Petras Venclovas

 
Dvyliktoji giesmė
 

Tą vasario dieną, siaučiant pūgai, į bažnyčios požemį parsiradusį Luką sutiko nustebusios vado akys.

– Kodėl vienas?

– Pasimetėme. Simonas neatėjo į sutartą vietą. Maniau, kad jau sugrįžęs...

Laukė iki vidurnakčio. Lukas gulėjo ir niūriai žvilgčiojo į žibalinę lempą, prie kurios Juozapas skaitinėjo Šventąjį Raštą.

– Ar gali būti, kad Simonas mus paliko? – paklausė vaikinas.

– Ne, neketino, – sumurmėjo leitenantas. – Jis ne toks žmogus, kuris, nieko nepasakęs, paliktų draugus. Be to, tikrai būtų pasiėmęs Bibliją ir Milašiaus eilių tomelį. Tai lyg jo talismanai.

– Tie talismanai gali atitekti jums...

– Nekranksėk! Tu visada pilnas blogų nuojautų. Simonas – atsargus, nepatiklus, visada apdairiai veikia.

Mykolas Paliūnas nerimavo nemažiau nei Lukas, tačiau nenorėjo išsiduoti. Per tiek metų buvo spėjęs įsitikinti, kad niekad nežinai žmogus, kame sutiksi savo kulką. Kiekvienas išėjimas iš bažnyčios požemio yra pavojingas – netgi pasivaikščiojimas po kapines arba iki geltonai dažyto namelio, kur nuomoja kambarį Nijolė.

Kitą vakarą Juozapas, susitikęs su mokytoja Emilija, paprašė pasidomėti, ar niekas nieko negirdėjo apie pradingusį Simoną. Gal ką šneka vaikai iš Miegonių kaimo? Gal sklinda kokie gandai? Juk negalėjo miškinis prapulti, lyg į vandenį įkristi.

Po kelių dienų neliko abejonių, kad Simonas nebegrįš: jis arba nukautas, arba gyvas pakliuvo į čekistų pasalą. Susišaudymo tame kaime nebūta, vadinasi, tikresnis antras variantas. Sunerimo net klebonas, naktį atslinkęs pasikalbėti su likusiais žaliukais. „Ar jūsų draugas neišduos mūsų visų?“ – klausė jis. Leitenantas sakė, kad Simonas pasirinks greičiau mirtį nei išdavystę. Bet ar buvo tikras savo žodžiais? Kartais ribinėse situacijose žmogus neatpažįstamai pasikeičia. Net savimi negali iki galo pasitikėti. Nors štai Lukas sako, kad jo gyvo priešai niekada nepaims. Tačiau kas žino, kaip iš tikrųjų gali būti.

Vis dėlto miškiniai nutarė nekeisti buvimo vietos, nors klebonas, be abejonės, būtų apsidžiaugęs tokiu jų sprendimu. Gal buvo kalta ir Juozapo sveikata? Lukas, aišku, mąstė, kad vadą sulaiko mokytoja Emilija, kuri dabar dažniau atnešdavo maisto nei klebono gaspadinė.

– Sulauksime pavasario, tada žiūrėsime, – tvirtino vienas kitam. Bet kažin, ar abu vienodai įsivaizdavo netolimą ateitį.

Tik daugmaž po trijų savaičių mokytoja Emilija Kučiauskaitė atnešė šiurpią žinią: Kupiškyje, ant medžio, augančio emgėbistų kieme, jau kelinta diena kabo smarkiai apdegęs žmogaus skeletas. Čekistai jį laiko norėdami įbauginti žmones. Vienas jų, gerdamas miesto užkandinėje, pasigyrė, kad šitaip bus visiems banditams. Girdi, šauni boba iš Miegonių kaimo smarkiai padėjo saugumiečiams, pavaišindama „liaudies priešą“ barščiais, į kuriuos primaišė migdomųjų „Neptūno“ vaistų. Už tai gaus dvylika tūkstančių rublių ir gyvens kaip tikra Tarybų Lietuvos patriotė. Valdžia gal jai dar ir medalį išrūpins...

Valandėlę visi sėdėjo nuleidę galvas, taip pagerbdami Simono-Petro Venckaičio atminimą. Niekas kitas, tik Venckaitis tapo godumo auka. Ne veltui kalbėjo, kad partizanų kraujas gali atpirkti Lietuvos nuodėmes. Kad jų kraujas krinta į ateitį, kuri privalo kada nors nuskaidrėti. Lietuva atsities, sakė jis.

– Ar jis kentėjo ir už tą godžią bobą, kuri susižėrė tūkstančius? – paklausė Lukas.

– Taip, ir už ją, – linktelėjo galvą Mykolas Paliūnas. – Ar pameni? Simonas kalbėjo, kad Naujajame Testamente parašyta, jog Dievas yra tarsi saulė, šviečianti visiems, ir yra tarsi lietus, kuris lyja ant visų. Taip ir mūsų kančios bei kraujas, mūsų mirtys bei sopuliai yra aukojami visiems Lietuvos žmonėms, netgi tiems, kurie nekenčia mūsų, kurie keikia ir išduoda, kad, atėjus valandai, išsižadėtų savo žodžių ir meile nuskaidrintų savo sielas.

– Vade, aš netikiu jūsų gražiais žodžiais, – nė pats nepajuto, kaip ėmė prieštarauti Lukas. – Taip nebus: kas nekenčia mūsų, tas ir kojas pakratys mus keikdamas; kas išduoda, tas ir gaišdamas didžiuosis savo išdavyste; kas veidmainiauja, tas ir paskutinę valandą kalbės netiesą ir apgaulę!

– Tačiau, nepaisant visko, mes turime tikėti metafiziniu gėriu, glūdinčiu žmonių širdyse, – iškilmingai baigė Juozapas.

– O aš labiau linkęs tikėti metafiziniu blogiu, kurio niekam nepavyksta įveikti, – jau tarsi tik sau pasakė buvęs gimnazistas.

Mokytoja Nijolė Emilija žvilgčiojo į vyrus, tačiau nesikišo į jų kalbą. Jai buvo gaila visų: tiek žuvusių ir nukankintų, tiek savanoriškai įsikalinusių bunkeriuose, rūsiuose, požemiuose, praradusių savo gyvenimus, atsiskyrusių nuo artimųjų, tačiau nė per nago juodymą nenorinčių keisti įsitikinimų, kurie pradeda nebeatitikti sparčiai besimainančios tikrovės.

Kai Juozapas lydėjo mokytoją per kapines, atsisveikindama ji vis dėlto išdrįso paklausti:

– Ką nuveiksite likę dviese?

– Nežinau, – burbtelėjo leitenantas. – Stengiuosi apie tai negalvoti...

Emilija Kučiauskaitė nustebo: Mykolas pirmą kartą nepuolė jai priekaištauti.

– O jei pagalvotum?

Juozapas, spausdamas merginos ranką savo dar sveika kairiąja, valandėlę tylėjo. Ūmai Nijolė pajuto, kaip mėšlungiškai ėmė trūkčioti jo pirštai.

– Tiesą pasakius, jau antri metai, net neleisdamas sau apie tai galvoti, vis dėlto galvoju, – niūriai pasakė leitenantas. – Man regis, priėjome ribą, kurią galime peržengti tik žūdami. Arba turime atsitraukti. Mes stovime prieš sieną ir bandome ją pramušti kakta.

– Gal geriau palaukti, kol ta siena pati pradės irti? – viltingai virptelėjusiu balsu tarė Emilija.

– Bijau, mes nesulauksime to laiko.

– Jeigu ne mes, gal mūsų vaikai?

– Mūsų nepagimdyti vaikai, Nijole...

Mokytoja prisiglaudė prie jo peties ir pravirko.

– Neraudok, mano meile. Toks mūsų likimas. To norėjo mūsų tėvynė. Jos norai – šventi...

– Kodėl mes? Kodėl mums? – kūkčiojo Nijolė Radauskaitė. – Kodėl kiti gali džiūgauti ir juoktis, o mes?..

– Ne mes, bet mus pasirinko laikas, – glostydamas jos švelnius plaukus kalbėjo leitenantas. – Mes gimėme laisvei, tačiau ją iš mūsų šiurkščiai išplėšė...

Kitą dieną Mykolas Paliūnas paklausė Luko to paties, ko jo klausė mokytoja:

– Ką veiksime likę dviese? Mūsų būrio nebėra.

– Juk mes dviese, vade! Turime ginklų, šaudmenų, kelias granatas. Kovosime!

– Prieš ką, Lukai? Galime nušauti kolūkio ar valsčiaus pirmininką. Bet į jo vietą pastatys kitą. Gal tas kitas netgi laukia tokios progos?

– Negi taip sėdėsime rankas sudėję? Argi neturime atkeršyti už savo draugų mirtis?

– Kerštas nieko gera neduoda, – niūriai pratarė leitenantas, galbūt prisiminęs nepavykusį antpuolį prieš čekistų vadą. – Dabar vieną partizaną, kaip sakiau, persekioja bent pusšimtis kareivių, stribų bei kitokių atmatų. Visų neiššaudysime. Be to, tai būtų beprasmiškas kraujo liejimas. Šitiek metų, Lukai, mes laikėme už gerklės sovietinę bestiją, sriaubiančią mūsų kraują ir vis nepaspringstančią, – visiškai rimtai kalbėjo leitenantas. – Bolševikai sukūrė sistemą, kuri šiurpina visą pasaulį. Didžioji demokratija priversta jai nuolaidžiauti. Istorija padarė keistą vingį...

– Ir jūs manote, kad tai ilgai truks?

– Nežinau, negaliu pranašauti, – Mykolo Paliūno veidas skausmingai persikreipė. – Krikščionys jau pirmame mūsų eros amžiuje pradėjo laukti antro Kristaus atėjimo. Kaip matai, dar ir dabar jo laukia...

– Vade, jūs mane stebinate! – šūktelėjo Lukas. – Negi teigiate, kad nebėra vilties ką nors pakeisti? Juk anksčiau ne taip kalbėjote?

– Ne vienas taip kalbėjau, – kimiai atsakė leitenantas. – Visi pogrindžio kovotojai ir beveik visa Lietuva taip mąstė. Ir, žinoma, tikėjo. Turėjo praeiti septyneri metai, kad suprastume, jog skaudžiai klydome.

Valandėlę jaunuolis sėdėjo net nekrusteldamas. Galiausiai pabrėžtinai lėtai paklausė:

– Vadinasi, vade, mes pralaimėjome?

– Taip, Lukai, mes pralaimėjome, – lediniu balsu patvirtino Mykolas Paliūnas. – Ir turime tai pripažinti.

– Aš nepripažįstu! Ir nepripažinsiu! – kilstelėjęs galvą, išdidžiai pareiškė vaikinas. – Tai mane žemina ir kaip žmogų, ir kaip kovotoją. Kol esu gyvas, niekaip negaliu to pripažinti!

Praslinko kelios savaitės, kol jie vėl grįžo prie tos pačios temos. Bet per tą laiką Lukas retkarčiais klausiamai žvilgteldavo į leitenantą, tarsi tikėdamas, kad šis paneigs savo žodžius. Tačiau Juozapas, rodos, atvirkščiai, vis labiau klimpo į melancholiją. Šiek tiek prašviesėdavo tik susitikęs su mokytoja Nijole Emilija. Darėsi vis nekalbesnis. Bet kaip tik tąsyk pirmasis pradėjo šneką.

– Matau, nerimsti, vis dar tikiesi, jog apsigalvosiu. Ne, to nebus. Tai buvo procesas, nelengvas, iš tiesų skausmingas, kartkartėm sustodavau, suabejodavau, netgi imdavau kaltinti save. Bet atgal grįžti nebeįmanoma...

– Apie ką jūs, vade? – apsimetė nesuprantąs buvęs gimnazistas.

– Apie pralaimėjimą. Mūsų visų pralaimėjimą, – karčiai pasakė leitenantas. – Suprask, Lukai, yra dalykų, kurių neįmanoma pakeisti, atšaukti, užkalbėti. Tarkim, visi žinome, kad anksčiau ar vėliau turėsime mirti. Toks gamtos dėsnis. Maištaujame, nesutinkame, prieštaraujame, piktinamės, neigiame jį. Bet ar kas nuo to pasikeičia? Galiausiai vis tiek privalome susitaikyti su ta mintimi, prisijaukinti ją, padaryti neskausmingą. Kad ir kokia absurdiška ji mums atrodytų. Galime rėkti, keiktis, kumščiais daužyti sieną, melstis, maldauti arba koneveikti Dievą ir gamtą, kaltinti visą pasaulį ir spjaudyti ant jo, atsisakyti galvoti apie tai, pamiršti, įtikinti save bei kitus, kad taip nėra ir negali būti, – tačiau viskas lieka kaip buvę. Kaip ir mūsų pralaimėjimas.

Leitenantas pavaikščiojo po rūsį ir vėl atsisėdo už stalo.

– Pirma priežastis: aš jau ne kovotojas – mano sveikata menksta, esu paliegęs, sužeisti plaučiai glemba be sveiko oro, reumatas suka sąnarius, nebevaldau dešinės rankos pirštų. Antra priežastis: mūsų liko tik saujelė, žmonės nusigręžė nuo mūsų, jie nebetiki, kad gali kas nors pasikeisti bent jau artimiausiu metu, mes jiems nebereikalingi. Galiu net skaudžiau pasakyti: Lietuvai mes nebereikalingi, ji nusisuko nuo mūsų, pradėjo kitokį gyvenimą, kuriame mums nebėra vietos. Dauguma žmonių kitaip planuoja savo ateitį, neberiša jos su laisve, nepriklausomybe, savo valstybės vizija.

– Ar tai reiškia ir visos Lietuvos pralaimėjimą bei žūtį?

– Nebūtinai, Lukai. Šiuo metu mūsų tauta pralaimėjo. Bet tauta – ne žmogus. Ji išlieka, ji turi vilties atgimti, kaip pavasarį iš naujo sudygsta žolė, kaip nulaužtas medelis, leidžiantis metūgius iš šaknų, iš gilumos, kurioje pasislepia, apmiršta, bet išsaugo gyvybę, kad, atėjus laikui, vėl galėtų sulapoti, suvešėti ir galop galingai suošti. Tautai duotas laikas – nepalyginamai ilgesnis. Tauta turi laiko ir metafizinių galių atgimti, transformuotis, pamiršti ir paneigti pralaimėjimus. Mes negalime tapatintis su tauta, nes esame tik nedidelė, vienkartinė jos dalelė. Todėl negalime teigti, kad pralaimime ar laimime visiems laikams.

Jaunuolis ilgokai tylėjo. Galėjai nuspėti, kad jo širdyje ir galvoje grumiasi prieštaringiausi jausmai bei mintys. Pagaliau jis paklausė:

– O priesaika? Mes negalime jos išsižadėti. Juk prisiekėme kovoti iki mirties arba – kol Lietuva atgaus laisvę ir nepriklausomybę.

– Priesaika yra priesaika, – atsakė leitenantas. – Jos negalima laužyti ar atsižadėti. Mes pralaimėjome, bet tatai nereiškia, kad priesaika tapo niekinė.

– Vadinasi, mes turime ir toliau kovoti? – labiau tvirtindamas nei klausdamas pasakė Lukas.

– Kovoti galima ne vien tik ginklu. Mes ir toliau liksime ištikimi priesaikai, jeigu neatsisakysime savo idealų, mylėsime Tėvynę, visada darysime tai, ko jai labiausiai reikia. Svarbiausia neišduoti jos, nesusidėti su jos priešais ir, kaip sakė Kudirka, nesusižavėti trupiniu aukso, gardaus valgio šaukštu. Kas žino, gal mes dar būsime pašaukti? Jeigu ne dabar, tai gal vėliau...

– Paklusdamas, o vėliau nusižemindamas žmogus pasidaro mažas, galų gale pavirsta vabalu, šliužu. Aš niekada nepripažinsiu tokios alternatyvos! – kietai pasakė vaikinas. – Net jeigu nuo mūsų nusisuko Tėvynė! Tikras žmogus neturi teisės išsižadėti savo įsitikinimų. Jis stovi ten, kur privalo stovėti. Juolab negali trauktis, gūžtis, žemintis!

Leitenantas suprato, kad jam nepasiseks įtikinti jaunuolio, nepavyks pakeisti jo galvosenos. Gal jis ir teisus? – šmėstelėjo mintis. Gal jis tvirtesnis už mane?

Įsismarkavo pavasario lietūs. Pro ventiliacijos angą partizanai išgirsdavo, kaip nuo stogų kliokia vanduo, pajusdavo dvelkiant drėgną orą. Kartkartėmis imdavo kaitinti saulė, tačiau žaliukai galėdavo ją tik įsivaizduoti, nes buvo požemio gyventojai, pasak Luko, tikri kurmiai, vis labiau apankantys, prarandantys realybės jausmą.

Vieną popietę vaikinas išsirengė „maistauti“. Mykolas Paliūnas mėgino jį atkalbėti, įrodinėdamas, kad visiškai pakanka to, ką jie gauna iš Nijolės ir klebono šeimininkės. Be to, oras netinkamas, lyja, trankosi perkūnija.

– Pasiilgau pavasario lietaus, – atkirto Lukas, – jau baigiu supelyti.

Jaunuolis įsigrūdo į kišenę pistoletą ir, užkopęs laiptais, ėmė palengva kelti dangtį. Jo ryžtingumas nieko gera nežadėjo, bet leitenantas suprato, kad jaunuolis nepaklus net griežtam draudimui: geriau bus, jeigu neplykstels jo atviras priešiškumas.

Lukas grįžo vakare, perlytas iki paskutinio siūlo, niūrus, piktas, klaidžiojančiu žvilgsniu. Kaip tik tuo metu Juozapas prie žibalinės lempos skaitė „Evangeliją pagal Joną“: „Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, / nes mato šio pasaulio šviesą. / O kas vaikščioja naktį, suklumpa, / nes jam trūksta šviesos“*.

– Na ir ką laimėjai? – paklausė Mykolas Paliūnas.

– Nuo šio vakaro pasaulyje bus šiek tiek daugiau teisybės, – mįslingai atsakė eksgimnazistas.

– Bet tavo terba tuščia, – šyptelėjo Juozapas.

– Aš ir nėjau duonos ar lašinių, – niūriai atšovė vaikinas. – Ėjau teisingumo.

Tik naktį leitenantas pagalvojo, kad vienintelis likęs ginklo draugas mįslingai kalbėjo apie teisybę ir teisingumą. Ką tai galėtų reikšti? – bloga nuojauta dunkstelėjo į širdį. Ir kodėl jo veidas, nusėtas lietaus lašų, buvo pablyškęs? Lukas per miegus kažką šūkavo, kartais imdavo verkšlenti nelyg vaikas.

Kitą naktį Mykolas Paliūnas ilgai vaikščiojo su Nijole Emilija po kapines. Dienos būta saulėtos, šiluma ir naktį dar sklido nuo antkapių ir įkaitusios žemės, gamta alsavo pavasariu bei gyvybe, netgi tamsoje niūrios kapinės.

– Kada gi išsidanginsime iš šio miestelio? – ne pirmą kartą paklausė mokytoja.

– Jau sakiau: kai tau baigsis mokslo metai, – atsakė Juozapas. – Kad niekas per daug tavęs neįtartų... Išvažiuosi atostogauti ir nebegrįši.

– Vadinasi, dar dvi savaitės, – atsiduso Nijolė Radauskaitė. – Paskui galėsime matytis ir dieną, saulės šviesoje?

– Juk pati žinai. Bandysime būti kaip visi žmonės, niekam nekrintantys į akis. Tik dar neaišku, kokį darbą galėsiu dirbti. Gal pirma reikės pasigydyti. Ta mano ranka...

Tačiau kai jie atsisveikindami apsikabino, Juozapas pajuto, kad mergina nenori jo paleisti iš glėbio.

– Dar ne viską pasakiau, Mikai, – pasikeitusiu balsu prabilo mokytoja. – Bijojau, kad tuoj pat apsisuksi ir lėksi atgal į rūsį.

– Kas atsitiko, Nijole? – krustelėjo leitenantas, prisiminęs slogią nakties nuojautą.

– Visoje apylinkėje ta bloga žinia skamba. Manau, mes smarkiai rizikuojame netgi kapinėse susitikdami... Kareiviai ir stribai zuja po kaimus.

Juozapas stumtelėjo nuo savęs mokytoją, mėgino tamsoje įsižiūrėti į jos veidą.

– Ko jie ieško? Mūsų?

– Gal ir jūsų... – nutęsė Nijolė Emilija. – Miegonių kaime įvyko tragedija: nušauti keturi mažamečiai vaikai ir jų motina.

– Kada? – skubiai paklausė leitenantas. – Vakar?

– Tikriausiai. Kaimynas, per lietų išgirdęs kažką panašaus į šūvius, užėjo pažiūrėti ir... rado pilną trobą kraujo. Vaikai ir motina buvo suguldyti ant grindų. Niekas neabejoja, kad tai – banditų darbas... Tik prieš mėnesį tos moters vyrą užmušė girioje griūdamas medis, o dabar...

Baisumai pranoko niaurią Mykolo Paliūno nuojautą: keturi vaikai ir jų motina. Lukas! Niekas kitas, tik jis! Štai kokia jo teisybė!

Juozapas paskubom nusileido į bažnyčios požemį. Lempa vos blėsčiojo, ant sienų krūpčiojo niūriausi šešėliai. Lukas miegojo arba apsimetė miegąs. Leitenantas sugriebė jį už krūtinės kaire ranka ir kilstelėjęs trenkė atgal į patalą.

– Tu?

– Taip, aš! – pašokdamas iš lovos suriko Lukas. Jis, be abejo, iš karto suprato, ko klausia vadas. – Atkeršijau už Simoną. Turėjau atkeršyti! Juk nebuvo kam to daugiau padaryti!

– O ką sakiau apie kerštą! – gniauždamas kumščius sušuko leitenantas. – Po velnių, tai tikras banditizmas! Nušauti moterį ir jos vaikus!

– Visas kaimas žino, ką ji padarė, – piktai atrėžė vaikinas. – Kai paklausiau pirmo sutiktojo, kas gavo iš rusų didelę premiją, nedvejodamas parodė tos bobos sodybą. Ji ir mane džiaugsmingai sutiko, norėjo pavaišinti užnuodytais kopūstais.

Mykolas Paliūnas prisėdo prie stalo. Įtūžis plėšė jį, bet ką galėjo padaryti? Surengti karo lauko teismą? Vienas nuteis vieną? Ne... Būrio nebėra, ir jis – joks vadas. Toks pat eilinis kovotojas kaip ir Lukas.

– Moteris – išdavikė. Bet už ką – vaikus?

– Jie tokie pat gyvačiukai. Išdavikų ir skundikų padermę reikia kirsti iš pašaknų. Kad metų metus žmonės prisimintų.

– Tą moterį Dievas ir taip jau buvo nubaudęs: prieš mėnesį jos vyrą sutraiškė griūvantis medis.

Lukas kilstelėjo petį. Juozapui pasirodė, kad jo veide šmėstelėjo piktdžiuga.

– Būčiau ir jo nepasigailėjęs. Jeigu Dievas baudžia aklai, apgraibomis, kodėl man negalima apgalvotai?

Mykolas Paliūnas norėjo atkirsti, jog lygintis su Dievu – didelė nuodėmė, tačiau, supratęs, kokia tai paikystė, pasakė ką kita:

– Joks kunigas neduos tau išrišimo.

– Aš ir neprašysiu. Prisiekiau atkeršyti už Simoną – ir atkeršijau. Dievo vardu prisiekiau. Manai, kad tai nekrikščioniška? Tik ištižėliai gali atsisakyti savo priesaikos.

Ne, nepavyks jo įtikinti, jog mes pralaimėjome, pagalvojo Juozapas, jokie argumentai jo nepaveiks. Gal jis mano, kad pralaimėjęs žmogus turi teisę žudyti? Ar ne čia ir prasideda nužmogėjimas? Ar ne taip sugrįžtame į Senojo Testamento laikus, kai tebegaliojo principas: „Akis už akį, dantis už dantį“? O gal Lukas perėmė subarbarėjusių priešų įpročius?

Nuo tos nakties Mykolas Paliūnas ir Lukas liovėsi bendrauti. Prasilenkdavo tarsi šešėlis su šešėliu. Lyg du padarai, uždaryti į vieną narvą. Vienas – vis dar nirštantis, nepasiduodantis, grėsmingai šiepiantis dantis ir pasirengęs stverti auką už gerklės. Antras – susitaikęs su pralaimėjimu, suvokiantis kovos beprasmiškumą, tačiau dar tikintis, jog kada nors gali būti pašauktas. Nors abu stovėjo toje pačioje barikadų pusėje, bet jau nebebuvo bendraminčiai.

                      

Tą gegužės pabaigos naktį Mykolas Paliūnas rankiojo daiktus ir grūdo į kuprinę. Nei ginklų, nei šovinių neėmė – jų jam nebeprireiks. Apsispręsti buvo nelengva, nors tam turėjo kelis mėnesius. Lukas niūriai dėbčiojo į buvusį vadą. Kai Juozapas priėjo prie jo ketindamas apkabinti ir tarti kelis atsisveikinimo žodžius, kurie galbūt praskaidrintų nejaukią atmosferą, jaunuolis piktai kirto:

– Sėsk! Reikia rimtai pasikalbėti.

Jis pirmąsyk buvo toks šiurkštus Mykolui Paliūnui ir gal net jautėsi viršesnis už buvusį vadą. Juozapas galėjo nepaklusti jaunesnio kovotojo įsakymui, tačiau, turbūt jausdamas tariamą savo kaltę, neprieštaravo Lukui. Dabar jie sėdėjo vienas priešais kitą, tarp jų, ant siauro stalo, spingsojo žibalinė lempa.

– Palieki mane vienui vieną?

– Žinojai, kad taip bus. Siūliau ir tau pasitraukti, bet tu nenori.

– Vado pareiga – likti paskutiniam. Jis negali išeiti anksčiau už kitus.

– Juk sutarėme, Lukai, kad aš – nebe vadas. Abu esame lygūs. Ir abu turime teisę rinktis – pasitraukti ar pasilikti. Tu renkiesi vieną kelią, aš – kitą.

Valandėlę buvęs gimnazistas tylėjo. Kai kilstelėjo akis, jos buvo kupinos įtūžio.

– Tu niekada nebuvai tikras mūsų vadas! Nebuvai pranašas, skelbiąs laisvę ir nepriklausomybę. Tu tik apsimetei esąs pranašu, o iš tiesų buvai ir esi bailus niekingas išdavikas. Judas – štai kas tu! Tu niekuo ne geresnis už Edvardą Biluckį, kuris pakėlė ranką prieš kovos draugą! Tu išsižadėjai mūsų idealų, bet svarbiausia – išduodi mus, net ir mirusiuosius: Simoną, Pilypą, Matą, Jokūbą, Baltramiejų, Tadą, Tomą, Paulių, Morkų, Andrių, Joną...

– Lukai, ar išprotėjai! Aš juos visus mylėjau, jie buvo man artimiausi žmonės. Mes visi buvome miško broliai, prisiekę mirti vienas už kitą. Aš ir tave mylėjau bei gerbiau. Bet tu nusikaltai mūsų moralės kodeksui. Nepaklusai mano, vyresnio amžiumi ir laipsniu, įsakymui. Pasielgei kaip tikras banditas ir dar drįsti mane kaltinti.

Atrodė, vyrai iš rimtųjų susikibs. Ir kovą pralaimės Mykolas Paliūnas, nes dabar jis – silpnesnis. Supratęs situacijos sudėtingumą, Juozapas užgniaužė pyktį ir ramiu balsu tarė:

– Lukai, patariu vadovautis ne jausmais, bet protu. Mes, jeigu pradėsime vienas kitą šmeižti arba net naikinti, visiškai diskredituosime partizaninį judėjimą. Mūsų būryje nebuvo išdavikų, todėl taip ilgai išsilaikėme. Mesk iš galvos tą kvailą mintį.

Juozapas užsivertė ant pečių kuprinę ir patraukė laiptų link. Tačiau vaikinas suskubo buvusiam vadui už akių, užstojo angą ir neketino pasitraukti.

– Nepasitikiu tavimi, Juozapai. Tu mane išduosi.

– Turėk proto, Lukai! Nors mūsų keliai skiriasi, mes nesame priešai. Pasitrauk į šalį.

Jaunuolis nė nekrustelėjo. Išdidžiai atstatęs krūtinę, paniekinamai žvelgė į Mykolą Paliūną.

– Aš buvau ir esu karininkas, – iš lėto lediniu tonu pasakė leitenantas, – ir niekas man nesutrukdys pasielgti taip, kaip nusprendžiau. Prašau praleisti!

Lukas, neatlaikęs buvusio vado žvilgsnio, žengtelėjo į šoną. Jo veidą iškreipė pasibjaurėjimas ir neapykanta: tas vyras stipresnis už mane, nors galėčiau jį sumurkdyti keliais smūgiais.

Juozapas, išėjęs iš zakristijos, giliai įkvėpė oro. Buvo jau po pusiaunakčio. Ar tatai galima pavadinti laisve? – pamąstė. Tamsa, medžių šlamėjimas, rasotos žolės kvapas, kryžiai, protėvių dvasios ir nežinia...

Leitenantas jau ėjo pro baltąjį angelą iškeltais apdaužytais sparnais, kai staiga išgirdo kažką paknopstomis bėgant.

– Stok! – riktelėjo buvęs gimnazistas. – Grįžk atgal!

Rankoje jis laikė pistoletą.

– Lukai, liaukis kvailiojęs: ginklas – ne žaislas, – virptelėjusiu balsu atkirto Juozapas.

– Grįžk atgal! – dar kartą pareikalavo vaikinas. – Jei ne – šausiu!

Buvęs vadas nė neketino paklusti, tad jaunuolis paleido šūvį jam virš galvos. Apeliuoti į jo protą nebuvo prasmės, tad Juozapas šoktelėjo už angelo. Kita kulka nuskėlė gabalėlį baltojo marmuro. Trečia įsmigo leitenantui į smilkinį. Koks absurdas! – dar spėjo pagalvoti Mykolas Paliūnas. Mes vienas kitą, tarsi didžiausi priešai... Jis kabinosi už angelo, tačiau rankos slydo bejausmiu šaltu marmuru, kol galiausiai vyriškis susmuko ant žemės.

– Aha, Judai, nepavyko pasprukti, – švokštė įtūžęs Lukas. – Kulka greitesnė už tave. Devintajame pragaro rate tave kankins pats šėtonas. Kaip ir visus išdavikus.

Bet pajuto, kad ėmė virpėti. Ne, ne iš pykčio – dėl pradėjusios kankinti abejonės. Nukauti vadą, kuris ugdė jo vyriškumą, stiprino dvasią, mokė ištvermės, skatino neprarasti blaivaus proto?.. Tačiau jis pats išsižadėjo savo siekių, teisinosi Lukas. Nusikaltai, Juozapai, nors skelbeisi esąs vyriausiasis iš pranašų. Anksčiau ar vėliau paaiškėja, kas yra tikrasis pranašas...

Tą naktį niekas negalėjo pasakyti, kad lygiai prieš septyniasdešimt ketverius metus, gegužės dvidešimt aštuntąją, šį pasaulį išvydo lietuvių kilmės prancūzų poetas Oskaras Vladislovas Milašius.

Luką, sėdintį ant tvorelės baltojo angelo papėdėje, užtiko Nijolė Radauskaitė. Nesulaukusi Mykolo Paliūno, ėjo pasižvalgyti ir vos neatsitrenkė į sumarmurėjusį miškinį. Išsigandusi šoktelėjo atgal.

– Kur Mykolas? Nematei?

Lukas lėtai pakėlė galvą:

– Štai jis, moterie. Aš jį nukoviau... Jis norėjo išduoti mane... išduoti mus visus...

Mokytoja, iškėlusi į viršų rankas, puolė Luką ir ėmė jį kulti kumščiais. Miškinis iš pradžių net nesigynė, bet paskui Nijolę Emiliją, praradusią savitvardą, atstūmė, įrėmė jai į krūtinę pistoletą.

– Pasitrauk geruoju, – suniurzgė, – o jei ne...

Mergina, parklupusi prie Mykolo Paliūno ir apsikabinusi jį, ėmė garsiai rypuoti.

– Tu išgama! Tu nevisprotis, Lukai! Tau protas pasimaišė! Kaip tu išdrįsai? Žmogžudy!

– Tau nieko kito neliko, tik apraudoti jį. Išdaviką, dvasios invalidą, – sumurmėjo vaikinas ir nusliūkino per kapines į zakristiją.

Nijolė Emilija išsiverkė, išsikūkčiojo, pamažu atgavo nuovoką. Pradėjo aušti rytas. Kažkas jai turi padėti. Gal – šeimininkas?

Keturiasdešimtmetis tamsiaveidis vyriškis, ką tik pakilęs iš lovos, skutosi virtuvėje prieš nuskilusiu kampu veidrodį, kai atsivėrė durys, tačiau mokytoja neperžengė slenksčio. Šeimininkas atsigręžė ir išpūtęs akis žiūrėjo į ją: užsiverkusią, susivėlusią, žemėtu, ištrūkusiomis sagomis lietpalčiu.

– Padėkite man... Nebežinau, ką daryti...

– Kas atsitiko? – rankoje laikydamas skustuvą sustingo vyras. Jis buvo pratęs matyti mokytoją visada žvalią, orią, pasitempusią.

– Mano sužadėtinį... mano vyrą nušovė... kapinėse...

– Įeikite, – šeimininkas padėjo skustuvą. – Nereikia žadinti visų namų.

Tuo metu į virtuvę iš kambario įslinko užsimiegojusi šeimininkė.

– Mokytojos vyrą nušovė, – į jos nebylų klausimą atsakė šeimininkas.

– O Dieve! Kokį vyrą? Ar jūs turėjote vyrą?

– Nesvarbu, – sumurmėjo vyriškis. – Sako, kad čia pat, kapinėse...

– Jis ten negali gulėti, – tarė Nijolė Radauskaitė. – Jį reikia parnešti ir kaip žmogų...

– Čia parnešti? – kilstelėjo aukštyn rankas šeimininkė ir staiga ėmė protestuoti: – Ne, ne! Čia – negalima! Vaikus išgąsdinsim, tuoj visas miestelis žinos, stribai užgrius... Reikia proto turėti...

Šeimininkai užjaučiamai, tačiau bejėgiškai žvelgė į nuomininkę.

– Ką man daryti? – kandžiojo lūpas Nijolė Emilija. – Būkit žmonės...

Vyriškis suko akis į šalį. Jam, be abejo, buvo gėda, kad jis, tvirtas vyras ir šių namų šeimininkas, niekuo negali mokytojai padėti.

– Gal tavo dėdė, – galiausiai pratarė moteris.

– Gerai sakai, – atkuto žmogus. – Pas jį nuošalu, jis greičiau susitartų su kunigu... Aš nueisiu ir pasikalbėsiu, o jūs čia kaip nors... – ir suskubo rengtis.

Po geros valandos, jau švintant, prie namo sustojo vežimas. Per tą laiką Emilija Kučiauskaitė spėjo nusiprausti, susišukuoti ir persivilkti drabužius. Išblyškusi, tačiau pasitikėdama savo jėgom ji išėjo į kiemą. Kai vyrai įkėlė į ratus ir apkreikė šiaudais Mykolą Paliūną, ji vėl pravirko, bet tuojau susitvardė, nes pagyvenęs žilstelėjęs vyriškis priekaištingai krenkštelėjo. Juodu susėdo priekyje, ir žmogus paragino arklį.

– Gerai būtų, kad nieko nesutiktume.

Už miestelio prasidėjo laukai. Vežimas krypavo prastu, duobėtu žvyrkeliu. Nijolė po šiaudais laikė suspaudusi šaltą sustingusią Miko ranką. Jau visiškai prašvito. Miškas, žemė ir dangus atgavo įprastas ryto spalvas.

– Jis buvo žaliukas? – paklausė vyriškis.

– Paskutinis šių apylinkių partizanas, – patvirtino mergina. – O kas jūs, gerasai žmogau?

– Miestelio varpininkas, – atsisuko vadeliotojas. Kaimietiškame aštrių bruožų veide galėjai įžvelgti gyvenimišką patirtį ir išmintį. – Varpo dūžiais palydžiu mirusiuosius į jų karalystę. Jūsų vyrui, jeigu jis buvo miškinis, negalėsiu skambinti. Kada nors vėliau – po dienos kitos. O palaidosime jį šiąnakt, su visom krikščioniškom apeigom. Paprašysiu klebonėlį...

– Aš jums atsilyginsiu... Kiek galėsiu, atsilyginsiu.

– Suprantama, – linktelėjo galvą žmogus, – nes reikės kokio rublio duobkasiams ir tam pačiam klebonui... Mes biedni, tik kapeikas skaičiuojame.

Pamiškės sodyboje įsuko į kiemą. Juos pasitiko nedidukė žvitrių akių moterėlė. Ryšėjo juodą skarelę, tarsi ir jai būtų gedulas.

– Surasiu ir jums, mokytoja, – supratusi, apie ką pagalvojo Nijolė Emilija, pasakė moteris. – Turiu bent kelias nuo motinos laidotuvių. – Paskui atsisuko į vyrą: – Viską paruošiau kamarytėje. Tik grabą nuo gryčios reikia nukelti.

– Ir karstą turite? – nustebo mokytoja.

– Tėvulis dar nuo vokietmečio laiko pasidėjęs. Jam meistrai kitą sukals.

Kai Mykolą Paliūną iškėlė iš vežimo, jį reikėjo numazgoti. Kas numazgos?

– Aš, – sukandusi dantis tarė Nijolė.

– Ne, – papurtė galvą vyriškis, – jums nedera: paskui naktimis sapnuosis. Geriau savo nuogą žmogų prisiminti gyvą ir sveiką. Aš jį priemenėje numazgosiu, o jūs galėsit aprengti. Motin, pašildyk vandens ir paieškok geresnio muilo.

Emilija Kučiauskaitė liko kieme žvalgytis, kad niekas netikėtai neužeitų. Kai reikėjo apvilkti, pamatė, jog vargani drabužiai sudūlėję, išskydę, suplyšę.

– Paimtume tėvulio, – svarstė varpininkas, – bet bus per maži. Teks savo atiduoti – aš dar nesiruošiu mirti.

Nijolė pagalvojo, kad Mykolas norėtų atgulti į kapą vilkėdamas karininko uniformą, tačiau nieko nesakė gerajam žmogui. Tikriausiai uniforminiai drabužiai liko bažnyčios rūsyje – iš ten jų nepaimsi... Aulinius batus, pasislėpusi už tvarto, ne tiek trynė tepalu, kiek laistė ašaromis. Kai paguldė į karstą, padėjo ant krūtinės Šventąjį Raštą, ant jo sukryžiavo rankas; Oskaro Milašiaus eilių tomelį pakišo po galva: tikriausiai knygos buvo ne jo, bet jeigu nešėsi kuprinėje, vadinasi, paveldėjo iš labai artimo žmogaus.

Po pietų mokytoja nuslinko į pievą, priskynė lauko gėlių ir nupynė vainiką.

Sutemus Mykolą Paliūną duobėtu žvyrkeliu išlydėjo į paskutinę kelionę. Kapinėse viskas vyko taip, kaip buvo sakęs varpininkas: kunigas pašventino duobę, sukalbėjo lotynišką maldą, du vyrai nuleido karstą. Prieš užkasant Nijolė Emilija numetė ant karsto lauko gėlių vainiką, neužmirštuolių puokštelę ir suklupo. Duobkasiai kastuvais paskubomis bėrė į duobę smėlį, kol iškilo kapo kauburėlis. Tada vienas jų kastuvo kotu įspaudė smėlyje kryžiaus ženklą.

Į nuomojamą kampą Radauskaitė grįžo prieš rytą. Sėdėjo ant lovos nenusirengusi. Galvojo, kad visam laikui liks šiame miestelyje, nes jame turi mylimojo kapą, prie kurio retkarčiais nueis, mokys vaikus, pasitaikius progai, puse lūpų užsimins jiems apie Tėvynę, kaip nors gyvens, sulauks gilios senmergystės, vėliau – ir senatvės. Visa, kas jos gyvenime galėjo būti, jau buvo... Čia bus jos namai, kurių neteko prasidėjus okupacijoms, laikinieji namai...

Greitai jos mintys peršoko prie Luko. Duobkasiams žeriant smėlį, nakties tamsoje ji išvydo siluetą žmogaus, kuris slapstėsi už antkapių. Niekas kitas ten negalėjo būti – tik Lukas. Tik tas, kuris mano esąs teisesnis, doresnis, labiau už visus tikintis. Iš puikybės puolęs į neapykantą ir šiai davęs valią.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 4 (balandis)