Sigitas Geda

 

Bet kaip dabar gyvensime be priešo?

Ir kuo nuo šiol pateisinsime savo

Silpnybes? Kaip atrodys mūsų

Dorybės be jo ydų? Priešo

Dabar reikės ieškoti savyje.

Lig šiol jis savo nedorybėm

Diktavo mums moralės normas

Ir mes patys ilgą laiką egzistavom

Vien tik palyginant su juo. 

 

Šią ištrauką pasirinkau iš Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščio „Priešas“, parašyto 1992 metais gruodžio dvyliktą Baltimorėje… Taigi. Straipsnį pažadėjau parašyti pirmosios mūsų Nepriklausomybės paskelbimo (1918 vasario 16) progai. Dar kartą – taigi 90-mečiui. Birželio 3-iąją žadame paminėti ir kitą sukaktį – 20 metų Lietuvos Sąjūdžiui. Daugumai 1988-ieji, ko gero, sukelia daugiau gerų virpesių ir prisiminimų, negu pats Nepriklausomybės, dabar jau antrosios, paskelbimas 1990… Kodėl? Galgi ir dėl to, kad žmogus negali labai ilgai ištverti vienokio ar kitokio pakilimo, euforijos ir t. t. Žmogus yra žmogus, o kasdienybė – kasdienybė. Po visų švenčių ateina pilkosios dienos. Pažadus reikia tesėti, skolas grąžinti, įsipareigojimus vykdyti. Tuotarp kasdienybėje to niekad nei buvo, nei bus. Kiekvienam svaiguly esama apgaulės, žmonija panaši į vandenyną – potvyniai ir atoslūgiai priklauso nuo mėnulio fazių. Mėnuo – daugelyje kalbų tas žodis moteriškos giminės dievybė, o su jomis nepajuokausi – ima ir traukia už plaukų…

 

Čia jau prasideda poezija ir mitologija, poeto eilėraštis savotiškai nepoetiškas. Jeigu nebūtų išdėstytas poetinėmis eilutėmis, galėtume skaityti kaip pamąstymą.

 

Trečiąkart: taigi… Ką mes darėme ir darysime? Ar paliksime tą klausimą spręsti dainuotine forma – ogi tam žvitrių akių čigonėliui iš Panevėžio: „Ką dary-yt?“. Moka net vaikai, o ir patinka vaikams!

 

Rusijos socialistai ir bolševikai irgi klausė to paties, tai amžinas klausimas ir niekas gerai į jį neatsakė. Buvo atsakymų, pavyzdžiui, Mozė savo tautą vedžiojęs 40 metų po dykumas... Man ši alegorija išblėso tada, kai vienoje dar 1905 metais leistoje brošiūroje, dabar jau perspausdintoje, užtikau, jog šią pasaką sekęs, t. y. kartojęs net Koba – vėlesnysis Josifas Visarionovičius Stalinas…

 

Daugiau „taigi“ nebus. 1918-aisiais Lietuva irgi nusikratė monstrų, bent jau simboliškai, aktais ir raštais, kas toliau dėjosi, žinome iš knygų, vieni daugiau, kiti mažiau. Užgriuvo alinanti kasdienybė ir – nei 1928, nei 1938, juoba nei 1948, 1968 – iki 1988 ar 2008 nebuvo geriau.

 

1988-aisiais buvo labai daug žadėta, aš irgi buvau iš tų kalbėtojų, kurie piešė šviesiomis spalvomis Lietuvos ateitį. Ar galėjo būti kitaip? Dabar klausiamas atsakau, kad tuos, kurie nieko gero nežadėdavo, žmonės bemat nušvilpdavo. Sąjūdis buvo Sąjūdis, kraštas buvo okupuotas, nuo jaunumės, rodos, diduma mūsų, visas bėdas versdavo okupantams, konkrečiau – rusams, komunistams, kagėbistams… Dabar jau gerokai atvėsę, ramia širdžia galime ir turime pripažinti, kad ir tie, ir tie, ir tie… padėjo mums, savaip, kiekvienas priklausomai nuo savo sąžinės, o kitas – ir be jokios sąžinės. Tiesiog – išmušė valanda, atėjo virsmo metas, kas nevirto, nesivertė – buvo apverstas. Vienas sukandęs dantis, kitas praktiškai paskaičiavęs, trečias net pats neapsižiūrėjo, kaip iš raudonuko į baltą pavirto.

 

Išsibaltino… Didysis namų remontas, sienų tinkavimas ir baltinimas. Visi tą esam darę, bent jau matę.

 

O kaipgi su tuo išoriniu priešu? Man regis, tokios formuluotės irgi jau atgyvena. Nėr ko teisintis, nėr ko dejuoti, esą tas priešas gyvena mūsų viduje, kitaip tariant – kiekvienas žmogus priešas pats sau! Na, kaip su juo susitvarkydavo ir susitvarko tautos, kurios nebūna kas dvidešimt ar penkiasdešimt metų okupuojamos? Gal kada nors ir būdavo, betgi – italai, ispanai, prancūzai, švedai, norvegai… Kam jie verčia (jeigu verčia) pamazgas ant galvų, jeigu patys kalti dėl prisvilintos košės?

 

Niekam. Regis (ar taip tiktai man regis?), kad įvairios sutartys, sukaktys, jubiliejai įpareigoja mus padaryti bent jau mažytį judesį, suktelėjimą. Pirmiausia mūsų pačių galvose. Taip ir minėtieji jubiliejai – 90 ir 20 metų. Tai kas, kad nuo Sąjūdžio pradžios (kiti dar anksčiau, nuo M. Gorbačiovo leistų kooperatyvų) vieni žmonės ėmė ir pralobo. O juk labai didelių turčių visoje SSSR teritorijoje buvo nedaug. Kokių nors milijardierių. Nebent L. Brežnevas su savo automobilių kolekcija… Nebent, nebent.

 

Kiti – net neėmė, o tiesiog nejučiomis – nuskurdo. Kontrastas begalinis. Iš vienos pusės (ar vienoje pusėje) žmonės, kuriems belieka savo kūnais užtverti kelią šiukšliavežėms į Kazokiškes, iš kitos? Žinome kas, tik kad aš, kartais gavęs progą juos išklausyti, neatsistebiu. Kuo? Kada jie atsiveria ir pradeda skųstis, pajunti, kad pirmųjų išgyvenimai, jų patirtys, laimėjimai, jų pasiekimai, jų namai, automobiliai, sąskaitos laimės neatnešė. Jie beveik „nelaimingesni“, nes jie tikėjosi, vylėsi, kad valdžia, pinigai, turtas atstoja ir namus, ir laimę, ir meilę, ir sveikatą. Ne, ne! Aš nenoriu su jais keistis vietomis, – jie labai neramūs.

 

Čia aš paminėjau tik dvi žmonių grupes, šiaip jau – mūsų žmonės blaškėsi kur kas norėjo. Tiesą sakant, kur jų protas, galva, kartais, nebijokime pasakyti, ir subinė vedė. Kitados populiarus posakis: „Kur yra žvirblių, ten rasi ir lietuvių“, dabar jau labai striukas atrodo. Lietuvių ir Lietuvos piliečių yra visur: ten, kur liūtai, hienos, šakalai, gangsteriai, klonai, mutantai, degradai ir degeneratai. Kas pasakys, kad jie ne… mūsų? Lietuvninkais visi mes esam gimę. Arba – Lietuva, Tėvyne mūsų…

 

Ar kitos tautos neturi tų pačių dorybių bei ydų? Ar mes nerandame savo silpnybių priežasties? Tai ir kiti neranda! Man pačiam tokiais atvejais labai patiktų tarti: „Aš noriu būti lietuvis, toks kaip prancūzas ar švedas, aš noriu būti lietuvis, toks, kaip italas ar ispanas. Graikas, armėnas… Su tokiom pačiom nuodėmėm, paklydimais, sąžine, protu kaip daugelis nacijų. Nei geresnis, nei blogesnis.“

 

Aš galiu šiek tiek suprasti ir tą žmogų, kuris turi milijoną, ir tą, kuris rausiasi šiukšlynuose. Ir tą, kuris išvažiavo į Ameriką ar Airiją, ir tą, kuris traukia paskutinius kilbukus Nemune. Tie žmonės nėra demonai, aš nenoriu jų demonizuoti, tegul jie nedemonizuoja manęs. Aš nesu nei antrarūšis, nei trečiarūšis. Aš pats norėjau taip gyventi ir gyvenu.

 

Jeigu dar turime tikėjimą „sulig garstyčios grūdu“, tai galime surasti ir kokias nors susivienijimo formas, bent jau savo širdyje „pasirašyti sutartį“ – tarp manęs ir tavęs, tarp manęs ir jūsų, tarp mūsų ir jūsų…

 

Tokių rašytų ir nerašytų sutarčių pagrindu jau geras tūkstantmetis gyvena ir gyvuoja daug tautų Šiaurėje.

 

Ir – laikytis žodžio, kaip dar sako žemaičiai „laikyti žodį“. Žodis kaži kaip čia prašėsi rašomas iš didžiosios, betgi pagalvojau, kad taip labai dažnai rašydavom kai kuriuos didelius žodžius sovietmečiu.

 

Sovietmetis. Nuolat išlenda, nori nenori, o išlenda ir primena save. Lietuva buvo – Tarybų, mes buvom – tarybiniai. Tie, kur pasitraukė į Vakarus, buvo praminti „dipukais“ – žmonėmis be vietos, išvietintaisiais… Tie, kur dabar atsidūrė pas juos ar jų pašonėje – tarybukai. O kaip vadinsime tuos, kur Norvegijoj, Airijoj, Ispanijoj, Kanadoj? Girdėjau, kad Pietų Europoje tokius vadina „čarliais“.

 

– Sveikas, Čarli!..
 

Nei vardo, nei pavardės, nei tautybės, nei žemės. Yra žmonių, kuriems patinka toksai gyvenimas. Kaip sakoma: „Dieve, padėk!“. Man pačiam labiau patinka kažin kokia proga pasakyti Cz. Miłoszo žodžiai (cituoju iš atminties): „Galop kiekvienas turėtume suvokti, kad esame pašaukti didesniems ar mažesniems darbams savo Kroatijoje, Slovėnijoje ar kuriam kitam žemės kampe…“

 

Būtent žemės kampe, nes žmogus labai nedaug vietos užima, niekam tos vietos per daug nereikia ir nereikės, o gyventi ir ką nors daryti reikia. Prasmės dažniausiai atsiveria po laiko, būna, kad ir neatsiveria. Didelis skausmas žmogui kyla ir dėl to, kad juo prasmingiau dirba, tuo mažiau kiti tą prasmę vertina ir mato.

 

Tiek tų proginių pamąstymų!

 
2008 sausis
 
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 2 (vasaris)