Susipažinom 1947 metais Kauno universitete – du antrakursiai lituanistikos studentai. Kartu bandėm ieškoti laisvesnės minties properšų ideologinės priespaudos ir obskurantizmo miglose, kartu buvom netrukus pašalinti iš universiteto už netinkamas pažiūras. Vėl susitikom po penkerių metų Vilniuje, Lietuvių kalbos ir literatūros institute, ir jame dirbom kelis dešimtmečius.

 

1968-aisiais man pavyko sugundyti Vytą į trijų savaičių kelionę pėsčiomis po Pamyro kalnus. Tuo metu režimas dar tvirtai laikė Lietuvą savo gniaužtuose, kelionės į kalnus buvo viena iš nedaugelio progų bent trumpam laikui pajusti laisvės dvelksmą, akis į akį susidurti su didžiąja gamtos realybe.

 

Po ilgų valandų prie žemėlapių ir įvairių ekspedicijų aprašymų subrendo planas nukakti į aukščiausių Pamyro viršūnių sritį ir pereiti Fedčenkos 77 km. ilgio ledyną. Pakilti į jį rengėmės Tanymaso upės slėniu, kuriuo lietuviai dar nebuvo ėję, o Vytui tai buvo apskritai pirmoji kelionė į kalnus. Buvom keturiese: kartu išsiruošė mano artimas draugas matematikas Vytenis Kabaila ir fizikas Algis Juozas Krištopaitis, vienintelis iš mūsų turėjęs alpinizmo atskyrį.

 

Apsirūpinę alpinizmo manta ir produktais (viskuo, ką tik buvo galima sudžiovinti), rugpjūčio 4 d. išskridom į Ošą, seną islamo židinį su šventuoju Suleimano kalnu. Oro uoste kuprinės svėrė po 35 kilogramus – be ledkirčių, virvių ir metalinio inventoriaus.

 

Iš Ošo kelias vedė į Rytų Pamyro plynaukštes. Iš pradžių kelis šimtus kilometrų teko sukarti pakeleivingų mašinų kėbuluose. Buvo sutarta kasdien pakaitomis rašyti kelionės dienoraštį. Štai pirmieji Vyto įrašai:

 

Važiuojam į Altajaus slėnį. Iš tolo jis atrodo labai siauras, bet važiuojam važiuojam, o jis vis nesibaigia. Kizyl Su – Raudonoji upė. Iš tiesų vanduo raudonas. Įlendam į kalnus. Galvos nespėji gręžioti – iš abiejų pusių didžiuliai masyvai, suspaudę kelią. Pamyro kalnams čia padaryta tarsi chirurginė operacija – atrėžti visi sluoksniai. Čia pat raudoni, gelsvi ir tamsūs ruožai... Vieni kalnai atrodo raudoni, kiti mėlyni, treti žalsvai pilki. O viršūnėse šen bei ten matosi baltos kepurės. Fotografų technika bejėgė, atrodo, pagauti šitą spalvų įvairumą, savo vidurius atvėrusios žemės grėsmingą galią. Užmerki akis, bandydamas įsivaizduoti tuos reginius, bet jų neįmanoma atkurti. Pamyras – tai rūsčios žemės simbolis.

 

 

Įvažiuojam į Markan Su. Dykuma tęsiasi dešimtis kilometrų. Akmenys, kur ne kur žalios žolės kuokštas. Baisu ir pagalvoti, kaip per šitą nykią lygumą traukdavo karavanai.

 

Viršūnės aptrauktos migla. Stiprus vėjas. Šalta su dviem megztukais. Saulei prasišvietus Kara Kul ežeras atrodo skaisčiai mėlynas, žydras, anoj pusėj stūkso pilki, o toliau balti kalnai.

 

Taip prasidėjo mūsų gyvenimas aukštikalnių dykumose, Žemės jėgų kitados iškeltose į svaiginantį daugiau kaip keturių kilometrų aukštį. Nuo jo galvos iš pradžių taip plyšo, kad, pasak Vyto, buvo „baisu ir prisiliesti“. Sunkūs buvo žingsniai į pirmąją perėją svyruojant po kuprinėmis kaip akmenų maišais ir visa krūtine geriant išretintą orą – net kaitroje šaltą ir skaidrų lyg viduržiemį. Vargais negalais persiritom per beveik penkių kilometrų Kizyl Beles („Raudonosios Makaulės“!) perėją ir paknopstom leidomės žemyn stačia upelio vaga – kad tik bent kiek sumažintume aukštį. Akies krašteliu vis žvilgčiojau į Vytą – kaip jam? Jis ėjo tylomis, taupydamas jėgas, tik retkarčiais švelniu humoru pabarstydamas sunkesnes vietas: „Tai turbūt vadinasi aktyvi aklimatizacija...“ Nė karto neteko matyti jo suirzusio ar nepatenkinto. „Jis ištvermingas kaip Lietuvos ūkininkas“, – sakė Vytenis. Vakarais, kai palapinė jau būdavo pastatyta ir ant benzininio primuso virusi arbata išgerta, jis neretai pasitraukdavo kiek nuošaliau; prisimenu jį sėdint ir kažką mąstant saulėlydyje, užsimetusį ant pečių skarą, statų kaip Andų indėną priešais kalnų virtines.

 

Įveikę dar vieną perėją, pasiekėm upių santaką, kurią dengė iš tolumos vos įžiūrimas žalumos kuokštas – vienintelė Rytų Pamyre žemaūgių beržų ir žilvičių giraitė, vardu Toptal – „Didysis Miškas“. Iš čia prasidėjo ilgas kilimas aukštyn į Fedčenkos ledyną. Vėl atėjo eilė Vytui užpildyti dienoraščio puslapį:

 

Sudiev, mielas Toptali! Čia visą dieną nieko neveikėm. Triskart per dieną valgėm. Ir kas kartą iš trijų patiekalų. Tikras kurortas. Naktis buvo nerami. Aš atsiguliau ne palapinėj, o lauke. Bet pradėjo lašnoti, grįžau į draugiją, juos išbudindamas. Paryčiu kažkas trenkėsi į palapinės virves. Pro pat Vytenio akis prašvilpė archaro kanopos.

 

Einame Tanymaso slėniu. Tai slėnis – visai kitoks negu lietuviškų upių. Pavasario vandens išgraužtos griovos. Akmenų sąvartos. Klampus smėlis. Pati upė plaukia keliomis vagomis – murzina ir piktai šniokšdama.

 

Kelionė gana sunki. Tai kylame aukštyn, tai vėl leidžiamės žemyn. Einame visai pagal upės krantą, o virš galvų kybo uolos. Mažiausias paslydimas, ir atsidurtum mielo Tanymaso glėbyje.

 

Takas, kurį 1928 m. buvo padariusi ekspedicija, staiga išnyksta. Vytas įtikinėja, kad mato taką aukštumoje. Kariamės per judančius akmenis ir purią žemę į aukštumą. Kabinamės už kiekvieno padoresnio akmens. Mudviem su Vyteniu – pirmasis alpinistinis krikštas. Jis šaukia: „Žalčiai, tik nepajudinkite akmenų!“ Naudojamės daugiausia keturkojų technika. Aš labiausiai pasitikiu sėdyne, ypač nusileidžiant. Algis praneša, kad mano kelnės jau šviečia! Pati kelionės pradžia, o kelnės vienintelės.

 

Po šio alpinistinio krikšto nutariame keliauti vandenimis. Tai reiškia – penkis ar šešis kartus bristi per ledinį Tanymaso ir jo intakų vandenį, susirišus virve. Vytenis kaip jūrininkas brenda pirmas. Jis apsiėmė vadovauti ir visiems vandens ruožų forsavimams. Algis eina pirmasis kalnų taku, rodo, kaip reikia naudotis ledkirčiu ir šiaip linksminasi iš mūsų „technikos“.

 

Sustojam nakvoti pagal nustatytą žemėlapyje ženklelį. Gerokai išvargę, bet nuotaika nebloga. Pirmą kelionės dieną visi daug fotografavo, sunkiausiuose ruožuose staiga pasigirsdavo komanda – truputį atgal, o dabar pirmyn. Žodžiu, kaip Lietuvos kino studijoje.

 

Po pirmos dienos entuziazmas neišblėso. Nebevartojame vaistų (nuo galvos skausmo). O kadangi entuziazmas, anot draugo Stalino, buvo vienas iš faktorių, padėjusių laimėti karą, tai gal ir mūsų entuziazmas padės įveikti maršrutą. 

 

Vos pasistatėme palapinę, tuoj pradėjo lyti. Nespėjom net ugnies užkurti. Palapinės šonai perlyti. Prisiglaudi – šlapia. Nejauku. Liūdna. Svarstom, ar lietus truks valandą, ar tris dienas. Nakčia – panika. Greta tekantis upelis pradėjo tvinti. Bet laimingai baigėsi, net milžiniška uola, kabojusi ant kalno, ant mūsų neužvirto.

 

Toliau buvo dar gražiau. Tanymasas nusprendė pateisinti savo vardą, reiškiantį „Jis nebus palankus“. Kitą dieną, paėję vos kelias valandas, atsidūrėm prieš visai neįveikiamą kranto ruožą – stačią vandens plaunamą sieną. Kelis kartus bandėm perbristi upės vagą – nepavyko nei tą dieną, nei kitą rytą. Teko kopti į viršų ištisą kilometrą ir ten apeiti upės skardį uolomis ir tarpekliais, kur tik vargais negalais pavyko rasti vandens. Pernakvoję aukštai virš upės vėl leidomės pasitikti naujų nuotykių, kuriuos Vytas aprašė taip:

 

Nusileidę po nakvynės kalnuose į mūsų mielojo Tanymaso slėnį, gana ramiai keliavome prie Muz Kulako („Ledinės ausies“) ledyno, kuris atrodė taip arti, o taip ilgai į jį kapstėmės. Pagaliau prieiname Šiaurinį Tanymasą. Iš ledyno, iš juodos arkos kaip iš pragaro vartų veržiasi upė. Mums ją reikia forsuoti. Pasirenkame vietą ties žiotimis. Upė akmenis ridena. Vytenis žengia, kaip paprastai, pirmasis. Porą atšakų pereiname laimingai. Bet virtimas. Traukiam į krantą. Vėl šoka į upę. Ir vėl parverčia srovė. Kuprinė jį prispaudžia. Nusiėmęs kuprinę, vėl puola per Tanymasą. Šį kartą sėkmingai. Mes padedam jam nusivilkti. Triname spiritu. Patys taip pat sušalę. Tai šiurpiausias mūsų kelionės nuotykis.

 

Miegam jau kitoje baisingo Šiaurės Tanymaso pusėje.  

 

Paskui teko perkopti dar kelių slėnį užtvėrusių ledynų liežuvius, išraižytus plyšiais ir pasišiaušusius ledo bokštais, perbristi iš po jų besiveržiančias upes. Tiktai po trijų dienų, aplenkę pusiau užšalusį aukštikalnių ežerą, užkopėm į paskutinę perėją prieš Fedčenkos ledyną. Vėl nakvojome beveik penkių kilometrų aukštyje po visai juodu dangumi, kuriame nepaprastu ryškumu spindėjo dar neregėti žvaigždynai. Iš ryto atsivėrė tokios platumos, kad Vytą buvo stačiai sunku pavyti – taip greitai jis leidosi pirmas. Ėjo ir džiaugėsi:

 

Nuostabus rytas nuo aukštumos. Tekanti saulė nušviečia didžiąsias viršūnes, o paskui ir visą masyvą.

 

Keliaujam. Iš pradžių visai lengva. Tai pats gražiausias mūsų kelionės tarpsnis. Praeiname kelis didelius šoninius ledynus. Žengiam Fedčenkos ledynu. Sunku patikėti, kad po kojomis tęsiasi ledas ištisą kilometrą! Kalnai iš jo išauga kaip žaisliukai, atrodo nedideli ir jaukūs. Tik pačios viršūnės kyšo su visomis savo keteromis ir krintančių juodų–baltų linijų grafika. Nuostabus vaizdas, kai iš balto ledyno iškyla visai balti kalnai. Ledynas tęsiasi neužmatomai – tai lyg Arktikos įspūdis.

 

Iš pradžių kelias lygus. Bet prieiname plyšių zoną. Ir čia prasideda klaidžiojimas. Šokinėjimas. Blaškymasis. Plyšių gelmė neužmatoma – gal 15–20 m., o gal ir giliau. Per ledyną teka platesni ir siauresni upeliai, kuriuos reikia apeiti. Kojos nuolat pataiko į saulės „puodukus“. Kasamės į priekį palengva, nes aplink vieni plyšių labirintai. Nė viena diena neapsieina be siurprizų. Ir viskas fotografuojama. Aš bandau įgelti: fotografavimas mūsų kelionę prailgino dviem dienom. Bet tai nieko nepadeda.

 

Priartėję prie meteorologijos stoties, išgirstame sireną, matome raketą, ateina žmonės mūsų pasitikti. Lipame į kalną paskui jaunus vyrukus – ambicija neleidžia atsilikti, nors vos alsuojame – uždusome.

 

Po dešimties dienų pirmi žmonių veidai. Pagaliau sužinome, kuri mėnesio ir savaitės diena. Vėl civilizacijos prieglobsty. Geriam arbatą, valgom bulvių košę su sviestu. Visi labai laimingi. Kalnuose žmogus yra geras žmogui, artimas ir kažkoks mielas.

 

Pernakvoję meteorologijos stotyje, vėl patraukėm žemyn Fedčenkos ledynu. Kas valandą iš šoninių tarpeklių rodėsi vis naujos viršūnės, o greta mūsų milžiniški ledo grybai kėlė į viršų ledynu atsineštus uolų luitus. Vis aukštesni ir sunkiau įveikiami darėsi morenų gūbriai, vis plačiau žiojosi ledyno plyšiai ir ilgiau tekdavo ieškoti kieto sniego tiltelių. Dabar jau nakvojom ant paties ledyno pasikloję akmens plokštes ir klausydamiesi, kaip Velnio Grabu vadinamo stataus kalno šlaitais be paliovos dunda akmenų griūtys. Taip per dvi dienas prisikasėm iki aikštelės netoli ledyno galo, suformuotos šlaitu tekančio upelio sąnašų. Žinojom, kad į tą aikštelę rugpjūčio antroje pusėje malūnsparnis suveža kuro ir maisto atsargas meteorologijos stoties žiemotojams, o pakui jas į stotį nugabena arklių karavanas, atbridęs iš slėnio per ledyno upes. Aikštelėje sutikome kelis rusų alpinistus, ką tik nusileidusius nuo didžiosios Pamyro viršūnės ir laukiančius malūnsparnio. Jų kopimas baigėsi liūdnai – vienas iš alpinistų, naktį įkritęs į ledyno plyšį, žuvo. Pasirodė ir karavanas su prastomis žiniomis: „didelis vanduo“, upės labai ištvinusios ir be arklių nepereinamos. Teko laukti ir mums, o maisto atsargos kuprinėse baigėsi. Iš alpinistų sužinojome, kad jų bazinė stovykla, įrengta šoniniame ledyne maždaug už 12 kilometrų nuo mūsų, šiuo metu evakuojama. Stovykloje likę daug maisto produktų, kuriais pasiūlė  mums pasinaudoti. Siūlymą mielai priėmėm ir dviese su Vyteniu išėjom aukštyn į jų stovyklą.

 

Takas iš pradžių ėjo Fedčenkos ledyno pakraščiu, bet už gero kilometro buvo užgriuvęs, ten žiojėjo plyšiai ir leidosi statūs skardžiai. Pasukę į šoninį ledyną, juo užkopėm į alpinistų stovyklą, įsimetėm tuščion kuprinėn iš jų gautas gėrybes ir patraukėm atgal. Deja, užtrukom ilgiau, negu buvom numatę. Kai priėjom pavojingąjį kelio ruožą, jau buvo vakaras. Tamsa užkrito staiga – kaip paprastai tuose kraštuose. Lyg tyčia vienintelį žibintuvėlį buvom palikę. Eiti toliau patamsiais buvo neįmanoma. Ėmėm svarstyti, kaip praleisti naktį nesušalus – stačiomis, be šiltesnių drabužių. Netikėtai pamatėm apačioje blykčiojančią silpną švieselę, paskui išgirdom tolimą ūkčiojimą. Tai Vytas, sužinojęs, kad grįžtam, paliko mūsų bendrakeleivį dalytis įspūdžiais prie alpinistų laužo ir su žibintuvėliu išėjo vienas mūsų pasitikti. Žinoma, atsiliepėm visa gerkle. Netrukus jau trise pasišviesdami perėjom pavojingąjį ruožą ir grįžom prie savo palapinės. Tą vakarą Vytas gal aiškiausiai parodė, kaip svarbu bet kuriomis aplinkybėmis prisiimti atsakomybę ir daryti, kas reikia. O kelionės dienoraštyje jis apie tai parašė:

 

Baigiasi mūsų maistas. Vytas ir Vytenis kartu su alpinistais išėjo į Bivačnyj lagerį su elgetų krepšiais. Šeštą valandą sužinojome, kad jie grįžta. Jie išėjo vieni. Vos spėjo su saule pereiti ledyną ir išeiti į taką. Aš išėjau pasitikti ten, kur baigiasi takas. Alpinistas, su kuriuo jie kartu išėjo, pasakė, kad pasirodys jie už valandos. Nubyra žemės luitai. Nuo ledyno dvelkia šaltis. Aš vis spaudau žiebtuvėlį ir šūkauju. Galvoje – klaikios mintys. Pagaliau atsiliepė į vieną šūktelėjimą. Kaip jie tamsoje sugebėjo pereiti statų šlaitą, nenusiristi duobėn – stačiai nuostabu. Ėjom kartu pametę taką. Ligi vėlumos šildėm arbatą. Na, maisto turim, galim laukti.

 

Azijos dvasia viešpatauja ant mūsų, ant mūsų likimų.  

 

Laukti ant ledyno teko dar tris dienas. Belaukdami suskaičiavom, kad per 18 dienų pėsčiomis sukorėm 230 kilometrų – iš jų apie 50 ledynu. Pagaliau pavyko įsiprašyti į malūnsparnį, nuskraidinusį mus į Altajaus slėnį, o iš ten pakeleivingais sunkvežimiais nusikasti iki Ošo.

 

Vos spėję pasiųsti telegramas į Vilnių artimiesiems, suvirtom į kirpyklą skustis kelionėje baisingai sužėlusių barzdų. Čia stovėjo eilė, bet kirpėjas uzbekas, mūsų nuostabai, iš karto plačiu mostu pakvietė sėstis Vytą. Kai kažkuris iš laukusių rusų bandė aiškinti savo teises, kirpėjas atšovė: „Ja budu brit‘ čecha, a ty podoždioš!“. Tada nutvėrėm laikraštį ir perskaitėm: rusų tankai Prahos gatvėse... Buvo rugpjūčio 27 diena.

 

Tai beveik ir viskas – keletas prierašų prie Vyto įspūdžių sename kelionės dienoraštyje. Gera buvo mintyse dar sykį drauge pereiti ledo briaunomis tame didžiųjų kalnų krašte, kur pasaulis atrodo dar jaunas ir švytintis nuostabia šviesa – lyg iš anapus. Vis dėlto Vytui jis, matyt, netapo labai artimas. Pirmas parskridęs į Vilnių ir telefonu mano žmonos paklaustas, kaip patiko kelionė, jis valandėlę patylėjo, tada atsakė: „Vieną kartą pabandyt galima...“ Taip ir buvo – vieną kartą. Veltui paskui jį kalbinau prisidėti prie panašių kelionių su draugais į Pietų Pamyro, Fanų, Kamčiatkos, Tian Šanio kalnynus. Jo kelias toliau vingiavo Lietuvoje. Ir čia, Atgimimo pašaukti, mes dar ilgai kartu ėjom kitomis, bet ne mažiau aštriomis briaunomis. Praėjom. Tačiau tai jau kita istorija.

Vytautas Ambrazas