Aidas Jurašius (g. 1979) – poetas, prozininkas, vertėjas. Baigė Naujosios Akmenės 3 vidurinę mokyklą, rusų filologijos bakalauro studijas VU. Šiuo metu gyvena Klaipėdoje, verčia knygas iš rusų ir anglų kalbų. Kūryba publikuota „Literatūroje ir mene“, „Dienovidyje", „7 meno dienose“, 2007 metų almanache „Poezijos pavasaris“. Aido Jurašiaus tekstai socialiai angažuoti, į šiuolaikinį pasaulį juose žvelgiama su švelnia, o kartais ir drastiška ironija. Autorius nepasitenkina fragmentinėmis impresijomis, jis bando kurti eilėraščių ciklus, kuriuos vienija ne tik lyrinio antiherojaus vardas, bet ir visa įvaizdžių bei simbolių žaismė. Šiuo požiūriu A. Jurašiaus poezija šiek tiek primena G. Grajausko „Santaliučijos“ ciklą.
Luisas Albertas Salvatjera mėgaujasi
ikikolumbinės Actekijos nebūtimi
kol santa batas nepalietė
šio kranto
mano žemės nėra
prieš išplaukdamas į rytus
kecalkoatlis pasakė
gyvenimo aprašymas turės standartinę formą
kol santa pirštinė nepaspaudė
šio delno
mano kūno nėra
prieš išplaukdamas į rytus
kecalkoatlis pasakė
gyvenimo aprašymas bus vartojimo instrukcija
kol santa ugnis nesudegino
šio kaimo
mano namų nėra
prieš išplaukdamas į rytus
kecalkoatlis pasakė
prisikels tik turintys garantinį laikotarpį
kol santa replės neišrovė
šio liežuvio
mano kalbos nėra
prieš išplaukdamas į rytus
kecalkoatlis pasakė
brokuoti egzemplioriai nepateks į dangų
kol santa plunksna neaprašė
šios ašaros
mano skausmo nėra
prieš išplaukdamas į rytus
kecalkoatlis pasakė
už statistinę paklaidą neatsako statistikos dievas
kol santa mikrobas nepalietė
šio oro
mano mirties nėra
tavo gyvenimo aprašyme nebeliks tavo gyvenimo
prieš išplaukdamas į rytus
pasakė kecalkoatlis
Salvatjera važiuoja aplankyti savo gimtojo pueblo
(iš dabarties atgal į praeitį, kuri dar gali virsti ateitim)
antrojo pasaulio rojaus obuolys
trečiajam pasauliui
riaumoja ir stena
gimdydamas reliatyvų greitį
pueblų metisai
išėję pasivaikščiot po pievas
su karvėm už pavadėlio
sustoja ir prisimerkę žiūri
į šį bezdantį meteoritą
iš grįžusio kecalkoatlio atlaidų
važiuojanti sena
grynakraujė indėnė
taip graudžiai pasipuošus
kukurūzų eroj siūtais rūbais
išlipdama pasitaiso skarelę
tarsi kam nors rūpėtų
jos indėniškas grožis
tik svirduliuojantys
dviračių tramdytojai pakelėse
nežiūri visai
į šį tylos prievartautoją tarsi
jau nieko nelauktų
nors gal tai tik poza tokia
kaubojiška
o storas ir piktas už vairo
paskleidžia tabako kvapą
ir kyla noras pasigarbint dūmais
bet žinia
kas leidžiama vairuotojui
neleidžiama keleiviui
tad tenka laukti artimiausios
stotelės ir grįžt į pyplystę
kai buvai įkyrus mažius
tarp nervingai rūkančių vyrų
ir niekam nerūpėjo
ką manai apie amžinas bobas
laikiną blokadą
ir vienkartinę kaimyno mirtį
tad laikeis arčiau knygų spintos
kad kas iš eigos nepartrenktų
o dabar štai riedi toks didelis
per visą sėdynę už pilną
kainą ir lauki su baime kada
galėsi išlipt
nejučia pasitaisęs sombrero
Luisas Albertas Salvatjera tyrinėja apleistų miestų paslaptis
vartant
ritualiniais ženklais
ir magiškais burtažodžiais
paženklintą senąją spaudą
paaiškėja
kad šiuose miestuose
bei jų apylinkėse
ir anksčiau gyveno žmonės
nuotraukose
tie vyrai
nuoširdžiai kreivais dantimis
šypsosi ezopo šypsena
laiko už ausų
sutramdytą kombainą
bet taip nestipriai
lyg būtų slapta
kombaino pusėj
iš nučiupinėtos
kultūrinės spaudos
paaiškėja
kad tos moterys
su cheminio ginklo
pasekmėm ant galvos
būdavo ir gražios
kai nusimesdavo uniformas
ir rodos slapta
tai pačios žinojo
panašu kad vaikai
fenomenu pasižymėjo keistoku
keletą kartų metuose
jiems iš delnų
išaugdavo balionėliai
ta proga būdavo rengiamas
didžiulis karnavalas
balionėlių eitynės
suaugusiųjų akyse
valiūkiškos ugnelės tarsi
būtų apsiriję valdiškais žirniais
tik vaikai žygiuojantys
nuoširdžiai saugo balionėlius
nuo vyresnių
vaikigalių su adatom
ir atrodo
dar neabejoja pergale
staiga
numeriai baigias
ir lieka neaišku visiškai
kas nutiko unikaliai
šių žmonių atlantidai
šiam senam šauniam pasauliui
gal kokie atėjūnai išstūmė
gal asimiliavosi
gal išėjo patys pasibaigus Naftai
hm
o gal jų nebuvo visai
gal tai tik idėja
Luisas Albertas Salvatjera plaukdamas tarpmiestine karavele
stebi į pensiją išėjusių raudonųjų konkistadorų gentį
nesteriliai užkonservuoti gaištančios svajonės ikrai norai
išvysti prarastas bet pažadėtas raudonoj spaudoj žemes
taip pat jau miršta tai pavargus nykstanti gentis
flegmatiški konkistadorai
pro tarpmiestinės karavelės langą abejingai spoksantys
ir vengiantys pažįstamų savęs
taip pat visų maršrutų karavelių posūkiai nebesvaigina
nebėr jau atradėjo užkariautojo ir prievartautojo aistros
tiesa dar geria kažkurios dievybės kraują tarsi vyną
nors žino tie kalės vaikai kad ir jame nėra tiesos
važiuoja šiaip
kad mirtų kelyje su ordinais už nuopelnus beieškant eldorado ant krūtinės
draugų kurie imperijų griuvėsiuose pražuvo
neapraudodami nes po galais juk tie už juos laimingesni nes
... nėra eldorado
ir tu ..... greičiausiai jo niekad nebuvo
Luisas Albertas reziumuoja intymias vienos vasaros patirtis
beveik jau baigės vasara ir daros vis aiškiau
kad žemės rakštys sugadina šį peizažą
ir kad jose gyvenančios elektros bus per maža
apšviest šį vakarą ir mes arčiau
jau nebebūsim aš prakeikiu tavo odą
kaskart kai tik atsimušu į ją tačiau
beveik jau baigės vasara ir daros vis aiškiau
kad viskas kas po oda išgalvota
Visai kaip gyvenime (apie išimtinai diletantišką
Luiso Alberto Salvatjeros domėjimąsi kinematografija)
nekartą nufilmuota ši dramatiška scena šis riksmas šukės bintas
nekartą nominuota oskarui už antraeilį vaidmenį jau buvo mūsų lova
kiekvienas mano judesys jau buvo talentingai suvaidintas
nėra ko slėpt ir ašaros kaip tavo per dažnai graudino jau žiūrovą
tikiuos nuvargino dialogai ir dabar panirsi į nebylų kiną
ir man beliks kaip vesterno herojui išsidrėbus tingiai
stebėt kampuotus judesius ir pernelyg kiek išraiškingą miną
stebėtis kad tave dar jaudina lengvai nuspėjami siužeto vingiai
deja vis dar blaškais tarp bolivudo ir prancūzų melodramos
galbūt išgelbėtų mus pornografija šiąnakt tačiau save tausoji
titaniko finalui aš tikiuos kad grįš į alabamą mergina iš alabamos
ir repetuoju kaip tvirčiau ištarti I‘ll be back brangioji
Geroji animacija: komplikuotas Luiso Alberto Salvatjeros
kelias į socialinio fakto brandą
po spalio švenčių
prieš pat kalėdas
išvarė mus
žabų parnešt
ėjom
klaidžiojom po mišką
už kelmų kliūdami
grūdami į pusnynus
tarsi vargšai našlaičiai
būtumėm
vis ėjom ir ėjom
pasauliu netikėdami
tikėdami pasaka
bet nei dvylikos mėnesių
nei peliuko mikio
nei šiaip ko nors stebuklingo
nesutikom nieko
kas kelią parodytų
tuščias tas miškas
tik žabai sustingę į ledą
ir šaltis pareinant
Luisas Albertas pro kavinės langą pavydžiai stebi
heteroseksualių angelų porelę,
kuri yra įsimylėjusi laisvos rinkos sąlygomis
o sykį traukė gatvėmis patrakęs gruodis
ir grojo vėtrų sūkuriais be garso
ir šoko angelai iš prigimties balti bet išsitepę meilės suodžiais
jie tarsi verkė tarsi krykštavo jie tarsi
nejuto karšto krištolo po kojom
nejuto vėtrų ritmo trukdančio bučiuotis
jie griuvinėjo ant sparnų jie virto bet vis tiek ropojo
kita kryptim nei ėjo išprotėjęs gruodis
Luiso Alberto Salvatjeros saga apie skaldo mirtį
buvom narsių vikingų būrys tačiau
iš kur tiksliai atvykom scenaristas nesakė
užtat visi tris dienas nesiskutę
kaip ir liepė odino žyniai kino studijoj
objektyvus žygio tikslas buvo nusiaubt
anglijos pakrantes apiplėšt trakų pilį
ir papozuot turistams iš kinijos
savo ruožtu subjektyviai planavau
visus viduj išskerdus
ramiai išprievartauti režisieriaus asistentę
vidiniam pilies kieme
pasipriešinimas buvo didesnis nei tikėjomės
kažkoks šeškinės ruskelis įsijautė į vaidmenį
ir mojavo kardu kaip patrakęs
durneli galvojau atsimušinėdamas
čia gi tau ne koks pskovas sumautas
nevaizduok brito mes gi visi tik masuotė
ir nesvarbu kurioj vartų pusėj stovi
vis tiek esi tik nykus foniukas
pagrindinių aktorių talentui ir režisieriaus minčiai
bet kas klausysis skaldo
teko mirti nuo smūgio į galvą
ant trakų pilies grindinio siaubiant Britaniją
gulint ir laukiant bilieto į valhalą
pro šalmo kraštelį mačiau asistentės kojas
agonijoj dar pagalvojau kaip ji
toliau gyvens tokia visa neprievartauta
miręs ilgai buvau net pabodo
bet gulėjau ramiai ir kantriai
nes iš patirties jau žinojau
kad pabaigoj prisikelsiu
kad pabaigoj būna žodis
nufilmuota
Luisas Albertas Salvatjera mokosi kalbėti
ant asfalto piešiau
auksinę žuvelę
pabučiavus atgijo
paleidau į šulinį
liepiau
plauk pas mano tėvą
pasakyk
kad taip ir neišmokau
grot jo dovanota gitara
taip ir prakabėjo ant sienos
kol išmetėm
vandenie vandenie
priimki žuvelę
vandenie vandenie
parodyk jai kelią
pašaukiau atgal
dar pasakyk
kad žvejot
taip ir nepamėgau
kaip ir anksčiau
negaliu pamaut slieko
ir žuvies negaliu nuimt
nuo kabliuko
o tai padaryt už mane
tik tavęs prašyt nesigėdijau
vandenie vandenie
saugok žuvelę
vandenie vandenie
parodyk jai kelią
dar pašaukiau
pasakyk
kad nežinau
kodėl taip prašydavau
kad riešutų atvežtum
tiesą sakant
jų niekad nemėgau
gliaudžiau tik tam
kad pažiūrėt
ar nėra kirminų viduj
vandenie vandenie
priimki žuvelę
vandenie vandenie
parodyk jai kelią
šaukiau dar
bet nebegrįžo
stovėjau ilgai prie šulinio
kuriam girdėjau
kažkada vienas vaikas
nuskendo
o dabar štai
ir mano žuvelė
vandenie vandenie
atiduok mano žuvį
žuvie žuvie
grąžink man liežuvį
Begėdiškas ir užkrečiamas Luiso Alberto Salvatjeros ekshibicionizmas
tylėdamas
esi nuogas
neprisidengęs
gėdingų vietų
esi iškrypėlis
rodai save
kaip ant delno
nuogumu savo
raudonį iššauki
žvilgsnį bėgiojantį
verti kitus
drovėtis
į save užmest akį
pasitikrint ar nieko
intymaus nesimato
ar visi žodžiai
vietoj
tylėdamas
ir kitus apnuogini
nurenginėji viešai
nejaukumą atneši
verti muistytis
paskubom užsimest
netinkamą žodį
per didelį sakinį
esi begėdis
tylos krūmuose
tykantis
Šis bei tas apie Luiso Alberto Salvatjeros Stokholmo sindromą
paėmė įkaitu mane
mano paties gyvenimas
o gal ir nepaėmė
gal svetimų rankų priimtas
ir atiduotas buvau
gyvenimas keičia
vietas kuriose
slepia mane
ir sergsti
nuo pašalinių akių
bet kur aš ir eičiau
paleistas
žiemą basas
toks visas
suriša kartais
mane gyvenimas
muzika sportu
karščiausiom naujienom
bet niekis
dar sužeisčiau ką nors
ar pats susižeisčiau
nesurištas
toks kerėpla būdamas
leidžia man
mano geras gyvenimas
žiūrėt televizorių
tad žinau aš
būna
žymiai žiauresnių
gyvenimų
kur baisiau gerokai
elgias su įkaitais
savo
maitina mane
kasdien mylimąja
mano gyvenimas
geras
blogas aš kartais
nedėkingasis
bado streiką paskelbiu
galvoju kartais
o ką
jei pabėgčiau
nuo savo gyvenimo
bet ką tada
ką prievartaus švelniai
tas toks vienišas
mylimas
tas mano gyvenimas
gyvenimas geras
tas mano gyvenimas
Marijana Vilareal pasakoja apie Luiso Alberto Salvatjeros žaltį
septynerius metus
atšliauždavo žaltys į mano patalus
slidus ir vingrus
gėrė naktim mano pieną
nakvodavo
įsiskverbęs iki paširdžių
septynerius metus
kandžiojau švento žalčio galvą
smaugiau jį delnais
varčiausi nuo šono ant šono
kad tik išstumčiau iš patalų savo
šliužą drėgną
septynerius metus
kuždėjo žaltys man į ausį
į lūpas į pažastis visur
kur susirangydavo
kad nėra many vaisiaus draudžiamo
man ir mano žalčiui
aštuntaisiais metais
užsiveisė pataluos mano lizdas gyvačių
jaučiau kaip naktim jos raitos kutena
papilvę laukdamos žalčio
bet nebeatšliaužia jis
mano brolių taip ir neužmištas
Sėdėdamas ant parko suoliuko Luisas Albertas reflektuoja
gamtos ir šeimyninio gyvenimo paradigmą
rudens elgesys vis keistesnis jis scenoje parko
šoka striptizą nors niekas negaišta
gėrėtis lingavimu vėjo ritmu
abejingai praeina
netgi žaidžiantys meilę
ir žaidžiantys maištą
jis vartosi sukasi žergias bet nieko negundo
virpėjimas medžių apnuogintų klubų
bėgu ir aš
nusispjovęs prieš vėją
kol jis neapnuogino
lytinių lūpų
Marijana Vilareal Luisui Albertui Salvatjerai
pagaliau pasako, ką ji galvoja apie tokius karlsonus kaip jis
jie gyvena ant stogo
ten kur katės balandžiai
kur gyvena visi šio miesto
parazitai negaminantys
bendro nacionalinio
produkto
jie gyvena ant stogo
tik retkarčiais užsuka pritrūkę
uogienės pažada parodyt dangų
bet tik nusiveda pas save
ant stogo o kokiu tikslu
nesuprasi
jie gyvena ant stogo
mėgsta vaizduot gagarinus
matančius tai ko tu niekada
nematysi ir sako kad visa prasmė
slypi grožyje jų motoriukų
birbėjimo
jie gyvena ant stogo
susisupę į dėmėtas paklodes
metafiziką žaidžią ir gąsdina
užklydusius tuos
kur gyvena žemiau
po stogu
jie gyvena ant stogo
išskrisdami visad pažada grįžti
ir nors žinai kad visad
jie grįš tiktai pas savo stogą
vis tiek neuždarai langų nakčiai
uogienę verdi