„Klebonas atsistojo, pasitaisė šilkinę stulą su raudonomis rožėmis ir lengvais angelais, paglostė sakyklos aksomą ir persižegnojo…“

       Prieš jį buvo visa Lietuva, jau apytuštė, – žmonės išsibėgioję kas kur, apimti nerimo, baimės, net siaubo. Likę gyvena neramų gyvenimą, – nelinksma jiems. „Žmonės gulėjo ir sapnavo nešvarius sapnus. Jų miegas buvo pilnas godumo, girtavimo ir vaidų.“ Jie paniekino savo šventuosius, ir apaštalai pasitraukė iš Lietuvos. Nežinia, kas dabar bus. Ilgai ir kantriai laukę, jie pagaliau išėjo. Kaip rašo Antanas Vaičiulaitis, „apaštalai atrodė seni, suvargę ir keliavo gatve, pasiramsčiuodami kas kalaviju, kas pjūklu, kas kirviu, kuriais jie buvo nužudyti. Niekas jų nematė, niekas jų nesigailėjo ir nemaldavo liktis“.

       Tad Lietuva liko be globos, be meilės, be atjautos, kuri kaip skraistė apgobia silpnuosius, sušvelnina gyvenimo kirčius. Daug senelių turės apleisti savo namus, ir paskutinė jų paguoda kelionėje per girią tamsią naktį bus prisilietimas prie beržo liemens – „kokia švelni jo žievė. Lyg vaiko delniukas…“ Juk taip norėtųsi, kad tie mūsų seneliai savo kelionėje atrodytų „dideli ir galingi su tąja į sniegą tvirtai įsmeigta kaip kokio vyskupo lazda“. Deja, deja, taip niekada mūsuose nebūna… O vaikas, beglobis vaikas, pridėjęs pirštą prie smilkinio, neturės ko paklausti: kur aš gulėsiu? Kur mano lova? Ir niekas jam nepasakys: „Nesikrimsk, vaikeli. Jau mes seniai priemenėj tau lovaitę paklojom.“ Stebuklingi Antano Vaičiulaičio žodžiai: Nesikrimsk, uždaryk langines, kad atėjūnas į vidų nežiūrėtų, mažytė dukterėlė, jos širdies plakimas, gero darbo niekada nesigailėsi, galva svyra prie pilkosios žemės, sudie, vaikučiai, per kiemą lėkė du varnai prieš vėją, džiaugsmą reikia pirkti didele šventumo, aukojimosi ir meilės kaina, praskrendančių laukinių žąsų gūžiai apsiraizgę voratinkliais, ten aukštai plaukiojančiais… Rašytojas, sukaupęs visą savo talento jėgą, stengėsi išgelbėti pasaulį – taip pat ir Lietuvą. Antanui Vaičiulaičiui atrodė, kad darbų nudirbta per mažai, kad „didžiuliuose metų plotuose prieš akis niūksojo tuštuma, – ten, kur turėjo stovėti tavo darbai“. Tačiau, be parašytų knygų, ten yra ir rašytojo siuntiniai badaujančiam Vydūnui, ir audeklo suknelei atraiža, kurią jis padovanojo rašytojai Unset, kai aplankė ją viename viešbutyje, sėdinčią apšiurusiame krėsle. O kiek žmonių jis išgelbėjo po karo, – tiesiog ištraukė iš žeminančio skurdo, nežinios. Visur ir visada jis buvo taurus, garbingas, elegantiškas.

       Ne, iš Antano Vaičiulaičio Lietuvos apaštalai negali išeiti. Tegul jų veidai kieti, tačiau jie nėra nepermaldaujami.

       2008 birželio 27 d.

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 7 (liepa)