Norėčiau čia pasikalbėti su Jumis apie vieną tendenciją, projektą, kaip dabar sakoma. Mūsiškių televizijų. Ir ne tik.

 

Dainuoti gali bet kas. Po vieną ir duetais. Šokti irgi. Ant ledo – prašom, galim ir ant ledo.

 

Esu, be kita ko, knygų leidėjas. Matau, kas darosi. Knygas nori rašyti, leisti ir išsileidžia kas tik nori. Prisimenate tą posakį: pastatyk namą, užaugink sūnų, pasodink medį. Prie jo tartum savaime dabar prilipo: parašyk knygą.

 

Ką tas projektas nori pasakyti?

 

Ne šventieji puodus lipdo!

 

Ir tikrai. Įkala profesionalams. Ir aš kartais klausausi, žiūriu, gėriuosi. Gera. Smagu. Atsipalaiduoja tauta, reiškiasi.

 

Bet yra viena bėda.

 

Paprastas supratimas, kad kiekvienas turi daryti, ką tikrai moka ir sugeba. Kad kiekviena gebėjimų raiška reikalauja talento, išsilavinimo, įgūdžių, profesionalumo. Tepabando peršokti kartelę dviejų metrų aukštyje.

 

Ar menai jau nėra aukštas šuolis? Taip, toks galvojimas nykus, nuobodus. Bet vieną gražią dieną atėjo į galvą nenuobodi mintis, kad tai gal politinis projektas. Jei šokti gali bet kas, tai valdyti irgi.

 

Eiti į Seimą, Vyriausybę, ministrus, siektis Prezidento kėdės. „Iššūkis žvaigždėms“!

 

Jeigu kritikas ironizuoja kokį nors reiškinį, tatai nereiškia, kad jis jį neigia ar vaizduoja kaip negalimą. Tikrai ne, kritikas tik sako, kad greta to reiškinio turi būti jo apmąstymas ir vertinimų skalė, aprėpianti ir žaismę, ir rimtumą.

 

Dabar apie mūsų laureatus. Mąsčiau apie kiekvieną atskirai, apie visus kartu. Ir štai išvada, visai tyli ir labai trumpa: puodus visgi žiedžia šventieji.

 

Lietuvos Respublikos Prezidentūra,

2008. II. 12

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 3 (kovas)