Tęsinys. Skaityti pradžią
Tada atrodė, kad salė išsikraustys iš proto – žiūrovai visi kaip vienas atsistojo ir ėmė skanduoti: „Vija! Vija!..“ Buvo 1987-ieji, ir Latvijoj jau kilo pirmosios Atgimimo bangos... Kai V. Artmanė – Elžbieta šaukė: „Ar atsilaikys mano mažoji Anglija prieš Ispanijos milžiną?“ – salė girdėjo ar įsivaizdavo girdinti kitokius žodžius: „Ar atsilaikys mūsų mažoji Latvija prieš sovietų milžiną?!“
Spektakliui baigiantis tyliai išsmukau iš salės ir įsibroviau į V. Artmanės grimo kambarėlį, kurio duris Vija buvo pažadėjusi palikti neužrakintas.
Kai vėl nugriaudėjo net čia girdimos ovacijos, supratau, kad spektaklis pasibaigė, ir netrukus įžengė Vija, visa dar pulsuojanti Elžbietos aistra bei įtūžiu. Pagaliau ji nurimo ir paklausė:
– Tai apie ką mudu kalbėsime?
– Norėčiau, Vija, kad jūs papasakotumėt apie visą savo gyvenimą.
– Oho!.. – šyptelėjo ji ir kilstelėjo antakius. Suprasdama, kokio sunkaus dalyko jos prašau, bet nesileisdama į tolesnius mano prašymo komentarus, pradėjo pasakoti apie savo varganą vaikystę, paskui ilgą ir sunkų kelią į teatrą, režisierių E. Smilgį, tokį pat kultinį, koks Lietuvoje buvo J. Miltinis, tik gal dar didesnį despotą, su krauju išplėšdavusį iš aktoriaus norimą rezultatą.
Kai Vijos pasakojimas pasiekė mūsų dienas ir artėjo į pabaigą, paklausiau:
– Vija, o ko jums gyvenime dar stinga? Turėjot ir turit puikius vaidmenis teatre bei kine, esat sveika ir kūrybinga, jus supa beprotiška visos tautos meilė...
V. Artmanė, tarsi laukusi šio ne itin korektiško klausimo, net nesusimąsčiusi atsakė:
– Tai, ką jūs išvardijot, gal ir tiesa, bet per visą savo gyvenimą aš taip ir nepatyriau tikros moteriškos laimės. Jos man visad stigo ir stinga.
Pagalvojęs, kaip aktorė sugeba atsiverti pirmą kartą sutiktam žmogui, prisiminęs mane ką tik pribloškusį jos spektaklį, supratau, kad V. Žalakevičius, statydamas filmą „Niekas nenorėjo mirti“, fantastiškai tiksliai pasirinko aktorę Onos vaidmeniui. Kai Vija trumpam nutilo, pajutau, jog už langų Krišjanio Barono prospekte nebegirdžiu automobilių gausmo, žvilgtelėjau į laikrodį ir aiktelėjau – jo rodyklės jau peržengė dvyliktą valandą nakties...
– Vija, – pasakiau, – aš suprantu, kad begėdiškai elgiuosi, kad jūs esat pavargusi, bet labai norėčiau, kad dar papasakotumėt, kaip vaidinote Oną Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“.
– Nepasiusiu, – valiūkiškai nusijuokė V. Artmanė, – pailsėsiu kapuose, o apie Oną galėčiau kalbėti visą parą – tai mano karjeroje buvo pats mylimiausias vaidmuo, padovanojęs sėkmę visiškai atsitiktinai. Buvo 1965 metų vasaros pradžia, – tęsė Vija, – vos prieš porą savaičių gimė Kristiana, mūsų ilgai lauktoji viešnelė. Mes gyvenome už miesto, Mūrjaniuose, visi džiaugėmės mažyle, aplinkui tvyrančia tyla, žaluma ir galimybe pabūti vieniems. Bet vieną dieną nuvažiavau į butą Rygoje pasiimti kažkokių daiktelių, ir tuščiame kambaryje staiga šaižiai suskambo telefonas. Skambino iš Lietuvos režisieriaus V. Žalakevičiaus asistentė R. Vosyliūtė. Klausia, ar aš skaičiau žurnale „Iskusstvo kino“ išspausdintą scenarijų, tačiau, net nelaukdama mano atsakymo, pasako žurnalo numerį ir sukomanduoja: „Paskaitykite. Ten jums yra vaidmuo. Onos. Po savaitės paskambinsiu.“ Tik tiek. Ragelyje pasigirsta pypsėjimas. Po savaitės Vija, perskaičiusi scenarijų, vėl atvažiuoja į Rygą, laukia skambučio iš Lietuvos ir galvoja, kaip puikiai tą vaidmenį galėtų suvaidinti Nona Mordiukova (stambaus sudėjimo ir siautulingo temperamento rusų kino aktorė – aut. past.).
Telefono skambutis nutraukia jos apmąstymus.
– Na, kaip, perskaitėte scenarijų?
– Taip... Bet... – bando pasiaiškinti Vija, tačiau Regina ją be jokių ceremonijų nutraukia.
– Tai gerai, tai labai gerai, – kalba Regina. – Tada mes po savaitės atvažiuojam.
– Kur jūs atvažiuojat? – klausia Vija, pamaniusi – toji Regina, matyt, nežino, kad ji visai neseniai pagimdė ir gyvena ne Rygoje, o Mūrjaniuose, kad niekur negali ir nesirengia važiuoti, bet Regina tik kalba: viskas gerai, viskas gerai, mergaitę bus galima pasiimti su savimi, ir, Vijai nespėjus ištarti kategoriško „Ne!“, ragelyje pasigirsta pypsėjimas.
Dar po savaitės, liepos 26-ąją, Vija Mūrjaniuose su visa šeima švenčia savo motinos vardines. Lauke krapnoja įkyrus lietus, tad visi sėdi jaukiuose namuose prie stalo. Staiga verandos tarpdury pasirodo nepažįstama moteris, pasisveikina ir sako:
– Na, štai aš ir atvažiavau. Lėktuvas į Vilnių išskrenda rytoj rytą. Pas mane pailsėsite, pamaitinsite vaikelį ir – į filmavimo aikštelę, maždaug šimtas kilometrų nuo Vilniaus.
Vija dar bandė suktis – vaikelis, va visai kaip žirnis, tačiau Regina mandagiai, bet tvirtai kartojo: „Dėliokimės, dėliokimės...“ Ir Vija lyg ne savo rankomis ėmė krauti lagaminą. „O vonelę? Ar reikia imti vonelę?“ – „Bus, bus vonelė, nereikia“, – spaudė Regina. Visi namiškiai žiūrėjo į Viją išplėtę akis, manydami, kad ji išsikraustė iš proto, tik jos vyras, jau gerokai pakaušęs, lingavo prie vaišių stalo ir vis kartojo – myliu lietuvius, myliu Babkauską, myliu Banionį, lietuviams reikia padėti... Taip ir išvažiavo jos visos trys – Vija nešina mažąja Kristiana ir Regina su vaikišku vežimėliu bei lagaminais, prigrūstais vystyklų, buteliukų ir drabužėlių. Mažylę pamaitino Rygoje. Paskui lėktuvu į Vilnių, iš ten – dulkėtais miško keliais į Zervynas, kur buvo įsikūrusi filmo „Niekas nenorėjo mirti“ kūrybinė grupė.
Tiesa, tik vėliau sužinojau, kad Vijos pastebėjimas „dulkėtais miško keliais“ buvo ne visai tikslus. Regina Vosyliūtė pasakos, kad dėl tos kelionės į Zervynas ji vos nemirė iš gėdos, nes studija atsiuntė, ko gero, seniausią savo garažo „Latviją“, kuri vos vos vilkosi, kliūdama už kiekvienos kelio šaknies ar akmens, be to, autobusiuke žiojėjo kumščio didumo skylės, pro kurias veržėsi dulkių debesys. Mažoji Kristiana čiaudėjo, kosėjo, bet Vija, jau garsi kino ir teatro žvaigždė, nerodė nė mažiausio nepasitenkinimo, tik išvažiavus į asfaltuotą kelią susuko mažytį pieštuką iš vatos, gerą pusvalandį Kristianai traukė iš nosytės juodus dulkių gurvoliukus ir paprašė jas įkurdinti kiek galima arčiau filmavimo aikštelės, kad kasdien nereikėtų vėl važinėti tais dulkėtais keliais. Regina taip ir padarė – surado jodviem netoliese švarią trobą, tik, deja, be elektros. „Čia tai ne bėda, – šyptelėjo Vija, – gyvensim prie žvakių – ir sveikiau, ir romantiškiau...“
V. Žalakevičius, nuoširdžiai džiaugdamasis, kad atvažiuoja V. Artmanė, surinko visą vyrų komandą ir pagrasino, jog savo rankomis prismaugs kiekvieną, kuris neatneš bent po kelis kibirus karšto vandens į aktorės trobą. Tačiau R. Adomaitis, D. Banionis, J. Budraitis, net filmo direktorius E. Žabinskas kaip tikri džentelmenai, nelaukdami V. Žalakevičiaus raginimo, jau buvo pradėję tempti karštą vandenį iš netoliese esančios valgyklos, ir kai dvi apdulkėjusios latvės įsikūrė pilkame Zervynų namelyje, čia jų laukė karšta vonia. Vija išprausė mažylę, išsimaudė pati, tik nežinojo, ką daryti su vystyklais. Vakarėjant pylė kaip iš kibiro. Bet ilgai galvoti nereikėjo. Namelyje buvo užkurta krosnis, palubėj ištemptos virvės. Taigi – išeitis rasta. Vija buvo priblokšta – čia taip širdingai jomis rūpinamasi... Vakare užeis D. Banionis, pasakys, kad matė teatre ją, vaidinančią Džuljetą, pagirs. Ir tarp abiejų aktorių iškart užsimezgs simpatija, labai pravertusi filmuojantis. Abu ne sykį sėdės kambaryje, kur miegos žindomas kūdikis, aptarinės scenarijaus tekstą ieškodami įdomiausio judviejų scenos sprendimo. V. Žalakevičius su J. Griciumi buvo sutarę, kad dramatiškos scenos su Vija turėtų būti filmuojamos niūrią apsiniaukusią dieną. Kelios pirmosios dienos tokios ir buvo, bet paskui visą savaitę plieskė saulė, ir Vytautas, sunerimęs, kad vėl gali tekti savaitę sėdėti nieko neveikiant, pasikvietė operatorius J. Gricių ir J. Tomaševičių tartis, ką daryti. Vytautui kėlė nerimą ne filmavimo grafikas, jie jau buvo ganėtinai pasivarę į priekį, bet tai, kad per jėgą su kūdikiu iš Rygos išplėšta V. Artmanė turės sėdėti be darbo. Išeitį rado J. Gricius su J. Tomaševičiumi, pasiūlę filmuoti ankstyvais rytais, kol saulė dar nepatekėjusi, mat jie eksponometrais nustatys tokį apšvietimo režimą, kad ekrane atrodys, jog filmuota apsiniaukusią dieną. V. Žalakevičius labai džiaugėsi operatorių atradimais ir ypač tuo, kad filme sutiko dirbti J. Gricius, nes galėjo būti ir kitaip – šių dviejų vyrų santykiai buvo gana įtempti. Dar 1956 metais, kai V. Žalakevičius rengė savo diplominį darbą – filmą „Skenduolis“, jis paprašė J. Gricių dirbti kartu. Jonas atsisakė, nes tuo metu stažavosi „Lenfilme“. V. Žalakevičius jam ilgai negalėjo to atleisti, ir nors atviro karo tarp šių vyrų nebuvo, bet įvairiuose posėdžiuose, aptarimuose ar pasitarimuose vienas neigdavo tai, ką teigdavo kitas, tad kibirkščių neretai būta. Po įspūdingai nufilmuotų „Gyvųjų didvyrių“ bei rež. G. Kozincevo juostos „Hamletas“ J. Gricius dirbo Kryme, kur A. Žebriūnas statė vėliau išgarsėjusį filmą „Paskutinė atostogų diena“. Jonas su Vytautu, kuris ten rašė scenarijų, gyveno viename pensione ir abu retsykiais pakilnodavo stikliuką. Tuomet V. Žalakevičius ir pasiūlė J. Griciui dirbti jo naujame filme. Pastarasis pasiūlymą priėmė gana šaltai:
– Žinai, Vytai, man atrodo, kad mes niekada drauge nebedirbsime.
– Kodėl? Aš planuoju statyti filmą, kur plastika bus ypač svarbi, tad tu galėsi parodyti visus savo sugebėjimus.
Ir J. Gricius, nusprendęs, kad jų maži kivirčai neturi trukdyti darbui, sutiko, beje, niekada dėl to nesigailėjo. Per visą juostos „Niekas nenorėjo mirti“ filmavimą juodu dirbo surėmę pečius, iškilo gal tik vienas konfliktas, dėl kurio J. Gricius šiandien kaltina save. Buvo filmuojama scena malūne, kur partizanai turėjo užpulti valstybei grūdus išvežančius ūkininkus. Dirbti čia buvo labai nepatogu, tarp tų visų girnų ir maišų buvo maža vietos, tad J. Gricius ilgai krapštėsi apie apšvietimo lempas bei kamerą, o V. Žalakevičius nekantraudamas vis klausinėjo:
– Jonai, ar jau? Jonai, ar jau?
Gal po penkto klausimo J. Gricius ant jo piktokai riktelėjo, V. Žalakevičiaus veidas įsitempė ir jis pasakė:
– Jonai, mes ne vieni.
Šiandien J. Gricius sako, jog daug metų laukęs progos V. Žalakevičiui pasakyti: „Vytai, mes ne vieni“, – bet taip ir nesulaukęs. Tačiau mes, vėl užbėgę toli į priekį, grįžkime į filmavimo aikštelę, kur atėjusi V. Artmanė ruošiasi savo pirmajai sunkiai scenai. Palikusi dukrytę mielai ją pagloboti sutikusiai D. Banionio žmonai, Vija eina grimuotis. Ji dar nebuvo mačiusi režisieriaus V. Žalakevičiaus, bet jau žinojo, tiksliau, buvo įspėta, kad maestro itin svarbu išraiškingos akys. Ilgai su grimuotoja „ieškos“ kaip tik tokių akių. Paskui V. Artmanei atnešė jos lininį sijoną ir palaidinukę. Drabužiai buvo nepadoriai nauji, ir Vija juos suniurkė, vietom net įplėšė, paskui sulopė... Palaidinukėj vos išsiteko stambios Vijos krūtys. Tada patraukė į aikštelę. Vija, susipažinusi su režisieriumi ir su juo bendraudama, sako, niekaip nesuvokusi, kodėl jo visi taip paniškai bijo. Vytautas jai pasirodęs ne tik kaip talentingas režisierius, bet ir kaip subtilus, rūpestingas žmogus – jis taip organizavo filmavimą, kad Vija po poros valandų darbo aikštelėje turėtų laiko pailsėti, pabūti su mažyle. Taip būdavo kasdien. Pagaliau turėjo filmuoti Onos meilės sceną daržinėje, ratuose ant šieno su Vaitkumi (D. Banionis). Visi įsitempę, D. Banionis kažkoks atvirais nervais. Vija jaučia, jog visa tiesiog virpa. Moterys po gimdymo apskritai būna jautresnės, o čia dar tokia subtili scena, svetima vieta, nepažįstami žmonės. Pajutęs aktorių būseną, V. Žalakevičius visus, kurie nebūtini šioje scenoje, išprašo iš daržinės. Jis suvokia – repeticijos nereikia, net, baleto šokėjų terminu, „viena koja“. Abu aktoriai – jau vaidmeny. Nepraleisti šitos būsenos! Suzirzia J. Griciaus kamera, ir netrukus pasigirsta V. Žalakevičiaus žodžiai: „Nufilmuota!“ Vytautas prieina prie Vijos, pabučiuoja ją į skruostą ir pasako: „Trijų dienų norma įvykdyta.“ Į filmavimo aikštelę užsuks ir Gražina – pasižiūrėti, kokius gi stebuklus daro toji V. Artmanė. Didelių stebuklų Gražina neišvydo, bet matė, kaip Vytautas džiaugiasi kiekviena jos suvaidinta scena ir to džiaugsmo neslepia. Po 40 metų Gražina prisimins, kad tąsyk Zervynose norėjo, jog prasivertų žemė, sudegtų tas šienas, ant kurio bučiavosi laimingi bei gražūs V. Artmanė ir D. Banionis. O pati Vija per mūsų pokalbį Rygos teatro grimo kambaryje sakė, kad, be tos meilės scenos su Banioniu, jai lyg ir pavyko kitas epizodas, kur broliai Lokiai – Donatas ir Jonas (R. Adomaitis ir J. Budraitis) – ima mušti Onos mylimąjį Vaitkų, versdami jį pasakyti, kas iš partizanų nušovė jų tėvą. Bet apie tą sceną ji pasiūlė man pakalbėti su abiem aktoriais, nes antraip gali atrodyti, kad ji giriasi... Taip ir padariau. Šiandien apie tą sceną R. Adomaitis kalba taip:
– Vaitkus (D. Banionis), regis, gulėjo rogėse, aš jį pakėliau už plaukų ant kojų ir smogiau į paširdžius, ir tuomet iš trobos išbėgo Ona (V. Artmanė), apsivilkusi ilgais lininiais, ir įsiutusi kaip tigrė šoko ginti savo didžiosios ir gal paskutinės gyvenime meilės. Vija perbėgo per kiemą, griebė iš malkų krūvos storą pagalį ir puolė prie mūsų šaukdama: „Lauk iš mano namų! Kas jūs tokie? Basurmonai! Kad kumščiais mojuotumėt po svetimu stogu! Pagonys – lauk!” Aš žinojau, – pasakoja R. Adomaitis, – kad Ona turi mus užpulti, bet tokio pašėlusio įtūžio audros tikrai nesitikėjau, tad praradau žadą. Buvau tikras, kad Vija, nepaisydama scenarijaus, tuo pagaliu praskels man galvą...
Pagal scenarijų šitą sceną turėjo stebėti prie trobos susėdę kaimiečiai. V. Žalakevičius paprašė, kad R. Vosyliūtė surinktų būrelį išraiškingesnių Zervynų žmonių ir būtinai atvežtų Vytauto pastebėtą po kaimą vaikštinėjantį kone šimto metų senuką. Šis, Reginai atėjus senolio kviesti filmuotis, nesileido į kalbas:
– Ką tu, mergyt (nors tai mergytei – Reginai – buvo arti keturiasdešimties), mano troboje ant aukšto jau karstas guli, kojas skauda, nebepasivelku – kur čia man tuos kinus išdirbinėti...
Bet Regina neatlyžo, pažadėjo nuvežti, parvežti. Jam reikės tik dešimt minučių pasėdėti ant suoliuko, o už tai dar gaus kelis rublius. Finansinis interesas senolį priveikė, ir jis atkeliavo į aikštelę. Greta prisėdo V. Žalakevičius. Pakalbėjo apie būsimą derlių, gyvenimą, moterų gražumą. Į netikėtą jo klausimą: „Sakykit, tėvuk, kodėl gyvenime taip yra, kad vyrai gražias moteris palieka, o gyvena su negražiomis?“ – senolis kaip patyręs Kazanova atsakys: „Todėl, kad toms negražioms į vieną viečiukę pripilta medaus.“ Vytautas, garsiai nusijuokęs, pakštelės senukui į ranką, o J. Griciaus vėliau paprašys „tą artistą“ kadre parodyti stambiu planu.
Dėl statistų masuotėse V. Žalakevičiui mažiausiai galvą skaudėjo, kaip ir dėl V. Artmanės ar D. Banionio – jų režisierius beveik nestabdė. Galvą skaudėjo dėl kitų. Pirmasis suklupo neabejotinas režisieriaus favoritas B. Babkauskas. Gavęs šį vaidmenį, Bronius buvo laimingiausias žmogus. Nežinojo, kaip jam seksis, bet vaidmuo buvo savas, prilipęs prie kūno. „Ten yra tokių... aspektėlių...“ – kalbėjo draugams Bronius, o jo akys spindėjo.
V. Žalakevičius vėliau prisimins, jog filmuojant sceną su laišku jį pribloškė Broniaus išvaizda. Visad elegantiškas ir pasitempęs, vien savo spyruokliuojančiu išėjimu į Panevėžio teatro sceną sukeldavęs salėje plojimus, B. Babkauskas čia virto išglebusiu, sunkiais žingsniais vaikštančiu kaimiečiu.
– Babkauskas sugebėjo ne tik persikūnyti į personažą, bet ir neįtikimu būdu pakeisti savo fiziką, – po daugelio metų kalbės V. Žalakevičius.
O anuomet Zervynose B. Babkauskas, vaidinęs paprastą valstietį Marcinkų, nešinas laišku įžengia į kambarį, kur susirinkusi filme vaizduojamo kaimo valdžia – partinės grupės sekretorius (akt. A. Šurna), visi broliai Lokiai, ir persižegnojęs sako:
– Garbė Jėzui Kristui.
– Per amžius, – atsako mokytojas Mykolas Lokys (akt. A. Masiulis).
Babkauskas perduoda jam laišką, kurį Mykolas garsiai perskaito.
– „Išdavike, arsi tu dar sovietams žemę, nupilsim kaip šunį. Paskutinis perspėjimas. Aitvaras.“ Hm, – sako Mykolas, – beveik be klaidų.
– Kas atnešė? – klausia partorgas.
– Paštaljonas, – atsako B. Babkauskas. – Sako, pašte rado, tik be markės ant laiško. Tai nuo mano bobos dar rublį paėmė, sako, už tai, kad be markės.
– Tai ką man dabar daryt? Išaiškinkit, kad valdžia.
– Vaitkus dabar bus valdžia, – sako Donatas Lokys (akt. R. Adomaitis).
B. Babkauskas: Ką daryt, jei tau be markės tokius laiškus siunčia? Ko tylit? Tai art man ar neart?!
Bronius Lokys (akt. B. Oja): Jei gali nearti, neark.
B. Babkauskas: O duonos man duosi?
Bronius Lokys: Ne...
B. Babkauskas: Matai...
Partorgas (akt. A. Šurna): Šautuvą duosim.
B. Babkauskas: Nusišikt man ant tamstos šautuvo, jeigu po teisybei.
Partorgas: Kad daugiau nieko neturim.
B. Babkauskui išėjus iš kadro, aikštelėje pasigirdo plojimai, ir ne tik dėl to, kad Bronių čia mylėjo, bet todėl, kad niekas net nesuabejojo absoliučiu jo tikrumu šioje scenoje. Tik V. Žalakevičius, užuot ištiesęs savo laiminančią ranką, paklausė:
– O ką, Broniau, dar turi?
Jis gerai žinojo, kad ir kine, ir teatre B. Babkauskas išeina vaidinti parengęs kelis tos scenos variantus. Pamatęs, kad B. Babkauskas jau yra pasirengęs, V. Žalakevičius sukomandavo J. Griciui įjungti kamerą. Bronius šiek tiek pakeitė eiseną, intonaciją, savo reakciją į brolių Lokių replikas, bet V. Žalakevičius tik papurtė galvą. Tai pakartojo ir trečią, ketvirtą kartą, kol B. Babkauskas gailiai paklausė:
– Tai ką man vaidinti? Tu viską atmeti...
– Kodėl tu manęs klausi? – aštriai reagavo V. Žalakevičius. – Tu aktorius, tu ir turi žinoti.
Sutrikusio Broniaus akyse sublizgo ašaros.
– Motoras! – netikėtai sukomandavo V. Žalakevičius ir po kelių minučių: – Baigta!
Dabar jau visi, kurie aikštelėje tuo metu nebuvo užimti, sukėlė B. Babkauskui tikrą ovacijų audrą.
Taigi, manyčiau, kad iš B. Babkausko, vaidinančio šią sudėtingą, kupiną slepiamo dramatizmo, turinčią kelias potekstes ir net humoro elementų, sceną, V. Žalakevičius, reikalaudamas naujų originalių sprendimų, rodė ne savo kaprizus. Gerai pažindamas aktorių ir jo galimybes, laukė iš Broniaus kažko visiškai ypatinga. Ir sulaukė.
Suklupo ir J. Budraitis, įspūdingai debiutavęs pirmojoje (tėvo Lokio šermenų) scenoje. Suklupo, galima sakyti, lygioje vietoje. Zervynų lauke buvo pastatyta dekoracija – siena ir langas, už kurio sėdi senasis Vaitkus, buvusio partizano, dabar – apylinkės pirmininko, tėvas ir kaukši batsiuvio plaktuku. J. Budraitis – Jonas Lokys turi prieiti prie lango ir paklausti: „Kur sūnus?“
Ir daugiau nieko – ištarti tik klausimą, kuriame sunku įžvelgti kokią nors potekstę ar paslėptą prasmę. Tad Juozas buvo tikras, kad jis pataikys iš pirmo karto. Deja... Juozas keitė klausimo intonaciją, čia tyliai prisėlindavo, čia šuoliu prišokdavo prie lango ir išrėkdavo savo klausimą: „Kur sūnus?!“, mirtinai išgąsdindamas senuką kurčnebylį batsiuvį. Tačiau V. Žalakevičius purtė galvą, varydamas vis naujus ir naujus dublius. Gal po dešimto bandymo, jau nebegalėdamas nieko sugalvoti, Juozas matė tik susinervinusį V. Žalakevičių, bendraujantį su aktoriais savo keistomis grimasomis. Po keturiasdešimties metų J. Budraitis vėl prisimins tą dieną, kai jis kone mirė norėdamas įtikti ir patikti V. Žalakevičiui, sugauti akimis jo pritariamą rankos gestą ar žvilgsnį. Šiandien Juozas pats nesupranta, kodėl taip jautėsi. Na, nebūtų pavykę, nebūtų tapęs aktoriumi – baisus čia dalykas, būtų grįžęs į universitetą ir ramiai studijavęs teisę. Bet tada aikštelėje jis jautėsi lyg koks prašalaitis, kvailiausias, negabiausias, nieko nemokantis, ypač šalia V. Artmanės, B. Babkausko, D. Banionio... Turbūt tas begalinis noras pasirodyti, kad jis vis dėlto nėra blogiausias, ir kaustė sąmonę, varžė judesius, – galvoja šiandien Juozas. Laimei, V. Žalakevičius padarė trumpą poilsio pertraukėlę. Prie J. Budraičio priėjo V. Artmanė, uždėjo ranką ant peties ir pasakė:
– Tu viską darai gerai, tik nereikia nervintis ir įsitempti.
Gal Juozui tik ir trūko to nuoširdaus garsios aktorės padrąsinimo, gal jį nuramino kelių minučių pertrauka, ir jis pagaliau sulaukė to palankaus V. Žalakevičiaus gesto.
Kitaip, net tragikomiškai baigėsi B. Ojos irgi visiškai paprasta scena, kurioje netgi nereikėjo ištarti nė vieno žodžio. Filmavo epizodą, kur broliai Lokiai atneša glėbį šautuvų, norėdami juos įsiūlyti verandoje sėdintiems kaimo vyrams, kad jie drauge su Lokiais eitų prieš partizanus. V. Žalakevičius, pats kažkodėl rankoje irgi laikydamas šautuvą, pamojo juo Ojai, vaidinusiam vyriausią Lokių brolį: „Sėsk čia.“ Bruno savo naiviu protu išmąstė, kad jo herojui, kare gavusiam leitenanto laipsnį, nedera sėsti prie verandos ant plikos žemės ir ėmė ropštis ant iš kuolų sukaltos tvoros. Ji buvo gana aukšta, net ilgšiui B. Ojai kilo gerokai virš juosmens, ir Bruno niekaip negalėjo ant jos užlipti. V. Žalakevičius, manydamas, kad aktorius krečia pokštus, keistai jį nužvelgė, bet nieko nepasakė. Bruno šiaip taip užsikorė ant tvoros ir atsisėdo ant kuolo. V. Žalakevičius papurtė galvą. B. Oja nulipo ir pradėjo ropštis iš naujo. Paskui vėl ir vėl. O Vytautas vis tuo pačiu galvos judesiu rodo: „Ne!“ Aplinkui sustoję aktoriai, operatoriai, asistentai stebi ir juokiasi. Gal dešimtą kartą nuvarius nuo tvoros B. Oją, šis nebeišlaiko, ir beveik dviejų metrų milžino veidu pradeda riedėti stambios ašaros. Žiūrovams darosi nebejuokinga, o kai Bruno iš nevilties pradeda kone kūkčioti, V. Žalakevičius jam taria: „Ar aš tau liepiau lipti ant tvoros? Aš sakiau – atsisėsti.“ Bruno paprasčiausiai atsisėdo prie tvoros ant žemės, ir jo kančios pasibaigė. Filmavimuose išsekindavo ir mūšių scenos, kai reikėdavo bėgti su šautuvais, verstis kūliais, šaudyti. Bjauriausiai aktoriai jausdavosi, kai filmavimo aikštelėje dar būdavo padegamos dūminės raketos. Vienoje iš tokių scenų L. Noreika, vaidinęs partizanų vadą Aitvarą, neišlaikęs įtampos ir apsinuodijęs karčiais petardų dūmais prarado sąmonę. V. Žalakevičius keliais šuoliais atsidūrė prie gulinčio ant žemės ir beveik nekvėpuojančio L. Noreikos.
– Amoniako, greitai amoniako! – ne suriko, greičiau sustaugė Vytautas. – Ir daktarą, kuo greičiau daktarą!
Bet, įkvėpęs amoniako, L. Noreika atsimerkė ir į V. Žalakevičiaus klausimą „Kaip jautiesi?“ sušnabždėjo.
– Labai gerai – antras dublis... – pasakė Vytautas.
Ne lengviau buvo ir pačiam V. Žalakevičiui. Naktimis (kaip paprastai) jis perrašinėjo, tobulino scenarijų, dienomis draskėsi filmavimo aikštelėje, per jėgą plėšdamas iš aktorių tai, ką buvo, o ir ko nebuvo numatęs. Per dieną taip pavargdavo, kad grįždavo vos vilkdamas kojas. Sykį persimainiusiu balsu Gražinai pasakė:
– Kartais atrodo, kad jie pradės šaudyti į mus.
– Kas? – nieko nesuprato Gražina.
– Tie tikrieji miškiniai, buvę partizanai, nuolat esantys filmavimo aikštelėje ir kartais vaidinantys patys save masuotėje. Ar nemanai, kad jiems gali pasirodyti kažkas visai ne taip?..
Tačiau jokių ekscesų aikštelėje neįvyko, filmavimas jau perkopė ekvatorių ir ėjo į pabaigą. Beliko kelios sudėtingos kautynių scenos, ypač paskutinė, kur Bronius Lokys nušauna partizanų vadą Aitvarą. Joje skambėjo ir vėliau pagarsėjusi filmo frazė, atsiradusi gana keistomis aplinkybėmis. Įpusėjęs filmo „Niekas nenorėjo mirti“ scenarijų, V. Žalakevičius vieną vakarą kalbėjosi su Gražina apie tai, kas daugiau gyvenime kenčia – vyrai ar moterys. Vytautas buvo įsitikinęs, kad vyrai dažniau serga, jie dažniau sužalojami avarijose, muštynėse ar karuose, o ir dėl savo organizmo fizinių ypatybių sunkiau pakelia skausmą negu moterys. Gražina netikėtai energingai paprieštaravo:
– Ką tu išmanai apie moteris! Gimdant, sakykim, tu nežinai, kaip skauda...
Išgirdęs šią frazę, V. Žalakevičius net pašoko nuo sofos. „Amen, – pagalvojo Gražina, – dabar bus audra.“ Tačiau Vytautas, užuot prapliupęs kandžių replikų tirada, kuo ramiausiai atsisėdo prie savo popierių ir parašė vieną paskutiniųjų (bene stipriausiąją) filmo sceną, kai, bandydamas prasiveržti pro stribų bei milicininkų žiedą, sužeistas Jono Lokio, miršta partizanų vadas Aitvaras, apsivilkęs Lietuvos karininko uniforma. Jis be jokios neapykantos žiūri į tą, kuris šovė, vos girdimai taria: „Nežinai... nežinai, kaip skauda.“
Vėliau, jau filmui išėjus į ekranus Lietuvoje, Maskvoje, ir ne tik Maskvoje, ne vienas kino kritikas, gerai įvertinęs V. Žalakevičiaus filmą, prikibs prie mūsų jau cituotos Aitvaro frazės, manydamas, kad ji yra neįtikinanti ir dirbtinė.
„Kai sužinojau, jog man siūlomas Aitvaro vaidmuo, – prisimins aktorius L. Noreika, kalbėdamas su kino kritike N. Jonušaite, – pagalvojau, kad tai bus šabloniška tokio personažo schema: banditas, patologiškas žudikas, niekšas. Pagalvojau, kad režisierius daro klaidą, nes niekada nevaidinau neigiamo personažo ir buvau tikras, kad nesugebėčiau.
Tačiau kai pradėjom dirbti, pamačiau, kad režisierius iš manęs nereikalauja jokios patologijos. Kūrėme paveikslą žmogaus, kuris turi savo įsitikinimus ir už juos kaunasi. Dabar, kai prisimenu kai kurias šio filmo scenas, mane stulbina režisieriaus drąsa, talentas ir toliaregystė.
„Ko tikisi Aitvaras, ar jis nemato, kad kova beprasmė?“ – viename epizode klausia Bronius Lokys, ir mano herojus atsako: „Gal Aitvaras tikisi, kad apie jį bus dainos dainuojamos.“ Kokia tiesa šiais žodžiais pasakyta!“
Patvirtindamas paskutinius L. Noreikos žodžius, norėčiau tik priminti, kokia tvirta jėga šią tiesą pasakė talentingas aktorius... Koks neįspėjamas žvilgsnis, gestas...
Bet mes užbėgame už akių... Juosta dar nebaigta filmuoti, liko paskutinė nebyli ir labai sudėtinga scena su V. Artmane. Sukrėsti kaimą sudrebinusių kautynių ir mirčių, pasibaisėję savo padėtimi, tarsi ieškodami trečio kelio, abu vienas kitą mylintys žmonės – Ona ir Vaitkus – nusprendė drauge pabėgti iš to kaimo, naiviai tikėdamiesi, kad tuo metu Lietuvoje kur nors yra saugesnė, tokių sukrėtimų nepatirianti vieta. Tad auštant, vos tik nedrąsiai pragydus pirmiesiems gaidžiams, jie abu jau sėdėjo brikelėje pasirengę išvažiuoti. Arklys neskubėdamas patraukė gatve. Kai brikelė užriedėjo ant kalvos, Vaitkus paėmė vadžias, sustabdė arklį ir iššoko iš brikelės ant rasoto smėlio.
– Ko? – nustebo Ona.
– Aš apsivogiau, – pasakė Vaitkus, – va, raštinės raktai! Turiu palikti. Va, antspaudas!
Jis galvotrūkčiais pasileido atgal. Atbėgo į apylinkės pirmininko raštinę, atsisėdo už stalo ir ant kažkokio dokumento paraštės, sunkiai valdydamas pieštuką, parašė: „Aš norėjau jums būti savas...“ (užbraukė), „sąžiningas“ (užbraukė), „tikras“... Bet tuo metu iš lauko pokštelėjo šūvis, paskui dar vienas, ir Vaitkus sukniubo ant stalo. Partizanai, įtarę, kad buvęs jų kovų draugas, dabar apylinkės pirmininkas Vaitkus, išdavė juos (bandžiusius malūne atimti valdžiai vežamus miltus) stribams, prieš tai ant obels pakorę nebylį Vaitkaus tėvą, dabar nušovė ir jį patį. Ona liko ant kelio laukti sugrįžtančio mylimo žmogaus. Savo savijautą filmuojant šią sceną be žodžių V. Artmanė prisimins ir po daugelio metų, nes reikėjo perteikti begalinį skausmą bei neviltį moters, troškusios mylėti ir būti laiminga. Zervynos jau kvepėjo rudeniu, buvo vakaras, ore sklandė voratinkliai ir nematomas liūdesys. Dailininko V. Kalinausko sumanymu, vyrai iš kažkur atitempė žaibo sudegintą medį ir įkasė jį priešais klūpančią aktorę. Kažkoks keistas ir įsitempęs pirmyn atgal vaikštinėjo Vytautas Žalakevičius. „Dar yra laiko, jei norit, galit pasivaikščioti.“ Vija padėkojusi atsisakė. Buvo apvilkta juodu, per dideliu paltu. Vakaro vėjas draikė jos plaukus. Aktorė klūpojo ant smėlėto kelio ir žiūrėjo į tą sudegusį medį, dar nežinodama, kad filme to medžio dėl kažkokių priežasčių nebeliks... Bet tas pilkas vakaras, tos juodos suanglėjusios medžio šakos kėlė tokį skaudų liūdesį, kad Vija iš tiesų pasijuto siaubingai vieniša ir nelaiminga.
– Stop, baigta! – sušuks Vytautas, ir be jokių dublių baigsis Onos scenos filmavimas.
– Paties brangiausio vaidmens mano kinematografinėje karjeroje, – sakys V. Artmanė. – Baigsis filmavimasis su Banioniu – aktoriumi virtuozu (tokių profesionalų nedaug ne tik pas mus, bet ir visam kino pasauly), darbas su režisierium Žalakevičium, režisieriumi-artistu, uždegančiu, įkvepiančiu ir užsidegančiu.
Jau gerokai po vidurnakčio mūsų pokalbį grimo kambarėlyje V. Artmanė apibendrino taip:
– Būsiu labai užsiėmusi, labai blogai jausiuosi, bet jeigu mane vėl pakvies Vytautas Žalakevičius, viską mesiu ir lėksiu pas jį.
– Nežinau kodėl, – prisimins D. Banionis, – bet nufilmuotą medžiagą žiūrėjo pilkuoju kardinolu vadinamas CK narys, kandidatas į CK biuro narius G. Zimanas, į kurio balsą įsiklausydavo ir Maskva, o Lietuvoje prieš jį nedrebėjo tik vienintelis žmogus – A. Sniečkus. G. Zimanas pakėlė triukšmą: „Kas čia rodoma – Lietuvoje tebuvo keli banditai, gi filme jų visas būrys! O Noreikos Aitvaras – banditų vadas – tiesiog simpatiškiausias herojus. Uždaryti!“
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 4 (balandis)