Stogais lyg vandeniu nutols nepriartėję

pasklis atsišaukimais tarsi čerpėm

kurias dar šimtą metų čiulps sekliai

žiūrėdami pro grotas į raudoną liūtą

Sureikšminę balsus iš tyrų

delnais kreiduotais savinasi sienas

pilvu matuoja pasipriešinimą vėjui

ir spinduliuoja nekaltybės padažą

vibruodami tarp troleibuso nuplėštų ausų

Prifarširuoti gaudesio prieš tvaną

jie atsibus ant parsidavusios teisybės griaučių

ir kaulais tarsi klausimais dar išvalys nagus

lyg duotų kyšį žvėriui alkanam

Erškėčių vainiku lyg skepeta apsivyniojęs kaklą

jis šoko su linksmais lavonais

norėdamas tik paįvairinti peizažą

tiktai atsikratyti prieskonio maldos

Kai galvoje pražysta drumzlės

o iš sapnų į protą veržiasi banga

ir pamaitina horizonte klūpančius

Prilaikomas vien smūgių iš kairės ir dešinės

jis užkopė ant pakylos

tarsi ant nuolaužų neišnaudotų galimybių

ir suklaidino tuos kurie tikėjosi

kad prakaitas nuplauna sielą

Jie gimsta su kepurėm bet sausi

magnetais traukia medų iš moterų akių

kad juo pasaldintų kliedesių arbatą

ir nuo nėštumo apsisaugo

suvarpę rūką daugybos lentele

Botago kirčiai suraiko rūką pakeliamais nešuliais

Gyvenimas prabėgo tarsi katinas –

su skardine ant uodegos

Ženklais net raidėm išskrenda paukščiai

Angelai skraido iš baimės

Sparnai – lyg šarvai pasišiaušę nuo šalčio

jisai iškrato nuorūkas į širdį

ir vėl mėgina ją užvest

Augliais ant pakelės stulpų

lyg rankomis prie kūno

priaugame prie oro užteršto

ir atsargas ištuštinam karikatūrai

Nematomi kaip apgyvendinti mėnuliai

jie stengėsi pakilti iš slidaus dubens

bent iki rango išdavystės nekasdieniškos

ir balansuot ant krašto

tarsi būtinos ginties ribos

Kaip visada ne laiku sužinojai kad skauda

kad sėdi ant begalybės kuri susitraukė į špygą

kad ji gundo o gal prievartauja

ir įkala pojūčių skalę kur viskas kaip niekas

vardan kito iš laiko spąstų išspirto gyvenimo

Praeivio kulnas užmina ant nuometo dienos

kerštaudamas už neišskalbiamą luošumą

už abejonių atbulinę pavarą

ir savo atspaudą darkart pervažiuotą

Gal radiatoriai sušildys šitą saulę

ir suvaikėt pavyks pagal skelbimą

o dingti pagal vaikišką skaičiuotę

kai iš burnos iškris prakąstas obuolys

 

Sutraiškytų ežių punktyrais

lyg užkanda asfalto juostos ryklei

spausdami pentinais išalsuotą orą

lyg sielą linkstančią velniop

atliekame neiššifruotą pareigą

Išsiuvinės mieloji kryžių ant kaktos

(lyg orientyrą suputojusioj baloj)

prie antakių prisegs vokus

ir valtimi įplauks pro tavo ištuštėjusias akis

Padovanok man salą išmaldos kepurėj

ir švyturį lyg iešmą šiukšlėms

leisk su šlepetėm per saulėlydį

išpurentą žiurkių ir drugelių

Pakaitom krito plytos ir snaigės

bet pasiekdavo žemę kartu

kaip tabletės nuo prievolės suprasti kažką

lyg apraiškos meilės

Spalvas sumaišė pietų vėjas

išprovokavęs pėdsekius mėnulio

nutekinti ratus iš debesų išgalvotai jūrai

Jei prisikasite netyčia iki savo mėšlo

kurį kadais užkonservavo meilė dugnui

vėl pasisemsit patirties iki alkūnių

išbėgsite į lauką lyg kryžiukai

ir pradursit lėlę tą vienintelę

O kranas kilsteli mėnulį

ištraukia šaknį iš atsivėrusios angos

kad kylantys sutilptų ir nereiktų pasirinkt

kad jie išliktų toj pačioj šiknoj 

Peizažai brinko nuo alaus

(taip lengva buvo įsijaust į kilkių valgytojo vaidmenį)

taukuotoje beretėj mėnulis slėgė meilę

skalavo tingiai kojas atmetimo bangos

Lyg vaikai įstrigote eroj išsižiojusio kvailio

kur diriguoja šakutėm amžinai užsičiaupę

o jūs vis kartojat pirmuosius žodžius

nuo dažno laidojimo jau be skiemenų

Su kibiru ant galvos

kad nematytum kaip į dėžę sutilpo vienatinė

kaip blakstienomis glamonėjo vinis

kad lietus išbarbentų jos vardą Morzės abėcėle

Jos prie kamienų konvulsyviai prisiglaus

ir medžiai lyg vibratoriai nugręš nafta praskiestą dangų

ir leis pavogti bent vieną krentantį lėktuvą

Surask šitoj grūsty lyg duburį dugne

kol dar nenukankino lopšinėmis ir pagiriom

(prieš tai ištvirkinę svajonėm)

įsmeik po irklą į akis

ir pasisupk ant siūlo ištempto tarp jų

Taip nevalingai skruostais leidžias dulkės

nei ašarų nei prakaito neprisišaukę

ir protestuodamos susigeria į balsą

ir paskandina riksmą dulkių siurblyje

Iš trečių lūpų ji iščiulps tave

lyg duženą po paskutinės pergalės

padės ant savo norų pjedestalo

ir žaisdama su apnašom tarsi su smėliu

nutrins ir liekaną – blyškią dėmę

Taip idiotiškai kilnodamas granito plokštę

(kad kraujas ištekėtų iš galvos ir penio)

jis tarsi ėjo į mokyklą vėl tačiau be portfelio

ir pasiklydo tarp vienatinės krūtų

lyg prieštaravimų vienodai migdančių

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 2 (vasaris)