alt      „Metų“ redakcija pakvietė aptarti pernai išleistas knygas. Svarstymams pasiūlėme keletą klausimų:

1. Kokias praėjusių metų knygas išskirtumėte kaip labiausiai pavykusias, meniškai brandžias? Kokį likimą joms prognozuotumėt?

2. Koks pernykštės prozos, poezijos, dramos balansas? Kam ir kodėl atiduotumėt pirmenybę?

3. Kaip vertinate naujas literatūros pajėgas – poetus, prozininkus? Kurias jų knygas įsidėmėjote?

4. 2007-ųjų literatūros kritika – gyvybinga ar apmirusi? Ko reiktų jai atnaujinti?

5. Kaip vertinate literatūrinę spaudą? Ar ji padeda kurstyti literatūrinio gyvenimo ugnį?

 
 
 
 
Jūratė Sprindytė
 

1–3. Sutinku su Dalia Staponkute, labiausiai įstrigusios knygos „Lietumi prieš saulę“ autore, kad lietuviai esame „rašymo meno optimistai“. Mat gimtąja kalba sukuriame ir išleidžiame apie 450 knygų per vienus metus. Visi sutartinai teigia, kad meniškumo požiūriu tebekaraliauja poezija, nors ji mažiausiai skaitoma. Papildau nuodėmingųjų sąrašą, esu susipažinusi tik su dviem poezijos knygom – Liudviko Jakimavičiaus „Elio“ ir Arno Ališausko „Rentgeno nuotraukų albumu“. Žvairas provincijos pranašas Elio (sąskambis su bibliniu Eliju) primena trečią pasakos brolį, pažeriantį daug paprastos išminties, užkabinantį ekologijos (ne tik gamtos, bet ir smegenų taršos) temą. Autorius neva didingą lyrinio epo žanrą sušildo mažojo žmogaus familiarumu ir sveiku humoru. Toks žmogus viską ištveria pasaulio ir gyvenimo ne(pra)keikdamas. Analogiškas laikysenos stoicizmas patraukia ir A. Ališauskui rentgeno spinduliais skvarbant kasdienybės paviršius, kad išvystume gilesnes dimensijas. Ta proga pacituosiu bičiulės elektroninio laiško pastraipėlę apie neseniai demonstruotą korėjiečio Kim Ki-duko filmą „Kvėpavimas“: „Vis galvojau, ką vienoj ar kitoj situacijoj būtų daręs režisierius vakarietis – visai ką kita. Pabaiga tragiška ir visas filmas tragiškas, o išeini nusiteikęs filosofiškai ir nėmaž nesugniuždytas. Priešingai.“ Lietuvių poezija sugeba skleisti pasaulio sudėtingumą ir negniuždyti. Prozai šis siekinys dar tolokai spingso. Vienu tokių negniuždančių, nors tragišku kūriniu laikyčiau Romualdo Granausko romaną „Rūkas virš slėnių“, pasakojantį luošo provincijos fotografo istoriją. Tai dar vienas „Gyvenimo po klevu“ variantas, žinoma, kitoks, bet strategija panaši – tai nuosprendis sovietmečio marazmui, ir galima numanyti, kad prieš penkiolika metų romanas būtų sulaukęs nemenko triumfo, kaip, beje, ir neseniai pasirodę kiti du jo romanai „Duburys“ bei „Kenotafas“. Perestrojkos laikais bei dešimtojo dešimtmečio pradžioje jie būtų pašlovinti kaip sovietinio laiko ir anos literatūros demontažo pavyzdžiai. R. Granausko novelių universalumui romanai neprilygsta, bet juose pavyko atskleisti sovietmečio vidinę logiką, režimo destruktyvumą, kuris sulaužo žmonių likimus ir savimonę (bet ne visų). Pagal šiandienos kontekstą trys minėti romanai atrodo paradoksaliai retroaktyvūs. R. Granauskas nebijo būti konceptualiai senamadiškas (nuolat eksponuoja svarbiausias nykstančias vertybes ir dėl jų sielojasi), pasakoja paprastai, siužetas vystosi nuosekliai, kuriami įsimenami charakteriai. Jauni rašytojai kritikuoja kanoną atitinkančią prozą kaip nuobodžią ir atsilikusią (chronologiškai dėstoma istorija mena net ikimodernistinius laikus), bet toks psichologinis realizmas atrodo klasikinis, it gerai išlaikytas vynas. Rašytojas yra sukūręs savitą pasaulį, savo Makondą kaip Gabrielis Garcķa Ma´rquezas ar Joknapatofą kaip Williamas Faulkneris ir lokalizavęs ją mažame Žemaitijos miestelyje. Ten šeimos rate (dažniausiai irstančios, aplinkybių sulaužytos) vyksta labai žmogiškos dramos, atskleidžiami subtilūs santykiai. Lėtu ritmu vyksta tai, kas reikšminga, svarbu, esmiška. Su archajine jausena sietinas rašytojo kuriamas negailestingas būties modelis, kuriame fatumo galia ar istorinės aplinkybės, o ne atskiro individo proto ar valios veiksmai lemia daugiau. Bet visada išlieka orios laikysenos galimybė. Imponuoja R. Granausko kalbinis fundamentalizmas, išsaugantis žemaitiškos kalbėsenos statumą. Vėlyvuose kūriniuose atsisakoma vaizdingo stiliaus, rašymas vis labiau tolsta nuo simbolinių formų. Eseistė D. Staponkutė sako: reikia rašyt, kai maudžia. Čia tenka skaityt, kai maudžia, todėl romanas įtraukia, pririša, o trys atramos – rūkas, tyla ir vienatvė – asocijuojasi su patirtimi žmogaus, kuris nebeturi ko prarasti. Kūrinyje funkcionaliai ir įspūdingai plėtojami du motinos/vaiko santykio variantai. Kardinaliai skirtingai susiklosto likimai, kai motina vaiką myli ir kai motina nemyli, šis motyvas tiesiogiai siejasi su Vandos Juknaitės kūrybos orientacija į vaikus, net, sakytum, yra baisi nemeilės iliustracija. V. Juknaitės pokalbiai su likimo paženklintais vaikais knygoje „Tariamas iš tamsos“ prašosi kone tylos įžadų, nes paprasti ir tyri vaikų samprotavimai („kiekvienas ko nors neįgalim“, „dvasia kaip vidinis balsas, kuris tave paskatina“) nelygstamai iškalbesni už suaugusiųjų sofistiką.

 

Ko gero, simptomiška, kad vis dažniau girdžiu linksniuojant Charleso Dickenso pavardę. Ar kad iš jo mokėsi Vilniaus knygų mugės svečias Johnas Irvingas, ar kad brandi lietuvių prozininkė išsitarė norinti naują romaną sukurti „Dickenso maniera“? Juk niekas nemano, kad bus grįžtama prie XIX a. vidurio pasakojimo standartų, matyt, Ch. Dickensas tik personifikuoja geros, normalios prozos ilgesį, logiškai atsiradusį popostmoderniame etape. Ir kai Herkaus Kunčiaus rinkinyje „Išduoti, išsižadėti, apšmeižti“ vėl dekonstruojami mitai ir parodijuojami sakraliais laikomi kultūros ženklai, tas avangardinis aktas nebetekęs ankstesnio efekto. Geriausiame apsakyme „Mavromati. Dingstis nusikalsti“ ekstremalus menininkas atlieka performansą – miesto aikštėje prikalamas prie kryžiaus, apsuptas reporterių bei telekamerų žarsto interviu, kėsindamasis „į Jėzaus Kristaus autorines teises“. Kituose apsakymuose žiauriais pavidalais iškylantis (po)sovietinės tikrovės agresyvumas ir nukvakę nomenklatūriniai se~niai jau atrodo tarsi atklydę iš „Nepasigailėti Dušanskio“ paraščių. Kad ir kaip puikiai H. Kunčius sugeba kurti grotesko meną, visa tai jau girdėta, girdėta.

 

Pastaraisiais metais labai suvienodėjo lietuvių prozos pasakojimo tonacija. Sakysit – menkniekis? Bet ar ne tonacija pirmiausia signalizuoja apie pasakotojo (rašytojo) santykį su pasauliu? Jis mūsuose ciniškas, nervingas, ironiškas, pilnas pasibjaurėjimo, savinaikos, piktas, atgrasus, kerštingas ir t. t. Toks viskuo nepatenkintas arba perdėm egzaltuotas pasakotojas sudaro įspūdį, kad jis nėra kompetentingas savo vaizduojamų dalykų atžvilgiu, neturi kūrinio koncepcijos, tik trokšta išsilieti kone autoterapiniais tikslais ir dar savo dirglumą primeta skaitytojui. Šveicaras Georges’as Haldasas (rašantis romanus-kronikas) mėgsta kartoti, kad pasakoja savo vidinį, o ne asmeninį gyvenimą. Santykis tarp vidinio-asmeninio lygmens lietuvių prozoje yra gerokai pažeistas. Pasakojimas „aš“ vardu, susitapatinimas su pagrindiniu veikėju/veikėja kliudo daryti griežtesnę me-džiagos atranką (Algimanto Zurbos „Aritmija“, Vidmantės Jasukaitytės „Kai mes buvome vilkai“), kaip ir nenoras ar nemokėjimas deramai struktūruoti medžiagą, laikytis žanro sutarties. Amerikietis J. Irvingas teigia vieną romaną rašąs bent septynerius metus ir pradedąs nuo paskutinio sakinio: užrašo tą sakinį, įsiklauso į tonaciją. Tokia išankstinė pabaigos nuojauta – tai struktūros vizija, padedanti konstruoti būsimą pasakojimo žemėlapį (neabejoju, kad R. Granauskas iš anksto programavo paskutinį romano vaizdą – ant tėvažudystės įrankio sučiulbusį paukštuką). Viena iš priežasčių, kodėl lietuvių esė visam dešimtmečiui buvo nokautavusi novelę, yra negebėjimas kūrinį struktūruoti ir sukurti efektingą pabaigą – puantą, kuriame paprastai slypi novelistikos „vinis“. Žanro ir struktūros požiūriu amorfiškų, mėgėjiškų tekstų gausą skatina estetiškumo infliacija, komerciniai leidybos tempai, tokių kategorijų kaip talentas, stilius ignoravimas etc. O tas išsiderinęs, kompleksuotas, disforiškas pasakotojas gal yra tipiškas reiškinys visai posovietinei prozai? Apie visa tai privertė susimąstyti meistriškai sukomponuotas serbo Milorado Pavićiaus romanas „Antrasis kūnas“, grąžinęs tikros literatūros pojūtį, kai pasakotojas su skaitytoju elgiasi pagarbiai, atrodo kompetentingas savo darbo meistras ir, nesureikšminęs personalinių, kreipia mus į kultūrologines, filosofines ir metafizines problemas (tam tikrą analogiją matyčiau Donaldo Kajoko „Kazaše“).

 

Konstruktyviu pilietiškumu išsiskiria Gintaro Beresnevičiaus „dūzgelės“ – temiškai margos, žmogiškai patrauklios. Knygon „Ne apie tai mano dūzgelė“ surinkta publicistika įrodo šio žanro būtinumą, nes jame vyrauja „viešas reikalas“, o ne privataus gyvenimo skonis (jis irgi figūruoja kaip karstelėjęs, saldžiarūgštis akompanimentas). G. Beresnevičiui įnirtingai rūpėjo tai, apie ką rašė, ir drąsos bei erudicijos jam užteko, ir spektras kuo plačiausias (geopolitika, santykiai su Rytų Europos kaimynais, jaunimo interesai, neofitų sąjūdžiai ir net animacinių filmukų lygis), todėl tekstai žiežirbuoja aktualiomis injekcijomis mūsų mentalitetui.

 

D. Staponkutė lietuvių eseistiką pagaliau grąžina prie tikrųjų žanro ištakų – filosofinių. Jos mąstančioji esė simboliniu pavadinimu „Lietumi prieš saulę“, gimusi iš dvikalbystės (graikų–lietuvių) įtampos, leidžia formuluoti naujovišką tėvynės konceptą – tai vidinė būsena, vidinis vyksmas, gyvenimas gimtojoje kalboje; mediumo misija vertėjaujant ir auginant dvi dukras. Reflektuodama bendrąsias temas – topografija ir salos fenomenas, lietuviškas depresyvumas ar Aleksandrijos biblioteka – D. Staponkutė pasitelkia reikiamus kultūros kontekstus, kad išryškintų lietuviškąją reiškinių specifiką, be to, sukuria įsimenančią drąsios, savarankiškos moters tapatybę, nėmaž nesiramstydama jokiomis erotinėmis aliuzijomis – tai taip nauja! 

 

Regimanto Tamošaičio domėjimasis Rytų filosofija ir kompiuterių technologijomis suteikia jam ryškų išskirtinumo šansą tarp kitų eseistų. Knygos „Vitaminų pardavėjas“ personažų tapatybę apibūdina posakis „ką asimiliuoji ir kiek disimiliuoji“, t. y., ką sugeria, o paskui produkuoja sąmonė, įsikalinusi tarp simbolių, reikšmingų žodžių bei ritualų. Ironizuojamas intelektualus susireikšminimas, pažinimo reliatyvumas, žaidybinės funkcijos mechanizmai, kai visas žmogaus gyvenimas išsitenka tarp komandų enter ir game is over.

 

Į Petro Rakštiko knygą „Genys kala tylą“ (dailiai iliustruotą autoriaus piešiniais) atkreipiau dėmesį, nes mėgstu mažus daiktus. Juk jau beveik tampame skaitymo mašinomis. Gal ir rašymo mašinomis, pridūrė kolegė. Šie kondensuoti mažosios prozos gabalėliai (anksčiau juos vadindavome miniatiūromis) kiek primena Jurgio Kunčino „šortus“, bet dar labiau – eiles proza. P. Rakštikas kasdienybės krustelėjimus regi nuostabos kupinomis akimis per didinamąjį stiklą: laikraščiu ropojanti „musė žingsniais matuoja partijų reitingus“, o palaistyta gėlė atmerkia baltas akis ir „pasitaiso sijoną“, tad pasaulis atrodo šviesiai pilnas gyvybės krebždesio (kaip ir Henriko Algio Čigriejaus novelėse „Varna braukia ašarą“). Originaliai pasielgė Jaroslavas Melnikas, pakvietęs į įkurtuves knyga „Labai keistas namas“, kurios paantraštė – „88 romanai“. Filosofines paraboles primenantys J. Melniko „šortai“ stebina lakonizmo galimybėmis ir puikiai taupo laiką, keliais sakiniais išreikšdami ilgiausių romanų turinius („Gimė, darė vaikus ir karjerą, mirė“). Psichologinėmis miniatiūromis galėtume vadinti daugumą Genovaitės Bončkutės tekstukų (knyga „Laukiniai prisiminimai“) – moteriška, trapu, jautru, tačiau nėra tos debiuto jėgos, nuo kurios aikteltum ar supyktum ir debiutanto jau nebepamirštum. Į tokį debiutą taiko Aistė Vilkaitė pirmuoju romanu „Nojus ir Ema“, kur siužetą išmoningai dinamizuoja stiprūs jausmai ir nebanali ezoterika.

 

Dauguma rašytojų, regis, rašo vieną ir tą pačią knygą, o Andrius Jakučiūnas – vis kitą. Romane „Tėvynė“ geriančio žmogaus psichologinė ir fizinė būklė tampa nauja pažinimo teritorija lietuvių prozoje, nes tokios visapusiškos šio reiškinio vivisekcijos dar nebūta. Ar, dislokuodamas tėvynę lovoje, A. Jakučiūnas kėsinasi į pačią šios sąvokos šerdį? Iš dalies taip, nes tėvynė tampa tik fizinio gimimo vieta, eliminuojant pilietinį, tautinį, kultūrinį tėvynės aspektą.

 

Gyvo nervo ir daug kultūrinės informacijos randu Vytauto Kubiliaus „Dienoraščiuose 1978–2004“. Dienoraščio kaip žanro vertybė – liudijimo atvirumas. Kai patys rašytojai nežinia kokiu mastu retušuodami savo tekstus rengia spaudai, jų autentiškumas tampa kvestionuotinas (Algimanto Baltakio „Gimiau pačiu laiku: Iš dienoraščių. 1960–1997“). Ne vienas kultūros žmogus pastebėjo, kad „Šiaurės Atėnuose“ vasarį skelbtuose Romualdo Grigo dienoraščio fragmentuose retušavimą išduoda net vienas žodis – „blogiukai“, – argi kas tokį vartojo 1957 metais?

 

Kažkas pasidžiaugė, kad Tomas Arūnas Rudokas pirmuoju lietuvių pornografiniu romanu „Pornomūza“ užpildo dar vieną literatūros nišą. Tik ar tokia niša kiekvienoje literatūroje būtinai yra ir šaukiasi užpildoma? Ar daug prarastume, jei taip ir liktų nišuoti tuščia, neužpildyta buvusio kalinio pochujistiniu santykiu su pasauliu, tėvais ir moterimis, keiksmažodžiais, kokčiomis sekso scenomis, vulgarybėmis?

 

Manto Areimos „Nostalgija“ turėtų demonstruoti patirtinės literatūros pranašumą prieš fikciją, bet neprofesionaliam autoriui pristigo nuovokos, kaip tekstui suteikti intrigos, todėl neva romanas primena labai ilgą reportažą apie juodadarbių buitį Anglijoje. Kai 2003 m. išsivertėme latvės Laimos Muktupa-velos „Pievagrybių testamentą“, lietuviai dar suvis neturėjo panašios naujosios emigracijos knygos. Dabar ir naminis kontekstas tokiai literatūrai sukurtas – ypač daug rašo svetur nutekėjusios ar su žurnalistine užduotimi išvykusios moterys (Janina Survilaitė – Šveicarijoje, intelektualioji vertėja Dalia Staponkutė – Kipre, Anglijoje dirbanti Zita Čepė, satyriškus reportažus iš Londono siunčianti Paulina Pukytė ir t. t.). „Nostalgija“ priskirtina socialinės kritikos tekstų grupei, dokumentiniam žanrui, elementariai piešiančiam emigrantų pinigų „kalimo“ būvį (slogi įvairiataučių aplinka, sunkus fizinis lažas ir kaip atsvara – išgertuvės, narkotikai, apkalbos). Jaunuoliai kiek praturtėję grįžta namo ir kitus skatina. Naujoviška didaktinės prozos atmaina?

 

4–5. Kritikas turėtų paveikti konkretaus literatūros kūrinio suvokimą, įkurdinti naują tekstą literatūros proceso archipelaguose. Bet kad dabar svarbu nebe suvokimas, bet pardavimas. Sumenkinta pati kritikos paskirtis. Ne vienus metus jau kalbame, kad prideramą kritikai analitiškumą pakeitė reklaminio lankstinuko žanras, profesionalios ekspertizės priedermę išstumia informacinės tarnybos funkcijos, todėl rašiniuose mąžta intelektualumo, argumentacijos, kontekstų. Kritikos ištarmės redukuojamos iki anotacijų, atsiliepimų, kronikų, žodelių naujų knygų sutiktuvėse. Retenybė – ilgesnis apžvalginis straipsnis, ką jau kalbėti apie probleminį. „Literatūroje ir mene“ išnyko apskrito stalo pokalbiai, diskusijos. Visi esame savotiškos greitojo tempo aukos, todėl gilią interpretaciją, susimąstymą ties rimta knyga keičia įspūdžių žiupsniai. Tikram menui tiek kurti, tiek priimti reikia daug lėtojo laiko. Be to, pastaruoju metu kritikos procesui nemažą įtaką ėmė daryti leidyklos, angažuodamos kritikus kuo palankiau atsiliepti apie savo produkciją. Knygose įdėti giriamieji straipsneliai, o ypač anotacijos ant ketvirtojo viršelio jau tampa dezinformacijos simboliu („blogas žmogus, bet geras rašytojas“; „Ši knyga – tikras euroromano pavyzdys“). Dėl minėtų priežasčių kritika tolsta nuo atidesnės teksto analizės, nuo verčių kvalifikavimo ir persidislokuoja į komunikacines erdves, kai kuriais atžvilgiais tapdama viešųjų ryšių partnere, netekdama (gal ir nesiekdama) patikimo sprendimo galios. Deja, skaitytojų sąmonėje yra keičiamas pats knygos statusas, verčiant ją eiline preke, sumenkinant kūrinio pažintinę, estetinę, dvasinę dimensiją. Nenuostabu, kad, esant tokiai situacijai, įtakingi tampa vieną – avangardo literatūros – linkmę palaikantys, ekscentriški, subjektyvūs, šmaikščiai bei tendencingai rašantys ir dargi slapyvardžiais prisidengę kritikai.

 

Kaip „literatūrinio gyvenimo ugnį“ kursto spauda? Ji suteikia galimybę draugų būreliams šildytis prie paskirų jaukių laužų, pro dūmų uždangą regint, kaip palaukėmis „prabėga reiškinys“, anot tokių reiškinių žinovo R. Tamošaičio.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 4 (balandis)