Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva. Tūkstantis arbatos puodelių. – Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2008. – 189 p.

        Robertas Kundrotas ir Algimantas Lyva, kartu išleidę jau keletą romanų, šįkart skaitytojams pateikė smulkiosios prozos rinkinį „Tūkstantis arbatos puodelių“. Knygoje kūrinėliai vadinami novelėmis arba trumpaisiais apsakymais, nors kai kuriuos tiktų vadinti miniatiūromis, arba „charmsiškai“ – nutikimais. Tiesa, kalbant apie „puodelių“ turinį, lyginimai su pripažintais autoritetais gali pasirodyti groteskiškesni nei groteskiškiausia aptariamų autorių novelė.


        R. Kundroto ir A. Lyvos rinkinyje pirmiausia į akis krinta stereotipiniai personažai. Jei poetas, – tai būtinai kamuojamas kūrybinės krizės. Jei verslininkas, – tai greičiausiai bankrutuojantis arba jau bankrutavęs. Kaipgi dar be politiko, kurį išrinko į Seimą ir jis išsyk paskendo korupcijos liūne, taip pat pamėgo miegą parlamento salėje. Biurokratai – pilkas ir nužmogintas blogis, beje, be kafkiško įtaigumo. Beveik visi pagrindiniai veikėjai prasigėrę, išskyrus gal klerką, kurio tradiciniam paveikslui įprastesni kiti bruožai: žmogelis pedantiškai vargsta tol, kol miršta atlikdamas eilinę menką pareigėlę viršininkui („Lojalusis“).


        Kaip „Tūkstantį arbatos puodelių“ užvaldė stereotipai? Pirmas autorių priešas – žanro glaustumas. Galbūt jiems sunkoka kaskart rasti naują teksto struktūrą, todėl stengiasi nenutolti nuo patikrinto kurpaliaus. Vieno dviejų žodžių pavadinimai duoda pasakojimui toną: „Šuo“, „Vynas“, „Ekstremalas“, „Skyriaus viršininkas“, „Alaus baras“. Taip nurodomas pagrindinis veikėjas, jo pareigos, gyvenimo būdas, veiksmo vieta arba objektas, kuris kardinaliai pakeičia fikcinių įvykių tėkmę. Toliau pasipila variacijos pasirinkta tema. Iš bendro formų konteksto išsiskiria tokie kūriniai kaip „Bespalvė“ ar „Baltuma“, kuriuos būtų galima pavadinti vizijomis, meditacijomis arba tiesiog žaviais kliedesiais apie kažką.


        Ryškiausią įtaką tekstams daro pagrindinė moderniųjų laikų stereotipų formuotoja – žiniasklaida. Nesunku atsekti priežastis. Autorių idėjų variklis – tai, ką mes vadiname socialine tikrove, kurią ir formuoja masinės informavimo priemonės. R. Kundrotas ir A. Lyva linksta į aštrią, vietomis gal net skaudžią satyrą, kartais peraugančią į paprasčiausią nuomonės išsakymą. Autoriai bando atsiriboti nuo žiniasklaidos, ją taip pat įtraukdami į kritikos lauką, tačiau pamiršdami apvilkti savo teiginius meniniu drabužiu: „Dienraštyje buvo tik pašvinkę politiniai straipsneliai pasūdyti skandaliukais, neaktuali, sintetinė meno kronika, banalūs kriminaliniai reportažai, lėkštos tikrovės neatspindinčios nuotraukos“ (p. 41). Šablonai ir klišės karaliauja, novelių kalba dažnai neliteratūriška, dauguma frazių greičiausiai pasiskolintos iš tos pačios žiniasklaidos. Galbūt perdozuojant siekiama ironijos? Deja, autoriams nepavyksta taip žongliruoti sustabarėjusiais štampais ir kanceliarizmais, kaip geba, pavyzdžiui, J. Erlickas.


        Kai kurie „Tūkstančio arbatos puodelių“ sakiniai paprasti, bet žavūs: „Lauke snigo, o gal lijo, bet saulė tikrai nešvietė“ (p. 30). Tačiau dažniausiai panašūs bandymai žaisti sintaksės galimybėmis glumina: „Žemas namas, aukšta tarnyba, šiurkštus laiptų sabotažas“ (p. 33). Kartais į knygos sakinius prigrūdama tiek prasmių, kad padvelkia nuoga grafomanija: „Mediniai protezai slepia metalinę tvoros šypseną“ (p. 65); „betonas nekantrauja greičiau sustingti, braška metalinė armatūra, rūdžių geidžia plokščio intelekto vinys“ (p. 89). Autorių noras personifikuoti visus negyvus daiktus dažnokai duoda keistų rezultatų. Tačiau retkarčiais pavyksta pasiekti ir gana meistriško efekto. Novelėje „Girta musė“ vaizduojamas jos išsiperėjimas ir vienintelė gyvenimo diena aprašoma detaliai, bet patraukliai.


        Akivaizdu, kad iš žiniasklaidos R. Kundrotas ir A. Lyva skolinasi ir temų. Tik kartais apima jausmas, jog jų kūriniai parašyti dar tarybiniais laikais arba sovietmečio ir Nepriklausomybės atkūrimo sandūroje. Apie laiką dažnai primena tik formalūs dalykai: kai kurių kūrinių valiuta – eurai, minimos algos „vokeliuose“, Europos Sąjungos parama ir jos grobstymas. Visa tai, apie ką šiandien rašo masinės informavimo priemonės.


        Bent dešimtmetį atgal nubloškia ne tik kai kurių novelių pasaulėvaizdis, bet ir požiūris į emigraciją. Išeiviai tekstuose grįžta iš Jungtinių Amerikos Valstijų, būtent iš Los Andželo, kur, reikia spėti, yra lankęsis bent vienas iš autorių. Sunku apie tai nepagalvoti skaitant paskutinį knygos kūrinį „Meksika“, kuris labiausiai panašus į kelionių reportažą.


        Šių dienų emigracija iškeičiama į neva pamokančias istorijas: iš Amerikos tėvynėn parskridę lietuviai nuo čiabuvių gauna į dantis, apsisuka ir vėl sėda į lėktuvus („Biznierius“, „Sugrįžimas“). Kas tai – stilizuotas bandymas pažvelgti į savą realybę kultūriškai neatpažįstamo, svetimo akimis? Lyg mes ir jie vadovautumėmės visiškai skirtingomis vertybėmis, juodai pavydėtume jų turto. Sunku iš tradicinio lietuvio portreto išbraukti pavydą geriau gyvenančiam, tačiau emigracija – ne į JAV, bet į Didžiąją Britaniją, Airiją, Ispaniją – jau seniai pakeitė stereotipinį santykių vaizdinį. Dabar emigrantai – ne tolimi, seniai išvykę dėdės ar tetos, retkarčiais parašantys laišką, o broliai, seserys, vyrai, žmonos, tėvai, su kuriais bent kartą per savaitę bendraujama telefonu ar internetu, neretai jie siunčia pinigų, taigi dalijasi savo gerove. Be to, išvažiavusiojo stereotipinis paveikslas kartais panašus į tų, kurie novelėse repatriantus pasitinka kumščiais.


        Klasikiniu rinkinio tekstu galima laikyti „Vokelį“. Rusiško anekdoto situacija: senstantis verslininkas skuba pabaigti penktadienio reikalus, nes viloje laukia meilužė. Kuriama duoklė menamai socialinei tikrovei: vyras į vokelius krauna nelegalius atlyginimus darbuotojams, mat oficialiai jiems moka tik minimalią algą ir slepia mokesčius nuo valstybės. Jam skambina „solidus valdininkas“ (dar vadinamas visagaliu biurokratu, ministerijos bosu ir pan.), kuris leidžia suprasti, jog verslininkui pavyks gauti Europos Sąjungos paramą, jei jis duos kyšį. Neliteratūriškumo ir vienadieniškumo prideda konkrečios sumos: 5000 eurų kyšis valdininkui, 1000 litų nelegalios algos darbuotojams. Eilinis telefono skambutis sutrukdo verslininkui ir jis netyčia supainioja biurokrato vo-kelį su vokeliu kažkuriam darbuotojui. Čia į novelę įtraukiamas dar vienas personažas – jaunas specialistas, baigęs koledžą Dubline, tam tikru atžvilgiu atstovaujantis vakarietiškoms demokratijos vertybėms. Jis, žinoma, tėvynėje turi būti nemėgstamas. Verslininkas burba sau panosėje: „Lietuvoje niekam nereikia jo vakarietiškų žinių“ (p. 73). Tiesa, truputį keista, kodėl tas specialistas sutinka dirbti už tokią mažą algą, tačiau palikime šiek tiek erdvės ir fikcijai.


        Verslininko laimės dienos po įsimintino savaitgalio viloje baigėsi – „pirmadienis pademonstravo Holivudo siaubo filmuką“ (p. 73). Vyriškį užpuolė institucijos, apie kurias panašiais atvejais girdime per TV žinias: Mokesčių inspekcija, Sodra, Darbo inspekcija, teismai, antstoliai... Verslininkas įsisuka į tradicinį šio novelių rinkinio nuopuolio ratą. Jis „akimirksniu pavirto skurdžiu gatvės valkata, visuomenės atmata, girtuokliu, parazitu“ (p. 74), nepaleidžiančiu iš rankų langų valiklio ir pigios kokakolos (įdomu, kuo ji skiriasi nuo brangios kokakolos?) plakinio. Vieną dieną, buvusiam verslininkui besikapstant šiukšlių konteineryje, prie jo prieina minėtas jaunas specialistas ir grąžina voką su 5000 eurų. Pasirodo, protestuodamas prieš neteisėtą darbo apmokėjimo formą (ši frazė – iš kūrinio, ne iš laikraščių ar juridinio žodyno), jis neatplėšė voko ir kažkur numetė. Tik tądien rado ir grąžino verslininkui. Šis vos atgavęs pinigus suprato, jog „pradės naują gyvenimą – europinį, civilizuotą. Ir bus negailestingai teisingas sau ir kitiems“ (p. 75).


        „Vokelis“ demonstruoja R. Kundroto ir A. Lyvos novelės formulę – kelių stereotipinių epizodų kompiliaciją su lengvai nuspėjamu ir neįtaigiu moralu.


        Rinkinį pagyvina kūriniai, kuriuose į socialinę tikrovę pavyksta pažvelgti originaliau. Tekste „Architektas“ prekybos centrui – šiuolaikinių mąstytojų siaubui, nužmoginimo mašinai, materializmo kulto šventovei – suteikiama tikro maištautojo dvasia. Pastatas pats ima kovoti už laisvės idealus. Jis pasipriešina rangovų valiai ir užsigeidžia tapti gyvenamuoju namu. Kita vertus, į šį kūrinėlį galima žvelgti kaip į gana subtilią satyrą apie urbanistinės architektūros raidos ypatumus šių dienų Lietuvoje. Įspūdį kiek gadina jau anksčiau aptartas autorių stilius, per didelė porcija „realybės“ („darbų vykdytojas atmetė visus urbanistinius architekto priekaištus, šiurkštūs darbininkai pasiuntė vykdytoją velniop, o patys nuėjo alaus ir degtinės“, p. 89), kuri imta plėtoti, bet po to numesta lyg architekto asmeninės tragedijos istorija.


        Kitas tekstas „Nida“ – vėl apie nelegalias statybas, tačiau primena ne apsakymą, o dokumentavimą: nuo Vilniaus iki Nidos – 360 kilometrų, vietiniai kuršiai beveik išnykę, Kuršių neriją nuo užmaršties esą išgelbėjo įstojimas į Europos Sąjungą. Dar viena žiniasklaidos tema: „Kraštas žvėriškai kolonizuojamas. Dabar į šį nuošaliausią Lietuvos kampelį plūsta ne tik užsienio turistai, bet kranai ir krovininiai sunkvežimiai. Vyksta statybos, visos nelegalios, neteisėtos, na o valdžia negali, tiksliau, nenori nieko daryti. Valdininkus domina tik privačios vilos, barai, restoranai“ (p. 92). Sunku ginčyti faktus, bet kokia šių eilučių meninė vertė?


        Bene įdomiausi ir originaliausi tie R. Kundroto ir A. Lyvos tekstai, kuriuos persmelkia mirties tema („Darbininkas“, „Laiko Buveinė“, „Varnas“, „Elgeta“, „Laumžirgis“, ta pati „Nida“). Regis, autorius itin domina du epizodai: paskutiniai, makabriški mirštančiųjų susitikimai su mistiniais personažais (kalbantis merginos lavonas, Šv. Kazimieras, laumžirgis) arba tie momentai, kai žmogaus siela supranta esanti mirusi. Iki E. A. Poe kūrėjams dar toloka, bet kartais jiems netgi pavyksta užfiksuoti tą ypatingą energiją, kurią skleidžia nesubanalinta mirtis.


        Vis dėlto vertėtų autorius pagirti už autoironiją. Tekste „Argus“ sargas Herkus „skaitė postmodernistinius lietuviškus romanus, stebėjosi naujų autorių išmone ir tik po sunkių, 13 savaičių užsitęsusių studijų pagaliau „įsikirto“ į šiuolaikinę literatūrą“ (p.164). „Tūkstantis arbatos puodelių“ dar labiau sutrumpina edukacinę programą. Knygelę galima įveikti vos su penkiais puodeliais, o „Argus“ aprašytas efektas – beveik garantuotas.

        Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 7 (liepa)