Ožiaragis

Kai 2005-ųjų gruodžio 22 d. išgirdau valstybės vardu paskelbtą nuosprendį, apribojantį mano teises, pirmoji mintis buvo emigruoti. Nes padarytas ne teisinis, o politinis sprendimas. Tai valstybei, kuri dabar mane apkaltino ir pasmerkė, nesu nusikaltęs, priešingai – daug metų esu ją gynęs, dirbęs jos žmonių labui, todėl su akivaizdžiu absurdu susitaikyti negaliu. Racionaliausia išeitis – pasitraukti iš teritorijos, kuri nebesusivokia, kas esanti, kur einanti ir ką veikianti. Tokios šalies negaliu vadinti tėvyne, nors tai mano gimtinė, negaliu jos mylėti ir gerbti, nes ji nuolat tyčiojasi pati iš savęs. Gal iš kvailumo, gal dėl neišprusimo, gal pačioje jos prigimtyje, tose kamieninėse ląstelėse, yra kažkas destruktyvu – ji genda nuo pačios šerdies, nuo pačių pašaknų, naikindama pati save. Ir taip buvo nuo amžių. Išliko šis tas tik todėl, kad buvo nublokšta į patį tolimiausią užkampį, kur ją saugojo pelkės ir neįžengiami atvašynai. Kai atsitiktinumas pasiūlydavo jai kokį nors šansą, atkakliai jo kratydavosi, mirtinai įsikibusi savųjų pelkynų, o geriausius savo sūnus ir dukras mielai atiduodavo svetimiesiems. Tad daigiausioji ir derliausioji sėkla išsibarstė po visus pasviečius – jos palikuonių gali aptikti beveik visuose kontinentuose, nekalbant apie kaimynines teritorijas. Jie dažnai pranoksta vietinius, yra giriami, apipilami turtais, apkarstomi įvairiausiais medaliais ir laurų vainikais, apdalijami prestižiškiausiomis premijomis, tampa prezidentais, tikrais ar šešėliniais valstybių vadovais, paskelbiami šventaisiais, bet įrikiuojami ne į šios, bet į anų šalių didžiavyrių gretas. Čia iki šios dienos tebeklesti skurdus mentalitetas, pavydas ir kerštas, – jei ir mėgina pasireikšti ir įsitvirtinti koks išsiskiriantis talentas, akimirksniu yra suniekinamas ir fiziškai sunaikinamas. Pastaruoju metu tas naikinimo virusas siautėja visiškai nevaržomai – toje bananų respublikoje darosi nemalonu ir visiškai nesaugu gyventi.

Gerklėje įstringa ištartas žodis – jo nei nurysi, nei išspjausi. Politinis emigrantas yra nemažiau įtartinas už visus kitus pabėgėlius ir perbėgėlius, mėginančius pasislėpti Skandinavijos agrofirmose, Pirėnų ir Apeninų apelsinmedžių giraitėse ar Britų salų didmiesčių džiunglėse. Gerai žinau, kad ten man ne vieta, nesu ten reikalingas – ne tas amžius, kad pajėgčiau karstytis lyg beždžionžmogis po palmes ir raškyti jų vaisius. Žinoma, ne sau, bet aniems, svetimiesiems. Ir už grašius. Nėra galimybės ir noro trenktis į užjūrius gramdyti didiesiems ponams užpakalių ir valyti jų nūžninkų – tiems darbams pakanka ir jaunesnių a la anuometinis simas kudirka – jie ten veržte veržiasi. Vadinasi, Vakarai man ne išeitis. Ir per vėlu, ir nekaip kvepia. Rytai, žinoma, mielai priimtų, pakaktų tik mirktelti viena akimi. Čia nebūtų kliūtis nei amžius, nei intelektas – Putinas su Lukašenka laižyte apsilaižytų – Lietuvoje persekiojami buvę disidentai, kitaip tarus, kitaminčiai. Tai būtų dar vienas patvirtinimas, kad Vakarų demokratija tik dūmas, slepiantis tikruosius valdymo pavidalus. Ir iš tikrųjų tik dūmas, galėčiau be sąžinės graužimo pritarti tokiai minčiai. Tariant Vakarų demokratija tarp dantų grikši smėlis, o burnoje jaučiamas kraujo skonis. Įvairialypės tūkstantinės aukos – šios panelės baltųjų rankelių darbas. Anie šaudė ir badu marino, dėl šitos patys šaudosi, kariasi ir kitaip žudosi, anie trėmė ir metų metus kalino, nuo šitos piliečiai patys bėga ir atsigręžti nenori. Ir nors Lukašenka tikriausiai man paklotų raudoną kilimą, nors jis savo šalininkams teisių neatima ir į savo paties lėkštę nespjaudo – tiek proto ir išsilavinimo jam pakanka, – į tą šalį emigruoti taip pat negaliu. Ir ne tik dėl to, kad gerai žinau, kokia visų pabėgėlių ir perbėgėlių dalia, bet ir dėl ko kita – didesnė manęs dalis vis vien liktų čia. Juk ir sūnaus Henriko Antano nedrįsčiau išsivežti, ir perkrikštyti gudu negalėčiau. Ir ne tik todėl, jog šią gentį niekinčiau – ji artima mūsų giminaitė, su ja esame susiję daugybe saitų – ir istoriniais, ir teritoriniais, ir genetiniais, bet todėl, kad pasitraukimas yra gėdingas veiksmas. Ne vyriškas. Niekur kitur nesijausčiau savas. Pats sau nesijausčiau savas. Todėl niekur iš čia trauktis negaliu, nes pats nuo savęs vis vien nepabėgsi.

Yra dar viena išeitis – tai tikroji emigracija į Nebūtį. Apie tai daug galvojau, svarsčiau, bet visada šį pasiūlymą ar pasisiūlymą atmesdavau. Ji ir taip yra neišvengiama. Vieną dieną vis vien teks jai paklusti, tad išankstinis pasitraukimas būtų nelogiškas: esu čia, kol esu. Tokių pradingusiųjų dabar tiek daug, kad niekas nė nepastebėtų, nė neįtartų, kad tai nenatūralus, o prievartinis aktas. Juk dabar ir smurtas jau traktuojamas kaip neišvengiamas dalykas. Kapitalo tironija giriama ir visaip liaupsinama, mat ji ir išniekina, ir nužudo savaip, dažniausiai pačios aukos rankomis – vyksta natūrali atranka, išeina silpniausieji. Ar aš esu vienas iš jų, vienas iš pačių silpniausiųjų? Toks niekada nebuvau, todėl nenoriu tai patvirtinti savo sąmoningu veiksmu. Privalau būti čia. Kol pajėgsiu kvėpuoti ir įstengsiu bent kiek pajudėti ir mąstyti. Esu niekingos šalies sūnus, bet neturiu teisės jos niekinti, nes esu jos pagimdytas. Ji klysta, ji yra piktavališkai klaidinama, kvailinama ir niekinama, ji yra ligota, sunkiai serga, todėl privalau iškentėti viską kartu su ja. Ji nėra visai nekalta dėl to, kas vyko ir vyksta, bet juk nekaltųjų apskritai nėra. Ji yra mažiausiai kalta dėl to, kas su ja daroma jos pačios rankomis. Juk ji dar neišaugo iš savo kūdykystės. Ir tuo yra naudojamasi – nuožmiai, įžūliai, pačiais ciniškiausiais būdais. Ne tik svetimųjų, jei apskritai mūsų planetoje apie savumą ir svetimumą dera kalbėti, bet jos pačios išsigimusių vaikų ir vaikaičių, kurių net vardų nereikia minėti – jie patys save noriai įvardija. Jeigu ir aš apie tai tylėsiu, jei susitaikysiu, neprotestuosiu ir nemaištausiu, kas kitas tai padarys? Žinau, kad nuo tų mano veiksmų, nuo tų beviltiškų pastangų niekas nepasikeis, mažai kas išgirs mano balsą, suvoks mano rezistencijos prasmę, bet aš pats žinosiu, kad nesu dar paklupdytas ir naudoju tokį ginklą, kuris nėra išmuštas iš mano rankos, ištrintas iš sąmonės ir išrautas iš burnos, – Žodį. Todėl sakau jums, ponai teisėjai, prokurorai, prezidentai ir rezidentai, tautos ir valstybės turtų grobikai ir valdytojai, ponai seimūnai ir visokių komisijų tarėjai bei patarėjai, rezistencija tęsiasi. Nesvarbu, kad sąmoningas rezistentas tik vienas ar vienintelis. Nesvarbu, kad jau yra įvykę tai, kas blogiausia – neviltis apėmė mažąjį žmogų, nes jis yra nurašomas. Ir Tu, Tėvyne, kartu su manimi taip pat esi nurašoma. Tai apgalvotas ir gerai suplanuotas procesas, ir vykdomas nuosekliai – esi varyte varoma iš savo namų ir iš savo kalbos. Galimas dalykas, kad tai nėra kokia nors išimtis, o visuotinio dėsnio pasekmė – mažieji privalo pasitraukti, bet aš tokiam procesui nepritariu ir prie jo neprisidėsiu, todėl ir apspjaudytas, ir supurvintas liksiu čia ir kiek plaučiai leidžia rėksiu: n e s u t i n k u, p r o t e s t u o j u. Purvinkit mane ir derkit, tampykit gyslas, bet nutildyti manęs nepajėgsit, esat per silpni. Gerai žinau, kad nesu išskirtinis – paniekintųjų ir išjuoktųjų tūkstančių tūkstančiai, bet jie jau pavargo ir palūžo, pasidarė viskam abejingi. Jie net rėkti nepajėgia, nes nemato prasmės – vis vien niekas nuo to nepasikeis. Žinau tai ir aš, bet mane įpareigoja rezistento statusas – 65-eri represijų metai paskiriami ne kiekvienam. Iš kur ir dėl ko toks dėmesys mano nevertam asmeniui? Juk nieko tokio ypatinga nesu nuveikęs. Nekėliau rankos prieš galinguosius nei tada, nei dabar. Nesu toks paikas, kad mėginčiau pajudinti tai, kas nepajudinama, kas nuo amžių surėdyta. Jokio fizinio veiksmo neatlikau ir neketinu atlikti. O dvasinio, kitaip tarus, minties? Tai negi net nepasakyta mintis jau iššifruojama ir naikinama? Negi ir šioje erdvėje negali būti laisvas? Nepaklusi, anksčiau ar vėliau būsi pasmerktas. Negi tik dvi klasės iki šiol tėra išsikristalizavusios – vergų ir vergvaldžių? Visa kita tik muilo burbulai. Nepajėgei ar nepanorai tapti vergvaldžiu, amžiams liksi vergu. Ne tik tu pats, bet ir tavo vaikas, ir tavo vaiko vaikas. Nėra tautybių, nėra rasių, yra tik valdantieji ir valdomieji. Dar gražiau kažkas yra ištaręs: yra tik dvi žmonių rasės: gerųjų žmonių ir blogųjų. Regis, pastarųjų yra dauguma. Norėčiau save laikyti mažumos piliečiu.

Ta gruodžio 22-osios žinia žurnalistams ir apskritai žiniasklaidai buvo tikra sensacijų puota – prasidėjo masiškas vadinamųjų agentų demaskavimas. Pirmasis šūvis buvo iššautas šiek tiek anksčiau – gegužės 31 d., kai mano popieriai atsidūrė ant Vilniaus apygardos teisėjų stalo. Ir nors nuosprendis dar nebuvo priimtas, per visus kanalus imta trimituoti: agentas, agentas, agentas. Ypač džiugiai šią žinią pranešė Nacionalinė televizija: spindinčios iš laimės akys, švytintis veidas, virpčiojantis iš nekantros balsas. Lyg būtų pateikiama tautai šimtmečio sensacija, ilgai ir nekantriai laukta naujiena. Rašytojas, Sąjūdžio aktyvistas, disidentas apsimetėlis. Tik pamanykit, beveik penkis dešimtmečius dėjosi kovojęs su okupantais, vos netapęs Seimo nariu, už aktyvumą ir nuopelnus kultūrai ir visuomenei giriamas ir apdovanojamas, o iš tikrųjų užsimaskavęs čekistas. Turbūt ir inkvizitorių akys viduramžiais nespindėjo taip aistringai, taip šventai ir pamaldžiai. Atrodė, kad tuoj puls ant kelių ir sušuks: ačiū tau, Viešpatie, už malonę, hosana. Jei galėtų, griebtų žeberklą ir tuoj pat nusmeigtų. Aiman, negali. Ir trilitrinio stiklainio žibalo į laužą įpilti po ranka neturi. Užtat beveik apsižiojusi laiko valdžios įduotą mikrofoną ir prakaitu apsipildama atidirba už jai numetamus grašius nė neįtardama, į kokias baudžiavas padeda sugrąžinti savo tautą. Per kitą žinių laidą vėl viską pakartoja su visomis smulkmenomis dar džiugesnėmis intonacijomis.. Ir dar kitą dieną, ir per savaitės panoramą tą patį padaro. Panašus šventas drebulys purto ir internetą – viena iš svetainių vos neapsimyžo iš laimės, kai pradėjo skaičiuoti demaskuotojo „agento“ nuodėmes: palikęs teisėtą žmoną, padaręs nesantuokinį vaiką ir jį auginąs, išleidęs dešimt knygų, kur giriasi viską seniai pavaizdavęs, o iš tikrųjų tik gudravęs ir akis dūmęs – ar įmanoma ir protinga tokio amžiaus sulaukus kalbėti apie meilę ir aistrą kitai moteriai, kai vaikaičiai jau suaugę? Ir iš tikrųjų neįmanoma, ir neprotinga – tauta žudosi, naikinasi, baigia išsivaikščioti, o jis, tas niekingasis, net ketvirtą vaiką sakosi auginąs. Ir ne tik sakosi – rašo, beveik visą „Palangos dienoraštį“ jam yra paskyręs. Na beveik jam, nes toje rašliavoje jis visiškai apsinuogina ir pasirodo, koks iš tikrųjų esąs – išdrįsta kelti balsą prieš Irako karą ir vos ne džiūgauja dėl rugsėjo 11-osios įvykių Niujorke apkaltinęs dėl katastrofos pačias aukas, tai yra vargšus amerikiečius. Ir terorizmas jam tik pačios Gamtos protestas prieš vakarietiškąją demokratiją. Koks džiaugsmas, koks didis Tarpžinybinės komisijos ir jos darbščiosios pirmininkės laimėjimas, kad toks niekdara yra išvilktas į dienos šviesą.

Bet tai buvo tik didžiojo sumanymo pradžia, tik pirmoji kregždutė, užtatai sutikta taip džiaugsmingai. Jau po kelių dienų ar savaitės pasirodė antra, trečia, ketvirta – iš archyvų pradėti traukti 30, 40, 50 metų ir dar senesni dokumentai. Dar vienas rašytojas, dar vienas mokslininkas, dar vienas žurnalistas, nekalbant apie eilinius valstiečius ir tarnautojus. Pasirodo, kad tuose archyvuose yra užkonservuota keliolika, gal ir keliasdešimt tūkstančių vadinamųjų bendradarbių bylų. Vos ne penktadalis tautos yra parsidavėliai, okupantų batlaižiai, niekingi agentėliai. Ir visus juos kuo greičiau vilkti į dienos šviesą, išrengti, apnuoginti, apspjaudyti – galiausiai kaip niekalą nurašyti. Argi svarbu, kad dauguma tų sukliuvusiųjų purkštauja, tvirtindami, kad tai atsitikę dėl prievartos ar nesusipratimo, reikalauja nutraukti persekiojimus, virstančius tikra raganų medžiokle. Net Bažnyčia ima šiaušti ežį, reiškia nepasitenkinimą. Ir suprantama, nes daugiau nei trečdalis kunigų, pasirodo, taip pat neatlaikė okupantų spaudimo, pasidavė šantažui – į muilą ir juos. Kam čia rūpi, kad po tokių liustracijų ir „apsivalymų“ šalyje liks tik saujelė „švariųjų“. Ar kas susimąsto, kad iškastruotųjų vietas užims tadžikai, turkmėnai ir kiti arabai? O rasi ir svarbu, rasi yra mąstančių? Atsiranda tokių, kurie sako, kad šis agentūrinis vajus – dalis okupacinės strategijos, kai pusamžio senumo minos ima sproginėti ir ardyti jaunosios valstybės pamatus. Ir tas įstatymas esąs tik anos jų strategijos įrankis, okupantų nuodėmes sumaniai perkeliantis ant okupuotojų pečių. Ir anas Seimas, kuriam vadovavo Sąjūdžio veikėjai (prisiminkim, ką yra sakęs apie juos ponas Eismuntas), tą Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą 1999 m. ne šiaip sau palaimino. Tik dėl aplaidžių saugumiečių penkerius metus vargšas įstatymas merdėjo ir vos nebuvo numarintas, užtat dabar dėl didvyriškos patriotų drąsos jis smogė tautai galingu teisingumo vėzdu.

Smogė ir dar koja paspyrė, tad derėtų žvilgtelti, ar liko kas gyvas po egzekucijos, ar kruta. O jei liko, ar nesirengia atgal tvakstelti? Bent mažumėlę, bent simboliškai krimstelti. Gamtoje juk nebūna taip, kad veiksmas neturėtų padarinių. Rodos, senelis Izaokas Niutonas yra suformulavęs dėsnį, kuriame sakoma, kad veiksmas lygus atoveiksmiui. Na, šiuo atveju lygus būti negali, nes pusiausvyros nėra: vėzdas valstybininkų rankose, o mušamųjų saujos, deja, tuščios – jokio vėzdo, jokio pagalėlio, net menko šaunykėlio nėra. Žinoma, apmaudu, nes juk smagu būtų šiek tiek pasišaudyti. Dabar taip madinga – nenori grąžinti skolos ar mokėti sutarto atlyginimo už paslaugą – pykšt į kaktą, nepatiko veidas – pykšt į kaktą. Bėda šiuo atveju ne tik ta, kad nėra to šaunykėlio, bet ir ta, kad įstatymo nenušausi. Ir to įstatymo gamintojų ir vykdytojų taip pat lengvai neišnaikinsi – jie vislūs kaip triušiai. Atsiprašau, su tais švelniavilniais gyvūnėliais juos lyginti didelė neteisybė arba nuodėmė – jie plėšrūs kaip šakalai ir agresyvūs kaip hienos. Ir užsislaptinę kaip chameleonai. Jų visur daug: ir versle, ir valdžioje, ir tas įstatymas jiems kaip niekas kitas parankus. Užsimanei prasukti juodą biznį ar nuslėpti tarptautinę aferą, kyštelk tautai po nosimi šio įstatymo auką ir visuomenė garantuotai užkibs. Jei ne absoliučiai visa, tai bent didelė jos dalis, dėl to sumanytojai tik rankas trins, nes pasmerktųjų pagrindinis gynybos prietaisas – rašiklis. Ką jis gali prieš milijonus ir milijardus. Ir vis dėlto kažkodėl jo privengiama. Ir tada, ir dabar. Juk prieš pusšimtį metų buvo tas pats – turėjau tik menką pieštukėlį ir mokyklinio sąsiuvinio lapą. Ir nuosprendžiai buvo kaip du vandens lašai identiški: ir tada buvo draudžiami kontaktai su jaunimu, negalėjau kelti kojos į mokyklą ir į valdžios įstaigas, ir dabar tas pats – dešimčiai metų uždarytos valstybinių įstaigų durys, uždraustas pedagoginis darbas. Lyg ta pačia ranka nutarimai būtų buvę rašomi. Andai parsivežiau iš Taišeto pluoštą popierių, iš kurių vėliau lipdžiau apsakymų rinkinius, romanus, ir dabar jau turiu du naujus romanus, vienas jų net paskelbtas knygoje „Tokia moteris – laimė“, kitas tebėra kompiuteryje. Yra ir apysaka, ir šioji biografinė esė ritasi į pabaigą. Ir nors visi valdantieji atkakliai tvirtina, jog tokios rašliavos jie neskaitysią ir ji greit atsidursianti istorijos šiukšlyne, vis dėlto tą pelytės krebždenimą kažkaip jaučia ir ramiai miegoti negali. Man tas judėjimas taip pat yra svarbus. Augant popierių kalnui ir pats, regis, augi, tvirtėji – nesijauti toks silpnas, kad kažkokios antikonstitucinės komisijos nutarimai parblokštų ant žemės. Vidaus balsas nuolat kušta: privalai atlaikyti visus smūgius ir klastingus antpuolius. Nesi ir negali būti menkas ir silpnas – juk ne tu, jie yra pasmerkti. Liustracija – politinių machinacijų įnagis, kai vieni užslaptinami, kiti draugiškoje aplinkoje „liustruojasi“ aukštuose kabinetuose ir, pakabinus ant krūtinių diplomatų rangus, išsiunčiami tolėliau į užsienius, o šurmuliui prislopinti masiškai liustruojami beveik niekuo dėti eiliniai piliečiai. Ateis diena, kai viskas paaiškės, kai vienus teks iš naujo „liustruoti“, kitus net reabilituoti. Tokių ženklų jau esama – netikėtas pastiprini-mas ir paskatinimas ateina iš kaimyninės Lenkijos Respublikos. Jos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 12 d. paskelbė, kad valdovų Kačinskių sukurpto Liustracijos įstatymo net 10 punktų prieštarauja Lenkijos Respublikos Konstitucijai. Aš, lygindamas mūsiškį analogišką padirbinį su Lietuvos Respublikos Konstitucija, radau net 13 straipsnių, prieštaraujančių Konstitucijai ir pažeidžiančių žmogaus teises. Deja, nei Lietuvos Administracinio teismo teisėjai, nei advokatai, nekalbant apie Seimo narius ir Konstitucinį Teismą bei Jo Ekscelenciją Prezidentą, tų prieštaravimų nenori matyti. Mat tas įstatymas, kur kas labiau nei kuris nors kitas, leidžia už nosies vedžioti tautą – skundikai ir informatoriai buvo ir tebėra skaudi vieta – jų visi nekenčia. KGB korta, nors ir mušta, patekusi į suktų klastūnų rankas, kerta iš pasalų ir sukelia dalies visuomenės pasigėrėjimą. Ir visai nesvarbu, kaltas pakliuvo po kirčiu ar nekaltas – efektas didelis. Žinoma, pasaulinėje politikoje tai jokia naujiena, galima būtų nurodyti dešimtis pavardžių ir šalių, kur analogiški piktnaudžiavimai dar grubesni, bet tai labai išpūstų rašinį, beje, žingeidesnieji ir patys jų nesunkiai aptiks žiniasklaidoje. Tik ir čia reikia neprarasti saiko, mat istorija taip pat mėgsta sanguliauti su galingaisiais, visus kitus nustumdama į amžių sąvartyną. Nenorėčiau, kad ir mano tauta ten atsidurtų, todėl privalau iš visų jėgų kautis. Ne kuo kitu, bet Žodžiu. Devalvuotas jis, degraduotas, kaip tas vargšas mūsų litas ir kasdien jis vis pinga, greit bus pakeistas kitu, stipresniu, nors mums ir svetimu euru, bet kol kas dar egzistuoja, bent jau buities reikalams tinka vartoti. Matyt, taip atsitiks ir su Žodžiu bei lietuvių kalba, nes ir dabar jau ji keičiama į kitą. Modernesnę ir plačiau vartojamą bei patogiau pritaikomą tarptautiniam verslui, bet kol kas ji dar skamba, ja net knygos rašomos, tad pasielkime šį kartą gal ir ne visai buitiškai, bet praktiškai – paskelbkim šia kalba verdiktą, nugramzdinantį tuos klastūnus Vėzdo garbintojus į Dantės pragarą. Visas tas esamas ir būsimas ekscelencijas, eminencijas, visas tas komisijas – ir laikinąsias, ir parlamentines, pagaliau pačius parlamentus ir vyriausybes, buvusias, esamas ir būsimas, kurios yra atsakingos už atvirą ir slaptą smurtą, už godų turtų ir kraujo troškimą, už savavaldžiavimą ir silpnesniųjų niekinimą, ne tik žmogaus, bet ir mūsų motinos Gamtos naikinimą, pagaliau už neapsakomą bukumą ir kvailumą – patupdykim juos visus greta jau ten esančių popiežių, kardinolų, vyskupų, grafų ir kunigaikščių, surikiuokim juos pagal rangus ir atliktus darbus nuo pirmojo iki pat devintojo rato. Nes ir nusikaltimai jų yra analogiški. Ir tie, ir anie pardavinėjo Tėvynę, ir tie, ir anie persekiojo kultūrą ir kultūrininkus – Dantė Aligjeris net tris kartus buvo priverstas bėgti iš tėvynės, todėl jis negalėjo nenubausti savo kankintojų. Kuo gi blogesnės mūsų lietuviškosios gorgonės Medūzos už anas, kurių kaklai gyvatėm apraizgyti, tad patupdykim jas į penktąjį ratą, o visas ekscelencijas nukelkim į devintąjį, greta tų Ugolinų ir Medičių, kurių apetitas nebuvo menkesnis. Stop, gal ne – pavojinga. Ne mūsų herojams, bet pačiam pragarui pavojinga. Privatizuos ir kitaip suterš jį. Juk, šiaip ar taip, pragare verda gyvenimas, vyksta šioks toks judėjimas, o jei juda dvasios, judės ir kapitalas. Jei tik ten įleisi mūsiškius, greit viskas bus išparduota ir išparceliuota. Ne tik įranga ir medžiagos, bet ir žemė. Lietuvoje žemę ir miškus sparčiai rengiamasi suimti į vienas rankas ir perparduoti užsienio verslininkams. Ten, tik pamanykit, kokia vieta – ne Lietuvos ir Lenkijos molynai, o gardus kąsnelis po pačiu Vatikanu, Pasaulio centre. Ne, jų leisti ten negalima. Vienintelė vieta jiems, istorijos šiukšlynas ir nebūtis. Amžinoji tamsa. Ir Dantei Aligjeriui bus ramiau ilsėtis be jų ir mums visiems – į klasiko sukurtą rūmą niekingų kojų įkelti jiems nevalia. Dabar ne tryliktas ar keturioliktas, bet dvidešimt pirmas amžius, jei pragarais juos gąsdini – pasaulį juokini.

Paistalai, žinoma, sudirgusios smegeninės fantazijos, su tikrove nieko bendra neturinčios. Ne mes juos viduramžiško pragaro ratuose, bet jie mus postmodernybės makalainėje murkdys. Pliurzėje, kur viskas sujaukta ir apversta aukštyn kojom, kur laisvė, demokratija, žmogaus teisės ir net religija verčiama tarnauti vienam dievui – Pelnui. Kur politika ir ekonomika, teisė ir teisingumas padaromas verslo priedėliu. Trečiojoje brandaus kapitalizmo pakopoje komerciniai standartai nesunkiai pritaikomi visoms be išimties gyvenimo sritims, ir niekas pasipriešinti neišdrįsta. Čia viskas tinka – senosios religinės apeigos, per kurias vandeniu, dūmais ir ugnimi būdavo apsivaloma nuo nuodėmių, perkrikštijamos ir tampa išsigimusiu liustracijos vėzdu, kaip niekas kitas tinkančiu kitaminčiams tramdyti. Pasitelkus teisėsaugą, žiniasklaidą ir slaptąsias tarnybas, surengiami tikri raganų medžioklės spektakliai. Tariamieji teisėjai, pseudopatriotinėmis seilėmis taškydamiesi, be gailesčio naikina kultūrą ir kultūrininkus ir gramzdina visą tautą į dvokiančias srutas. Negi niekam į galvą neateina, kad čia rengiama ta pati komercinė akcija, į kurią kasdien viliojami supermarketų lankytojai? Ir užsakovai tie patys – verslo magnatai. Pats iškiliausias tokio tipo pastarųjų metų renginys buvo valstybės prezidento nušalinimo akcija. Kadangi verslo procesai yra nepertraukiami ir nesustabdomi, tai ir akcijos skelbiamos nuolat. Tad antrąja pagal reikšmę galėtume pavadinti KGB bendradarbių demaskavimo akciją, pradėtą 2005-ųjų pradžioje ir tebesitęsiančią iki šiol. Kaip tik tuo metu buvo pasiekusi apogėjų bendrovės „Rubikonas“ byla, be to, per garsiai pradėta šnekėti apie aukštas pareigas užimančius KGB rezervistus, kurie daug metų nuoširdžiai dirbo savo juodą darbą, todėl skubiai reikėjo nukreipti publikos dėmesį į šalį, kad lengviau ir paprasčiau būtų įmanoma sutvarkyti visus kitus reikalus, pirmiausia, žinoma, komercinius. Taip pat patogi proga nušauti ir antrą zuikį – trenkti į dantis Kultūrai bei Religijai, kurios vienokiu ar kitokiu būdu mėgina kaišioti pagalius į verslo vežimą. Tad ir imta iš stalčių traukti rašytojų, žurnalistų, mokslininkų, net kunigų apiplėkusius popierius. Norėdami įsitikinti, kad panašios antikultūrinės akcijos nėra atsitiktinumas ar kokia anomalija, žvilgtelkime į postmodernizmo teoretiko Fredrico Jamesono knygą „Kultūros posūkis“. Čia išvardyti visi postoderniosios epochos bruožai, rasime ir tokį teiginį: „Užgniaužiama visa, kas yra už komercinės kultūros“ (p. 160). Kitaip tarus, verslas naikina visa, kas jam neparanku. Beveik nėra abejonių, kad ir Liustracijos įstatymas yra parengtas taip, kad būtų kur kas palankesnis verslui, tačiau ne kultūrai – šiuo aspektu jį daug patogiau interpretuoti. Tiek Tarpžinybinė komisija, tiek teismai, nagrinėję vadinamąsias bendradarbiavimo bylas, kietai laikėsi šios nuostatos. Visi faktai, visi argumentai, pateikiami kultūros naudai, buvo atmetami, nepaisant jų kiekio, kokybės ir proporcijų. Antai keli lapeliai, parašyti mėginant paneigti mestus kaltinimus, nes prieš pusšimtį metų areštuotajam per tardymus advokatas nebuvo pasiekiamas, yra laikomi kur kas svarbesniais už tūkstančius puslapių kultūrinės spaudos, atsiradusios gerokai vėliau. Nei Komisijai, nei teismams nieko nereiškė dešimt išleistų knygų, trys literatūrinės premijos už jas, dvi iš jų jau laisvoje Lietuvoje – Žemaitės (1994), Gabrielės Petkevičaitės-Bitės (2002). Akcijos vykdytojai nekreipė dėmesio nei į senatį, nei į laiko proporcijas – lapelių parašymo laikotarpis trys mėnesiai: 1958-ųjų kovas–birželis, o visos kitos veiklos – romanų ir apsakymų rašymas, enciklopedijų ir kitų knygų leidyba – 1960–2005 m., tai yra 1:100. Politizuotas komercinis vienetas pasirodė kur kas vertingesnis už kultūrinę šimtinę. Gali daryti ką nori, pateikti kokius tik įmanoma skaičius – vieną prieš tūkstantį, vieną prieš milijoną, vienetas vis vien bus reikšmingesnis. Komisijos pirmininkė labai aiškiai ir nedviprasmiškai pasakė: „Nuopelnai kultūrai nenumatyti įstatyme.“ Kai Vyriausiojo administracinio teismo teisėja dar mėgino Komisijai paaiškinti, kad kaltinamieji šiuo metu valstybei nėra pavojingi, todėl įstatymas jiems neturėtų būti taikomas, ji buvo grubiai nutildyta – numatyta akcija negali žlugti. Kaltumas ar nekaltumas čia neatlieka jokio vaidmens – užsakymas vykdomas bet kokia kaina. Beverčiai yra ir Konstitucijoje įrašyti teiginiai, ginantys pilietį nuo valstybės savivalės. Įstatymas yra viršesnis už Konstituciją. Ir tik tada, kai akcijos vykdytojai ėmė reikštis per daug savarankiškai, kai mėgino nepaisyti užsakovo norų, gavo per nagus ir privalėjo apskritai pertraukti darbą, pergrupuoti jėgas, nes per daug arti prislinko prie pavojingos ribos, kurią peržengus atsivertų visai kiti horizontai. Staigiai buvo išleistas archyvus atveriantis įstatymas ir tolesnis akcijos tęsimas neteko prasmės. Komisija veiklą pristabdė, bet akcijų srautas nenutrūko ir niekada nenutrūks. Pretekstą naujai akcijai davė pulkininko Vytauto Pociūno žūtis Baltarusijoje. Čia reikalai taip susipynė, kad į skandalą buvo įvelti aukščiausieji šalies pareigūnai. Jos finalas dar tolimas, tik viena aišku, kad užsakovas nepasikeitė – šalinama viskas, kas trukdo didžiajam verslui. Nėra skirtumo, koks jis – juodas, pilkas ar baltas. Juk švaraus verslo apskritai nebūna. Mėginant jam pasipriešinti, šansų nelieka. Ir visai nesvarbu, kas tu esi – rašytojas, kunigas, politikas, karininkas ar net pats valstybės prezidentas, – stojai jam skersai kelio, būsi sunaikintas.   

Vis dėlto neteisinga būtų teigti, kad nebuvo palikta jokio plyšelio, jokios landelės. Buvo, ir dar kaip buvo. Ne landelė ar plyšelis, bet didžiulė anga arba skylė. Pristigo tik vienos smulkmenėlės, vieno žingsnelio. Vieno vienintelio, ne ilgesnio už sprindį. Ir vieno vienintelio žodelio. Na gal ne žodelio, gal sakinėlio lyg kokio užkeikimo, kurį ištarus būtų įvykęs stebuklas: kaltumas būtų pavirtęs privalumu, dvokiantis juodulys – spindinčia žvaigžde. Tas burtažodis, kaip ir visi užkeikimai, toks paprastas ir aiškus: prašom priimti mane į bildukų slaptavietę. Visa kita – niekai: vardas, pavardė, adresas. Darbai. Jų gali būti aibės, bet gali ir visai nebūti – svarbu įregistruoti faktą, kuris tampa paslaptimi. Ir ne bet kokia, o valstybės. Šmukšt į tą skylę ir tampi nematomas, niekas niekada tavęs nekliudys. Ir slaptavietė ne koks nors pogrindžio blindažas, tačiau tikri rūmai, su atskirais apartamentais nusipelniusiems beldėjams. Jiems net apsauga ir limuzinai parūpinami, juk beldimas ne šiaip tarnyba, bet pašaukimas, tad ir jų autoriai privalo būti pagerbti. Juk tų pašauktųjų ne vienas ir ne du, jų šimtai ir tūkstančiai, bet vietos slaptavietėje niekam nepristigs – rūmai erdvūs. Ir apsauga patikima: prie įėjimo budi Cerberis, kartais gorgone Medūza pasiverčiantis. Ją Didžiosios Britanijos karalienė, pasiūlius Jo Ekscelencijai Respublikos Prezidentui, įsirašė į Šlovės ordino kavalierių sąrašus.

– Geruoju aš ten niekada neisiu, galvos jiems nelenksiu, jų užmačių nevykdysiu.

– Bloguoju gal irgi nėjai ir neisi? – balsas kažkoks svetimas, nepažįstamas ir įžūlus.

– Už prievartą atsakau ne aš.

– Už prievartą niekas niekada neatsakė ir neatsakys.

– Renkuosi laisvą apsisprendimą. Nelaisvėn geruoju neparsiduosiu.

– Laisvą, laisvą. Gal pamiršai, kad laisvėje yra įslaptintas ne-laisvės branduolys.

Klaidos, klaidos – daug klaidų, daug naivumo ir dar daugiau nežinojimo. Nesusivokimo, kur esame atsidūrę ir ką mums daro. Laimė, kad ne mes vieni tokie. Antai jau minėtoje broliškoje Lenkijoje liustracijos vėzdu neseniai buvo daužoma Bažnyčia. Tai bene vienintelė šalis Europoje, o rasi ir pasaulyje, kur tokią didelę įtaką visuomenei tebeturi Katalikų Bažnyčia ir krikščioniškoji moralė. Tai, žinoma, nepatinka ne tik lietuviškajam, bet ir lenkiškajam verslui. Trečioji brandaus kapitalizmo pakopa virškina viską, kas nesutinka susikomercinti. Bažnyčia tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje (net ir pačioje JAV), norom nenorom, visuotiniam sukomercinimui priešinasi, tad jai reikia parodyti savąją vietą. Pravartu šį tą priminti ir pačiam Kristaus Vietininkui, kokią avidę jis gano. Paulių Joną II, kaip labai stiprią asmenybę, buvo mėginta likviduoti musulmono šūviu. Bandymas buvo nesėkmingas, o pakartoti darėsi sudėtingiau, su Benediktu XVI bus kur kas paprasčiau – pakaks eilinių akcijų. Viena jų prasidėjo 2007 m. pradžioje. Šalyje ir apskritai Europoje buvo gan ramu. Ir staiga – bomba. Beveik atominė – sprogimo bangos nusirito per visą krikščioniškąjį pasaulį: KGB agentas, kitaip tarus, Maskvos šnipas, yra skiriamas Varšuvos arkivyskupu. Visi apstulbę ir priblokšti – tokio akibrokšto valdžiai dar nėra buvę. Dabar net pats Prezidentas Lechas Kačinskis privalės bučiuoti buvusiam bildukui ranką. Lenkija pakraupusi, Europa sutrikusi. Absurdas tai ar stebuklas? Šiek tiek atsipeikėjusi tauta suskyla į dvi dalis: vieni puola ginti arkivyskupo, kiti, priešingai, mėgina jį išvyti iš Varšuvos episkopato. Pasipila skambučiai, kaista internetas ir telefono aparatai. Patys brangiausi, pačio aukščiausio lygio. Prezidentas skambina Kristaus Vietininkui, pastarasis tariasi su arkivyskupu ir telegrafuoja Prezidentui. Susikalbėti beveik neįmanoma, nes kiekvienas laikosi savos nuostatos. Arkivyskupas atkakliai tvirtina esąs nekaltas ir net nusipelnęs Dievui ir Bažnyčiai, Šventasis Tėvas jį remia ir nenori atšaukti savo dekreto, tačiau Prezidentas mygte myga – atleisti, pašalinti, išvyti. Patriotinė žiniasklaida (ji visur tokia pati) ne tik antrina Prezidentui, bet kerta smūgį po smūgio: išdavikas, judas, išjoda – tamsiausios spalvos, skaudžiausi žodžiai, kraupūs kaltinimai. Ir pagaliau Šventasis Tėvas neatlaiko, paskyrimas anuliuojamas, inauguracija Varšuvos katedroje atšaukiama. Prezidentas lengviau atsikvepia, nors šalyje dar įtampa. Ir tada dar viena bomba: arkivyskupas ne tik Maskvos, bet ir Dievo šnipas. Italijos žiniasklaida praneša, kad garbusis dvasininkas buvo dvigubas ar net trigubas agentas. Provincialusis arba primityvusis viešumas šovė pro šalį, nes nesugebėjo perprasti aukštosios naujojo amžiaus politikos. Kortos sumaišytos, Kristaus Vietininkui išmuštas iš rankos koziris – buvo tikėtasi, kad išradingasis žvalgybininkas, išmintingas politikas ir mokslininkas, ištikimas Dievo tarnas įvykdys didžiąją misiją ir suvienys Lenkijos krikščionis. Kartu jam bus atsilyginta už ilgametę ir nepriekaištingą tarnystę Dievui ir Tėvynei. Aiman politinis kolapsas. Provincija ir yra provincija – ji nepribrendusi aukščiausio lygio žaidimams. Siekiama tik pačių elementariausių tikslų – šiltos vietelės, minkštos kėdės. Taip pat menka vietinių saugumiečių kvalifikacija, nes jie į aukštąsias žvalgybines sferas neįleidžiami. Žinoma, ir pats arkivyskupas ne be kaltės – reikėjo anksčiau atidengti visas kortas ir imtis iniciatyvos, nes Kristaus Vietininkas taip pat dar neturi reikiamos valstybininko patirties. Gal rasi viskas atvirkščiai – sugalvota ir suplanuota akcija iš anksto didžiųjų strategų – smūgis Bažnyčiai suduotas stiprus, o amžiaus akcija tik prasideda – Lenkijoje lėks daug aukštų, ir ne tik dvasininkų, galvų. Nepraėjus nė dešimčiai dienų po religinio skandalo, kyla kitas pilietinis ir net valstybinis – naikinant Karinę informacinę tarnybą, paskelbtas aukštų valstybės tarnautojų, susijusių su užsienio slaptosiomis organizacijomis, sąrašas – liustracinis viduriavimas Lenkijoje nesibaigia. Ir tai užkliudo ne tik Vatikaną, bet ir NATO, ir tai jau šiek tiek rimčiau – kompromituojama pati Respublika. Dėl to vienas prezidentas kitą prezidentą pavadina kvailiu. Šūvis, matyt, buvo taiklus, nes imta svaidytis dar sunkesniais kaltinimais, grasinti teismais. Kvailų sprendimų šiame nemažiau kvailame procese neišvengė ne tik Lenkijos (tai patvirtino jau minėtas Konstitucinio Teismo sprendimas), Lietuvos, bet ir kitų naujosios demokratijos valstybių vadovai. Gal tik Čekija, Latvija ir Estija pasielgė santūriau. Matyt, ten atsirado protingesnių politikų, kurie suvokė, jog praeities problemų šiandien negalima dirbtinai perkelti ant eilinių piliečių pečių. Juk ir pati liustracijos sąvoka neatlaiko dabarties spaudimo – ji nėra tinkama sudėtingiems XX ir net XXI amžiaus reiškiniams tyrinėti. Tai suktagalvių politikų prasimanymas, kad jie galėtų dorotis su konkurentais ir dažnai paslėptų savo niekšingus darbus. Aukų daug, tačiau jokios naudos. Nei Bažnyčiai, nei valstybėms. Vadai, nesvarbu – dvasiniai ar politiniai, ignoruojantys brandaus kapitalizmo ir jį vainikuojančio postmodernizmo dėsnius, gramzdina į dugną savuosius laivus. Ir ne tik Europoje. JAV senokai vykdomas dvasininkų pedofilijos vajus, dėl jo uždarinėjamos bažnyčios, jo bangos pasiekia ir lietuviškąsias parapijas. Mūsų tėvynėje dvasininkija elgiasi šiek tiek apdairiau – nekiša verslui kojos, todėl ir antibažnytinės akcijos nepasiekia tokių mastų kaip JAV ir Lenkijoje. Mat mūsų politiniame gyvenime esama ir kitokios, originalesnės, patirties, kai sumanesni vadai ir vadukai sugeba atsikratyti pasenusių stereotipų, daro neįprastus sprendimus, nevengia susitepti pirštelių, laiku ir be skrupulų pašalindami iš kelio kliuvinius ir užsitikrindami saugias slaptavietes sau ir artimiesiems, sumaniai suversdami visą atsakomybę tiems mažiesiems, į kurių čiepsėjimą niekas dėmesio nekreipia, o prievartos elementas apskritai nurašomas, tarsi jo ir nebūta.

Nugriaudėjo, nubildėjo, nubangavo ir pamažu aprimo. Kas didžiajam verslui netrukdo, tas gali jaustis ramus. Iki kito karto, iki kitos akcijos. Žinoma, išimčių ir atsitiktinumų pasitaiko visur ir visada – gamtai ramybė nėra būtinga būsena. Galbūt šį kartą visa tai atsitiko todėl, kad senasis Ožiaragis buvo šiek tiek prisnūdęs, tačiau prabudęs ir apsidairęs treptelėjo kanopa: pats viduržiemis, o sniego nė kruopelės – netvarka. Bum bum bum – dar pastiprino. Vatikano bazilikos vitražai ėmė skilinėti, Varšuvos episkopatas ir prezidentūra vos nesubyrėjo į šipulius. Tik Vilniaus arkikatedra, nepaisydama greta kylančių ir ją mėginančių nustelbti Valdovų rūmų, stovi kaip stovėjusi. Visų valdžių vyrai Lietuvoje ramūs kaip belgai. Argi svarbu, jei tas senelis Ožiaragis, tvykstelėjęs kanopa, galvoje turėjo visai ką kitą – gal žmonijos intelektine potencija suabejojo, mėgindamas pranešti Žemei, kad iš to didžiojo žvaigždyno biznio nieko gera nebus, bet aiškesnių instrukcijų taip ir nepateikė, mat atėjo laikas užleisti savo pozicijas kitam Dangaus ženklui – Žuvims. Tiek to, jo nesugrąžinsi ir nepasiklausi, nors ir nelabai gerai, kai tų neaiškumų ne mažėja, bet vis daugėja. Galbūt svarbiausia, kad mus supančioje erdvėje šis tas vis dar vyksta, ir nėra taip buvę, kad nieko nebūtų. Ir, matyt, niekada taip nebus. Pasveikinkim naująjį žvaigždyną. Juk jis svarbus ne tik mums.  

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 2 (vasaris)