Juozas Glinskis

 

Pabaiga. Skaityti pradžią

 

Trisdešimt devintas Alfo laiškas

 

Paskutinė Valdo Munko kelionė dar nebuvo paskutinė. Tikrai paskutinė prasidėjo tada, kai vieną rytą jis pajuto ant kaktos šaltą, trapų delną ir išgirdo balsą: Pone Munkai, jums metas… Iš vakaro jis niekaip negalėjo užmigti: krėtė šaltis, dusino krūtinę, trūkčiojo širdis, kažkieno piktas balsas kažko reikalavo, o Munkas negalėjo pajudėti, rankos ir kojos neklausė, liežuvis neklausė, ant stalelio stovėjo nepaliestas maistas, nepraimtas vaistų pakelis. Paryčiui sąmonė pradėjo trikti, kūnas kažkur nugrimzdo ir pojūčiai išnyko. Munkas lėtai atsimerkė – į jį žvelgė ilgesingos Siuzan akys. Eik su manim, ištarė jos lūpos. Kūnas buvo atvėsęs, širdies nejautė, kaip klusnus vaikas vyriškis atsikėlė, apsivilko senąjį mundurą ir nuėjo… Prieplaukoj stovėjo pasirengęs išplaukti baltastiebis laivas. Pagerbdami svečią, sustingo šviesiaakiai jūreiviai. Po valandėlės jau smagiai skrodė bangas nematomų variklių genamo laivo pirmgalis. Denyje įsitaisęs Munkas žvelgė į artėjančias ir pro šalį slystančias uolėtas salas. Diena palinko vakarop, ištįso uolų šešėliai, saulės kamuolys palietė horizontą, lėtai paniro, ir vandenyną apgaubė žvaigždėta naktis. Per dieną atrodžiusios negyvos salos ėmė keistis. Rausvoje tekančio mėnulio šviesoje pasigirdo prislopusios aimanos, verksmas, džiugesio šūksniai, muzika. „Šiaip vėles po mirusiųjų karalystę išvežioja senelis Charonas, tačiau jūs, pone Munkai, ypatinga vėlė, jūs – mano didžiausias rūpestis, mano džiaugsmas, gal ir didžioji meilė… Prisiprašiau Charoną, kad man leistų jumis pasirūpint...“ – glostydama apdilusią Munko munduro sagą, kalbėjo Siuzan. „Kaip tada supykau!.. Na, kai paniekinot mano neužmirštuoles… Ašaros pačios tryško… Kaip galima!.. Tokias gležnas, tokias mielas gėles mesti į purvą… Tik nejautrus, žiaurus žmogus gali taip pasielgti!.. Bet kai nueidamas atsisukot ir pamačiau sumišusį jūsų veidą, suvirpusias lūpas, pajutau, kad nei jūs, nei aš neįstengsim tokio atsisveikinimo pamiršti. Svajojau, tikėjaus, daug laivų atplaukė ir išplaukė, ne viena mergina sulaukė savo svajonių mylimojo, manasis kapitonas nesirodė… Ne nuo džiovos miriau, džiova tik kūną išsekino, miriau iš ilgesio…“ – „Aš tavęs ieškojau…“ – pratarė Munkas. „Žinau. Aš stebėjau tave…“ – „Ir nieko nepasakei? Nedavei jokio ženklo?“ – „Nenorėjau tavęs dar labiau susargdinti… Ne nuo širdies, ne nuo daugybės kitų tariamų ligų miršta žmonės. Į kapus juos nuvaro sielos negalavimai. Čia daug salų. Ir kiekvienos kitokia diagnozė. Apvilta meilė, išduota draugystė, neviltis, keršto troškimas, pavyduliavimas, godumas, pyktis, aistros… Mūsų sala – nepagydomų ligų – Apviltos Meilės ir Ilgesio sala. Girdi? Groja Sen Sansą. Tai mūsų salos muzika. Ilgesio muzika. Matai? Ant kranto žmonės. Vyrai, moterys, seniai, vaikai… Visi jie laukia tų, kurių ilgisi. Jie klausosi Sen Sanso, ir dar didesnis ilgesys juos apima. Ir jie beveik laimingi. Jie trokšta patirti begalinį ilgesį. Begalinis ilgesys… O pone Munkai, kaip tai nuostabu!.. Gaila, kad antrąsyk negalima numirti.“ Artinosi krantas, muzika garsėjo, paskutinė Valdo Munko kelionė baigėsi.

 

Keturiasdešimtas Alfo laiškas

 

Sveika, beveik laisve!.. Tapau santechniku. Jau kelintąsyk be sargybos išeinu iš zonos. Velniškai neblogas jausmas. Čia pat pušynas, grybai, uogos. Dangus toks giedras, oras toks gaivus, net galva svaigsta. Turiu pririnkt viršininkienei pirmųjų baravykų. Įsitaisiau prie kelmo ir rašau. Ech, būtum čia Tu!.. Padirbėtum už mane, aš galėčiau ilgesnį laišką parašyti… Ikipiet užsiėmiau laisvųjų piliečių klozetais. Pirmą sykį pasijutau esąs tikrai reikšmingas asmuo. Mėlynas kombinezonas ką tik iš sandėlio, ant virvutės kortelė su nuotrauka, klozetinė ekipiruotė – kalinys Alfonsas Kontrimas jūsų paslaugoms, kokia nors ponia -iene. Nesigirdamas turiu pasakyti, kad viršininkų pačiutės gana smailai žvilgčioja man triūsiant, o kitos ir mechanizmų veikimo principais susidomi. Iki manęs dirbęs kalinukas taip ir sudegė: sumaišė visuomeninį interesą su asmeniniu. Ėmėsi tvarkyti ne tai, ką reikia, ir ne tada, kada reikia, ir buvo užpelenguotas. Manau, išsilaikysiu. Kai tik kokia smalsuolė per ilgai užsispokso, imuos čiaupo remonto, kuo tai baigiasi, turbūt nereikia nė pasakot. Zonoj tokių pagundų nėra, tačiau kitokių pakanka. Turiu sau iškėlęs tikslą – išlaikyti fizinę formą. Alfonsas Kontrimas turi būti kietas, išvaizdus, žvalus. Sykį vis vien pareisiu. Kažkas ir prezidentūroj pajudėję… Pavasariop, žiūrėk, Alfukas ir paržygiuoja. Nemanau, sesutės, kad koks nupiepėlis jums būtų reikalingas. Turim sporto salę, po darbų pakilnojam štangą, pasirungiam. Garbės nesiekiu, bet pralaimėt iš principo nelinkęs. Žinoma, ir į kašę pamėtom. Nė vienų rungtynių per TV nepraleidžiam. O kai „Žalgiris“ kaunas su „Rytu“, čia tokios aistros užverda, kad ir įsikišti tenka. Formaliai kokių nors išskirtinių teisių neturiu, bet kaip atėjusį iš griežto pripažįsta. Irutei pasakyk, kad ji tikrai šauni mergiotė ir Kontrimas ją nuoširdžiai gerbia. Vilija, mieloji, rašyk. Atleisk, jei ką ne taip pasakau. Tiesiog nebesusitvarkau su mintimis. Jos mane įveikia. O kartais taip prigriebia, kad ir motoras pradeda buksuoti. Bet, žinok, pakanka keleto Tavo nuoširdžių žodžių, ir viskas vėl gerai. Užplaukė rūkas. Saulė jau kliūva už medžių viršūnių, vyniojas į rūko vatą. Sumekeno perkūno oželiai. Netoli turėtų būti upė, gal ir ežeras. Ate. Glaudžiu, myluoju, bučiuoju. Tavo, Tavo ir tik Tavo Alfas...

O poniai viršininkienei šįsyk teks pasitenkinti lepšėm.

 

Keturiasdešimt pirmas Alfo laiškas

 

Sekmadienis. Visa diena mano, užėjau kažką panašaus į ežerą, tik pora km nuo pataisos namų. Surenčiau plaustą, baigiu statyt lapinę. Tiesa, niekur tuo plaustu neišplauksi. Iš vienos pusės – bebrų užtvanka, iš kitos – tiek medžių prigriuvę, kad ir be plausto nelengva išsikapstyti. Užtat mūsų pasimatymams liuks. Nebent kokia smalsi laputė nosį įkištų. Dažnai galvoju, kodėl kaip tik mudviem buvo lemta susimylėti. Juk daug yra merginų ir vaikinų. Dvasinis artumas? Fizinis potraukis? Juk ne? Nei aš koks dvasios fanatikas, nei tu ypatinga seksomanė. O gal tiesiog atėjo meilės metas, pasipainiojom viens kitam ant kelio ir suėjom? Nežinau, ką Tu apie mane galvoji, bet kodėl aš Tave pamilau, žinau. Jos vardas buvo Laura. Tokie pat plaukai, tokios pat akys, tik smulkesnė ir strazdanota. Vaikams ji buvo kaip dievaitė. Ji taip deklamuodavo eilėraščius, kad kvapą gniauždavo. Nėries „Dvidešimt su“ išvis buvo stebuklas. Kai blykšdama ištardavo paskutinius žodžius „Gyvenime, aš mirštu. Dėl dvidešimties su…“ ir sukniubdavo, jautresni vaikai raudodavo kaip artimam žmogui mirus. Tačiau kokia tvirta ir drąsi buvo prie jūros. Kaip plaukiojo, kaip nardė. Kaip mėgo audrą. Gyveno netoli. Kai tik pasirodydavo pirmi sūkuriai, ji ir atlėkdavo. Ji vydavosi tolstančias bangas, klykaudavo, grūmodavo, o joms grįžtant sprukdavo visu greičiu atgal. Tą balandžio popietę audra buvo tiesiog pragariška. Jūra šėlte šėlo. Aš padariau baisią klaidą – Lauros nesulaikiau. Su drauge ji nubėgo prie putojančių vandenų ir nebesugrįžo... Po kelerių metų pamačiau Tave… Tu varei mane šalin, tramdei, bareis, kam įkyrus, jausmų netvardau, bet aš nenorėjau Tavęs nė akimirkai palikti, aš bijojau, kad kas nors ir Tavęs nepagrobtų… Tebeturiu Tavo nuotrauką. Galiu į ją žiūrėti ir žiūrėti… Tu tokia tyra, Tavo mintys tokios teisingos, kad niekaip kitaip ir nepasakysi. Tavim neįmanoma nepasitikėti. Nuolat skaitau Tavo laiškus. Kaip puikiai Tu apibūdini jausmus. Koks skaidrus Tavo požiūris į meilę. Gailestis ir liūdesys užplūsta dėl netekčių ir skausmo, kurį per mane esi patyrus. Gyvenai, dirbai, mylėjai vaikučius, ir štai…. Nuo pirmų žingsnių ėmiau griauti Tavo ramybę. Piktai, įkyriai, be gailesčio. Supratau, kad blogai elgiaus, bet nieko negalėjau sau padaryti. Kartais tyčia stengiaus primesti savo valią. Žinau, Tu viską man seniai atleidai, bet graudu... Nors kartu ir šilta, malonu ir gera – Tu man rašai, apie mane galvoji… Ne sykį kalbėjai apie sielą. O jei iš tikrųjų sielos bendrauja veikdamos mūsų jausmus, mūsų elgesį? Gal čia visa paslaptis? Gal netgi daugiau? Gal mudu nė nepastebim, kaip kartais jos susikeičia vietom? Tavoji užklysta pas mane, manoji – pas Tave? Juk tada galima daug ką paaiškinti. Kai apima ramybės, pasitikėjimo jausmas, žinok, apsigyveno Vilijos, Tavoji siela. Kai nei iš šio, nei iš to užeina noras griausmais svaidytis, vadinasi, sugrįžo manoji Ponia. Parašyk, ką apie tai manai ir kada atvažiuosi. Gali jau pradėti ruoštis. Žinoma, šiame ežere daug nepanardysi. Įlįsi baltas, išlįsi juodas. Bet vis tiek geresnės vietos nerasi. Juk mudu būsim tik dviese. Net nebežinau, kuo Tave reikės pavaišint. Na bet ką nors sugalvosim. Upokšnio šlaituose rudmėsių – tiesiog tiltai. Jei nepramiegosim saulėtekio, bebrai savo darbo metodus pademonstruos. Nenusileiskit, būkit išdidžios, Alfonsas Kontrimas su jumis!

 

Keturiasdešimt antras Alfo laiškas

 

Valdžiau jausmus, tylėjau, laukiau, nerašiau… Užšalo mūsų ežeras, prigriuvo sniego. Keturi mėnesiai – nė vieno Tavo žodžio. Keturi mėnesiai, šimtas dvidešimt dienų… Kodėl? Jei pati dėl kokių nors priežasčių negalėjai rašyti, ranką susižeidei, sunkiai sirgai, taigi šalia Raimonda, tas pats Virgis… Norėčiau tikėti, kad niekas tarp mūsų nepasikeitė, kad Tu tokia pat mylinti mano žmona, bet nebegaliu. Užėjo nemigo naktys, širdis pradėjo kalti, darbus dirbu nesavom rankom, atėmė leidimą išeit iš zonos: boboms neįtikau, paskundė – nekokybiškai klozetus taisau… Prie staklių pasipylė brokas, šluotą įbruko… Kartais kyla sunkiai tramdomas noras palikti viską, patraukti tiesiai per vielas, jei nenušaus, parpulti kur sniege ir užbaigti… Anksčiau, kol vaikščiojau už zonos, dar galėjau kaip nors ištaikyt pusdienį, pasisamdyti kokį žmogų, būtų pavėžėjęs iki jūsų. Neišdrįsau. Kas nors paskųs, čia tokių kas antras, sudegs mano „išeit per pusę“. Draugelių atsirado, pastebėjo… Kanapės duoda… Ne už dyką, aišku… Užtrauki, lyg ir padeda, lyg ir primiršti… Bet normą reikia didint… Su šluota kažkiek neuždirbsi… Vaikinai čia įvairiai grašio prasimano. Jie rizikuoja, sėdi po kelis kartus, jiems nusispjaut. Man liko… Et, ar tai bent kiek svarbu?.. Tiksliai nė nebežinau. Nebeskaičiuoju. Vilija, neprašau Tavęs atvažiuoti. Nenoriu, kad mane tokį matytum. Perduok per ką nors kokią šimtinę. Už zonos vyrai vaikšto, paliksi navaro, atiduos… Dėl manęs nebijok, aš normą žinau. Be to, kanapė nepavojinga. Svarbu prie sintetikos nepriprasti… Vilija, mieloji, nesmerk manęs…

 

Keturiasdešimt trečias Alfo laiškas

 

Pagaliau! Atėjo Tavo laiškas. Bet aš jo negaliu skaityti. Aš jo bijau ir nedrįstu atplėšti. Kaip man gyvent, jei paskaitysiu – viskas, baigta? Žinoma, tiesiai pasakyti tau pritrūks drąsos, tu per daug atsargi, ne tavo stilius, apkaišysi gražiais žodžiais, vaidinsi gailestingą, atjaučiančią, užjaučiančią, norinčią gero, prašančią nusiraminti, atsiduoti kūrybai… Nebetikiu nė vienu Tavo žodžiu… Meilės romanas baigtas. Pasitaikė naivuolis, įklampinai ir palieki?.. Aš jį atplėšiu po dešimčių metų, tą akimirką, kai širdis pajus giltinės šaltį. Atplėšiu ir perskaitysiu. Tikiuos, Mirtis bus maloningesnė už Tave. Suteiks tą porą minučių… Po velnių, ištisas amžius nesibaigiančios Meilės! Ištisas amžius nesibaigiančio melo ir veidmainystės… Gal vis dėlto atplėšti, perskaityti? Tuoj pat užbaigti? Gal ten tokie nuodai, nuo kurių Meilė mirs? Tuoj pat?.. Jeigu žinočiau, kad Taip, nedvejočiau… Bet aš žinau, kad Ne, žinau, kad niekas nepasikeis, žinau, kad veltui per naktį baladosis širdis, veltui būsi sudeginęs tūkstančius nervų ląstelių... Gali neatsakyti. Tavo atsakymai jau daug kartų parašyti. Kaip ir mano išpažintys…

 

Trisdešimt antras Vilijos laiškas

 

Rašau iš Panevėžio moterų kalėjimo… Išdraskė mūsų Vilties namus. Kitos merginos – pas Kretingos vienuoles. Aukščiausiojo Teismo verdiktas – VILIJOS KONTRIMIENĖS VILTIES NAMAI FUNKCIONUOJA NETEISĖTAI. PANAIKINTI. FINANSINIŲ ĮPAREIGOJIMŲ PADENGIMUI PASTATĄ PARDUOTI IŠ VARŽYTYNIŲ. Visą veiklą vykdėm, pasirodo, nusižengdami įstatymams. Statėm už nelegalius pinigus. Vedėm neoficialią buhalteriją. Labdara neatsispindėjo dokumentuose. Mokėjom į juodąją kasą. Nepilnametes merginas priiminėjom neturėdami tėvų ir artimųjų sutikimo. Piktybiškai ignoravom teisėtus vietos valdžios reikalavimus. O tai, kad merginoms čia buvo gera, kad jos atsigavo, pasijuto žmonėmis, kad patikėjo savo ateitim, kad… Atrodo, pradedu suprast teroristus… Nerašėm Tau. Aš uždraudžiau. Bijojau, kad neišlaikysi, pulsi į ugnį… Kur aš Tave būčiau dėjus? Juk taip nedaug belikę… Man davė metus. Už pasipriešinimą pareigūnui ir nesunkų kūno sužalojimą. Nors tiek. Merginos kovėsi kaip liūtės. Darbavos tuo, kas po ranka pakliuvo. Irutė panaudojo duonriekį. Pirmoji policijos ataka buvo atmušta. Iškviestas „Aras“ atsiuntė keletą oro bučkių ir išvažiavo. Komisaras pasiūlė derėtis. Šypsojosi kaip pomidoras. Apsiraminom. Pakviečiau į savo kabinetą. Įpyliau konjako. Išgėrė. Staiga išgirdau klyksmą… Pasirodo, kol vadas „derėjosi“, jo pavaldiniai vykdė „operaciją“: guldė paneles ant grindų ir dėjo antrankius. Du mentai laikė užspaudę nesavu balsu klykiančią Irutę. Niekšai!.. Ir taip pervariau nagais tą pomidorą, kad ir į teismą apklijuotas atėjo. Apgailestauju, nesusivaldžiau, sakau teisėjui, kuris daugiau dėmesio skyrė mano kojoms, o ne komisaro fizionomijai. Suveikė. Pritaikė lengvo afekto būseną. Bausmė sumažėjo trečdaliu… Tavo laiškus gavau, perskaičiau. Nieko kito ir nesitikėjau. Lygiam kely prisidarei problemų, berniuk. Dabar išpūsk akis ir klausykis. Draudžiu, kategoriškai, pirma, galvoti apie mane, ateis laikas, o jis jau šviečias, galėsi ir paspoksoti, kol kas nesakau, tegul bus staigmena; antra, jokių bendrysčių su tais, anot tavęs, draugeliais, tos „arbatos“ ir aš tau parėjusi išvirsiu; trečia, įsiteik viršininkams, pagaliau ir jų boboms, kad atgautum pasitikėjimą; ketvirta, esi nagingas, pasikalbėk su kapelionu, pasiprašyk atlikti ką nors gražaus koplyčiai. Prieik išpažinties, priimk komuniją, kitą mėnesį prezidentas pasirašinės malonę. Turi atrodyt tyras ir skaistus kaip ką tik nupraustas kūdikėlis. Ir kad jokių trikdžių iš zonos, jokių uodegų... Tai buvo taktikos elementai. Strateginis uždavinys – išėjus į laisvę atkurti ir išplėsti ponios Kontrimienės Vilties namus. Man regis, Tau tokie darbai įkandami. Rodos, ir viskas. Koks ten posakis yra? Apie viltį… Durnių motina? Miršta paskutinė? Rinkis. Nors ką čia rinktis. Niekada nemiršta!.. Taigi, mielas Alfuk. VILTIS NIEKADA NEMIRŠTA!.. Parašysim virš vartų. Ate. Bučiuoju iš visos širdies. Tikrai Tavo Vilija.

 

Keturiasdešimt ketvirtas Alfo laiškas

 

Sveika. Aš jau namie. Kaip viskas pasikeitę… Kopų nebėr, matyt, galingo štormo būta, pajūrio miško vietoj – vilos… Tik jūra tartum niekur nieko vis ritina bangas… Gerai, kad namą iš rąstų pastatėt. Sakų kvapas nė su kuo nepalyginamas. Žaviuos Tavo išmone: puikiai sugalvojai langą – jūra kaip plačiame ekrane, bangos, rodos, prie pat kojų atplūsta. Užėjau į miegamąjį ir išsižiojau: per visą sieną saulėlydis, stovi panelė tik su bikiniu… Vilija, Tu dar nuostabesnė, negu palikau… Ech, ir kam Tau reikėjo užsiauginti tokius kietus nagus?..

© © ©

Pradėjo lankytis kaimynai. Padėkojau, pagyriau statybinius sugebėjimus. Vyrai susimetė po dešimtuką, patraukėm į „Jūratę“, prie bokalo vienas per kitą ėmė pasakot, kaip juos uja „berniukai“… Lyg būčiau koks Tadas Blinda… Nori patekt į žuvingesnį plotą – krapštyk litą. Jei ne, gali ir visai neišeit į jūrą. Į policiją ir prokurorus jiems nusispjaut. Vyrai apgailestavo, kad taip negerai su ponios Vilties namais išėjo… O ponia Vilija šaunuolė… Būtų jų valia – į valdžią išsirinktų. Užėjau pas Kurmanskį. Gerokai susibaigęs, bet pozicijų neapleidžia. Sako, čia mano namai, aš juos Vilijai atidaviau, o kad a. a. Viktorijos pinigų įdėta, aiškinkitės su ja. Juokėsi, kaip antstoliai skelbė varžytynes ir kaip iš to išėjo šnipštas. Priprašė, kad Virgis į rajoninį parašytų, atseit Kontrimas sugrįžta. Visi pretendentai atšoko. Jei dar skelbs, galėsim pusvelčiui atgauti. Susipažinau su Raimonda, tikrai Aleknos verta panelė, apgailestavo, kad mūšio dieną kažkoks nenaudėlis į treniruotę Klaipėdon iškvietė. Kai sugrįžo, viskas jau buvo padaryta. Parodė, kur mūsų Laimutės kapas. Pavėžėjo pas Kretingos vienuoles. Nors moterys nieko merginoms negaili, atiduoda, ką turi, bet, sako, labai prie bažnyčios spaudžia, rytą vakarą turi kartu poterius kalbėti, pas ponią Viliją buvę geriau. Apraminau, pasakiau, kad yra vilčių susigrąžinti, kas prarasta, – kaip į apsireiškusį angelą žiūrėjo. Labai prašė Tau perduot linkėjimų. Taigi perduodu. Tikiuos, gavusi šį laišką, pakviesi pasižiūrėt, kaip jūsų „vienuolės“ gyvena. Ilgai nedelsk. Man patiko Tavo paskutinis laiškas. Kietuolė!.. Toks įspūdis, kad jau bent porą metų atpylus. Na, Vilyčia, viltis tikrai niekada nemiršta. Bučiuoju. Stipriai, stipriai. Tavo ir tik Tavo Alfas.

 

Trisdešimt trečias Vilijos laiškas

 

Sėdžiu sukandus dantis ir tyliai keikiuos – JIE nužudė Irutę… Ne, ne daktarai, ne sanitarai, o tie, kurie atėmė motinos teisę mylėti savo vaiką, tie, kurie panaudojo bejausmę valstybės mašiną, kad pritrėkštų mergaitę, kuri nieko kito nenorėjo – tik glausti prie širdies savo kūdikį. Ją išvežė į Utenos psichiatrinę. Įsivaizduoju, kaip ji maldavo… paskui susigaužė, nutilo… Ją rado ant lovos galo pasikorusią… Alfuk, brangusis, man labai sunku… Atleisk… Tos prakeiktos ašaros… Parvežkit, palaidokit… Administracijai sakiau, kad pasiimsim… Jos berniukas dabar – net nežinau kur… Buvo Darbėnuose. Surask, parsivežk. Nežinau, kaip komisija pažiūrės. Vis dėlto esam rizikos šeima, iš kalėjimų neišeinam… Bet turim kažką daryti… Alfai, mielasis, man čia labai sunku… Aš nebegaliu ir nebenoriu apsimetinėti… Bet nevažiuok pas mane… Čia taip nešvaru, toks kvapas – pelėsių, prakaito, senų mazgočių ir dar velniaižin ko. Jokie šampai, jokie dezai negelbsti. Aš visa persismelkus… Nenoriu, kad mane tokią glaustum… Nevažiuok dar. Gal apsiprasiu, neatrodys viskas čia taip bjauru, pati sau neatrodysiu tokia bjauri. Kitos kažkodėl to nepastebi, jos netgi mėgaujasi nevalyvumu. Jų kalbos, judesiai, jų žvilgsniai, pagaliau juokas… Kaip jos kvatojas!.. Jos žiauriai seksualios… Jos laimingos. Jos nori valdyti… Ir tai joms puikiai sekas. Gūžiasi prieš jų žvilgsnius švelnumas, draugiškumas… Pakampiais slapstosi jautrumas… Čia viskas iškreipta. Madas diktuoja Rudoji Mara, cecho meistrė. Deja, nelaisvė – iškreipta laisvė, ir nieko čia aš negaliu padaryti… Tu ne blogiau žinai… Cha cha, Dievulis vis dėlto išgirdo. Tu jau namie, o aš… Bet nieko, Tau labiau reikėjo… Juk aš stipresnė už Tave. Bent tuo, kad realiau mąstau, labiau pasitikiu. Man niekada nekyla mintis, kad Tu gali manęs nemylėti, gali kaip nors išduoti. Aš dėl to rami, ir jei ne tie šlykštūs kvapai, būtų visai pakenčiama. Alfuk, gražiai palaidokit Irutę. Žinok, ji nemėgo skintų gėlių, sakydavo, jos nužudytos, ji mėgo tik augančias gėles. Ir pieštas. Ir pati piešdavo. Aprenkit ją gėlėta suknele. Nesvarbu kokia. Svarbu, kad būtų gražių spalvų. O prie karsto gėlių nereikia. Visa kita Kurmanskis žinos. Pranešk mūsų mergaitėms... Nesinori su Tavim skirtis. Čia nežmoniškai nyku. Pusė dienos siuvykloj, kitas laikas… Už langų – tik pajuodę stogai… Sudie, brangusis. Tavo Vilija…

 

Keturiasdešimt penktas Alfo laiškas

 

Parvežėm, palaidojom… Kunigo nė nekvietėm. Vyrai pasivaduodami nuo pat namų karstą nešė… Tiesiu keliu, pievų takais. Rytais jau šalnos, medžiai apšarmoję… Nuo jūros traukia žvarba. Klupdamas ant kupstų, priekyje su kryžium ėjo Kurmanskis. Kai vienam kitam pasakiau, kad ponia Vilija nori, jog mergaitė būtų gražiai palaidota, niekas neatsisakė pagelbėti. Moterys paruošė, aprengė. Rašei, kad Irutė nenorėtų gėlių, bet jų prinešė tiek, kad mergaitė tiesiog paskendo gėlėse. Prie duobės Kurmanskis užsispyrė atidaryti karstą. Tegu pamato sąžinę praradęs pasaulis, ką padarė, tegu dangus ją pamato, ir angelai greičiau atskrenda pasiimti, griausmingu balsu kalbėjo Kurmanskis. Mūsų portale aprašiau Irutės laidotuves, visą jos istoriją, suminėjau vardus ir pavardes tų, kurių abejingumas ir žiaurumas lėmė merginos žūtį. Keletas vaikinų iš buvusių „kurortų“ pareiškė užuojautą. Manau, kad jų nuoširdumu galima neabejoti. Alfonsiuką kūdikių globa atidavė per penkias minutes. Moterys tiesiog neišmanė, kaip su juo elgtis. Sako, klykė ir klykė. Mielai atidavė. Komisija vaiko likimo dar nesvarstė. Laukė, ką pasakys psichiatrai. Kol kas berniukas pas mane. Teiravaus. Įtariai pažiūrėjo, bet tiesiai nepasakė, kad neleis. Manau, galėsim apiforminti, kai sugrįši. Reikia abiejų parašų. Susisiekiau su mama, paprašiau, kad greičiau apsireikštų. Pažadėjo. Tad kol kas mūsų name – vyrų kompanija. Laimutės lovytėj miega. Vieno nepalieku. Bijau, kad kokie tipai ko neiškrėstų. Nusipirkau specialią kuprinę. Labai patogu. Pampersus, ir pirmyn. Tik išgirstu – už nugaros krizena… Vadinasi, užmigo. Kažką sapnuoja… Atsiranda panelių, kurios padaboti siūlos. Rekomenduoju savo įsigyti. Maudyti dar nelabai išeina. Bijau, kad nemurktelėtų. Kviečiu Raimondą. Jos letenėlės, oho, trys minutės – ir kūdikėlis krykščia švarutis. Antstoliai nebesirodo. Kaip matai, gyvenimas nestovi vietoj. Visi šansai, kad kol Tu sugrįši, reikalai bus atėję į senąsias vėžes. Taigi neliūdėk. Dažniau galvok, kad jau namie, kartu su mumis, ir matysi, kaip pasaulis pašviesės. Dėl viso to, apie ką rašei, aš Tave puikiai suprantu. Nedega. Pasimatysim, kai sugrįši. Iki. Alfonsiukas kažko reikalauja… Tavo Alfas.

 

Trisdešimt ketvirtas Vilijos laiškas

 

Esu kalėjimo ligoninėj. Atsitiko didelė nelaimė. Jaučiu, kad Tau ne mažiau skaudės, negu man skaudėjo, bet privalau pasakyti… Atleisk, kad būsiu šiurkšti. Švelniais žodžiais to, kas čia vyksta, nepapasakosi. Susilaukiau Rudės dėmesio – paglamžyt įsigeidė… Tvarkelė tokia: kritai į akį kokiai privilegijuotai iškrypėlei, būk maloni nesipriešint – nuolankiai priiminėk dovanėles, meiliai šypsokis, galėsi mažiau dirbti, daugiau uždirbti, na o jeigu ne – visos bėdos užgrius, ir nesuprasi, kas, iš kur, už ką, ir niekam nepasiskųsi, niekas nepagelbės… Viršininkams tokie dalykai nerūpi. Jiems tvarką, planą duok. Rudoji Mara, oho, drausmė kaip kareivinėse, ja laikosi visa gamyba… Žinojau, kuo gali baigtis. Aksominiai Rudosios žvilgsniai, balso moduliacijos, tarsi netyčiniai prisilietimai nieko gera nežadėjo… Merginos iškart pasakė – Mara tave įsimylėjo, ruoškis apatinį trikotažą… Ruošiaus – tik ne trikotažą. Galąsdama žirklių ašmenis, pagalandau ir smaigalį. Ne vieną sykį buvau kviesta pas meistrę… Tai neva broko pridariau, tai dienotvarkę pažeidinėju, tai dėl narkotikų… Nėjau. Nors be savo ginklo nevaikščiojau, bet, vos išgirdus, kad kviečia meistrė, širdis atsidurdavo kulnuose. Sykį pričiupo tualete. Mara ir dvi jos palaižūnės. Ištrūkau. Dėtis nebebuvo kur. Nusistačiau. Tvirtai ir aiškiai – dabar galiu. Mara buvo viena. Šampanas, triufeliai ir klausimas: tai kaip, meilute? Atvirai psakė, kad tokios švelnios odos ji dar neregėjusi, kad pamilusi iš pirmo žvilgsnio ir be mano meilės gyvent nebegalinti. Kalėjime ruošiamasi MISIS NELAISVĖS grožio konkursui, karalienės diadema esanti man garantuota… Nesulaukusi iš manęs nė žodžio, užrakino duris, ištraukė iš pastalės skardinę. Čia tavo likimas, pasakė priėjusi. Taip ar ne? Ne, pasakiau. Nereikės tavęs niekam, sušvokštė. Ir šliūkštelėjo. Deginantis skausmas nutvilkė veidą. Žirklės iki rankenų susmigo į Rudosios paširdžius. Dar bandė žiotis, lyg ką sakyti, pažiopčiojo ir susileido. Čia pat iš čiaupo kaip įmanydama bandžiau išplauti žaizdą. Kiek pavyko, kiek ne, iki šiol nežinau. Veidrodžio po ranka nepasitaikė. Jei ir būtų pasitaikęs, kažin ar būčiau drįsus pažiūrėti, o dabar galva sutvarstyta… Taip ir su policijos tyrėju bendravau – pro vieną plyšelį akiai ir vieną burnai. Šiaip savijauta nebloga. Veidas kažkoks apšalęs, bet neskauda. Nuolat aplanko kitos kalinės. Padeda pavalgyt, pripasakoja linksmų istorijų, tarsi visai nebe tos moterys… Jeigu Tau pasisektų gauti leidimą, galėtum aplankyti. Atsivežtum mažąjį Alfuką. Labai, labai norėčiau Tave pamatyti. Ne, ir visai ne taip labai. Esu sau davus žodį – neišskysti. Žinau, kad Tavęs raginti nereikia, bet pasistenk, greičiau… Tavo, tikrai Tavo Vilija… Dievulio nebesuprantu: kodėl dar ir šitai?

 

Keturiasdešimt šeštas Alfo laiškas

 

Vilija, brangioji, tik negalvok, kad tai, kas atsitiko, gali pakeisti mano jausmus. Visada žavėjaus Tavim, Tavo jautrumu, Tavo grožiu, Tavo ypatingu gebėjimu skleisti gerumo spindulius. Bet neramu… Kai palatoj mudu atsisveikinom, Tu taip prisiglaudei, lyg būtų paskutinis kartas. Kodėl? Ar man tik pasirodė? Ar iš tikrųjų esi ką sumanius? Gali, žinoma, to nesakyti, aš nereikalauju, tik noriu, kad nepadarytum lemtingos klaidos. Vieną jau padarėm, niekaip negaliu atleisti nei Tau, nei sau. Už mano „malonę“ visas savo santaupas paklojai ir dar į skolas įlindai, o pati?.. Kodėl tylėjai? Kodėl nieko nepasakei? Seniai kartu būtume. Nemanau, kad tas apatinių galūnių veizėtojas būtų buvęs neįkandamas. Su žinomu advokatu tariaus dėl Tavo naujosios bylos. Labai komplikuota. Jei Tave kaltins padarius sunkų nusikaltimą, teiksime ieškinį kalėjimo administracijai, kelsim į viešumą Vidaus reikalų užkulisius. Manau, ir Virgis darbo turės. Svarbiausia pasiekti, kad Tavo poelgis būtų traktuojamas kaip būtinoji gintis. VILTIS NIEKADA NEMIRŠTA. Prisimeni? Norėjai parašyti virš vartų. Jau parašyta. Vilties namai sugrįžo. Ir aukštai užtarėjų atsirado. Lopšelį atidarėm. Pirmas jo klientas – Alfonsiukas. Kuprinę pasidėjau kitam kartui. Juk sugrįši. Toji saulėlydžio gražuolė pradeda įgristi. Man reikia Tavęs... Tavo kambarys virš manojo, padariau nuolaidžius laiptus, galėsim bet kada susitikti. Truputį gaila… Nebebus laiškų… O gal ir gerai. Mažiau nervų. Tavo kambarį baigsim rengti, kai sugrįši. Nužiūrėjau naujus virtuvės baldus, miegamojo komplektą. Sugrįžusi turėsi darbo. Neliūdėk. Žinok, visi čia laukia Tavęs.

 

Paskutinis Alfo laiškas

 

Vilija, mes visi apšarmoję… Kodėl taip pasielgei? Juk buvom susitarę: jei paleis, susitinkam prie vartų. Atvykom sutartą valandą – o Tu jau išvykus… Tavo paliktas adresas IKI PAREIKALAVIMO nieko nesako… Atskrido mama, mūsų namai laukė, Vilties merginos laukė. Nežinau ir ką manyt… Niekaip to nesitikėjau. Teisme laikeisi šauniai. Tiesa, su veidą dengiančiu šydu neįprastai atrodei, bet tai buvai Tu. Tavo rankos, Tavo judesiai, laikysena… Dar niekada Tavim taip nesižavėjau. Ne tas žodis… Aš gėrėjaus, aš didžiavaus Tavim. Kai neskubėdama švelniu balsu pasakojai, kokius baisumus patiria niekieno neginamos silpnesnės kalinės, salė klausėsi nuščiuvusi. Klausantis atsakymų į prokuroro klausimus, susidarė įspūdis, kad kaltintojas, siekdamas Tave supainioti, akivaizdžiai talkina ne teisingumui, o nusikaltėliams. Į teisėjo klausimus atsakinėjai taip ramiai, taip susitelkusi, kad atrodė, jog kitaip, negu sakai, ir negalėjo būti. IŠTEISINTA. Tas žodis nuskambėjo kaip natūrali viso proceso pabaiga. Ir staiga dingai… Jaučiu, kad buvai apsisprendusi anksčiau. Kodėl nė nebandei paaiškinti, išklausyti, gal būtume vis dėlto radę mums abiem priimtiną išeitį? Kiek Tau kartoti, kad niekas negali pakeisti jau ne kartą išbandytų mūsų jausmų? Nebežinau ir ką galvoti. Tokioj aklavietėj dar nebuvau buvęs. Iki šiol visas mudviejų santykių problemas sukeldavo mano per daug įsiaudrinusi vaizduotė, bet pakakdavo vieno Tavo žodžio, žvilgsnio, mosto, kad jų neliktų. O dabar… Tavęs nėra. Atsidūrėm prieš nežinią… Jeigu manęs vengi, sugrįžk pas tuos, kurie myli Tave, laukia, kuriems Tu brangi, kuriems esi įsipareigojusi… Kol apsiprasi, kol suprasi, kol įsitikinsi, jog visi mes mylime Tave tokią, kokia dabar esi, aš kur nors pabūsiu. Vilija, mieloji, patikėk, tokia, kokia dabar esi, Tu dar mielesnė, dar artimesnė, bent pabandyk, sugrįžk, čia ir apsispręsi… Nežinau, gal šie mano žodžiai kaip žirniai į sieną, gal jų nė neskaitysi, bet žinau, kad jeigu taip atsitiks, tai bus liūdniausia diena mano gyvenime. Ne, negaliu taip paprastai užbaigti… Negaliu atsisveikinti… Noriu pabūti su Tavim, ir kuo ilgiau. Žinau: kol skaitysi, – juk skaitysi, kitaip Tu negalėtum, – būsim drauge… Vilija, juk taip mažai mums teko būti kartu, likimas nuolat mus išskirdavo, metų metus ilgesiu ir laiškais vadavomės, ir dabar, kai pagaliau galime susitikti visam laikui, gyventi, mylėtis, džiaugtis, būti laimingi, Tu išnyksti. Ne, man netelpa į galvą, taip tiesiog negali būti. Parašyk, paaiškink, mes pasistengsim Tave suprasti, skirk išbandymų terminus, dėstyk sąlygas, tik nepalik mūsų nežinioj, nedrausk ieškoti Tavęs, nepasmerk beviltiškam laukimui…

 

Paskutinis Vilijos laiškas

 

Gana graudint. Aš irgi ne medinė… Mielas berniuk, Tu vis toks pat, vis dviračiu lakstai, o Vilija ant žemės atsistojo. Viskas pasikeitė. Iš esmės. Sugrįžti negaliu. Negaliu Tau parodyti savo veido... Neabejoju dėl savo jausmų, jie nepasikeis, kitokio varianto tiesiog nėra – aš pasmerkta Tave mylėti. O ką daugiau? Dabar. Po to, kas atsitiko… Tačiau nesu tikra dėl Tavo jausmų, aš nežinau, kiek gali ištverti vyro meilė. Pažadai, maldavimai, priesaikos… Jie tikri, kol valdo aistra, protas nebeturi valios… Kol moteris sveika, gaji, jaudri… Kol sugeba ne tik priglaust, atjausti, bet ir pakankinti… Mielas Alfuk, ar Tu žinai, kaip reaguos Tavo širdis, išvydusi nebesugrąžinamai subjaurotą mano veidą? Visų pasekmių nė daktarai nežino. Tikiu, Tu neatstumtum manęs, stengtumeis pagelbėti… Tačiau pažvelkim tiesai į akis: to, ką taip vertinai, kuo žavėjais, kuo didžiavais prieš draugus, Vilija nebeturi. Gražuolės Vilijos nebėr. Yra luošė, kuriai gresia aklumas… Ir kodėl ji turėtų tikėti, kad taip elgies ne vien iš gailesčio, kad ilgainiui neimsi bjaurėtis? Nebegrįždama aš galbūt ir Tave gelbsčiu? Esi pats tas, ims koks amūriukas ir paleis strėlę… Kaip tada jausies, kai reikės kasdien šalia matyti luošą žmoną ir naktimis iš proto eiti dėl kokios Indrajos?.. Luošiai turi būti su luošaisiais. Nenoriu kasdien matyti slepiamo baisėjimosi, užjaučiančių žvilgsnių, brukamos pagailos. Su vidine bjaurastim žmonės greit susigyvena, tačiau išorinės jie nepakenčia. Tuo labiau, jei nuolatos matė visai ką kitą, matė tai, kuo gėrėjosi, kas guodė liūdesio valandą, teikė džiaugsmo retomis palaimos akimirkomis, kas iškils ir iškils kaip užgesinta šviesa, kaip palaidotų vilčių prisiminimas. Neieškok, aš pati nežinau, kur būsiu, ką veiksiu. Eisiu ten, kur žmonės nežinos mano praeities ir nelygins su ana, buvusiąja. Taip bus daug paprasčiau…

 

Delsiau… Kelias dienas kviečiau viešbučio pasiuntinį, kad nuneštų laišką į paštą ir užregistravęs išsiųstų, bet širdis neleido jo atiduoti… Supratau – tai ženklas. Laiško nepakanka. Mudu turime susitikti. Atvažiuok. Kada tik galėsi. Aš niekur neišeinu. Kambary tamsu – akys bijo šviesos. Turime taip išsiskirti, kad abiem būtų aišku, jog kitos išeities nėra. Turime išsikalbėt, atrišt rankas, atšaukti pažadus, įsipareigojimus, ryžtis gyventi nevaržomi praeities, kurti ateitį pagal taisykles, kurias sukurs naujos aplinkybės. Tada nereikės graužtis dėl tariamos neištikimybės, sulaužytų priesaikų, galėsime gyventi atvira širdimi, nevaržydami jausmų. Tuomet ir mūsų meilė išliks gyva, graži, nesutepta. Kad ir kur būtume, kad ir ką veiktume, ji lydės mus kaip spindulys, kurio jokie debesys neįstengs užgožti. Na, jeigu laikas nepakeis jausmų, jei ilgesys bus stipresnis už gyvenimą, Dievas duos, kaip nors vienas kitą susirasime…

 
2006
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 1 (sausis)