandytumei pakelti nors vieną daiktą, jis dar labiau pasinertų į žemės trauką, galiausiai įtrauktų ir tave į tamsų jos gylį ir prigultum šalia, leisdamas, kad ji kurtų tavyje blausius žaidimus, ardytų vidinės nešvaros kiautus ir užpildytų mėlių sapnais. Buvo pirma diena, kai nesigirdėjo kregždžių. Iki šiol atrodydavo, kad jos sukasi aplink mūsų daaugiaukštį namą dideliais ratais, vienodai ir ramiai, lyg kosminės dulkės, gležni meteorų likučiai, kybantys sukūriuojančioje savo orbitoje. Tuomet ant daiktų krisdavo blausi barokinė šviesa, užpildyta judrių, nuo paukščių krintančių šešėlių. Gal būtent dėl to, kad jie išnyko, kartu su visu čežėjimu ir klyksmu, namie buvo toks ruduo.
Taigi iš pradžių sustojome ratu - mama, tėtis, brolis, sesuo ir aš. Visi buvo kiek susijaudinę(juk taip seniai ieškota). Kiekvienas pasiskirstėme, į kurią pusę eiti ir pradėjome nykią savo kelionę. Man buvo skirta apieškoti vonios kambarį. Iš pradžių kiek pabūgau ir delsiau, bet vėliau nuėjau, atidariau duris ir mane užplūdo pelėsių, muilo ir šalčio tvaikas. Patekau į didelę salę. Mūsų vonios kambario lubos buvo keistai aukštos, tai buvo bene didžiausias kambarys visame bute. Nežinojau, ar čia vis dar yra elektra. Taip pat neatsiminiau, kur yra šviesos jungiklis, tad pradėjau jo ieškoti, liesdama drėgnus ir vėsius sienų paviršius. Galiausiai sugebėjau uždegti šviesą, jei ta mažą blausiai blyksinčią lempelę prie pat lubų galima pavadinti šviesa. Na, šiaip ar taip, matėsi daugiau, nei prieš tai. Čia viskas buvo visiškai apleista. Netvarka čia buvo dar didesnė, nei kituose kambariuose. Ant grindų, padengtų melsvomis plytelių duženomis ir pilkomis balomis, mėtėsi keturios išvartytos vonios, surūdijusių kranų ir vandens žarnų krūvos, supuvę rankšluosčiai, medinės spintelės, šampūnų bonkutės ir pajuodavusios kempinės. Kai kur buvo pabarstyta kažkokių žolių, spėju, kad ten levandos, nes motina seniau mėgdavo jų ekstraktu išsitrinti kūną. Ir aš turėjau šiame "švaros" kambaryje, muilu ir musėmis dvokiančiame savartyne surasti servizą. Taigi pradėjau irtis per daiktų ir šiukšlių tunelius. Iš pradžių apžiūrėjau trupančiose spintelėse, bet jose tebuvo stiklai ir įvairios bonkutės. Paskui varčiau daiktus, iš jų krūvos į paviršių iškeldavau niekad nematytas konstrukcijas, dėžes ir kitus darinius, kuriuose galėčiau aptikti tai, ko ieškau. Bet servizo rasti niekaip nepavyko. Mano smilkinius, rodos, apgaubė žemės trauka, nuovargis ir netvarkos demonai įsileido mane į didįjį nyksmą. Maniau, kad jau beveik visiems šeimos nariams atsitiko kažkas panašaus, nes namie buvo labai tylu, nesigirdėjo krebždėjimo ir dundesio, kaip prieš tai. Visi, išskyrus vieną, gulėjo ir nyko. Blogiausiai yra tam, kuris ras servizą, nes jį užplūs atradimo džiaugsmas, nuostaba ir tikėjimas savo ypatingumu. Tik atradęs jis iškart praras visą iš apleistumo ir nyksmo sutelktą sapną. Vienas iš mūsų dar ieško. Tas, kuriam iš anksto buvo tai numatyta. Mes visi netyčia susitarėm, kuris ras.
Jau po pusdienio atsidarė vonios durys ir išgirdau tėčio balsą:"Kur tu? Ateik, gersim arbatą". Išsivaduoti iš žemės traukos buvo be galo sunku, kūnas neklausė, jis buvo apraizgytas sunkiomis oro materijomis, vešlūs augalai apaugę delnus ir labiausiai kaktą. Niekas man negalėjo padėti, o be to, tai yra ganėtinai pavojinga. Tėtis viską žinojo. Po truputį vadavausi iš sunkaus užsimiršimo ir į įvairias struktūras besitelkiančių dulkių švytėjimo. Palubėse jau sklandė žydri žvaigždžių kamuoliai. Buvo labai gaila visa tai nutraukti. Bet pamažėle atsistojau , suardydama iš pelėsių ir drėgmės susitvėrusius angelus. Jutau, kaip jie sklaidosi, kaip vėl apsupa daiktus ir nusėda tamsiuose jų branduoliuose.
Išėjus iš vonios kambario pajutau stiprų čiobrelių ir kofeino kvapą. Aplinkui sklandė balti garai, tai jie čia taip kvepėjo ir gožė daiktų sunkumą. Viskas namuose buvo persikeitę, netvarka įgavus naują pavidalą. Ji buvo atkurta, perkurta nuo ieškojimo. Kažkas nardė po netvarką, prieš tai buvusią sąstingyje, nardė lyg pro suakmenėjusią pelkę, ardė sumedėjusias struktūras, skaptavo ir kūrė pavidalus.
Ėjau per kitus kambarius ir negalėjau atsistebėti tuo, ką mano šeima sukūrė. Iš kiekviename kambaryje persikeitusios netvarkos galėjai atpažinti, kuris čia ieškojo. Rūbai, apmusijusios verbos, šluotos, skudurai, sumedėjusio maisto likučiai, knygos rudais viršeliais, išvirtę baldai ir visa kita buvo taip persimainę, jog atrodė, jog čia niekada nesu buvusi. Visa, kas matėsi paviršiuje, dabar nugrimzdo gilyn, atverdami naujus pavidalus ir formas. Svarbiausia, kad visa susidėliojo atsitiktinai, nei vienas iš mūsų nedėliojo tyčia daiktų ir nekūrė akcentų, tačiau jie susitelkė atsispindėdami nuo jų vidaus ir būsenų. Dėl to tai ir buvo taip gražu. Sklendžiau virš naujų netvarkos, apleistumo ir chaoso žemynų, tyrinėjau jų formas, įtampas ir faktūras. Kambariuos vis dar jutau arbatos kvapus, bet jie po truputį nyko.
Nuėjau į tėvų kambarį. Vidury naujos, pakitusios netvarkos stovėjo apvalus stalas. Ant jo stovėjo paservizuota arbata. Aplinkui stalą sėdėjo visi mano šeimos nariai, bet dėl garų, užtvindžiusių kambarį, sunkiai įžiūrėjau jų veidus. Jie sėdėjo sustingę, ir kai tik priėjau visai arti, pamačiau, kad jų veidai apšerkšniję. Tik dabar pajutau, kaip čia yra šalta, kad balti, kambarius užpildę garai yra iširęs sniegas, įšalo debesys. Tuomet išgirdau motinos balsą. Ji tarė:"Arbata atšalo". Paskui pradėjo kalbėti tėtis: "Kur taip ilgai buvai? Mes tavęs laukėme. Juk žinai, kad kai daiktas randamas, reikia grįžti. Tu vos mūsų nepražudei." Aš labai sumišau, mane užplūdo didelis liūdesys ir graužatis. Kodėl aš visada pridarau kitiems blogo? Kodėl neatėjau anksčiau(Ar būtų buvę įmanoma)? "Atsiprašau, aš nežinojau, kad viskas iš tikro."- tariau, bet tai nepadėjo išlipti iš mane vis labiau slegiančios būsenos. Nežinojau, kaip išgydyti šeimą, kaip atpirkti kaltę, žemės trauka mane apgobė ir aš susmukau į milžinišką šiukšlių krūvą. Šeima dėl tų baltų garų, matyt, nelabai matė, kas man atsitiko, tačiau išgirdau tėvo balsą:"Sėskis, išgersim arbatos". Iš jo balso supratau, kad jie man atleido. Aš prisėdau ir tik dabar viską išvydau - jie visi vis dar buvo netvarkos dykrose, jie vis dar negalėjo atitrūkti nuo savo kūrimo demonų, žemės trauka juos buvo apgobusi iš vidaus. Tik dabar supratau, kokią klaidą padariau. Pasirodo, su manim čia turėjo atitekėti angelai kartu su visais nyksmo telkiniais. O aš juos išardžiau ir palikau vonioje, tarsi čia jie negalėtų egzistuoti. Ir dabar buvau visiškai viena. Mano šeimos čia nebuvo.
Nežinojau, ką daryti, nes grįžti, iš kur atėjau, jau nebeįmanoma, o čia nieko nėra. Paskui prisiminiau vieną labai svarbų dalyką - juk kažkuris rado servizą. Vadinasi, kažkas tikrai yra čia, kitaip juk negali būti. Manyje atsirado vilties, supratau, kad tuštuma nesugrauš manęs mirtinai, kad aš ir tas, kuris rado servizą, kartu pralauksim, kol jie grįš. Apžiūrėjau visų veidus, bet nei viename nemačiau kokių nors išskirtinumo žymių - visi buvo sustingę šerkšne, buvo tarytum be gyvybės ženklų. Jų akyse mačiau juodas liepsneles. Į puodelius buvo pripilta arbatos, bet viršutinis jos sluoksnis jau buvo apsitraukęs plonu ledu. Vienintelis paaiškinimas to, kad nei vieno čia nėra, būtų tas, kad niekas nerado servizo. Bet taip negali būti, nes jį aš regiu prieš save - žali porcelianiniai puodeliai, išpuošti pasidabruotomis gyvatėmis, tokios pat spalvos cukrinė ir arbatinukas.Žiūrėdama į juos, pradėjau mąstyti apie sidabrinę gyvatę, bet mintį nutraukė tėčio žodžiai:"Servizą rado mama". Tuomet pažvelgiau į mamą, ji pabudo iš somnabuliško sapno, nusidraskė nuo veido šerkšną ir šypsodamasi tarė: "Taip, aš jį radau, jis buvo vonios kambaryje, įdėtas į kartoninę dėžę, kuri stovėjo vienoje iš vonių". Aš buvau pritrenkta to, ką ji pasakė. Kaip aš jo ten neradau, jei apžiūrėjau visas vonias? Ir kaip nepamačiau mamos, buvusios ten pat, kur ir aš? Ir kodėl ji ėjo ieškoti į vietą, kurioje turėjau ieškoti tik aš? Giliai viduje džiaugiaus, kad ne aš radau servizą, nes jei būčiau radusi, nežinau, arbūčiau ištvėrusi visą laiką po to. Žinojau, kad mama atsparesnė. Tačiau vis tiek man jos buvo gaila. "Atleisk, mama", tariau, o ji atsakė:" Už ką? Taigi viskas gerai, aš labai norėjau jį rasti ir kai išnardžiau man ieškojimui skirtas vietas, nuėjau paieškoti į vonios kambarį, tu turbūt manęs nepastebėjai". "O seniai tai buvo?"- paklausiau. "Ne, dukrele, neseniai, kai tik radau, mes iš karto virėm arbatą." Dabar supratau, kad labiausiai jai pakenkiau neateidama tada, kai mane kvietė. Tada ji buvo visiškai viena, bet ta vienuma buvo daug baisesnė už bet kokias kitas vienumas, nes buvo apsupta išėjusiųjų. Ji žinojo, kad jie labai toli nykiuose, o ji pati nebegali ten patekti, nes jau rado servizą. Aš jaučiau kaltę, bet mama mane nuramino ir pasiūlė išgerti arbatos. "Bet kaip ją gerti, mama, ji pavirto į ledą!" - tariau aš, o ji atsakė: "Ką čia šneki, pasižiūrėk, net garuoja!" Aš pažiūrėjau į arbatą, ir iš tikro - arbata kaip arbata, karšta, nuo jos kyla garai. Priliečiau ranka puodelį, ir įsitikinau, kad ji tikrai karšta. Tuomet pamačiau, kad visa šeimyna atgijo, atrodė žvalūs ir gyvybingi. Niekas nesikalbėjo, nepasakojo apie tai, kaip jiems sekėsi ieškoti, nes visi ir taip viską žinojo. Ryškus saulės ruožas krito ant mūsų pro užvertų užuolaidų plyšį ir tyloje girdėjosi arbatos siurbčiojimas.
II .
Vandens džiazas
Dienos vis trumpėjo, šviesa nyko, už lango nuolat lydavo pilkas lietus, kai į jį žiūrėdavai, atrodydavo, kad jis yra daugiamatis, kad jame yra daug vandens kambarių ir salių, apdengtų šviesia, savyje aidinčia skarda. Kartais atrodydavo, jog iš dangaus krenta ilgos adatos ir brūkšniuoja visą oro paviršių, ardo jo molekules, ir atmosferoje susidaro snaiges primenančios juodosios skylės. Kai lietus būdavo itin stiprus, jame susidarydavo labirintai. Atrodė, kad tame vientisame lietaus klode yra išrausti tuneliai ir urvai. Lyg galėtum jais išeiti ir patekti į didelį miestą užliejusį vandens sūkūrį. Bet įėjimai tai atsirasdavo, tai išnykdavo, be to, jie niekad nebūdavo taip arti lango, kad galėtumei sėkmingai juos pasiekti.
Ant namo stogo(mes gyvenome paskutiniame aukšte) buvo pritaisytos milžiniškos skardos, jos buvo tarytum pakibusios ore, vienu galu laikėsi prie vieno strypo, o kitu - prie kito. Niekas iš mūsų nežinojo, kam jos reikalingos. Lietus ir vėjas jas daužydavo, mes nuolat girdėjom barškėjimą ir gaudimą. Nevientisi garsai sluoksniavosi ir plito virš galvų. Mūsų namuose aidėjo nesibaigiančios skardos simfonijos, nenutrūkstantis vandens džiazas, pavertęs mūsų namus neapibrėžiamo instrumento užkulisiais, tamsiąja tinklaine, per kurią pereina visos pasąmoninės natų struktūros. Visa tai savaip paveikė visą šeimą. Tėtis pradėjo gerti lietaus vandenį. Jis prisipildavo pilnas stiklines. Valandų valandas į jas žiūrėdavo, o išgerdavo labai staiga, tiesiog supildavo jas visas sau į vidų. Vieną kartą nusprendė, kad galima prisidėti prie skardų simfonijos grojant, tai yra, mušant metalinėmis lazdelėmis į stiklines, kuriose pripiltas skirtingas kiekis vandens. Bet gi jis nežinojo, kur yra tos lazdelės, tad vieną dieną neiškentęs susiruošė jų ieškoti. Gavęs šeimos sutikimą jis išėjo. Netvarka buvo vis dar gyva ir dinamiška, bet joje buvo atsiradę keistų nerimo ženklų, turbūt nuo drėgmės. Tėtis brido per apmusijusias ir vėsias daiktų krūvas, jo kelnės apsivėlė dulkėmis ir trūnėsiais. Mes likome viename iš kambarių, besiklausydami skardos ir vandens sąlytyje susitvėrusių griūties garsų. O tėtis negrįžo ilgai. Mane labai traukė eiti ir pažiūrėti, bent jau slapta patyrinėti, kaip jis tą daro. Perėjau keletą kambarių, ir pačiame paskutiniame pamačiau tėtį - jis sėdėjo vidury apgriuvusio, šiukšlėmis ir baldais užakusio kambario ir dainavo. Jis buvo užsimerkęs ir įsitempęs, garsai iš jo burnos sklido erdvūs ir reikšmingi, lyg dideli, juodi ir sudžiūvę obuoliai, kvepiantys antikvaru. Aš buvau labai nustebusi, nes niekada nesu girdėjusi savo tėvo dainuojant. Kai mes visi dainuodavom ir prašydavom, kad jis prisidėtų, visuomet išsisukinėdavo. Tėvas ir kalbėdavo mažai. Jo balsas visada būdavo paslaptį slepianti sunkių tembrų uždanga, kartais išnyranti viename iš apleistumo taškų. Dabar uždanga prasivėrė, iš už jos pradėjo veržtis melsvų šviesų telkiniai ir nesuvokiamos garsų figūros. Stovėjau nejudėdama nykiausioj namų apleistavietėj, stebėjau dainuojantį savo tėvą ir negalėjau suprasti, kas vyksta. Jis mosikavo rankomis, jo veidas mainėsi kartu su garso intensyvumu, kartais jis įkaisdavo iki raudonumo, tuo metu atrodydavo, kad tėtis šaukia, o ne dainuoja, paskui jo veidas pasidarydavo lyg iš marmuro, jis tyliai murmėdavo nesuprantamas mantras ir pirštais ore piešdavo miniatiūrinius ženklus. Staiga jis atsimerkė. Aš labai išsigandau, bet bėgti jau buvo per vėlu, todėl paklausiau:"Tėti, ar girdi, kokia liūtis lauke?" Tėvas nieko neatsakė, jis atrodė dar neatsigavęs nuo savo daugybės balsų. "Ar radai lazdeles?" - išlemenau jusdama, kad tarp mūsų kažkas ilgam, o gal net visam laikui nutrūko. Tėvo veidas atrodė labai niūriai. Dabar jis pasakė kelis sakinius tokiu dusliu ir žemu balsu, kad sugebėjau išgirsti tik du pirmuosius žodžius:"Aišku, radau". Tuomet jis atsistojo ir pradėjo eiti link dešiniajame, netoli lango esančiame kampe stovinčio didelio senoviško laikrodžio. Tai buvo vienintelis mažiausiai sugadintas daiktas šiame bute. Keista, bet ant jo nebuvo jokių dulkių, nors jomis buvo padengta viskas kambaryje. Tėvas priėjo, atidaręs laikrodžio "dureles" ir žvilgtelėjęs į plokščią veidrodinį rutulį, nulaužė dvi ilgas metalines rodykles. Paskui grodavo valandų valandas, ritmą bandydamas derinti prie skardų gaudesio. Galiausiai praėjo lietus. Girdėjosi barbenantys pavieniai lašai, krentantys nuo vieno paviršiaus ant kito.
III.
Vitražai
Vieną dieną aš šokau ir bešokdama atsitrenkiau į langą. Jame staiga atsirado mano kaktos formos prašviesėjimas. Pro jį į ant grindų krito šviesa. Nesupratau, kas čia atsitiko, tačiau priėjus arčiau pamačiau, kad toje vietoje nėra dulkių. Pasirodo, visas mūsų langas buvo padengtas storu dulkių sluoksniu. Aš seniau to nepastebėjau, man buvo normalu, jog nuolat pritemę, jog dangus nuolat pilkšvos spalvos, niekad dėl to neliūdėjau, ir nemaniau, kad gali būti kitaip. Bet šį kartą kažkas atsivėrė. Su baugia nuostaba pažvelgiau pro susidariusią šviesos salą. Tai buvo kažkas nesuvokiama ir nematyta - viršuj buvo begalinė žydra erdvė. Regą užtvindė skaidri šviesa. Paskui mane ištiko nerimas ir baimė:"O kas, jeigu tai visada buvo?". Negeros nuojautos privertė mane atsitraukti nuo pripildančio reginio, aš nuėjau į tamsiausią kampą ir atsiguliau ant daiktų liekanų krūvos. Į mano šonus įsirėmė aštrūs kėdžių atlošų ornamentai. Skaudėjo ir degė, viduj vyko skilimai, sluoksniavosi ligotų minčių struktūros. Neįsivaizduoju, kiek laiko ten pragulėjau, gal keletą valandų, o gal daugiau nei parą, bet mane staiga uždegė mintis, kad turiu nueiti ir nuvalyti visas dulkes nuo lango. Pašokau staiga ir pradėjau bėgti, per neatsargumą išardydama keletą netvarkos dėsnių. Daiktai kliuvo ir tarsi bandė užtverti man kelią. Bet kliūdama ir šlubuodama pribėgau prie lango ir delnais pradėjau jį glostyti, ardyti nesuvokiamai storus dulkių sluoksnius, lyg kokias pelių išnaras, sutrupėjusius vabzdžių skeletus. Šviesa plito ir jaučiau kaip visa grįžta į pradžią. Keista, bet nuvalius nebemačiau to, ko vakar. Dangus buvo baltas ir truputį spindėjo. Nors ir nebuvo tų mėlynų plotmių, bet ir dabar visa atkūrė viduje švytėjimą. Pamačiau storas apšarmotų eglių viršūnes, žali jų viduriai pulsavo nuolat skrodžiami staigių vėjo judesių. Toli matėsi linija, galbūt tai ir buvo horizontas, apjungiantis laukų žalią ir baltą dangaus. Dabar praregėjau, kas yra po dulkių, apleistumo ir netvarkos šydais. Jaučiaus nutolus nuo viso to, kas buvo anksčiau, todėl atsisukau atgal. Tai, ką išvydau, mane dar labiau nukrėtė: daiktų ir šiukšlių krūvos švytėjo, spalvos buvo ryškios ir veriančios, tačiau visame tame buvo kažkas ne taip. Tarsi viso to nebereikėtų. Tas ir keisčiausia - bet kokiai kaitai, įvykusiai mūsų namų paviršiuose, atiduodamas visas demesys, maldos ir burtai. O dabar - apžiūrėjau, kad gražu, ir vėl nusisukau į lango pusę.
Staiga į kambarį įbėgo mano mama. Ji pradėjo tyrinėti šviesas ant paviršių, ir niekaip negalėjo suvokti, kas atsitiko. Bet tuomet pamatė langą ir užsidengusi delnais akis, pradėjo dejuoti: "Kodėl nuvalei vitražus? Kodėl nuvalei vitražus?", išgirdau kūkčiojimą, mama nuolat kartojo tą patį sakinį. Paskui ji atsisėdo ant senos akordeono dėžės, ir įsiverkė taip stipriai, kad nebežinojau, kur dėtis, o dulkių niekaip nebegalėjau surinkti ir sudėlioti ant stiklo.
- Mama, - tariau, - juk tiek metų praėjo.
- Šitiek metų reikėjo susitverti tam, ką tu sunaikinai per penkias minutes! Ką dabar reiks daryti, ką dabar reiks daryti, kaip atkurt vitražus, kaip gyventi? - dejavo mama.
- Mama, aš galėsiu pribarstyt ko nors ant lango, kad juos primintų.
- Tu nieko nebesuvoki!
Ir ji verkė, įsikniaubusi į aštriabriaunę dėžę. Ilgi jos plaukai buvo nusvirę ant grindų, o rankos atrodė labai plonos per riešus. Man pagailo mamos. Aš nuėjau prie jos, padėjau ranką ant jos plaukų ir tariau:
- Atleisk, pati nežinau, kas man pasidarė...
Staiga mama atsistojo, nuo verksmo raudonos jos akys ir išbalęs veidas įsirėžė į dienos šviesą. Dabar labai bijojau šito reginio. Mama man priminė raganą. Ji pradėjo labai greitai eiti į tą tamsųjį kampą, kur prieš tai gulėjau pripildyta neaiškių nuojautų. Ji priėjo prie didelės spintos. Kai atidarė duris, pakvipo senu variu. O spintoje tūnojo parudavęs varpas. Ir tuomet išgirdau skambėjimą. Tamsus gaudimas užliejo visą betliejinę namų nešvarą, dabar supratau, ką šviesa padarė su daiktais - dabar jie buvo per arti, ir suiro ryšys. Varpo garsas taip sustiprino šią negerą nuojautą, pagilino visą šviesos tragizmą. Lango uždengti negalėjau, nes nežinojau, kur yra užuolaida.
Staiga prasivėrė kambario durys, pro jas įėjo tėvas, vilkintis ilgą sutaną ir laikantis rankoje degančią žvakę, paskui jį ėjo mano brolis ir mažoji sesuo. Ji laikė rankose auksinį indą. Tėvui sunku buvo lipti per apanglėjusių daiktų tinklus, jo sutanos kraštai aplipo stambiais juoduliais. Per daiktų krūvas jie lipo lėtai ir sunkiai tarytum per didelius kalnus. Kai procesija pasiekė reikiamą zoną, varpai nustojo skambėti. Motina išlindo iš spintos, pavandenijusios jos akys blaškėsi po regimąjį plotą, paskui ji užsimerkė ir pradėjo eiti link lango. Priėjusi ji nusivilko rudą klostuotą savo suknelę ir uždengė ja langą. Prieblanda apjungė daiktus. Žvakės šviesa pulsavo nykių gelmėj, ir mes jutom, kaip šešėliuojasi ir tvenkiasi šventumas.
Mama įsivyniojo į didelę užuolaidą, gulėjusią visai netoli. Tam, kad atsidurtų prie mūsų, sunkiai perbrido savartyną. Aš padariau tą patį. Dabar mes stovėjome prie vienos iš seniausių mūsų namuose esančių vonių. Didelė ir tamsi ji skleidė sraigių ir rūdžių kvapus. Žemės trauka gobė mus ir pradėjo kvepėti angelais. Tuomet tėvas padarė gestą, kuris reiškė, kad čia stovintieji turi apžiūrėti daiktus, esančius po jais ir aplink juos, ir išsirinkti tinkamus apeigai. Aš pažiūrėjau į apačią - šiurpas perbėgo per nugarą, nes pamačiau, kad stoviu ant seniau mūsų namuose kabėjusių lempų, jų buvo be galo daug - vienos milžiniškos, primenančius liustrus, baltos su juodais piešiniais ir gelsvos su raudonais ornamentais, kitos labai didelės , juostuotos ir trapios. Keisčiausia, jog atrodė, kad pro lempų krūvoje esančius plyšius mačiau atsiveriančią erdvę. Tuomet mane nukrėtė tokia mintis: nejaugi iš tikro pas mus namuose niekada nebuvo grindų, o tik visas tas daiktų ir šiukšlių sluoksnis, pakibęs virš daubų? Bandžiau kol kas pamiršti šią mintį, nes reikėjo susikaupti ir išrinkti reikiamus daiktus. Tai buvo daugiau nei sudėtinga, nes neįsivaizdavau, kuri iš šių lempų tinka degimui. Išsirinkau didelę, juodą, gaublio formos žibalinę lempą. Tuomet apžvelgiau namiškius ir pamačiau, kad jie visi jau stovėjo su daiktais. Motina laikė rankose tamsiai mėlynus iš meškos kailio pagamintus kailinius. Tėvas turėjo didelį medinį žaislą, jau truputį apsvilusį per gaisrą. Brolis laikė žalią žvejybinį tinklą, o sesuo - kartoninį saldainių pakelį. Tėvui pasilenkus, jo sutana sučežėjo, daiktą jis įdėjo į vonią. Tą patį padarė ir kiti namiškiai su savo daiktais. Vonia buvo pilna daiktų, beveik viskas buvo paruošta. Tuomet sesuo paėmė auksinį dubenį, kurį prieš tai nešė ir įpylė į vonią jame esantį skystį. Visų veiduose mainėsi nerimas su iš gelmių jau pradedančia sklisti ramybe. Tėvas paėmė žvakę, visų veidai įsitempė ir išbalo, tėvas ją palenkė ir ugnis nusirito į vonios dugną. Iš pradžių liepsna plito po truputį, ji dar buvo savaiminė ir negaubė daiktų. Viskas įvyko staiga. Iš pradžių pradėjo degti kartoninė dėžė. Į viršų pakilo saldainių kvapo dūmeliai. Vėliau ugnis palietė medinį žaislą. Jau truputį tamsesni dūmai išplito tankiais debesim. O dabar man pradėjo drebėti širdis, nes turėjo pradėti degti manasis liustras, juodasis gaublys. Aš bijojau, kad jis gali nereaguoti į ugnį. Bet staiga jį apsiautė didelė liepsna. Dabar įvyko svarbiausia - tai, ko niekas nesitikėjo - kailiniai su visom liepsnom, turbūt nuo karščio, pradėjo kilti. Visur blyksėjo baugios žaltvykslės. Tai, kas įvyko, buvo neišvengiama. Prasidėjo gaisras. Nuo kailinių nukritusi kibirkštis iš pradžių uždegė iširusius siūlų kamuolius. Nuo jų ugnis persimetė ant sujauktų kartoninių dėžių, talpinančių kalkes ir gipsą. Baltos dulkės kilo spiečiais kartu su juodais dūmais ir snigo į kitas užsidegsiančias juodumas. Tuomet tėvas pasakė, kad turim staigiai išeiti. Kai išėjome iš kambario, ugnis jau buvo apgobusi daugumą daiktų - tolumoje liepsnojo senoji spinta, apverstos kėdės ir stalai. Paskui tėvas užvėrė kambario duris ir mes nebegalėjome matyti, kas ten vyksta. Nežinojau, ką galvoti ir kaip jaustis, nes buvo neaišku, ar taip ir turėjo atsitikti, ar atsitiko per klaidą. Gal tai aš kalta, nes per mane viskas buvo apšviesta? Gal dėl to dabar viskas nyksta, nes buvo stipriai suardyta iš vidaus?
Sedėjome tamsiam kambary, klausydami, kaip už sienos pleška daiktai. Kaip jie yra, iš vidaus laužomi karščio bangų. Tėtis vaikščiojo ratu aplink kambarį ir kažką murmėjo panosėj. Paskui pakėlė nuo žemės apdulkėjusią knygą, plėšė jos puslapius ir vyniojo juos į kamuoliukus. Įdėjęs juos į metalinį termoso dangtelį, uždegė ir vaikščiojo laikydamas rankoje šį keistą šviesulį. Aš paklausiau:"Ar ilgai tai tęsis?", bet niekas neatsakė. Pradėjau ir aš vaikščioti po kambarį. Čia visi daiktai buvo nubarstyti blizgučiais, palubėse kabojo juodos tėvo sutanos. Nežinau, ar dėl to šitas kambarys visuomet man atrodė ir baugesnis, ir šventesnis už kitus. Jeigu apeigos vykdavo būtent čia, viskas vykdavo ramiai ir tyliai, lyg melsvos žiemos dulkės tekėtų šaltais oro tuneliais, o mums nieko nereikėtų daryti, tik stovėti ir priimti jas. Žinoma, kad čia nieko nedegindavom, bent jau jokių masyvių daiktų. Kartais mama uždegdavo čiobrelių, tuomet po kambarį pasklisdavo jų kvapas. Švelnūs dūmai panerdavo į baugią sutanų tamsą. Dabar jų šešėliai krito ant tamsiai mėlynų, raštuotų tapetų. Priėjau arčiau sienos pažiūrėti į jų raštus. Tuomet pastebėjau dešinėje esančius langus. Jie ir čia visi buvo apdengti dulkėmis. Tai iš tikro buvo vitražai - šviesai pralaidžios apleistumo struktūros. Šviesa, praėjusi pro kūrinį, virsdavo pilka miglele, tįstančia aštriu spinduliu. Bet ne man suprasti viso to prasmę.
Kai atsisukau nuo lango į kambario pusę pažiūrėti, ką daro namiškiai - pamačiau netikėtą vaizdą - jie visi miegojo, atsigulę tose vietose, kur prieš tai sėdėjo. Girdėjau, kaip giliai ir garsiai jie kvėpavo. Dabar atsiminiau, ką kažkada tėtis sakė apie šį kambarį - kad jo sienos gali išskirti miego ūką. Niekas nežino, kada taip gali atsitikti. Keista, bet to, matyt, nebuvo jau daug metų. Atsimenu tik tai, kad labai seniai tėtis išnešė iš to kambario miegančią motiną. Turbūt tuomet jis ir papasakojo apie kambarį. Nesupratau tik vieno - kodėl užmigo visi, išskyrus mane? O kas bus, jei ir aš užmigsiu? Gal mes taip ir miegosim amžinai? Nežinodama ką daryti, pradėjau bėgti link kito kambario, o tiksliau link to, iš kurio neseniai išėjome, iš sumišimo pamiršus, kas ten vyko. Ir tik atidarius duris viską išvydau: toje vietoje, kur seniau buvo daiktų krūvos, sklandė pavieniai degantys daiktai, o pelenai nuo jų byrėjo į tuščią erdvę apačioje. Taip, apačioje buvo tai, ko aš ir bijojau - ten nieko nebuvo. Kambario sienos buvo pajuodusios, ant jų ruseno keletas liepsnų, tačiau supratau, kad gaisras baigėsi. Ugnies demonai, išprievartavę ir pasiglemžę daiktus, nugarmėjo į tamsų nieką. Vienintelis jų nepaliestas daiktas buvo mamos suknelė, vis dar kybanti ant lango.
IV.
Iš freskų
Toliau gyvenimas tekėjo įprasta vaga, veidai buvo vis labiau apniukę, vis labiau į tą pusę. Vieną rudens dieną, kai vėsa buvo užtvindžius palubius, kai ji plūdo į apmusijusias lempas, tėvas pasikvietė mane ir nuvedė į vonios kambarį. Ten niekas nebuvo pasikeitę, ta pati didelė, šalta erdvė, tas pats kvapas, tos pačios daiktų krūvos, glitumas. Tėvas vedė mane gilyn, praėjome išvartytas supelijusias vonias, spinteles, raizgynes ir patekome į patį kambario galą. Tai, ką pamačiau, mane sukrėtė - tenai stovėjo švari vonia, šalia jos - nesulaužyta kėdė, spintelė, o ant jos tvarkingai išdėlioti daiktai. Grindys toje vietoje buvo švarios, pelėsiai nugramdyti, surinktos šiukšlės, kvepėjo muilu. Žodžiu, tenai visur buvo tvarka.
- Kas tai padarė? - sušukau kone drebančiu balsu.
- Tai tu padarei? - paklausė tėvas.
- Žinoma, ne! Ne!
- Prisipažink!Juk tu ir stiklą nuvalei!Mes jau senokai tave stebime. Niekas kitas negalėjo to padaryti! - tėvas šaukė, sugriebęs už rankos.
Pradėjau verkti, įtikinėdama:
- Tai neįmanoma! su stiklu ten netyčia buvo, šokdama atsitrenkiau ir sukilo trauka, bet tik ne tam, ne! Taip niekada negalėčiau. Man net skauda žiūrint į tai, man šlykštu, tėti!
- Bet juk būtent tu čia ieškojai servizo, be to, tuomet keistai elgeisi, neparsivedei demonų, gal išvis nė nebuvai su jais užmezgusi kontakto. Mes taip stengėmės, net apeigas surengėm, o dabar šitai...
To jau buvo per daug. Tyškant ašaroms, verksmui veržiantis garsais, raudoniu, pradėjau ardyti tvarką, daužyti porcelianines kriaukles, mėtyti daiktus, nuverčiau spintelę, primėčiau šiukšlių ant grindinio. Tėvas stovėjo ramus ir žiūrėjo. Paskui tarė:
- Tą ir norėjau, kad padarytum. Tikiuos, daugiau nekils noras viską keisti.
Aš buvau be galo įskaudinta tuo, kad jis manim nepatikėjo, sviedžiau į grindis apvalų stiklinį indą, kuris dužo į tūkstančius smulkių dalių, ir nė nepastebėjusi, kad keletas jų įsmigo į tėvo koją, pradėjau bėgti link išėjimo. Ašaros susiliejo su sunkiais drėgmės lašais, krentančiais nuo lubų, vėsa ir skausmas tirpdė iš vidaus, buvo sunku, tačiau žinojau, kad ši būsena prileis mane prie šaltinių.
Nuėjau į virtuvę ir atsisėdau prie stalo. Žiūrėjau, kaip skardom apdengta mūsų lempa siūbuoja nuo skersvėjo, ir kaip blyškioj šviesoj ji tampa vis ryškesnė, atspindėdama sunkų geltonį, sklindantį pro langus. Gilėjantis liūdesys išjudino vidines slinktis, glebų sluoksnį tarp manęs ir tų vietų, kur nugarma grožis, perėjęs per sąmonės plokštumas. Ir geltona, nebesuvaldoma, nepaskirstoma regos sistemų, plūsta kaip vanduo, puola didelėmis srovėmis, dideliais šviesos pluoštais, kartais užstringa gabalais ir nejuda, tuomet jauti skausmą ir blausius reginius, statišką spalvą, paskui vėl srūvos, vėl nesuvaldoma skaidri materija pro regą, o paskui jau ir per klausą, uoslę, lytėjimą, skonį. Didelė, bauginanti spalva, krečianti, prievartaujanti, plečianti, gesinanti, besiglemžianti. Šiugždanti dar, kai vienas pluoštas trinas į kitą, kai gręžiasi ten, kur jau neberegima. Bet keisčiausia, kai dingsta spalva, bet neišnyksta geltona. Tuomet nebesuvoki, kas su tavimi dedasi, kai neapibrėžiamai slenka ir tvinkčioja tamsa, apsėsta spalvos nuovargio. Kai ji veržiasi aklais tuneliais ir pažeidžia audinius. Ir kai spalvos aklumas jau apgobia iš vidaus. Kai jau skauda ir pradžios nematai, neatsimeni, nuo ko prasidėjo plėtra. Baugus išsikristalizavęs grožis plyti apsupęs ir spengia.
Staiga pajutau, kad kažkas mane purto už rankos ir prieš akis išniro sesės veidas. Jis artėjo per geltoną miglą ir tik paskui pamačiau, kad ji judino lūpas, kažką sakydama, bet negirdėjau, ką. Ji buvo labai susijaudinus, bet aš negalėjau nieko su savimi padaryti, negalėjau nė pajudėti, net nežinau, ar žvelgiau. Bet staiga pajutau, kad geltona nuo manęs tolsta, nes sesė mane tempia į kitą kambarį. Nė nepastebėjau, kaip atsidūriau vonios kambaryje. Viską suvokti dar buvo nelengva, vaizdai slinko labai lėtai. Staiga pamačiau priešais mane sėdintį tėvą. Jis sėdėjo nejudėdamas ir apdūmavusiomis akimis žvelgė į didelę raudoną kraujo balą, esančią šalia jo. Pastebėjau, kad kraujas teka iš jo kojos, iš vietos, kur buvo įstrigusi sudaužyto stiklinio gaubto šukė. Būtent tada pradėjau viską suvokti, arba man bent jau taip atrodė. Pasilenkusi išplėšiau svetimkūnį iš žaizdos ir padėjau į kraujo balą. Tėvas nesureagavo. Tik dabar supratau, kokią klaidą padariau - negalima buvo dėti ant raudonos, dabar jam viskas persikeis, išsilauš šviesoj į kitą pusę. Nauja forma viduj įsirežia į jautriausią nervą ir prieš tai tekėjusi rami šviesa pradeda skausmingai griūti gabalais. Juk atsimenu, kas būdavo, kai pro geltoną skleidžiantį langą praskrisdavo vabzdys. Bet ir patraukti jau buvo per vėlu, nes procesas jau prasidėjo - pakelti stiklą būtų lyg išrauti iš žmogaus kūno skaudantį organą. Čia tau ne vabzdys, kurį sąmonė taip ir pristato, kad ir toje būsenoje, kaip vabzdį, nepaisant to, kad tai būna visiškai abstraktu. Bet ir abstakcija turi savybes. Šukė - abstrakcija jokiu būdu nėra vabzdys - abstrakcija.
Nežinojau, ką iš viso daryti. Gal reikėtų uždengti žaizdą? Nes kitu atveju tėtis gali numirti, tai yra, likti amžinai toks, koks dabar sėdi. Paėmiau rankšluostį ir apvyniojau žaizdą. Paskui mane apėmė baugi mintis: o jeigu jis nėra raudonoj? Kaip būtų galėję ir man, ir jam vienu metu vykti tas pats procesas? Juk virtuvėje tai buvo šviesu, o čia...O jeigu tėvui visai ne tai suveikė? O jei jis įkrito į kraujo savybes, arba, kas galėtų būti blogiausia, į pačio kraujo esmę? Tai būtų blogiau už visų langų nuvalymą namuose, už namų sutvarkymą. Kadangi apleistumas yra išorėj, o kraujas parodo, kas viduj. Išorinis apleistumas visada kontrastuoja su kraujo švara, kraujas praskiria kūną ir viskas tampa per daug regima. Jeigu jis viską per daug pamatys, bus labai negerai tiek jam, tiek visai šeimai.
Pradžia. Skaityti tęsinį.
2008 m.