Ivanas Vyrypajevas (g. 1974) – rusų aktorius, režisierius, scenaristas, vienas įdomiausių naujojo rusų teatro kūrėjų. 1995 m. baigė Irkutsko teatro mokyklą, dirbo aktoriumi Magadane ir Kamčatkoje. 1998 m. Irkutske įkūrė savo pirmąją teatro studiją „Žaidimo erdvė“. 1999-2001 m. mokė aktorinio meistriškumo Irkutsko studentus. 2006-2007 m. dirbo meno direktoriumi teatre „Praktika“. Šiuo metu gyvena ir dirba Maskvoje. I. Vyrypajevas – kūrybinių projektų agentūros „Judėjimas DEGUONIS“ įkūrėjas. Agentūra siekia atrasti naujus talentus, remia jaunus teatro kūrėjus. 2002 m. pasirodęs debiutinis I. Vyrypajevo spektaklis „Deguonis“ tapo naujojo rusų teatro vizitine kortele. Per pastaruosius metus I. Vyrypajevas įsitvirtino ne tik šiuolaikiniame rusų teatre, bet ir kine. Jo pilnametražis filmas „Euforija“ 2006 m. pelnė Venecijos kino festivalio „Mažąjį auksinį liūtą“ . I. Vyrypajevo pjesės statomos Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje. 2003 m. Rolandas Rastauskas išvertė I. Vyrypajevo pjesę „Deguonis“, o 2008 m. pagal ją sukūrė skaitymo performansą tokiu pačiu pavadinimu.

ATLIKĖJAS. Tik šiai dienai, t.y. 2002-ųjų spalio 29-tai, tačiau esu tikras, kad jau rytoj taip dirbs daugelis teatralų.

REPORTERIS. Tad ar negalėtumėt paaiškinti tos meno rūšies, kurios pirmtakas esate, esmės?

ATLIKĖJAS. Tai ne meno rūšis, tiksliau, meno rūšis vis dar ta pati – teatro spektaklis. Tačiau tai, ką mes darome, greičiau primena koncertą. Mūsų duetas, lygiai kaip ir muzikinis, atlieka tekstus pagal muziką. Skirtumas tas, kad mes to teksto nedainuojam, o išsakom jį, kad tas tekstas ne eiliuotas, o dramos monologų forma atliekamas koncertine maniera pagal muziką.

REPORTERIS. Ar tai reiškia, kad teatras parodo savo nevisavertiškumą palyginus su kitomis meno rūšimis, tokiomis kaip kinas ar muzika?

ATLIKĖJAS. Tai reiškia, kad grynųjų žanrų laikas praeina. Menas siekia būti sintetiškas.

REPORTERIS. Klausimas jūsų partnerei. Kiek man žinoma, jūs puiki dramatinė aktorė, vaidinanti tradiciniuose spektakliuose, tad kas jus privertė, arba tiksliau, kodėl jūs nusprendėt išmėginti save šitam neįprastam žanre?

ATLIKĖJAS. Dar sykį kartoju, jog tai ne žanras, tai nauja teatro meno kryptis.

ATLIKĖJA. Kada jis man pasiūlė sudalyvauti tokiam eksperimente, aš juokais pasakiau: „Žiūrėk, kad neišeitų taip, jog tu kalbėsi ir kalbėsi, o aš stovėsiu lyg manekenas“. To neįvyko. Tačiau jis vis tiek kalba ir kalba, neduodamas man įsiterpti.

ATLIKĖJA. Patinka, patinka, nurimk. (Abu juokiasi.)

ATLIKĖJA. Man, kaip ir, beje, daugeliui, mano galva, tai visiškai nauja teatro meno kryptis. Dažnai užduodu sau klausimą, kas aš tokia aikštelėje? Jeigu aktorė, tai kodėl nevaidinu visaverčio vaidmens? O jeigu dainininkė, tai kodėl nedainuoju?

ATLIKĖJA. Aš nieko nenusprendžiau. Tiesiog supratau, kad mene nėra griežtų rėmų bei ribų. Šiandien aš tekstų atlikėja kryptyje, vardu „Deguonis“, o rytoj galbūt suvaidinsiu Kleopatrą. Jeigu, žinoma, man patikės tą vaidmenį.

REPORTERIS. Sakykit, o kaip jums šovė į galvą šita idėja – sukergti teatrą su klubiniu koncertu?

ATLIKĖJAS. Idėja sukergti teatrą su klubiniu koncertu nė skatiko neverta. Mūsų atveju, tai ne teatras klubiniam koncerte, o paprasčiausias klubinis koncertas. Aš negaliu pakęst senojo „teatro teatre“ triuko. Mes neapsimetinėjam, mes iš tikrųjų atliekam. Naujovė tik ta, kad iki mūsų, išskyrus reperius, niekas taip nesielgė.

REPORTERIS. O kuo jūsų pasirodymas skiriasi nuo repo – tik tuo, jog ten eilėraščiai, o čia proza?

ATLIKĖJAS. Hm? Plius dar tai, jog mes pasiliekam sau teisę kaitalioti muzikinius ritmus. Na, o pagrindinis skirtumas, jog tai ne repas.

REPORTERIS. O kam jums visa tai, argi blogai, kad yra teatras ir yra muzikiniai koncertai?

REPORTERIS. Ir vėl klausimas jums. Sakykit, o ką jums, kaip aktorei, davė šis eksperimentas?

ATLIKĖJA. Tikrai ką? Tai nuostabus „treningas“. Egzistuoti tokiame spektaklyje žymiai sunkiau, negu įprastame.

REPORTERIS. Ir paskutinis klausimas abiems. Iš anksto atsiprašau už patosą. Kaip jūs manot, dėl ko einama į sceną?

ATLIKĖJAS. Na, ką jūs, patosas – tai puiku. Visas Šekspyras paremtas patosu. Su patosu jums ir atsakysiu. Aš išeinu į sceną tam, kad įkvėpčiau gryno oro. Kai daug kalbi, judi ir perkoši per save masę emocijų, plaučiams reikia papildomos deguonies dozės. Štai dėl tos dozės aš ir išeinu vakarais priešais žiūrovus. Bet ir dėl pinigų, žinoma, dėl išgarsėjimo ir panašiai. Išgarsėjimas – tai juk pinigai, ar ne taip?

ATLIKĖJA. Pasakysiu atvirai, aš nemėgstu tokių klausimų. O ironija ir sarkazmu negaliu prilygti savo partneriui. Todėl atsakysiu paprastai. Aš išeinu į sceną todėl, kad mėgstu tai daryti.

Ir taip: mes pradedam! Ačiū, kad atėjot. Šįvakar jūs išgirsit dešimt kompozicijų iš naujo ir kolkas vienintelio albumo „Deguonis – dešimt įsakymų“. Kompozicija Nr. 1. „Šokiai“.

Įeina Atlikėjas – trisdešimtmetis su madingais koncertiniais drabužiais.

Jūs esate girdėję, kad jūsų protėviams buvo pasakyta: „Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme“? O aš pažinojau vieną žmogų, kuris turėjo problemų su klausa. Jis negirdėdavo, kai sakydavo „nežudyk“, galbūt todėl, kad visada būdavo su ausinukais. Jis neišgirdo „nežudyk“, jis paėmė kastuvą, patraukė miestan ir nužudė. Paskui sugrįžo namo, paleido muziką visu garsu ir ėmė šokti. O muzika buvo tokia juokinga, tokia juokinga, kad ir šokiai patapo juokingi jai į taktą. Ir pečiai jo patapo juokingi, ir kojos, ir plaukai ant galvos, ir akys. Šokiai ėmė jį vilioti, vilioti ir nuviliojo į kažkokią nežinomą šalį. Šitoj šaly buvo vien tik judesys, vien tik šokiai ir šokiai. Ir šokiai gundė jį, gundė, ir galop taip stipriai sugundė, kad jis nusprendė suvisam pasilikti šitoj šaly, ir jis nusprendė, kad daugiau nė vienos minutės nebegyvens nešokdamas, o tik šoks ir šoks.

O kiekvienam žmoguj yra du šokėjai: dešinysis ir kairysis. Vienas šokėjas – dešinysis, kitas – kairysis. Du šokėjo plaučiai. Du plaučiai. Dešinysis plautis ir kairysis. Kiekvienam žmoguj du šokėjai – jo dešinysis ir kairysis plautis. Plaučiai šoka, ir žmogus gauna deguonį. Jei paimtum kastuvą ir kirstum žmogui per krūtinę ties plaučiais, tai šokiai liautųsi. Plaučiai nebešoka, deguonis nebepaduodamas.

O tam žmogui su šokiais viskas buvo tvarkoj, o su klausa blogai. Jis šoko, o pas jį suvažiavo ratuoti draugai, tokie pat banditai kaip ir jis. Per tuos šokius buvo negirdėt, kaip vienas iš jų ėmė rėkti: „Tu ką, Saniokai, blin, subybėjai visai, ką gi tu padarei, blin?! Juk tu savo pačią, blin, sukapojai vos ne į gabalus. Saniokai, tu apkurtai, a? Tu ką padarei, tau pasimaišė, išpindėjai visai?“ Bet Saniokas negirdėjo draugelio, nes buvo su plejeriu. Ir tada jo draugelis užvarė jam keturiskart per snapą, dusyk į pilvą ir kartą krūtinėn. Šokėjai krūtinėje sustojo, Saniokas parkrito ant grindų, bandydamas burna atrasti deguonį.

O kiekvienam žmoguj yra du šokėjai: dešinysis ir kairysis. Vienas šokėjas – dešinysis, kitas – kairysis. Du šokėjo plaučiai. Du plaučiai. Dešinysis plautis ir kairysis. Kiekvienam žmoguj du šokėjai – jo dešinysis ir kairysis plautis. Plaučiai šoka, ir žmogus gauna deguonį. Jeigu paimtum kastuvą ir kirstum žmogui per krūtinę ties plaučiais, tai šokiai liautųsi. Plaučiai nebešoka, deguonis nebepaduodamas.

Ir štai tas Saniokas gulėjo ant grindų, ieškojo lūpom deguonies ir staiga pajuto, kad šokėjai jo krūtinėje vėl sujudėjo. Tada jis paklausė draugų, tokių pat banditų kaip ir jis, ko jums reikia? Ir jo draugelis, tasai, kurs jį atkalė, pakartojo savo klausimą apie darže kastuvu sukapotą žmoną. Ir kai Saniokas suprato klausimą, tai yra, kas turima raumeny, atsakė štai šitaip. Jis pareiškė, kad sukapojo savo žmoną kastuvu todėl, kad pamilo kitą moterį. Todėl, kad jo žmonos plaukai buvo juodi, o tos, kurią jis pamilo – raudoni. Todėl, kad mergina juodais plaukais ir trumpais storais rankų pirštais neturi ir negali turėt deguonies, o mergina raudonais plaukais, plonais pirštais ir vyrišku vardu Saša, deguonį turi. Ir kada jis suprato, kad jo žmona ne deguonis, o Saša deguonis, ir kada jis suprato, kad be deguonies gyvent ne valia, tada jis paėmė kastuvą ir nukirto kojas šokėjams, šokantiems jo žmonos krūtinėj.

O kiekvienam žmoguj yra du šokėjai: dešinysis ir kairysis. Vienas šokėjas – dešinysis, kitas – kairysis. Du šokėjo plaučiai. Du plaučiai. Dešinysis plautis ir kairysis. Kiekvienam žmoguj du šokėjai – jo dešinysis ir kairysis plautis. Plaučiai šoka, ir žmogus gauna deguonį. Jeigu paimtum kastuvą ir kirstum žmogui per krūtinę ties plaučiais, tai šokiai liautųsi. Plaučiai nebešoka, deguonis nebepaduodamas.

Ir kiekvienoj moteryje yra du šokėjai, ir kiekviena moteris vartoja deguonį, bet ne kiekviena moteris pati yra deguonis. Ir jeigu žmonijai pasakyta „nežudyk“, o deguonies į valias neduota, tai visada atsiras Saniokas iš mažo provincijos miestelio, kuris tam, kad kvėpuotų, tam, kad plaučiai šoktų krūtinėj, paims deguonies kastuvą ir nužudys bedeguoninę žmoną. Ir ims kvėpuoti pilnais plaučiais. Todėl, kai jam sakė „nežudyk“, plejeris stirksojo ausyse, ir šokėjai krūtinėj magino jį kiton šalin, kitan kraštan, kur tik šokiai ir deguonis. Ir kas ištars jam : „Pusgalvis – baigtas žmogus“, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas pasakys „beprotis“, tas smerktinas į pragaro ugnį.

O jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: „Nesvetimauk“? Ir kad: „kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja širdimi savo“. Įsivaizduokit, kokia turi būti vyro širdis, kad joje galėtų sutilpti visos moterys, į kurias jis žvelgia geidulingai? Tai greičiau ne širdis, o didelė dvigulė lova, kurios paklodės užlietos sperma. Ir štai mano pažįstamas Saša iš mažo provincijos miestelio ėmė geisti širdy merginos, vardu Saša, iš didelio miesto, išvydęs ją ant paminklo vienam rašytojui parapeto tada, kai ji su draugais rūkė žolę.

Ir jeigu pasakyta: „nežiūrėk geidulingai“, tai reiškia negeidauk širdimi savo. O to, kursai žvelgia geidulingai į moterį, širdis užkabinta klėties spyna. Ir tas, kursai žvelgia geidulingai į moterį, trokšta ne pripildyti ją, o tik save ištuštinti.

O kai mano draugelis, tas pats Saniokas, su deguonies šokėjais krūtinėj, išvydo Sašą raudonais plaukais, tai taip stipriai ėmė geisti jos širdimi savo, kad jo širdis tapo panaši į minėtą baltą lovą, skirtumas tik tas, jog paklodės dabar buvo absoliučiai baltos. Ir kai jis išvydo Sašą, basą ant parapeto, tai bemat apsinuodijo deguonim, kadangi toks apsinuodijimas ištinka tuos, kurie išgyveno deguonies badą.

Ir jeigu pasakyta: „nežiūrėk geidulingai“, tai reiškia negeidauk širdimi savo. O to, kursai žvelgia geidulingai į moterį, širdis užkabinta klėties spyna. Ir tas, kursai žvelgia geidulingai į moterį, trokšta ne pripildyti ją, o tik save ištuštinti.

Ir deguonies badas ištinka tuos, kas daugel metų kvėpavo mažai deguonimi prisodrintu oru. Kas kvėpavo moterimis, kvepiančiomis prakaitu arba pigiais kvepalais vietoj vaikiško muilo, nes jeigu tu neturi pinigų brangiems kvepalams, tai vaikiškam muilui ir dilgėlių šampūnui visada galima sutaupyt. Ir jeigu tu neturi brangios suknelės, tai sarafaną iš gėlių visada galima pasisiūt pačiai. Ir jeigu tu mėgdžioji blizgiųjų žurnalų madas ir nežinai, kad mada yra tai, kas atspindi tavo vidinį pasaulį, tai nei kvepalai, nei muilas, nei sarafanas iš gėlių neprisodrins oro deguonimi, ir bet kurį vyrą greta tavęs neišvengiamai ištiks deguonies badas. O Saša visa buvo vienas deguonis. Ji dėvėjo lininę suknelę, turėjo stiklu apsiūtą krepšelį, avėjo virvelinius sandalus, o jos akys buvo žalios. Ir svarbiausia – Saša nešiojo gražius brangius akinius ir raudonus plaukus. Ir štai, kada matai tokią merginą, tai supranti, jog tai deguonis. O kai stovi su tokia mergina kartu, tai jauti vaikiško muilo, brangių kvepalų ir dilgėlių šampūno kvapą.

Ir jeigu pasakyta „nežiūrėk geidulingai“, tai reiškia negeidauk širdimi savo. O to, kursai žvelgia geidulingai į moterį, širdis užkabinta klėties spyna. Ir tas, kursai žvelgia geidulingai į moterį, trokšta ne pripildyti ją, o tik save ištuštinti.

Todėl, jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin; verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą. Ir jeigu tavo dešinioji ranka gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin, irgi kaip tik dėl to. Dėl to, kaip tik dėl to Saniokas iš mažo provincijos miestelio, suvokęs, kad nebežiūri daugiau į savo žmoną geidulingai, o tik gašliai, pagriebė kastuvą ir pirma smogė jai per krūtinę, nutraukdamas jos plaučių šokius, paskui kastuvo kraštu perkirto jai akį, o paskui nukirto ranką, kadangi geriau tegul nukenčia nariai, negu jos visas, beje, ne toks jau ir gražus kūnas būtų įmestas į pragaro ugnį.

Įeina Atlikėja – graži raudonplaukė mergina su akiniais, apsirengusi madingais koncertiniais drabužiais.

Taipogi esate girdėję, jog pasakyta: „išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis Dievo sostas, nei žeme, nes ji – jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji – didžiojo Karaliaus miestas“. Ir štai aš nežinau, kas ten Jeruzalėj karalius, ir netgi, regis, ten apskritai nesama tokio žmogaus, kuris galėtų viską sutvarkyti, bet viena žinau tikrai, kad aš neprisiekinėsiu miestu, kuriame žmonės kaip arbūzai sproginėja po plieskiančia saule autobusuose ir aikštėse. Nepaisant to, viena mano pažįstama, mergina, vyrišku vardu Saša, per savo trumpą gyvenimą dusyk prisiekė dangumi ir vienąsyk žeme. Pirmą sykį ji prisiekė, kai kažkoks vaikis tiesiog gatvėje pabučiavo ją ne į skruostą, ne į lūpas, ne į kaktą, ne į ausį, ne į kaklą, ne į petį, ne į krūtinę, ne į pilvą, ne į nugarą, ne į šlaunį, ne į sėdmenis, ne į kojas, ne į visas išvardytas vietas, o tiesiog pabučiavo ją gatvėje, vidury baltos dienos. Tada ji prisiekė dangum, kad netgi žolė neveikė jos kūno taip stebuklingai, kaip šitas kurstomas bučinys. Antrą sykį ji prisiekė dangum, kada jos vyras, įstabaus grožio brunetas, paklausė: „Ar tiesa, kad tu neištikima man su kažkokiu čiuchanu iš provincijos?“, ir ji pasakė: „Prisiekiu dangum, tai netiesa“. O jau žeme ji prisiekė, kai ją vimdė nuo degtinės su koldūnais, kuriais ją pamaitino to vaikino, su kuriuo ji buvo neištikima vyrui, draugai, beje, pirma kartą gyvenime, kadangi ligi tol ji nieko panašaus nebuvo valgiusi. Ir tada ji prisiekė žeme, ant kurios vėmė, kad daugiau taip niekada nedarys, tai yra nevalgys šitų mirtinų rusiškų produktų, kuriuose nėra nė dalelytės deguonies, o vien tik šleikštulys ir didžiavalstybinis patosas.

Todėl verčiau rūkyti žolę, valgyti obuolius ir gerti sultis, negu voliotis girtiems ant grindų priešais telį ir prisiekinėti dangum, žeme ir Jeruzale, kad jus suviliojo reklama, įteigusi iš ekrano, kokius produktus būtina pirkti, kad įgytumėt teisę gyventi šioj žemėj. Ir štai, kad įgytumėt teisę gyventi šioj žemėj, reikia išmokti kvėpuoti oru, turėti pinigų tam orui įpirkti ir jokiu būdu neatsisėsti ant deguonies, nes jeigu tu stipriai sėsi ant deguonies, tai nei pinigai, nei medicinos preparatai, netgi mirtis nepajėgs apriboti to grožio ir laisvės troškimo, kurį tu įgysi.

O mano pažįstama Saša iš didelio miesto tiktai dusyk prisiekė dangum ir vienąsyk žeme, o meile jį prisiekė daugel kartų. Kadangi ji turėjo labai didelę širdį, panašią į dvigulę lovą su spalvotom europietiškom paklodėm, aplietom įvairių vaisių sultimis. Ir kiekvienąsyk, kada ji praleisdavo naktį su vyriškiu, išskyrus jos vyrą, suprantama, kadangi ištekėjo atsitiktinai, o visi jos ryšiai su kitais vyrais buvo neatsitiktiniai, ji visada patirdavo meilės jausmą. Ir kiekvienąsyk, kai ji pasilikdavo viena su vyriškiu ir klausydavo jo žodžių apie meilę, jos galvoje irgi užgimdavo panašūs žodžiai, tiktai šita Saša iš didelio miesto niekada neištardavo jų garsiai, o visus jausmus reikšdavo tai šypsniu, tai galvos posūkiu, tai gudriu akių primerkimu. Kadangi toji mano pažįstama Saša visada elgdavosi kaip aktorė iš vaidybinio filmo apie meilę. Kadangi prisiekinėti meile ir nemylėti – visiškas šūdas, o ne deguoninis filmas, o jeigu mylėti ir neprisiekinėti, tai jau vokiškas porno, o jeigu susitikinėti su įvairiais vyrais, bet mylėti tik vieną žmogų, tai panašu į rusų kinematografą apie stepes ir beržynus.

Ir štai, kad įgytumėt teisę gyventi šioj žemėj, reikia išmokti kvėpuoti oru, turėti pinigų tam orui įpirkti ir jokiu būdu neatsisėsti ant deguonies, nes jeigu tu stipriai sėsi ant deguonies, tai nei pinigai, nei medicinos preparatai, netgi mirtis nepajėgs apriboti to grožio ir laisvės troškimo, kurį tu įgysi.

Todėl verčiau rūkyti žolę, valgyti obuolius ir gerti sultis, negu girtiems voliotis ant grindų priešais telį ir prisiekinėti dangum žeme ir Jeruzale, kad jūsų širdis priklauso vienam žmogui, nes jeigu jūsų širdis priklauso vienam, o kūnas kitam, tai kuo jūs prisieksite? Juk ne Dievo sostu ir ne jo pakoju, ir juolab ne Jeruzale, kurioje žmonės eina iš proto nuo kvailumo, o prisiekti jūs galite vien tik savąja meile. Verčiau jūs sakykite: „Taip“, jei taip, „Ne“, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“.

JI. Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: nesipriešink piktam žmogui. Jei kas tave užgautų per dešinįjį skruostą, atsuk jam ir kairįjį. Ir jeigu kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo palaidinę, atiduok jam ir apsiaustą. O mergina, apie kurią pasakoju, be jokio teismo nusimesdavo nuo savęs visus drabužius, jeigu jai patinkantis vyras pavaišindavo ją „Maskvos romu“ su coca-cola ir pasiūlydavo plačią lovą su drožtinėmis ąžuolo atkaltėmis. Tačiau kada vienas tokių vyriškių trenkė jai per dešinįjį skruostą, kairįjį ji kategoriškai atsisakė jam atsukti ir užuot sukusi nuėjo į jo virtuvę, į virtuvę vyriškio, sudavusio jai per dešinįjį skruostą, paėmė ten virtuvinį peilį, sugrįžo į miegamąjį, kur buvo suduotas smūgis, ir pamėgino įbesti štai šitą peilį štai šitam vyrui tiesiai į veidą. Tačiau šitas vyras pagavo jos ranką su peiliu, užsimojo ir smogė merginai, apie kurią pasakoju, per kitą skruostą. Ir taip stipriai smogė, kad kraujas jai ėmė bėgti iš nosies pavasarine srove. Veržlia pavasarine srove, tiktai tąkart raudona ir žiemą.

JIS. Kaip sykis viduržiemy sėdo jie į elektrinį Serpuchovo traukinį, sąstatas pajudėjo, ir suskambo vagone kotelių, laikraščių ir kitų šūdniekių pardavėjų šaukiniai. Ir važiavo jie į Serpuchovą, į gimtąjį liūdnai pagarsėjusio Sašos miestą, kuriame vidury baltos dienos žmonės gatvėje krenta nuo alkoholio, o butuose ir tarpuvartėse jaunuolynas švirkščiasi į permatomas kojų venas. Ir važiavo jie šokti kambaryje, kur šoko šitas vaikinas, kastuvu užkapojęs savo žmoną darže. Ir važiavo jie lipdyti sniego bobos iš sniego, apklojusio žemę, kurioje buvo užkasta jo žmona. Kadangi nepapasakojo draugai milicininkams, ką iškrėtė jų draugelis. Ir niekas to nežinojo, ir juolab nežinojo to mergina, vardu Saša, dėl kurios, tiesą sakant, ir buvo žengtas tas žingsnis. O žmona ta, moteriškė juodais plaukais, miegojo dviejų metrų gylyje, Serpuchovo sodo žemėje, ir toks dalykas kaip deguonis jai buvo tiesiog nebereikalingas.

JI. Ir jei kas tave užgavo per dešinįjį skruostą, neatsuk kairiojo, o padaryk taip, kad trinktelėtų ir per kairįjį.

JIS. Ir jei kas nori su tavim bylinėtis ir paimti tavo palaidinę, padaryk taip, kad įsūdytų tau 18 metų su konfiskavimu.

JI. Ir jei kas nori sužinoti, kas yra „Maskvos romas“, tai teužeina į bet kurį kioską, prekiaujantį stipriais alkoholiais, ir tepažvelgia į konjako lentyną.

JIS. Ir ant kurio butelio pirmas žodis bus „Maskvos“, vadinas, tai ir yra vietinis romas, maišomas su cola.

JI. O kai toji mergina Saša išlipo Serpuchovo perone, tai išsyk suprato, kokiam mieste atsidūrė. Ir paskui tik nudavinėjo, jog jai patinka lipdyti sniego bobą sode ir klausytis grupės „Liubė“ ausinėse.

JIS. O kai tasai vaikinas Saša iš Serpuchovo atvažiuodavo į sostinę, vardu Maskva, matydavo tuos snobiškus snapus ir klausydavosi tų akajingų balsų, tai aiškiai suvokdavo, kad ir kastuvų neužteks, ir naujų Vagankovų nepristeigsi visai tai žmonių masei, dūstančiai be deguonies po ozono-aerozolio skyle.

JI. Ir jokie akiniai nei už tris šimtus, nei už penkis šimtus, nei už tūkstantį baksų nepadės įžvelgti girtoj mergoj su juodais bateliais ir baltomis puskojinėmis save gerbiančios moters. O grupelėje šalia parduotuvės sutūpusių bernų bent menkiausius tikslus gyvenime puoselėjančių vyrų.

JIS. Ir kai ji ėjo su savo linine, ir dar iš Amsterdamo, suknele miestelio, kuriame ligi šiol suka filmus apie revoliuciją be jokių dekoracijų, gatvėmis, tai net šunims buvo gėda už savo provincialų kailį. Nes jeigu paimtume du šunis iš Maskvos ir Serpuchovo pamazginių, tai paaiškėtų, kad maskvietiško šuns blakės yra kilusios iš blakių, kandžiojusių Giliarovskio šunį, o Serpuchovo šunpalaikio blakės tiesioginės įpėdinės blakių, ėdusių bekilmę kalę diedo Seriogos, kuris pats kažkada ėsdavo tas blakes, kai nudirdavo savo šuniui kailį tam, kad suėstų ir jį, sužinojęs, jog tik taip galima išsigydyti džiovą.

JI. Ir jeigu taip kelti klausimą, jeigu imti aiškintis: kas geresni, šitie ar anie, tai pirma išspręskite svarbiausio pasaulio miesto – Jeruzalės – klausimą ir tik po to jau imkitės detalių – kurioj šaly gyvenimas teisingesnis – Maskvoj ar Rusijoj.

JIS. Todėl, kad jeigu paims žydas tanką, pervažiuos juo upę, kur krikštijo Krikštytojas, tai bet kuris, netgi netikintis ženklais žmogus gali laukti sprogimo bet kurioje bet kurio žydų miesto susibūrimo vietoje, ir tai tokia pat tiesa, kaip ir ta, jog čiurliai skraido pažemiais prieš lietų.

JI. Ir tai vienodai teisinga, kaip ir tai, jog pagrindinis žmogaus sielos provincialumo požymis yra nevisavertiškumo jausmas, kurį jis patiria galvodamas apie Maskvos blakių genealogiją, ir nuo to, jog kažkieno nematoma ranka verčia jį susikišti nertinį į kelnes.

JI. Ir jei kas tau uždavė per dešinįjį skruostą, neatsuk kairiojo, o padaryk taip, kad trinktelėtų ir per kairįjį.

JIS. Ir jei kas nori su tavim bylinėtis ir paimti tavo palaidinę, padaryk taip, kad tau įsūdytų 18 metų su konfiskavimu.

JI. Ir jei kas nori sužinoti, kas yra „Maskvos romas“, tai teužeina į bet kurį kioską, prekiaujantį stipriais alkoholiais, ir pažvelgia į konjako lentyną.

JIS. Ir ant kurio butelio pirmas žodis bus „Maskvos“, vadinasi, tai ir yra vietinis romas, maišomas su cola.

JI. O kai ji basa ir su lino suknele ėjo Gribojedovo paminklo parapetu ir kai išvydo vaikiną su nertiniu, sukištu į kelnes, tai pagalvojo: tarp mūsų praraja. O paskui jos spėlionė pasitvirtino, nes praraja tarp jų buvo tokia milžiniška kaip skirtumas tarp dangoraižio ir jį kiaurai perskrodžiančio lėktuvo.

JIS. O kai jis išvydo ją rūkant marichuaną nuo folijos, tai pagalvojo: nors gyvenimai mūsų skirtingi, tačiau tikslas vienas. Kaip vienas yra tikslas lėktuvą į Prekybos centrą nukreipiančio lakūno ir nuo gigantiško sprogimo dūmų užtrokštančio gaisrininko. Kadangi abu jie ieško plaučiais deguonies, vienas, kad neužtrokštų nuo dūmų, o kitas, kad neužtrokštų nuo pasaulį valdančios neteisybės.

JI. Ir tebūna visi savo Dangiškojo tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems.

JIS. Ir pasiunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Nes jeigu jūs mylėsite tik tuos, kurie jus myli, ką gi užsitarnausite?

JI. Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: „Venkite daryti savo geruosius darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi?“ „Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami“.

JIS. Ir kai Saša iš sostinės darė savo geruosius darbus Sašai iš Serpuchovo, tai veiksmas vyko ne gatvėje ir juolab ne sinagogoje, o po pūkine kaldra kambary, išjungus šviesą anapus užsklęstų durų.

JI. Ir kai, savo ruožtu, Saša iš Serpuchovo darė savo geruosius darbus Sašai iš Maskvos, tai buvo geriausios jos gyvenimo minutės, nes kada panašias malones teikdavo jos vyras, ugninis brunetas su teatriniu išsilavinimu, tai darydavo viską su tokia veido išraiška, tarsi veiksmas vyktų ne po gėlėta kaldra jų bendroje lovoje, o didžiausio judėjimo gatvėje arba sinagogoje per žydų Velykas.

JIS. Ir kai pirmąsyk padarė savo geruosius darbus Aleksandras Aleksandrai, tai iš jos akių suprato, kad tik dėl tokių darbų ir sutiko ji aplankyti jo namus, kadangi tokių malonių gavimas iš vyrų seniai buvo tapęs mėgstamu jos gyvenimo užsiėmimu.

JI. Melas! Nes tokie gerieji darbai yra visų žmonių žemėje užsiėmimas, ir netgi sinagogoje žydas užsižiūri į žydę, o apie veriančius žvilgsnius gatvėje nėra net ko kalbėti.

JIS. Yra ko. Nes negalima visų žmonių matuoti savim, o juolab negalima priskirti visiems žmonėms Sašos iš mažo provincijos miestelio, kuris, kaip žinoma, iš beprotiškos meilės sukapojo žmoną į dvi dalis.

JI. Melas! Nes iš meilės niekas neims daužyti kastuvu per galvą, o jeigu vienas žmogus daužo kitą, tai, žinoma, tik dėl to, kad nekenčia jo visa širdimi, ir toks jausmas kaip meilė čia niekuo dėtas.

JIS. Niekuo dėtas, jeigu kalbama apie paprastą meilę, o jeigu apie beprotišką, tai ne tik kastuvą, bet ir benzopjūklą paleidžia į darbą tam, kad įrodytų, kokį stiprų jausmą beprotiškai įsimylėjęs žmogus jaučia savo beprotiškos meilės objektui.

JI. Melas! Nes „meilė“ ir „neapykanta“ tokie pat skirtingi dalykai kaip religinės Irako musulmono ir Amerikos žydo sąmonės. Ir kaip musulmonui nemalonus vaizdas storos kelnėtos moters, kemšančios skrandin kiaulienos hamburgerius, taip ir Dovydui Hofermanui iš Niujorko nemalonu rasti moters plaukus ant palangės po rugsėjo 11-tosios sprogimo, po to, kai šitų plaukų šeimininkė, šviesiaplaukė apkūni moteris su kelnėmis, iškeliavo į musulmonų rojų, nes jos viduj buvo nesuvirškinti kiaulienos gabalai.

JIS. O jeigu paklusti šitai logikai, jeigu „beprotybę“ lyginti su kiaule, o džihadą su meile, tai išeitų, jog negražios moters galvą perskeliantis kastuvas yra ne kas kita, o Alacho kalavijas, baudžiantis „nedorėlę“ už kiaulienos kotletų ėdimą, o visai ne žemės ūkio įnagis, su kuriuo kasa bulves ir atsikrato neapkenčiamų žmonų. Nors tiesą sakant visa žemėje vyksta dėl dviejų dalykų: dėl beprotiškos meilės, tai yra, tokio stiprumo, kad žmogus netenka proto; ir dėl oro troškulio, be kurio neįmanoma gyventi. Nes jeigu žmogus atsidurs Barenco jūroje šimto metrų gylyje su minimalia deguonies atsarga, ir jam pasakys, jog kvėpavimui ir išgyvenimui reikia užkapoti kastuvu darže savo žmoną, tai jis taip ir padarys, o kas nuteis jį už šitą poelgį, tas arba pats niekada nemylėjo, arba niekada negaudė kvapo, beje, meilė ir dusulys yra viena ir tas pat, o jeigu tu nežinai šito, tai tada apskritai netark tokių žodžių kaip „Islamas“ ir „Niujorkas“, kadangi tiktai „beprotiška meile“ galima pateisinti „beprotišką neapykantą“, ir atvirkščiai.

JI. Įdomu, o kuo tada galima pateisinti katalikų bažnyčios tėvelius už mažamečių mergaičių tvirkinimą, ar ne „beprotybe“ tiktai, arba galbūt tuo, kad veiksmas vyko ne Amerikoj, o Barenco jūroj šimto metrų gylyje?

JIS. Žiūrint ką laikyti tvirkinimu? Jeigu apgavystę, tada tai teismo, o ne tavo šuniškas reikalas, o jeigu abipusį jausmą, tai aš šūdais užmėtyčiau valstybę, draudžiančią man mylėti trylikos metų merginą, trokštančią mano meilės.

JI. Melas! Todėl, kad ji nežino, ko nori, o daro tai trokšdama atrodyti vyresnė negu yra.

JIS Melas! Nes kai Nina Čavčavadzė tekėjo už Gribojedovo, ant kurio paminklo parapeto sėdi jos bendraamžės, belaukiančios meilės, jai buvo trylika, o jei tu dabar pasakysi, kad dabartinė karta skiriasi nuo 19-to amžiaus dvariškių kartos, tai aš suvisam pabaigsiu bet kokius dialogus su tavimi, nes kai girdžiu tokias nesąmones, tai man atrodo, jog tokias mintis gali skelbti tik tas, kursai smauko naktimis priešais Annos Kurnikovos nuotrauką arba dulkina į šikną garsų televedėją, o dieną priiminėja „kovos su pornografija“ įstatymus.

JI. Aš nepajėgsiu to pasakyti, kadangi tu tyčia neparašei man šito teksto. Ir nors tu kalbi apie pasaulinį gėrį ir teisingumą, tačiau vaidinimo tekstą sudėliojai taip, kad skambėtų vien tik tavo mintys, o kitos atrodytų banalios palyginus su tavo pseudogiliamintišku mąstymu.

JIS. Melas! Nes tu galvoji lygiai taip pat, ir nors turi Maskvos registraciją, vis tiek laikai visus mentus ožiais už tai, kad jie tikrina pasus gatvėse ir muša niekuo dėtus žmones. Tuo tarpu kai kurie išeiviai iš Kaukazo, turintys Maskvos registraciją, lanko mėgstamus miuziklus ir rengiasi aplankyti kitas pamėgtas vieteles Maskvoje. O jei dabar tu pasakysi, kad galvoji kitaip, tai aš daugiau nebepaduosiu tau rankos, nes mane jau pykina nuo viso to mėšlo, kurį priimta laikyti demokratija, ir aš įsitikinęs, kad taip pat galvoja milijonai šitos planetos žmonių, tačiau, kai ateina laikas tarti žodį, tai paaiškėja, kad vienų burnos prikimštos kiaulienos dešrų, o kitiems šiandien šeštadienis, o tądien Dievas ilsėjosi nuo darbų savo, iš ko seka, kad reikia prisišlamšti macos, įjungti telį ir žiūrėti reportažą apie potvynį Sibire, kartojant „mums jūsų problemas“. Įsivaizduoju, kas būtų, jeigu Dievas išklausytų šituos žodžius, ir be sprogimų turgavietėse ir aikštėse Jeruzalės gyventojai dar turėtų vaikščioti ligi juostos vandenyje.

JI. Ir štai, norėdama atsakyti tau, kad tave iš tikrųjų paliestų, pasakysiu tau tiesą. Problema juk ne ta, kad nelaimingi arabai įvaryti į padėtį be išeities ir kad žydų vaikai dėl to nekalti. Ir ne ta, jog mus už kuokštelį netgi daržuos augančios žolės gali pasodinti penkeriems metams į kalėjimą, o už degtinę, nuo kurios visa šalis be galvos, ir nuo kurios vyrai muša moteris per nėščius pilvus, tave daugų daugiausia palaikys naktį daboklėj, o paleis didvyriu. Tad problema ne ta. Tikroji tavo problema ta, jog tu negali mylėti žmonių. Ir trylikos metų mergaitėms pasakoji, kaip gera kuo greičiau atsikratyti mergystės, aiškindamas tuo, jog jos nori būti vyresnės, o jos net nesuspėja suvokti, kas atsitiko. Melas, jog tu gyvenime bendravai su Saniokais iš Serpuchovo, tau nusispjaut, kaip jie ten gyvena ir ką ten užmušinėja, tačiau tu su ašarom akyse pasakosi tau svetimo gyvenimo istoriją. Kankinsiesi ties problema, kuri tau paprasčiausiai neegzistuoja. Nes po tokių pasirodymų tu eini į „Propagandą“, o Saniokas, apie kurį tu pasakojai, tikriausiai eina į šikną ar dar giliau. Štai kur problema. Ir tai iš tikrųjų tava problema. O tik apie savo problemą ir gali kalbėti kūrybingas žmogus, ir aš vargu bau ar patikėsiu, jog tu nesudedi bluosto dėl to, kad kažkokie Maskvos bomžai liko be pastogės. Melas! Ir tai, kad tu, prisiuostęs heroino, daužeisi po Arabų Emyratų turgavietę, irgi melas. Tu niekada nebuvai toje šalyje ir heroino tu niekada gyvenime neuostysi, nes visi tavo draugai ir pažįstami žino, koks tu racionalus tipas. Tu tik ir tegali gulėti savo kambary išjungęs šviesą ir n-tąjį kartą klausytis Stingo, smaukyti savo organą ir įsivaizduoti, kaip su balta musulmoniška skara žengi per arabų pasaulį.

JI. Ir tau nusispjaut į visus vaikus pasauly, nes tu pats jų neturi. Ir tau nusispjaut į visus sibiriečius, kurių namai paskendo upių žiotyse, ir nusispjaut tau, bliamba, į visus tuos nelaimėlius narkomanus, kurie dvesia sušiktam, bliamba, Dievo užmirštam Vaginų Visagine. Ir skersą tu norėjai dėt ant Serpuchovo miesto nuo aukštos varpinės. Tau ir į save nusispjaut, tau svarbiausia, kad pinigų netrūktų hašui ir konjakui su cola. Ir į mane tau nusispjaut, tu net nežinai žodžių, kuriuos tari naktimis, prasmės.

JIS. Ko gi tu nori, ką? Ką tu norėtumei, kad aš padaryčiau, ką? Tu pati, blia, kaip gyveni, ką? Tu sau užduok šitą klausimą, ką?!! Vieną vienintelį klausimą. Kiekvienas žmogus turi užduoti sau vieną vienintelį klausimą: kaip aš gyvenu? Kaip aš, blia, išgyvenu savąjį gyvenimą, blia?

JI. Ir kai nuspręsi mokyti kitus, pagalvok pirma, ar turi tokį talentą, kokį turėjo vienas rusų rašytojas, mokėjęs taip aprašyti kitų vargus, kad gauto už tuos aprašymus honoraro jam užtekdavo ir ruletei, ir kortų skoloms padengti.

 

JIS. O jeigu vis dėlto pristigdavo kortų skolai, tai jis visada galėdavo nuimti nuo žmonos paskutinius papuošalus arba, blogiausiu atveju, sukurpti ką nors apie kirviu sukapotą senutę.

 

Iš rusų k. vertė Rolandas Rastauskas

 

Skaityti toliau