Jacob's Room      Santykis tarp analitinės filosofijos kūrėjo Bertrand'o Russello pažinimo teorijos ir Virginijos Woolf šiuolaikinės prozos estetikos, kitaip nei tyrinėjant Jameso Joyce'o kūrybą1, nėra plačiai nagrinėtas, todėl jį sunkiau apibrėžti ar aiškiai atpažinti2. Jos romanų juodraščių paraštėse ar dienoraštyje nėra jokių pastabų, kurios liudytų, kad V. Woolf rėmėsi B. Russello loginio atomizmo filosofijos principais ar kaip nors bandė juos integruoti. Tik įrašai dienoraštyje patvirtina V. Woolf kūrybos tyrinėtojams žinomą dalyką, kad rašytoja ir B. Russellas, būdami Blūmsberio grupės (Bloomsbury group) nariai, puikiai pažinojo vienas kitą3, dalijosi ta pačia XX a. pradžios Anglijos intelektine erdve, aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime, galiausiai – kartu kūrė vadinamąją Blūmsberio estetiką4.

 

Nors minėtasis santykis tarp B. Russello pažinimo teorijos ir V. Woolf prozos estetikos nėra aiškiai įžiūrimas ar lengvai nusakomas, visgi esama prielaidų, kurios leidžia apie jį kalbėti ir laikyti jį esminiu analizuojant V. Woolf romanų formos ypatumus, ypač romano „Džeikobo kambarys“ formos stilistiką.

 

Siekiant pagrįsti šiame straipsnyje keliamas prielaidas (metodologinė abejonė kaip charakterio formos kūrimo pagrindas) konstatuosime, kad trečias V. Woolf romanas „Džeikobo kambarys“ („Jacob's Room“) pasirodė 1922 metais, kai B. Russellas jau buvo išleidęs keletą pamatinių analitinės filosofijos darbų, kaip antai: „Filosofinės esė“ („Philosophical Essays“, 1910), „Filosofijos problemos“ („The Problems of Philosophy“, 1912), „Mūsų žinios apie išorinį pasaulį kaip mokslinio filosofijos metodo laukas“ („Our Knowledge of the External World as a Field for Scientific Method in Philosophy“, 1914), „Loginio atomizmo filosofija“ („Philosophy of Logical Atomism“, 1918), „Mistika ir logika, ir kitos esė“ („Mysticism and Logic and Other Essays“, 1918), „Proto analizė“ („The Analysis of Mind“, 1921).

 

Visi šie ir vėliau parašyti filosofo darbai, kuriuose tvirtinamos ir kaskart tikrinamos pažinimo teorijos ribos, grindžiami metodologine abejone. Tarkime, viename savo tekste B. Russellas klausia, ar esama pasaulyje tokių žinių, kuriomis nebūtų galima suabejoti5. Kitame darbe metodologinės abejonės būtinybė6 artikuliuojama dar aiškiau, skatinama abejoti tuo, kas pažįstama, ir kurti tai, kas dar nėra žinoma7. Ir V. Woolf, vertindama XX a. pradžios anglų literatūros padėtį, jos ontologinę būseną, abejoja nusistovėjusiais tradiciniais metodais ir klausia, ar gali metodas varžyti kūrybines galias, ar metodas lemia tai, kad gūžiamės į „savąjį aš“, kuris nesukuria nieko, kas liktų anapus savasties8. Apmąstydama būsimą romaną „Džeikobo kambarys“, dienoraštyje V. Woolf rašė: „Manau, kad šį kartą metodas bus iš esmės kitoks: visa bus prietema, nors joje švytės visa – širdis, aistra, humoras – kas švyti migloje. nėra jokių abejonių, kad einant šia kryptimi, išeinama į kelią; privalau eiti apčiuopomis ir eksperimentuoti. aš rasiu savo kelią“9.

 

Įžvalgiai skaitydama greit kintančius to meto ženklus10, sykiu netiesiogiai revizuodama B. Russello analitinės filosofijos imperatyvą – abejoti tuo, kas pažįstama, ir kurti tai, kas dar nėra mums žinoma – V. Woolf eksperimentuoja, ji kuria, ieško tokio metodo, kuris brėžtų naujos romano formos linijas, nors ir sunkiai apčiuopiamas ar nelengvai suprantamas11. V. Woolf kartu tarsi tikrina ir B. Russello analitinės filosofijos loginio atomizmo metodą, kuris leidžia teigti, kad kalba, kaip ir materija, yra skaidoma į prasmės atžvilgiu nedalomas daleles, t. y. elementarius atominius (atomic) arba sudėtinius molekulinius (molecular) sakinius, kurie, atskleisdami jutiminių suvokimų duomenis, nurodo objektų savybes ir santykiu12. „Džeikobo kambaryje“ V. Woolf skaido romano materiją į prasmės atžvilgiu nedalomas daleles, ji kuria fragmentišką naratyvą, kurį sudaro silpnai tarpusavyje susijusios daugiau ar mažiau baigtos nedalomos pasakojimo dalelės, „epizodai“13. Šie „epizodai“ yra įvairūs. Vieni – „elementarūs“, itin paprasti savo struktūra ir prasme, sudaryti iš vieno ar kelių sakinių, pvz.: „Taigi, Džeikobas Flandersas išvyko studijuoti į Kembridžą 1906 metų spalio mėnesį“14. Kiti tokie „epizodai“ yra ilgesni, ne tik apimantys keletą puslapių, bet išsiskiriantys pasakojimo nuoseklumu, sąlygišku baigtumu. Pasak profesoriaus Alexo Zwerdlingo, jie primena greitai apmestus eskizus15. Tarkime, nuo traukinio kupė scenos aprašymo peršokama prie mišių Karališkojo koledžo koplyčioje ir t. t. Nė vienas pasakojimo „epizodas“ nėra detalizuojamas, aiškinamas, neįgyja ypatingos svarbos. Be to, ne visada šie „epizodai“ siejasi tarpusavyje. Efektas, kurį išgauna V. Woolf, pasak A. Zwerdlingo, taupus ir sugestyvus, tačiau skaitytojui, pratusiam prie vientisumo ir prasmės ieškojimo, toks metodas gali būti erzinantis16. Tačiau visi šie „epizodai“ – „elementarūs“ ir „sudėtiniai“, paimti skyrium ar sudėjus kartu, – kūriniui suteikia modernistinio romano formos visumą. Šiuos „epizodus“, perfrazuojant V. Woolf, galima skaityti kaip kasdienes patirtis ar jas persmelkiančius įspūdžius, kuriuos rašytoja vadina „atomais“: vieni jų yra nereikšmingi, greitai išnykstantys, kiti – savo aštrumu giliai įsirėžę į atmintį, – visi jie sudaro tai, ką rašytoja vadina „gyvenimu“17.

 

V. Woolf skaido ne tik romano materiją į prasmės atžvilgiu nedalomas daleles, tuo išgaudama fragmentišką naratyvą, į perspektyvų koliažą ji skaido ir pagrindinį veikėją Džeikobą. Tęsdama netiesioginę polemiką su B. Russellu, V. Woolf perkelia kai kuriuos loginio atomizmo principus į charakterio kūrimo plotmę. Pavyzdžiui, B. Russellas manė, kad neapibrėžtumas (vagueness) pažinimo teorijai yra itin svarbi savybė. Atstumas tarp mūsų ir viso to, kas apibrėžta (precise) ir mums pažįstama, yra gerokai didesnis, nei mums atrodo18. Šią tezę galima suprasti dvejopai, dviejų strategijų perspektyvoje. Pirmoji strategija – siekti apibrėžtumo (preciziškumo), kad išgautume žinojimo gylį. Antroji – visa, kas vaizduojama preciziškai, yra tolima visam tam, ką pažįstame tiesiogiai. Ir V. Woolf teigia, kad rašytojas, tiksliai (preciziškai) kurdamas charakterį bei nuosekliai plėtodamas siužeto liniją, nepriartėja prie jų esmės, nepasiekia to, kas lieka suvokimo lygmenyje. Pavyzdžiui, vienoje savo chrestomatinėje, dažniausiai cituojamoje esė19 V. Woolf kritikuoja amžininkus Bennettą, Wellsą ir Galsworthy'į, teigdama, kad jie, kurdami neva tikrą charakterį, nesugebėjo atskleisti jo vidaus20.

 

Savaip modifikuodama B. Russello abstrakcijos principą21, V. Woolf kuria „fragmentišką“ Džeikobo charakterį, – abstraktų, sunkiai suvokiamą veikėją, labiau atsiskleidžiantį iš kitų romano veikėjų perspektyvos nei tiesiogiai. Džeikobo charakteris kuriamas jų balsais, mintimis. Antai Klara Diuran dienoraštyje rašo: „Man patinka Džeikobas Flandersas... Jis ne šio pasaulio“22. Dar vienas pavyzdys iš „dialogo“ tarp Florindos ir Džeikobo, kuris pokalbyje tarsi dalyvauja, nes sėdi greta restorane, o sykiu – nedalyvauja, nes neištaria nė vieno žodžio. Toks menamas dialogas tampa Florindos monologu: „Džeikobai. Tu panašus į vieną iš tų skulptūrų... Manau, yra puikių dalykų Britų Muziejuje, kaip galvoji? Daug puikių dalykų... – kalbėjo ji svajingai“; „Esu siaubingai laiminga nuo tos dienos, kai mes susipažinome, Džeikobai. Tu toks geras žmogus“23.

 

Nepaisant šių įvairių veikėjo kūrimo perspektyvų, ar galime teigti, kad Džeikobas tapo mums prieinamesnis, suprantamesnis? Kita vertus, ar „jusliniai duomenys“ (sense data)24 – mentaliniai (taip pat vizualiniai, taktiliniai, olfaktoriniai ir t. t.) vaizdiniai, kuriuos mes gauname iš fizinio pasaulio objekto, yra pakankama jo pažinimo sąlyga? Būdamas empirikas, B. Russellas laikėsi nuomonės, kad visas pažinimas remiasi sensorine pasaulio percepcija. Deja, individuali percepcija dažnai gali būti klaidinga. Vienas ir tas pats objektas subjektui gali sukelti labai įvairių juslinių pojūčių. Šie pojūčiai, be abejo, susiję su fiziniais objektais, iš kurių jie kyla, tačiau jie atveria mums tikrąją objekto realybę. B. Russellas linkęs manyti, kad atveria, nes kad ir kiek būtų juslinių duomenų, kylančių iš, tarkim, subjekto santykio su tam tikru hipotetiniu stalu, mes vis tiek tikime, kad egzistuoja vienas ir tas pats stalas, kuris sužadina „juslinių duomenų“ virtinę25. Ar turėdami daug perspektyvų, nusakančių Džeikobo charakterį, galime būti tikri, kad perpratome Džeikobą? Ar suteikus charakteriui naują – abstrahuotą – formą, mes jį ir toliau laikome charakteriu, kuris atitinka visus XX a. pradžioje jo kūrimui keliamus pagrindinius reikalavimus – kad jis būtų „tikroviškas“, ilgai išliktų skaitytojo atmintyje ir t. t.? Vieno teisingo atsakymo nėra. Žvelgdami iš loginio atomizmo deskripcijų teorijos (theory of descriptions) perspektyvos, žinome, kad teiginiai gali būti dalomi į prielaidas (atomus). Taip ir Džeikobo charakteris: jį V. Woolf skaido į fragmentų (atomų) koliažą, skirtingų veikėjų ištaras, kurios ir sudaro bendrą visuminę Džeikobo charakterio formą. „Jusliniai duomenys“, kuriuos mes kaupiame skaitydami romaną ir kurie nusako Džeikobo būdą, išvaizdą, pomėgius, padeda mums susikurti jo mentalinį vaizdinį. Tiesa, šį vaizdinį mes susikuriame įsiklausydami į romano veikėjų vertinimus, jų subjektyvias tiesiogines patirtis. Šios patirtys, žvelgiant iš loginio atomizmo perspektyvos, atitinka tai, ką B. Russellas, remdamasis tiesiogine patirtimi (knowledge by acquaintance), vadina pažinimu. Vadinasi, per tiesiogines romano veikėjų patirtis, per jų teikiamus Džeikobo apibūdinimus skaitytojas pažįsta ir patį Džeikobą. Be to, V. Woolf pratęsia B. Russello mintį, – kai kalbama apie pažinimo teorijos prielaidas, kalbama ne apie tai, kas pažįstančiajam galėtų būti objektyvu, bet apie tai, kas jam yra subjektyvu26. Taigi V. Woolf ir nekuria objektyvaus Džeikobo charakterio, – ji kuria tokį charakterį, kurį suvokiame tik per kitų romano herojų subjektyvias verbalines formas.

 

Toks rašytojos metodologinis sprendimas leidžia kartu su profesoriumi A. Zwerdlingu klausti, kodėl V. Woolf sąmoningai nepasinaudojo vidinio monologo metodu, kuris būtų leidęs skaitytojui pajusti vidinę sumaištį, kurią išgyvena Džeikobo amžiaus jaunas žmogus27? Jo, kaip ir Persivalio28, vidinis gyvenimas lieka skaitytojui nepasiekiamas. O gal V. Woolf tuomet dar nebūtų mokėjusi pasinaudoti kalbos įrankiais veikėjo sąmonei perteikti? Juk „Džeikobo kambarys“ buvo tik jos trečias romanas. Vargu ar tai teisinga išvada. Pritartume A. Zwerdlingo teiginiui, kad V. Woolf sąmoningai minimizavo skaitytojo „prieigą“ prie Džeikobo minčių29. Tai ypač aišku lyginant romano juodraštį su leidybai parengtu tekstu. Šie du tekstai, anot A. Zwerdlingo30, skiriasi: pirmajame Džeikobas visiškai atitinka savo, kaip protagonisto, vaidmenį; jis yra kaip tik toks, kokio ir tikėtųsi tradicinis skaitytojas. Antrame tekste Džeikobas tarsi yra, bet sykiu jo kaip ir nėra. Ir, kaip rašo Julia Briggs31, naratyvas ieško Džeikobo, šaukia jį taip, kaip knygos pradžioje šaukė Džeikobo ieškojęs jo brolis Arčeris („Džei-ko-bai, Džei-ko-bai! – šaukė Arčeris“32), o knygos pabaigoje jį šaukia draugas Bonami („Džeikobai! Džeikobai! – verkė Bonami, stovėdamas prie lango“33). B. Russello pažinimo teorija V. Woolf tampa šiuolaikinės prozos moduliacija. B. Russellas rašė, kad jutimų duomenys, kuriuos gauname iš pasaulio, visada yra neapibrėžti (vague) ir dviprasmiški (ambiguous). Bandydami juos apibrėžti, išsyk suvokiame, kad jie ir toliau lieka tokie pat sunkiai apibrėžiami ir dviprasmiški34. Kaip minėta, neapibrėžtumas yra svarbi pažinimo teorijos prielaida. Perėjimas nuo neapibrėžtumo link apibrėžtumo (precise) visuomet galimas, tačiau lieka ir klaidos tikimybė. Jei pasakę, kad šiame kambaryje yra daug žmonių, imsimės šį teiginį apibrėžti, suvoksime, kad bet koks aiškiai apibrėžtas teiginys gali būti tiesiog klaidingas35.

 

Tad klausimas – ar turėdami daug perspektyvų (atomų), nusakančių Džeikobo charakterį, galime būti tikri, kad jos suteikė veikėjui apibrėžtumo, panaikino jo dviprasmiškumą, padėjo jį perprasti, suvokti jo charakterio visuminę formą – vis dar lieka neatsakytas. Paskaitoje „Logika kaip filosofijos pagrindas“ B. Russellas teigia, kad galima suprasti atskirus sakinio žodžius nesuprantant paties sakinio. Tokiu atveju mes suvokiame ne formą, o jos sudėtines dalis. Ir atvirkščiai – galima suvokti formą, nesuvokiant jos sudėtinių dalių. Todėl norint aiškiai suprasti sakinį, būtina suvokti tiek jo sudėtines dalis, tiek ir jo formą36. V. Woolf čia, regis, pritaria B. Russellui, demonstruodama, kad apie veikėją galima pateikti daug faktų (aprašyti jo išvaizdą, būdą, kalbėjimo manierą, jo skolų bankui ar šeimos istoriją), tačiau vargu, ar tai padėtų jį suprasti, „pajausti“37. Veikėjui suvokti būtina jo forma ar koks jos elementas, jungiantis pavienius „atomus“ į visumą, – savotiškas eliotiškasis „objektyvusis koreliatas“.

 

Tokia vientiso suvokimo forma galėtų būti daugiaprasmis romano pavadinimas – „Džeikobo kambarys“, kuris, jungdamas visus romano formos elementus į visumą38, sustiprina naratyvo ir charakterio formos dvejopumą. Šiame kūrinyje nepasakojama apie Džeikobą taip, kaip romane „Ponia Delovėj“ apie Klarisą Delovėj ar „Orlande“ apie Orlandą. Šiuo požiūriu kūrinys yra kelių lygmenų. Viename lygmenyje „Džeikobo kambarys“ – tai romanas apie erdves, mentalines ir fizines, kuriose Džeikobas gyvena, lankosi (anglų kalboje žodis „room“ reiškia ne tik kambarį, bet ir vietą, erdvę). Pavyzdžiui, tai yra „tikrasis“ Džeikobo kambarys Kembridže; taip pat ir pats Kembridžas, kur jis studijuoja, dar Londonas, Paryžius, Graikija. Kitame lygmenyje ši erdvė įgauna metafizinius metmenis, kuriuose ryškėja W. Shakespeare'as, Homeras ir D. Byronas. Dar kitame – Bonami, Diuran ar Florinda.

 

Siekdami formos, kuri jungtų pavienius atomus į visumą, tam tikro eliotiškojo „objektyvaus koreliato“ aiškumo, grįžkime prie santykio tarp B. Russello pažinimo teorijos ir V. Woolf filosofinio realizmo metodo. Pirmasis savo pažinimo teorija aiškina ryšį tarp pažinimo, percepcijos ir fizikos. Esminį B. Russello teorijų pamatą sudaro įsitikinimas, kad fizinis pasaulis – fiziniai objektai – egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų percepcijos ar patirties. Regis, V. Woolf B. Russellui neprieštarauja: tiek romano „Džeikobo kambarys“ pavadinimas, tiek jo visa vidinė forma tik patvirtina, kad fizinis pasaulis, objektai egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų sąmonės ar nuo mūsų buvimo vietos. Pavyzdžiui, Džeikobo kambario aprašymas – jame be apvalaus stalo ir dviejų kėdžių, židinio, vienos kitos iškalbingo turinio knygos (kunigaikščio Wellingtono gyvenimo aprašymas, Spinozos ir Dickenso veikalai, graikų kalbos žodynas, Jane Austen romanai, italų Renesanso tapytojų kūrybos studijos ir t. t.) tvyro apatija, banguoja užuolaida, sušlama gėlės vazoje, sugirgžda pintas krėslas, kuriame niekas nesėdi39. Visa tai pratęsia, o kartu ir papildo B. Russello prielaidą, jog, teigdami, kad šiuo metu tame kambaryje yra daug žmonių, mes iškart susiduriame su sunkumais, bandydami apibrėžti, koks yra šis kambarys, ką žmogus jame jaučia, kaip atskirti vieną žmogų nuo kito ir t. t. Bandydami visa tai tiksliai apibrėžti, painiavos ir klaidų neišvengsime40. V. Woolf to ir nebando daryti: ji nesiekia nei visažiniškai nusakyti Džeikobo charakterio savybių, nei išsamiai aprašyti jo kambario, nors tai lyg ir numatyta pačiu dvejopu romano pavadinimu – „Džeikobo kambarys“.

 

Šis dvejopumas, pasak Annos Banfield, būdingas ir V. Woolf prozai, ir B. Russello pažinimo teorijai41. Rašytojos romano „Džeikobo kambarys“ forma yra dvejopa tuo požiūriu, kad joje kuriama dualistinė – išorinė ir vidinė – realybė. Vidinė realybė apima mintis, jausmus, svajones, – visa tai, kas sudaro aš (self) esmę, kas išreiškiama (arba neišreiškiama) veiksmu ar kalba. O išorinė V. Woolf romanų realybė, anot A. Zwerdlingo, aprėpia „visuomenės gyvenimą“: šeimos idealus, visuomenės lūkesčius, institucinius reikalavimus, istorinius įvykius – visa tai, ką galima vadinti „realiu pasauliu“ ar tiesiog „realybe“42.

 

Dvejopumas tampa romano „Džeikobo kambarys“ ataudais: kaip jau minėta, rašytoja pasakoja apie Džeikobą, jaunuolį, kuris naratyve tarsi yra, o kartu jo ten lyg ir nėra. Panašiai atrodo ir V. Woolf romanas „Bangos“ bei jo santykis su romano tradicija. Šis romanas turi apibrėžtą laiką, charakterį, siužetą, veiksmo vietos ir laiko elementus. Tačiau visi šie bruožai yra abstrahuoti, o romano veikėjai tarsi „suspenduoti“ – pakibę virš savo pačių gyvenimo įvykių. Atrodo, lyg pats romanas „Bangos“ kybotų virš romano – kaip žanrinės formos, niekaip su ja nesutapdamas. Sudaromas įspūdis, kad šis kūrinys priartėja prie „romano statuso“ ir sukurdamas įtampą vėl atsitraukia43. Panašiai rašytoja pasaulį kuria ir romane „Džeikobo kambarys“, kuriame, perfrazuojant romano „Bangos“ naratorių Bernardą, nesama „paties savęs“. „Džeikobo kambaryje“ protagonisto Džeikobo Flanderso tarsi ir nėra, – visą fabulos ašį sudaro fragmentuota impresionistinio naratyvo progresija, kurianti Džeikobo Flanderso „gyvenimą“. Šią progresiją, anot Sue Roe, sudaro skersinio pjūvio scenų seka, kuri prasideda Džeikobo vaikyste, apima jo brandą ir baigiasi jo mirtimi44. V. Woolf kūrybos tyrinėtojai visada primena, kad, pavadindama protagonistą Flandersu45, V. Woolf išsyk nulėmė jo likimą, pasiųsdama jį į mirtį. Antai J. Briggs svarsto, kad romanas „Džeikobo kambarys“ pirmiausia yra rašytojos protestas prieš Pirmąjį pasaulinį karą, jo žudančios mašinerijos stulbinantį beasmeniškumą46. Ir Džeikobo gimimo vieta Skarboras (Scarborough)47 bei jo tuščias kambarys, ir likę niekam nebereikalingi Džeikobo batai48, ir pati jo mirtis šiame romane tampa Džeikobo kartos signifikantais. Loginio atomizmo perspektyvoje beveik visi šie tikriniai vardai neabejotinai yra paslėptos nuorodos, todėl galima teigti, kad Flandersas – kaip tikrinis vardas – „slepia“ aiškiai apibrėžtą Flandrijos laukų, t. y. mirties, deskripciją.

 

Romanas „Džeikobo kambarys“ baigiasi mirtimi, ypatinga (ne)būties forma. Tokį V. Woolf sprendimą laikytume B. Russello pažinimo teorijos „analizės“ netiesiogine revizija. B. Russello pažinimo teorijoje ryškūs du analizės tipai: analizė kaip regresija (regression) ir analizė kaip suskaidymas (decomposition). Aiškindamas analizę kaip regresiją B. Russellas teigia, kad pradėjus filosofuoti apie tai, kas mums žinoma, savo prielaidas turime plėtoti regresyvia seka, siekdami kuo toliau ten, kur viskas netikslu ir neapibrėžta49. O skaidančiosios analizės atveju B. Russellui įdomu smulkinti ne tik sąvokas, idėjas (concepts), bet sakinius ar teiginius (propositions), kad būtų pasiektos esmingiausios dalelytės – atomai, iš kurių visa tai susideda50. V. Woolf kuria Džeikobo charakterio formą taip, kad, rodos, ji atitinka abu B. Russello analizės tipus. Rašytoja skaido Džeikobo charakterį į atomus, t. y. į kitų romano veikėjų subjektyvius vertinimus, ir kartu regresyvia seka grįžta į šio charakterio pradmenis, kur jo forma praranda visus dėmenis, tampa neapibrėžta ir galiausiai išnyksta kartu su Džeikobo mirtimi.

 

Baigdama rašyti romaną „Džeikobo kambarys“, 1921 m. spalį V. Woolf kartu su vyru Leonardu Woolfu už 70 svarų nusipirko spausdinimo mašiną ir savo namo rūsį pavertė leidykla. V. Woolf tapo laisva rašytoja. Jai prireikė dar vienų metų, kad romanas įgautų tokią formą, kuri įkūnytų jos pačios viziją, o ne paklustų kitam leidėjui – nuosavą leidyklą turėjusiam jos pusbroliui George'ui Duckworth'ui, kuris rašytoją – dar paauglę – išnaudojo seksualiai, vėliau, naudodamasis savo galia, darė įtaką jos romanų formai. Pirmasis laisvas rašytojos kūrinys „Džeikobo kambarys“ tapo vėlesnių jos romanų – „Ponia Delovėj“, „Švyturio link“, „Bangos“ – preliudija.

 

_________________

 

1 Antai J. Joyce'as, rašydamas „Ulisą“ („Ulysses“), rėmėsi B. Russello „Įžanga į matematinę filosofiją“ („Introduction to Mathematical Philosophy“), o rašydamas „Finegano šermenis“ („Finegann's Wake“) – jo „Reliatyvumo ABC“ („The ABC of Relativity“). Žr.: Herring P. Joyce's Notes and Early Drafts for Ulysses. – Charlottesville: University Press of Virginia, 1977.

2 Banfield A. The Phantom Table: V. Woolf, Fry, B. Russell and the Epistemology of Modernism. – Cambridge University Press, 2000; Frank A. O. The Philosophy of Virginia Woolf. – Budapest: Akademiai Kiadó, 2001. – P. 78-80.

3 Bell A. O. The Diary of Virginia Woolf 2. – London: Penguin Books, 1988. – P. 146–148.

4 V. Woolf, rašydama apie įtakas, formavusias jos estetiką, esė, apsakymų, romanų stilistiką, išskiria vadinamuosius Kembridžo apaštalus (Cambridge Apostles) – uždarą elitinę intelektualų draugiją. Tarp daugelio jos narių buvo filosofai G. E. Moore'as, B. Russellas, Ludwigas Wittgensteinas, J. M. E. McTaggartas, poetas Roopertas Brooke'as, meno istorikai ir teoretikai Clive'as Bellas, Rogeris Fry'us. Dauguma šių intelektualų sudarė Blūmsberio grupės (Bloomsbury Group) branduolį, o baigę Kembridžo universitetą, rinkdavosi V. Woolf ir jos sesers Vanessos Bell namuose prestižiniame Londono Blūmsberio rajone.

5 Russell B. The Problems of Philosophy. – New York: Oxford University Press, 1959. – P. 7. („Is there any knowledge in the world which is so certain that no reasonable man could doubt it?“)

6 Russell B. Our Knowledge of the External World as a Field for Scientific Method in Philosophy. – London: George Allen and Unwin Ltd, 1926. – P. 242. („It is necessary to practice methodological doubt, like Descartes, in order to loosen the hold of mental habits; and it is necessary to cultivate logical imagination, in order to have a number of hypotheses at command, and not to be the slave of the one which common sense has rendered easy to imagine.“)

7 Russell B. Ten pat. – P. 242. („These two processes, of doubting the familiar and imagining the unfamiliar, are correlative.“)

8 Woolf V. Modern Fiction / The Crowded Dance of Modern Life. Ed. R. Bowlby. – London: Penguin Books, 1993. – P. 9–10. („Is it due to the method that we feel neither jovial nor magnanimous, but centred in a self, which never embraces or creates what is outside itself and beyond?“)

9 The Diary of Virginia Woolf 2. Ed.: A. O. Bell. – London: Penguin Books, 1988. – P. 13–14. („ the approach will be entirely different this time: no scaffolding; scarcely a brick to be seen; all crepuscular, but the heart, the passion, humour, everything as bright as fire in the mist. Anyhow, there's no doubt the way lies somewhere in that direction; I must still grope and experiment there must be a path for me there.“)

10 Auerbach E. Mimezis. – Vilnius: Baltos lankos, 2003. – P. 584.

11 Woolf V. Modern Fiction. In: The Crowded Dance of Modern Life. Ed. R. Bowlby. – London: Penguin Books, 1993. – P. 10. („At once, therefore, the accent falls a little differently; the emphasis is upon something hitherto ignored; at once a different outline of form becomes necessary, difficult for us to grasp, incomprehensible to out predecessors.“)

12 Russell B. Lecture II. Logic as the Essence of Philosophy. In.: Russell B. Our Knowledge of the External World as a Field for Scientific Method in Philosophy. – London: George Allen and Unwin Ltd, 1926. – P. 62–63; Filosofijos istorijos chrestomatija. XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. – Vilnius: Mintis, 1974. – P. 252.

13 Briggs J. Virginia Woolf. An Inner Life. – London: Allen Lane, 2005. – P. 94. („Its episodic structure was like nothing so much a s a sequence of short stories, which is how she had originally envisaged.“)

14 Woolf V. Jacob's Room. – London: Penguin Books, 1992. – P. 22. („Jacob Flanders, therefore, went up to Cambridge in October, 1906.“)

15 Zwerdling A. Virginia Woolf and the Real World. – Berkley: University of California Press, 1986. – P. 63. („The style of Jacob's Room is that of the sketchbook artist rather than the academic painter.“)

16 Ten pat. – P. 63. („The effect is extremely economical and suggestive but at the same time frustrating for an audience trained to read in larger units and to look for meaning and coherence.“)

17 Woolf V.. Modern Fiction. In.: The Common Reader. Ed. Andrew McNeille. – New York, London: A Harvest Book, 1984. – P. 149. („From all sides they come, an incessant shower of innumerable atoms; and as they fall, as they shape themselves into he life of Monday or Tuesday Let us record the atoms as they fall upon the mind in the order in which they fall, let us trace the pattern, however disconnected and incoherent in appearance, which each sight or incident scores upon the consciousness.“)

18 Russell B. The Philosophy of Logical Atomism. – Open Court Publishing Company, 1985. – P. 38. („I think vagueness is very much more important in the theory of knowledge than you would judge and everything precise is so remote from everything that we normally think.“)

19 Woolf V. Mr Bennett and Mrs Brown. In.: A Woman's Essays. Ed.: R. Bowlby. – London: Penguin Books, 1992. – P. 69–86.

20 Ten pat. – P. 80.

21 Russell B. Logic as the Essence of Philosophy. In.: Russell B. Our Knowledge of the External World as a Field for Scientific Method in Philosophy. – London: George Allen and Unwin Ltd, 1926. – P. 51. („This principle, which might equally well be called „the principle which dispenses with abstraction“, and is one which clears away incredible accumulations of metaphysical lumber.“)

22 Woolf V. Jacob's Room. – London: Penguin Books, 1992. – P. 59. („I like Jacob Flanders,“ wrote Clara in her diary. „He is so unworldly.“)

23 Ten pat. – P. 67. („Jacob. You're like one of those status... I think there are lovely things in the British Museum, don't you? Lots of lovely things…“ „I'm awfully happy since I've known you, Jacob. You're such a good man.“)

24 B. Russello sukurtas terminas.

25 Russell B. The External World. In.: Russell B. Our Knowledge of the External World as a Field for Scientific Method in Philosophy. – London: George Allen and Unwin Ltd, 1926. – P. 84–85.

26 Ten pat. – P. 38. („When you are talking of the premises for theory of knowledge, you are not talking of anything objective, but of something that will vary from man to man.“)

27 Zwerdling A. Virginia Woolf and the Real World. – Berkely: University of California Press, 1986. – P. 68. („Why did she deliberately avoid the technique of interior monologue that might have given her readers a vivid sense of the inner turmoil in which such people find themselves?“)

28 V. Woolf romano „Bangos“ veikėjas.

29 Zwerdling A. Virginia Woolf and the Real World. – P. 69. („V. Woolf deliberately minimized the reader's access to Jacob's thoughts.“)

30 Ten pat. – P. 68–69.

31 Briggs J. Virginia Woolf. An Inner Life. – London: Allen Lane, 2005. – P. 93. („The narrative searches for him, calls for him, as does his brother Archer on the second page, and his friend Bonamy on the last.“)

32 Woolf V. Jacob's Room. – P. 4. („Ja-cob! Ja-cob!“ Archer shouted.“)

33 Ten pat. – P. 155. („Jacob! Jacob!“ cried Bonamy, standing by the window.“)

34 Russell B. The Philosophy of Logical Atomism. – Open Court Publishing Company, 1985. – P. 37. („It is a rather curiuous fact in philosophy that the data which we are undeniable to start with are always rather vague and ambiguous. and the moment you get a precise statement you will not be sure whether it is true or false, at least right off.“)

35 Ten pat. – P. 38. („ and then set to work to make the statement precise, I shall run a great many risks and it will be extremely likely that any precise statement I make will be something not true at all.“)

36 Russell B. Logic as the Essence of Philosophy. In.: Russell B. Our Knowledge of the External World as a Field for Scientific Method in Philosophy. – London: George Allen and Unwin Ltd, 1926. – P. 52–53. („We might understand all the separate words of a sentence without understanding the sentence In such a case we have knowledge of the constituents, but not of the form. We may also have knowledge of the form without having knowledge of the constituents. In order to understand a sentence, it is necessary to have knowledge both of the constituents and of the particular instance of the form.“)

37 Woolf V. Mr Bennett and Mrs Brown. In.: A Woman's Essays. – P. 69–87.

38 Briggs J. Virginia Woolf. An Inner Life. – P. 95. („Let's suppose that the Room will hold it together.“)

39 Woolf V. Jacob's Room. – P. 31.

40 Russell B. The Philosophy of Logical Atomism. – USA: Open Court Publishing Company, 1985. – P. 37. („But when you come to try and define what this room is, and what it is for a person to be in a room, and how you are going to distinguish one person from another, and so fort.“)

41 Banfield A. The Phantom Table. – Cambridge: Cambridge University Press, 2000. – P. 1–55.

42 Zwerdling A. Virginia Woolf and the Real World. – P. 22–27.

43 Plačiau apie tai žr.: Bartkuvienė L. Virginios Woolf romano „Bangos“ forma: polilogo dalyviai // Literatūra. Vakarų literatūros tyrinėjimai. – Vilnius: VU, 2006. – Nr. 48 (4). – P. 79–91.

44 Woolf V. Introductions to the Major Works. – London: Virago Press, 1994. – P. 87–102.

45 Flandrijos laukuose (Flanders fields) per Pirmąjį Pasaulinį karą žuvo beveik trečdalis milijono Britų karių.

46 Briggs J. Virginia Woolf. An Inner Life. – P. 84.

47 Didžiosios Britanijos Rytų pakrantės kurortas, kurį 1914 m. gruodį artilerijos sviediniais apšaudė vokiečių karo laivai.

48 Romano pabaigoje Džeikobo motina Betė Flanders, iškėlusi senų Džeikobo batų porą, klausia, ką jai su tais batais daryti.

49 Russell B. The Philosophy of Logical Atomism. – P. 38. („ when you are trying to philosophize about what you know, you ought to carry back your premises further and further into the region of the inexact and vagie.“)

50 Ten pat. – P. 37. („The reason I call my doctrine logical atomism is because the atoms that I wish to arrive at as the last sort of residue in analysis are logical atoms and not physical atoms.“)

 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 1 (sausis)